Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Donato Jatužio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020-06-10 nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta G. A. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020-02-14 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir nustatyta galutinė subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad peiliu sužalojo nukentėjusįjį S. N., tačiau tvirtina, kad taip elgėsi būtinosios ginties sąlygomis, todėl turėtų būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

6. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

7. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. A. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės davė nuoseklius parodymus, pilnai pripažindamas savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teisiamojo posėdžio metu sutiko su visais kaltinime nurodytais veiksmais. Teismui nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekėlė abejonių, todėl baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 273 straipsnis). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje susitiko su S. N. ir jo drauge ir drauge su jais nuėjo į barą. Bare išgėrė. Vėliau nusipirko dar alkoholio ir nuėjo į Joniškėlio gatvę, kur pratęsė išgertuves. Tarp jo ir S. N. kilo žodinis konfliktas, abu susistumdė. Jis (G. A.) keturis kartus sudavė smūgius S. N., jį smaugė. Atėmė iš S. N. peilį, ant jo griuvo ir bakstelėjo. Kai atsikėlė nuo S. N., pamatė, kad ranka kruvina.

9. Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad G. A. nusikalstami veiksmai S. N. atžvilgiu padaryti kilus tarpusavio konfliktui išgertuvių metu. Apsižodžiavimu prasidėjęs konfliktas peraugo į G. A. smurtinius veiksmus (sudavė ne mažiau keturių smūgių kumščiu nukentėjusiajam S. N. į veidą, rankomis spaudė nukentėjusiojo kaklą). Tiek iš paties nuteistojo parodymų, tiek iš nukentėjusiojo S. N. ir liudytojos L. B. parodymų matyti, jog smurtą naudoti pradėjo būtent apeliantas. Peilį nukentėjęs S. N. galėjo išsitraukti jau po to kai patyrė smurtą. Tačiau G. A. atėmęs iš nukentėjusiojo S. N. peilį, nesiliovė smurtauti, nors tuo momentu jo gyvybei jau nebuvo jokios grėsmės. Turėdamas peilį savo rankose, G. A. tęsė smurtinius veiksmus beginklio nukentėjusiojo atžvilgiu, peiliu įpjaudamas jam kairį skruostą bei durdamas į kairį juosmenį. Taigi, nenustatytas joks nukentėjusiojo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, dėl kurio nuteistasis būtų turėjęs ir galėjęs gintis. Priešingai, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad G. A. pats buvo aktyvus konflikto su nukentėjusiuoju dalyvis.

10. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta skundo prašymą taikyti nuteistojo atžvilgiu būtinosios ginties institutą. Apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.