Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Tuo pačiu nuosprendžiu jis buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau šioje dalyje nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. J. buvo nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 8 d., tiksliai nenustatytu laiku, tiksliai nenustatytoje vietoje, naudodamasis jam priklausančiu mobilaus ryšio telefonu „IPHONE 6“ viešai, elektroninėje erdvėje, interneto tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“, po 2019 m. birželio 8 d. 10.51 val. įkeltu vaizdo įrašu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ (nuoroda: (duomenys neskelbtini), iš savo paskyros, pavadinimu „V. J.“ (nuoroda į profilį: (duomenys neskelbtini), paskyros ID (duomenys neskelbtini), parašė komentarą, kurio tekstas: „Galetu valdzia isleist istatima naikinti juos, bet kur tau, patis valdzioje tokie“, taip viešai žemino, niekino homoseksualių asmenų grupę dėl jų seksualinės orientacijos.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad savo komentaru išreiškė tik nuomonę, jog įstatymu būtų apribota galimybė homoseksualiems asmenims reikštis viešai, t. y. išreiškė savo nuomonę, susijusią su šeimos samprata, kadangi yra įsitikinęs, jog santuoka yra tarp vyro ir moters. Taip pat nuteistasis teigia, kad kritikavo homoseksualizmą, tačiau jo teiginiai nebuvo nukreipti į konkrečius asmenis ar jų grupę, nesiekė nieko įžeisti ar paniekinti.

7. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, dėl to pagrįstai V. J. pripažino kaltu dėl BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su V. J. komentaru, taip pat ir nuteistojo pozicija, jog savo pasisakymais jis tik išreiškė savo asmeninę kritiką tam tikrais klausimais. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, vadovavosi tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija, pritardama pakankamai išsamioms ir motyvuotoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

8. Šioje byloje nustatyta, kad V. J. interneto tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“, po įkeltu vaizdo įrašu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ iš savo paskyros, pavadinimu „V. J.“, parašė komentarą: „Galetu valdzia isleist istatima naikinti juos, bet kur tau, patis valdzioje tokie“. Tai patvirtina nuteistojo V. J., liudytojo E. Z. parodymai, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas ir kiti bylos įrodymai. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, su jomis iš esmės sutinka visi proceso dalyviai, todėl jos išsamiau nebeaptarinėjamos. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo pasisakymus prilygino viešam homoseksualių asmenų grupės niekinimui dėl jų seksualinės orientacijos. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis kartoja, kad netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo apribota jo saviraiškos laisvė, teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, draudžiančias žmonių grupės ar jai priklausančių asmenų diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Apie tai labai išsamiai buvo pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, kuri negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Vis dėlto, laisvė reikšti įsitikinimus ar skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šios konstitucinės nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą, jos visos yra tarpusavyje susijusios, neatsiejamos, viena kitą papildo. Saviraiškos laisvės ir jos apribojimo sąlygos, diskriminacijos draudimas taip pat įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės teisės aktų dėl žmogaus teisių apsaugos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis joje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje taip pat nustatyta, kad visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami, turi teisę į lygią įstatymo apsaugą. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.

10. Svarbią reikšmę aiškinant diskriminacijos draudimą ir valstybės pareigas jį įgyvendinant turi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad yra svarbu aukščiausiu lygmeniu kovoti prieš visų formų ir pasireiškimų diskriminaciją, joks skirtingas elgesys, kuris yra grindžiamas vien tik arba lemiama apimtimi asmens etnine kilme, negali būti objektyviai pateisinamas šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, kuriamoje vadovaujantis pliuralizmo ir pagarbos skirtingoms kultūroms principais. Aiškinant ir taikant jį nagrinėjamos bylos kontekste aktuali teismo praktika dėl saviraiškos laisvės ribojimo atvejais, kai ją įgyvendinant buvo tariamai kurstoma neapykanta ar netolerancija, t. y. vadinamoji „neapykantos kalba“. EŽTT nuomone, neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką. Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su tokiais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (pavyzdžiui, EŽTT sprendimas byloje Féret prieš Belgiją). Diskriminacija reiškia, jog su asmenimis, atsidūrusiais panašiose situacijose, be objektyvios ir pagrįstos priežasties elgiamasi skirtingai (pavyzdžiui, EŽTT sprendimai bylose D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką; Molla Sali prieš Graikiją).

11. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis veiksnius: 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą (pavyzdžiui, EŽTT sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją). Teismo vertinimu, sprendimą dėl saviraiškos laisvės ribojimo būtinumo bylose dėl „neapykantos kalbos“ paprastai lemia įvairių veiksnių sąveika, o ne izoliuotai vertinamas vienas iš jų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, EŽTT vertinimu, diskriminacija, grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat rimta (sunki, pavojinga), kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva (pavyzdžiui, EŽTT sprendimai bylose Vejdeland ir kiti prieš Švediją; Salgueiro da Silva Mouta prieš Portugaliją; P. V. prieš Ispaniją). EŽTT sprendimuose Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą bei Kozak prieš Lenkiją pripažino, kad šeimos apsauga tradicine prasme iš esmės yra svari ir teisėta priežastis, galinti pateisinti kitokį elgesį, valstybė, pasirinkdama priemones šeimai apsaugoti ir, kaip reikalaujama Konvencijos 8 straipsnyje, šeimos gyvenimo gerbimui užtikrinti, būtinai turi atsižvelgti į pokyčius visuomenėje ir socialinio, pilietinio statuso bei santykių suvokimo kaitą, taip pat į tai, kad nėra vieno būdo, kaip gyventi savo šeimos arba privatų gyvenimą. Teismas nesutiko, kad šeimos vertybių išsaugojimas ir homoseksualumo pripažinimas visuomenėje nesuderinamas, nurodė, kad turi būti atsižvelgiama į didėjantį bendrą polinkį tos pačios lyties porų santykius vertinti kaip atitinkančius „šeimos gyvenimo“ sampratą.

12. Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Šios nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudaro alternatyvūs veiksmai – 1) tyčiojimasis iš tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens; 2) jų niekinimas; 3) neapykantos jiems skatinimas; 4) kurstymas juos diskriminuoti. Tai tam tikri aktyvūs, vieši pareiškimai neapibrėžtam asmenų ratui pateikiant specialiai šališkai, neobjektyviai parinktas ir išdėstytas žinias, nuomones, faktus, vertinimus, išvadas ir pan., išreiškiančias kraštutinai neigiamą, niekinantį, žeminantį asmens nusistatymą prieš tam tikras žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis, skatinant ir kurstant kitų visuomenės narių (tokių pareiškimų klausytojų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, niekinamą požiūrį, tokių asmenų diskriminaciją. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu.

13. Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantą ar diskriminaciją prieš konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupę. Šiai nagrinėjamai bylai aktualus niekinimas suprantamas kaip labai neigiamas, nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad savo viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar per masinės informacijos priemonę tyčiojasi, niekina, skatina neapkęsti arba kursto diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį ir nori tai daryti. Dėl kokių motyvų jis tai daro, atsakomybei reikšmės neturi.

14. Pripažįstant ar nepripažįstant tam tikrus viešus pareiškimus niekinimu bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą, kadangi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui. Šioje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad tokia grėsmė kilo. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, V. J. žinojo, kad jo komentarą po socialiniame tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ išplatintu vaizdo įrašu turės galimybę matyti bei perskaityti platus žmonių ratas, todėl sąmoningai išsakė teiginius, susijusius su homoseksualiais asmenimis, kuriais tokie asmenys yra niekinami. Be to, atsižvelgiant į šio nuteistojo pasisakymo kontekstą – plačiai naudojamame socialiniame tinklalapyje bei dėl plačiai visuomenėje aptarinėjamo renginio – neapykantą kurstanti informacija potencialiai pasiekė didelį vartotojų skaičių. Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, jis irgi skaitė po tuo pačiu vaizdo įrašu esančius kitų vartotojų komentarus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad taip tik išsakė savo emocijas, kontraversišką nuomonę tam tikrais visuomenę dominančiais klausimais, nenorėjo nieko tokiais pasisakymais paniekinti, teisėjų kolegijos, kaip ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš išsakyto teiginio turinio darytina neabejotina išvada, kad teiginys išreiškia nuteistojo situacijos vertinimą ir parodo jo panieką tam tikrai asmenų grupei.

15. Saviraiškos teisės įgyvendinimas, taip pat ir pasisakant apie aktualius probleminius klausimus visuomenėje, nėra beribis, todėl tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose ir teismų praktikoje pripažįstama, kad jis gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus ir vertybes, kuriems dėl tokio saviraiškos teisės įgyvendinimo gali būti padaroma žala ir tai gali sukelti visuomenėje negatyvius padarinius. Dar 2011 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Tai, kad kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, yra neutrali lyties požiūriu, teismas patvirtino ir 2019 m. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).

16. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nuteistasis V. J., kaip tik būdamas psichiškai sveikas, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, neabejotinai suprato savo išsakomų teiginių turinio neigiamą pobūdį, taigi, galėjo jį įvertinti kritiškai ir jų viešai neišsakyti. Be šių išdėstytų aplinkybių atsižvelgtina ir į bendrą socialinį kontekstą Lietuvoje dėl homoseksualių žmonių teisių. Seksualinės mažumos susiduria su tam tikru konservatyviu (neigiamu) dalies visuomenės požiūriu, todėl vis kylant politinei diskusijai dėl tokių asmenų santykių teisinio reglamentavimo, nuteistojo V. J. teiginiai, jog tokie asmenys turėtų būti naikinami, akivaizdžiai vertintini kaip nekorektiški, prasilenkiantys su etišku informacijos, nuomonės sklaidos įgyvendinimu, yra niekinamojo pobūdžio ir keliantys grėsmę homoseksualių asmenų grupės lygiateisiškumui, jos, kaip bendruomenės, orumui, keliantys niekuo neparemtas prielaidas dėl tokių asmenų teisės apskritai egzistuoti.

17. Būtent tai, kad V. J. teiginiai yra niekinančio pobūdžio, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ir specialistės išvada bei jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Iš šių įrodymų, kurių turinys labai išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, matyti, kad, specialistės vertinimu, komentare V. J. išreiškė norą, kad įstatymiškai būtų leidžiamas fizinis susidorojimas su homoseksualiais asmenimis, taigi, jis nelaiko jų vertais gyventi. Todėl šis komentaras yra žeminantis, niekinantis homoseksualius asmenis. Taip pat dėl komentaro autoriaus išsakyto požiūrio prieš homoseksualius asmenis komentaras yra propaguojantis smurtinę idėją, nukreiptą prieš šiuos asmenis. Teisiamajame posėdyje specialistė papildomai nurodė, kad komentaro autorius savo teiginiais išsakė savo intenciją, pritarimą tai naikinimo idėjai, kad homoseksualūs asmenys būtų naikinami. Su valdžia, ar ne su valdžia, visa tai nueina į antrą planą. Taigi, V. J. savo komentare niekino homoseksualius asmenis būtent dėl jų seksualinės orientacijos. Tokie jo veiksmai atitinka BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir yra įrodyti. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, vien tai, kad jis nepadarė kitų nusikalstamų veiksmų (kurstymo diskriminuoti), jo atsakomybės nešalina ir nešvelnina. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais – tyčiojimusi, niekinimu, neapykantos jiems skatinimu, kurstymu diskriminuoti, o V. J. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas tik dėl niekinimo žmonių grupės dėl jų seksualinės orientacijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad įvertinus V. J. gyvenimišką patirtį, šie jo veiksmai buvo padaryti veikiant tyčia, suvokiant savo veikos pavojingumą, bei norint paniekinti homoseksualius asmenis dėl jų seksualinės orientacijos.

18. Nuteistasis skunde nenurodė argumentų dėl jam paskirtos bausmės. Kolegija, įvertinusi laisvės apribojimo bausmės paskyrimo nuteistajam pagrindus ir motyvus, su jais sutinka ir pripažįsta, kad tokia jam skirta bausmė yra teisinga.

19. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. J. apeliacinį skundą.