Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-947-619/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus Laura“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir trečiasis asmuo BUAB „Vilniaus Laura“ sudarė Lizingo sutartis Nr. 038441 ir Nr. 038450 (toliau – Lizingo sutartys), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš trečiojo asmens nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą – vilkiką Mercedes Benz Actros 1844 LS 4X2 ir vilkiką DAF bei perduoti juos naudoti ir valdyti trečiajam asmeniui su sąlyga, kad jis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas.

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovas A. P. 2006-09-07 sudarė Laidavimo sutartis Nr. LT038441/L ir Nr. LT038450/L (toliau – Laidavimo sutartys), pagal kurias įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Vilniaus Laura“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas pagal aukščiau nurodytas lizingo sutartis.

Trečiajam asmeniui įsipareigojimų neįvykdžius, ieškovas 2008-10-23 pranešimu vienašališkai nutraukė sutartis, pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Tačiau UAB „Vilniaus Laura“ įsipareigojimo padengti susidariusį įsiskolinimą neįvykdė.

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“2008-10-29 pranešimu informavo atsakovą A. P., jog vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo iki 2008 m. lapkričio 20 d. sumokėti UAB „Swedbank lizingas“ nesumokėtas 321 994,72 Lt turto išpirkimo įmokas ir iki 2008 m. spalio 23 d. 19 821,95 Lt susidariusį įsiskolinimą, iš viso – 341 816,67Lt. Taip pat informavo atsakovą, jog jei laiduotojas nesumokės nurodytų sumų, UAB „Swedbank lizingas“ pagal Laidavimo sutarties 9 punktą turės teisę iš atsakovo reikalauti 0,2 % delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Dėl atsakovo kaip laiduotojo atsakomybės ribų

Kaip žinia, CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies prievolės. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, turint tikslą, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta, o jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendintos tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba tai padaro netinkamai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus Laura“ neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“, tačiau atsakovas A. P. apeliaciniame skunde įrodinėja, jog teismas neteisingai sprendė dėl jo, kaip laiduotojo, atsakomybės ribų. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Iš tiesų, apeliantas teisus teigdamas, kad 2006-09-07 Laidavimo sutarčių 4 punkte nustatyta, jog laiduotojas už kliento UAB „Vilniaus Laura“ įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis atsako ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir klientas (Turto išpirkimo įmokos, palūkanų įmokos, PVM nuo aukščiau nurodytų mokėjimų bei baudos ir delspinigiai, pažeidus Lizingo sutarčių sąlygas). Taigi atsakovas teisingai nurodo savo atsakomybės pagal Lizingo sutartis ribas nenutraukus minėtų sutarčių. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovas UAB „Swedbank lizingas“, atsiliepdamas į skundą, Laidavimo sutarčių 11 punktas numato laiduotojo atsakomybės ribas nutraukus Lizingo sutartis – jis privalo apmokėti kliento įsiskolinimus, delspinigius ir sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal Lizingo sutartis bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis. Tuo tarpu Lizingo sutarčių 11.2.3 punktuose aiškiai nustatyta, jog klientui iš esmės pažeidus sutartis, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti turtą bei atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad ieškovas būtų grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei klientas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Taigi sistemiškai aiškinant minėtų sutarčių nuostatas, darytina išvada, jog teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas A. P., nutraukus sutartis, atsako tokia pačia apimtimi kaip ir pagrindinis skolininkas – BUAB „Vilniaus Laura“ (CK 6.76 str., 6.81 str. 2 d., 6.574 str.). Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ieškovas 2008-10-29 pranešimu atsakovui nereiškė reikalavimo atlyginti nuostolius, teisinės reikšmės laiduotojo atsakomybės riboms neturi, nes turtas buvo parduotas po šio rašto išsiuntimo – atitinkamai 2009-03-05 ir 2009-05-06 (b. l. 36-39). Be to, kaip teisingai nurodo ieškovas, pardavus lizingo sutartimis nuomotą turtą, ieškovo reikalavimo dydis sumažėjo (CPK 185 str.).

Dėl reikalavimų pagal nutrauktas Lizingo sutartis pagrįstumo

Kaip žinoma, pagal CK 6.574 straipsnį, lizingo gavėjui pažeidus sutartį ir, lizingo davėjui reikalaujant, pažeidimų nepašalinus, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Minėta, kad ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ir trečiojo asmens BUAB „Vilniaus Laura“ sudarytos Lizingo sutartys, pastarajam jas netinkamai vykdžius, 2008-10-29 pranešimu ieškovo iniciatyva buvo vienašališkai nutrauktos, o nuomotas turtas buvo atsiimtas ir parduotas tretiesiems asmenims, todėl ieškovas iš laiduotojo A. P. reikalavo priteisti iki sutarčių nutraukimo nesumokėtas palūkanas, nuostolį iš turto pardavimo, papildomas išlaidas bei likusias mokėti palūkanas iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos. Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu ginčija visų minėtų ieškovo reikalavimų pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą tikrina būtent šių reikalavimų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Visų pirma, apeliantas A. P. teigia, jog ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ apskritai nepatyrė nuostolių, priešingai – gavo žymiai daugiau nei būtų gavęs Lizingo sutarčių tinkamo įvykdymo atveju. Nurodo, kad pagal Lizingo sutartį Nr. LT038441 ieškovas turėjo gauti 208 979,32 Lt (su PVM) turto išpirkimo įmokų. Iki minėtos sutarties nutraukimo trečiasis asmuo BUAB „Vilniaus Laura“ buvo sumokėjęs 100 067,80 Lt (su PVM) įmokų. Turtą pardavus, ieškovas gavo 143 809,12 Lt (su PVM), todėl tokiu būdu jam atiteko papildomi 34 897,60 Lt (su PVM), kurių nebūtų gavęs, jei Lizingo sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Atitinkamai pagal Lizingo sutartį Nr. LT038450 ieškovas turėjo gauti 170 178,09 Lt (su PVM) turto išpirkimo įmokų. Iki sutarties nutraukimo trečiasis asmuo buvo sumokėjęs 135 198,01 Lt (su PVM) įmokų, o turtą pardavus, ieškovas gavo 108 884,05 Lt (su PVM), todėl nepagrįstai praturtėjo 73 903,97 Lt (su PVM) suma. Su minėtais atsakovo paskaičiavimais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, jog Lizingo sutartyse nurodyta nuomotų vilkikų kaina be PVM, priešingai nei teigia apeliantas, yra atitinkamai 69 150 EUR (238 761,12 Lt) ir 69 500 EUR (239 969,60 Lt). Sutartyse nurodytas turto išpirkimo laikotarpis – 60 mėn. (b. l. 5, 18). Būtent už tokias sumas ieškovas įsigijo turtą, perduotą trečiajam asmeniui pagal Lizingo sutartis (b. l. 13-17, 26-29). Taigi akivaizdu, jog turto išpirkimo įmokos per 60 mėn. laikotarpį iš viso sudaro 478 457,72 Lt (be PVM) (238 761,12 Lt + 239 969,60 Lt). Tuo tarpu įmokų grafikuose, kuriais remiasi atsakovas, tiek likusi neišpirkto turto vertė, tiek sumokėtų bei likusių mokėti įmokų sumos yra nurodytos atitinkamai 2007-09-10 ir 2008-03-28 laikotarpiais (b. l. 6, 19). Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad atsakovas suklydo skaičiuodamas turto vertę, sumokėtų bei likusių mokėti įmokų santykį, dėl ko be pagrindo teigia, jog ieškovas nepagrįstai praturtėjo (CPK 185 str.).

Antra, apeliantas A. P. nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ iš lizingo objektų pardavimo patyrė 73 444,55 Lt nuostolių. Teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi ieškovo pateikta 2010-10-25 pažyma dėl šio nuostolio paskaičiavimo, nes joje neatskleistas likutinės neišpirkto turto vertės paskaičiavimo būdas, o duomenys prieštarauja kitiems įrodymams. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais nesutinka ir pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Lizingo sutartys nutrauktos 2008-10-23 pranešimu, taip pat nekvestionuojama, kad 2008-09-12 PVM sąskaitos-faktūros nebuvo apmokėtos (b. l. 34). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, remdamasis ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ pateiktuose įmokų grafikuose nurodyta neišpirkta turto verte 2008 m. rugsėjo mėn., kuri sudaro atitinkamai 156 587,37 Lt (be PVM) ir 129 204,38 Lt (be PVM), iš esmės teisingai paskaičiavo bendrą likutinę turto vertę, kuri, kaip nurodo ieškovas, skiriasi keliais centais dėl konvertavimo iš eurų į litus. Teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos nustatytą bendrą turto vertę ir nurodo, kad ši suma pagal paskaičiavimus sudaro 285 791,75 Lt (be PVM), o ne 285 791,70 Lt, kaip nurodė teismas (b. l. 6, 19, 35). Nors apeliantas teigia, jog jam nėra aiškus turto likutinės kainos paskaičiavimo būdas, tačiau, kaip minėta, vilkikų vertė buvo nustatyta trečiojo asmens UAB „Vilniaus Laura“ ir ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ sutartyse bei mokėjimų grafikuose, kurias, beje, pasirašė pats atsakovas A. P., tuo metu eidamas minėtos įmonės vadovo pareigas (b. l. 5, 18).

Kaip minėta, nagrinėjamos bylos atveju ieškovas, nutraukęs Lizingo sutartis, pasirinko vieną iš CK 6.574 straipsnyje nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius (Sutarčių 11.2.3 p.). Būtent šiomis nuostatomis remdamasis pirmosios instancijos teismas ir nustatė ieškovo patirtų nuostolių dydį. Teisėjų kolegija, tikrindama minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2013). Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ pagal Lizingo sutartis būtų gavęs 478 457,72 Lt (be PVM) turto išpirkimo įmokų. Turtas buvo parduotas už 212 347,20 Lt (be PVM) (b. l. 36-39, 79), o trečiasis asmuo BUAB „Vilniaus Laura“ buvo sumokėjęs 192 938,97 Lt (be PVM) turto išpirkimo įmokų (82 173,71 Lt + 110 765,26 Lt) (b. l. 77-78). Taigi minėtas skirtumas sudaro 73 171,55 Lt (478 457,72 Lt - 405 286,17 Lt = 73 171,55 Lt). Dėl nurodytų priežasčių teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, nurodant, jog priteistiną sumą iš turto pardavimo sudaro ne 73 444,50 Lt, o 73 171,55 Lt (CK 6.574 str., CPK 185 str.). Tuo tarpu apelianto A. P. argumentai, kad jis nebuvo įspėtas ar informuotas apie planuojamą tokio turto pardavimą ir galimą nuostolį, nesudaro pagrindo šioje dalyje naikinti teismo sprendimą visa apimtimi. Priešingai, kaip minėta, jau pasirašydamas Laidavimo sutartis, jis žinojo apie Lizingo davėjo teisę nutraukus sutartis reikalauti įvykdyti ir kitus Lizingo gavėjo įsipareigojimus (Laidavimo sutarčių 11 p.). Be to, atsakovas skunde pats pripažįsta, jog ieškovas trečiajam asmeniui BUAB „Vilniaus Laura“, kurios vadovas, kaip minėta, buvo A. P., po sutarčių nutraukimo siūlė įsigyti turtą už likutinę vertę. Taigi nors teigia, jog iš šio turto pardavimo patirtas itin didelis nuostolis, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kad vilkikai būtų parduoti žemesnėmis nei rinkos kainomis, kad trečiasis asmuo BUAB „Vilniaus Laura“ būtų pasiūlęs pirkėją, įsigysiantį turtą už didesnes kainas, etc. (CPK 178 str., 314 str.). Dėl nurodytų priežasčių kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad nuostolius iš vilkikų pardavimo pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai (CPK 185 str.).

Trečia, atsakovas A. P. nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas įrodė nuostolius, kuriuos patyrė dėl lizinguoto turto paruošimo parduoti. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais apelianto motyvais, pažymi, kad, priešingai nei teigiama atsiliepime į skundą, byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir UAB „Swedbank lizingas“ būtų sieję paslaugų teikimo ar bendradarbiavimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai ar kt. (CPK 178 str.). Kaip minėta, vilkikai 2009-03-05 ir 2009-05-06 buvo parduoti būtent pirkėjui UAB „Baltijos realizacijos centras“, todėl kolegijos vertinimu, atsakovas A. P. pagal Laidavimo sutartis yra atsakingas už ieškovo UAB „Swedbank lizingas“, o ne UAB „Baltijos realizacijos centras“ patirtas išlaidas, susijusias su turto perpardavimu (Laidavimo sutarčių 11 p.). Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas, UAB „Baltijos realizacijos centras“ PVM sąskaitos-faktūros ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ buvo išrašytos jau po to, kai turto nuosavybė perėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“ (b. l. 42-44). Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ teigia, jog tokį turto pardavimo būdą pasirinko dėl to, kad vilkikų pirkėjas eksportavo juos į užsienio valstybę, todėl galutiniam pirkėjui nesumokėjus pridėtinės vertės mokesčio kitoje šalyje, ieškovas neturėtų teisės šio mokesčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Įrodinėja, jog tokį būdą pasirinko norėdamas išvengti galimų nuostolių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aukščiau nurodytais argumentais, pažymėdama, jog nei Lizingo sutartimis trečiasis asmuo BUAB „Vilniaus Laura“, nei Laidavimo sutartimis atsakovas A. P. neprisiėmė atsakomybės už trečiųjų asmenų, kuriems nuomotas turtas parduotas, galimai neteisėtus veiksmus nesumokant pridėtinės vertės mokesčio užsienio valstybėje (Lizingo sutarčių 11.2.3 p., Laidavimo sutarčių 11 p., CK 6.574 str.). Be to, preziumuojant trečiųjų asmenų sąžiningumą, t. y. jiems pridėtinės vertės mokestį sumokėjus, o ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ jį prisiteisus iš atsakovo A. P., šis nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita (CK 6.237 str.). Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas teisėtai reikalauja minėtus nuostolius priteisti iš atsakovo (Laidavimo sutarčių 11 p., CK 6.158 str.).

Ketvirta, teisėjų kolegija sutinka su apelianto A. P. argumentais, jog teismas iš viso nepasisakė dėl 2 081,64 Lt skolos pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. 8514465748 ir Nr. 8514465751 priteisimo (b. l. 34). Tačiau vien ši aplinkybė, kolegijos įsitikinimu, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą (CPK 185 str.). Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ tiek procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek atsiliepime į skundą aiškiai nurodė, jog sąskaitose nurodytos sumos sudaro iki Lizingo sutarčių nutraukimo trečiojo asmens BUAB „Vilniaus Laura“ nesumokėtos palūkanos. Nors atsakovas nurodo, kad padengė visas įmokas ieškovui, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų ar paskaičiavimų nepateikė (Lizingo sutarčių 5.1.1., Laidavimo sutarčių 4, 11 p., CK 6.256 str., CPK 178 str., 314 str.).

Penkta, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo A. P. apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ 51 856,24 Lt palūkanų kaip nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki turto išpirkimo pabaigos. Pats apeliantas skunde nurodo, jog, kaip ne kartą minėta, Lizingo sutartimis ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ suteikta teisė išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jis būtų grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį (Lizingo sutarčių 11.2.3 p., CK 6.574 str.). Taigi tokiu būdu pats pripažino, jog ginčo teisiniams santykiams, o taip pat ir Lizingo sutarčių nutraukimui taikomos specialiosios Civilinio kodekso XXX skyriaus 6.567-6.574 straipsnių normos. Minėta, kad turtas buvo parduotas, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas turi teisę minėtų normų pagrindu reikalauti ir likusių mokėti palūkanų po Lizingo sutarčių nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-2012). Iš tiesų, apeliantas teisus teigdamas, kad ieškovas gautas palūkanų įmokas gali panaudoti kitoms sutartims su trečiaisiais asmenimis sudaryti ir iš to gauti pelną, tačiau tokioje pačioje padėtyje jis būtų ir lizingo gavėjui tinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus (CPK 185 str.). Dėl to atmestini atsakovo argumentai, jog teismas be pagrindo priteisė 51 856,24 Lt palūkanas, kurių dydis, priešingai nei teigia apeliantas, yra įrodytas bylos medžiaga (b. l. 6, 19). Kolegija pažymi, kad tik tokiu būdu lizingo davėjas yra grąžinamas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei trečiasis asmuo ir atsakovas tinkamai vykdytų savo sutartinius įsipareigojimus (Lizingo sutarčių 11.2.3 p., Laidavimo sutarčių 4, 11 p., CK 6.38 str., 6.158 str., CK 6.574 str., CPK 185 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai yra sumažinant iš atsakovo A. P. ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ priteistus nuostolius iš turto pardavimo nuo 73 444,50 Lt iki 73 171,55 Lt ir atmetant jo reikalavimą priteisti iš atsakovo 12 872,66 Lt papildomų išlaidų. Tokiu būdu bendra iš atsakovo ieškovui priteistina lėšų suma sumažinama nuo 134 570,99 Lt iki 127 109,43 Lt. Atitinkamai išdėstytina teismo sprendimo rezoliucinė dalis. Kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, tarp jų ir dėl teismo nutarties, kuria patvirtintas finansinis UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimas UAB „Vilniaus Laura“ bankroto byloje, prejudicinės reikšmės, šioje byloje neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl jie nenagrinėjami ir dėl jų nepasisakoma (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teismo sprendimą pakeitus, ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo A. P. priteistinas žyminis mokestis sumažintinas iki 3 542 Lt. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidų dydis, priteistinas valstybei iš atsakovo, paliktinas nepakeistas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.). Priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, šalys neprašė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui A. P. tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069, buveinės adresas Konstitucijos pr. 20A, Vilniaus m. sav.) 127 109,43 Lt (vieną šimtą dvidešimt septynis tūkstančius vieną šimtą devynis litus) skolos bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. P. ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ 3 542 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt du litus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo A. P. į valstybės biudžetą 25 Lt (dvidešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.