Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-508-2014

Teisėjas: R. Grigas Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01397-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.5.;

2.4.6.4.2.; 2.4.7.

2014 m. balandžio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Daivos Jankauskienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Astai Leonavičienei, Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Kaziui Skėrui, išteisintajai A. K., jos gynėjai Rasai Kalkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Kazio Skėraus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisinta neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinama nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 str. 1 d. padarymu, t. y. tuo, kad 2012-10-25 apie 17.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, už 5 Lt pardavė J. B. 0,475 litro denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 35,9%, –neteisėtai realizavo denatūruoto etilo alkoholio skiedinį.

Prokuroras nesutinka su teismo motyvo, kad apkaltinamojo nuosprendžio negalima buvo grįsti vien liudytojos J. B. parodymais. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėsto teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojų R. D., O. G. bei A. P. parodymus, tačiau jų visiškai nuosprendyje neanalizavo, nevertino ir nemotyvavo dėl kokių priežasčių atmetė.

Teismas netinkamai grindžia savo abejones, jog kaltinamoji nepadarė jai inkriminuojamos veikos, nurodymas, jog A. K. kaltinime nurodytu adresu, t.y. Kaune, V. K. pr. 53-319, negyvena. Kaltinamoji teisminio nagrinėjimo metu šiuo adresu negyveno, tačiau gyveno jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu ir tai neginčytinai įrodo ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga bei pati išteisintoji A. K.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad nuo 2011 metų vasaros iki 2013 vasario mėnesio gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), Kaune, su vyru A. K..

Išteisintoji A. K. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir paaiškino veikos padarymo aplinkybes. Jos duoti parodymai sutapo su liudytojų R. D., O. G. ir J. B. duotais parodymais. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu A. K. pakeitė parodymus ir kaltę neigė, pareikšdama, kad tokio įvykio išvis nebuvo, kad moteris vardu Jūratė tiriamuoju laikotarpiu pas juos į namus nebuvo užėjusi. Dėl prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu aiškina prieštaringais motyvais, tačiau liudytoja A. P. juos paneigė, nurodydama, kad apklausos metu A. K. buvo blaivi ir suvokė ką kalbanti. A. K. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, o jos paaiškinimai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, vertintini kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės už padarytą veiką.

Baudžiamojoje byloje nustatytų bei skunde aptartų aplinkybių pagrindu yra gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 str. 1 d., todėl ji turi būti pripažinta kalta padarius nusikaltimą. Skiriant A. K. bausmę atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – ji padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą; į tai, kad nėra nustatyta jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ji nedirba, teistumo neturi, todėl teismas turėtų pritarti jo siūlomai bausmės rūšiai, dydžiui bei įpareigojimams.

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintąją, jos gynėją, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis, BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog neįrodyta A. K. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 str. 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, todėl tai sutrukdė jam priimti teisingą sprendimą. Apeliacinėje instancijoje nustatomos faktinės aplinkybės, pripažįstant kaltinimą pagrįstu, jog

2012-10-25 apie 17.30 val. bute, adresu V. K. pr. 53-319, Kaune, A. K. už 5 Lt pardavė J. B. 0,475 litro denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 35,9%, –neteisėtai realizavo denatūruoto etilo alkoholio skiedinį, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 str. 1 d.

Apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas, siekiant išnagrinėti apeliaciniame skunde ginčytinas aplinkybes. Buvo apklausta liudytoja R. D., išteisintoji A. K., siekta apklausti liudytoją J. B., tačiau apygardos teismo priimtomis priemonėmis, net policijos paieškos priemonėmis jos nepavyko surasti ir atvesdinti į teismo posėdį.

Liudytoja R. D. parodė, kad smulkiai aplinkybių nepamena kaip vyko liudytojos J. B. apklausa, tačiau ji nurodė, kad iš vaikystės draugo, K. žmonos A. pirkusi pilstuką. Moterį, iš kurios pirko pilstuką, galėtų atpažinti. Vizualiai nebuvo matyti, kad ji buvo neblaivi, buvo adekvati, alkoholio kvapas nesklido. Liudytoja nurodė, kad stebėjo prie (duomenys neskelbtini)namo pirmos laiptinę. Matė įeinančią ir išeinančią moterį. Buvo su transporto priemone ir ją sustabdė už (duomenys neskelbtini) namo, Kovo -11osios g. prie sustojimo. Nuo stebėjimo vietos moteris buvo nutolusi ne daugiau 10 metrų. Kadangi ėjo nevažiuojama dalimi, liudytoja automatiškai sekė automobiliu kita puse, tačiau ši iš akiračio nedingo. Moteris buvo sekama, nes turėta duomenų, kad konkrečioje laiptinėje prekiaujama pilstuku. Ji sukėlė įtarimą, nes atėjo tuščiu krepšiu, o paskui išėjo pilna. Aplinkui yra daug vietų, kuriuose prekiaujama pilstomu alkoholiu, tame name tik viename bute. Liudytoja R. D. patvirtino, kad ji atliko J. B. apklausą, ši parodymus davė gera valia.

Liudytoja R. D. analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kuriuose nurodė, kad sulaikyta J. B. nurodė, kad turimą 0,5 l pilstuko už 5 litus pirko iš savo vaikystės draugo A. K. žmonos A. K.. Pilstuką perka jau ne pirmą kartą.

Išteisintoji A. K. parodė, kad sunkiai atsimena savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu. Teisminio nagrinėjimo metu ji neigė kaltę, nes jai tyrėja P. sakė pasirašyti ir viskas bus sutvarkyta. Buvo pareikštas įtarimas. Tyrėja pasikvietė ir paklausė, ar ji žinanti dėl ko atėjo, tada paaiškino. Išteisintoji neigia pardavusi J. B. pilstuko.

Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo perskaityti įtariamosios A. K. parodymai 2013 m. gegužės 20 d. (b. l. 37-38). Išteisintoji A. K. paaiškino, kad jos parodymus surašė tyrėja, o ji tik pasirašė. Ji sakė, kad tuo metu gėrė antidepresantus, nes norėjo išsigydyti. Į psichiatrus kreipėsi 2012 metų pabaigoje – spalio mėn. ar lapkričio mėn. Gydėsi Švėkšnos priklausomybės centre prieš apklausą. Tyrėjai sakiusi, kad turi problemų. Apklausos metu nebuvo jokių advokatų, jai niekas nesakė, kad apklausos metu būtinas advokatas. Dėl jos psichinės būklės nebuvo tiriama, tyrėja nedavė jokio siuntimo.

Išteisintoji parodė, kad šiuo metu esanti nėščia, nėštumas 9 savaitės. Medicininio dokumento originalo iš gydytojos negali pateikti, nes gydytoja nedirbo.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamoji A. K. prisipažino, kad vyro pažįstamai Jūratei už 5 litus pardavė skiesto spirito, pripildama jo į jos atsineštą butelį. Ji nurodė, kad gydėsi Švėkšnoje ir Dariaus ir Girėno ligoninėje dėl nuo alkoholio atsiradusių psichikos problemų. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji A. K. neigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad Jūratė pas ją net nebuvo užėjusi ir ji jai pilstuko nepardavė. Tyrėjai sakiusi, jog neatsimena, kad pardavė Jūratei pilstuko, nes tuo metu buvo neblaivi, todėl kažin ar būtų sugebėjusi įpilti alkoholio į butelį. Apklausos metu buvo neadekvati, vartojo antidepresantus.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 str. 1 d. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad A. K. neigė pardavusi denatūruotą etilo alkoholio skiedinį, kad ji kaltinime nurodytu adresu, t.y. Kaune, (duomenys neskelbtini) negyvena, atlikus šiame bute kratą daiktų, turinčių reikšmės bylai tirti ir nagrinėti teisme, nebuvo rasta, o nesant byloje kitų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien liudytojos J. B. parodymais. Su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Apeliacinis teismas pritaria prokuroro skundo argumentui, kad teismas visiškai nevertino liudytojų R. D., O. G., A. P. parodymų, duotų teisme, kaip patvirtinančių A. K. kaltę.

Viena iš įrodymų vertinimo sąlygų – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Taigi, nors byloje apklaustų policijos pareigūnų parodymai ir nėra tiesioginiai įrodymai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas šie parodymai turėjo būti vertinami, atitinkamai šie pagrindžia A. K. kaltę.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino, kad liudytojais apklausti tyrėjai R. D. ir O. G. patvirtino savo 2012-10-25 tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Jie paaiškino, kad turėjo informacijos apie (duomenys neskelbtini) namo pirmoje laiptinėje galimai pardavinėjama falsifikuotą degtine ir jų skiedinius. Atliekant tarnybinę užduotį, R. D. kartu su O. G. stebėjo šią laiptinę, kai pamatė į ją įeinančią ir po 15 minučių išeinančią J. B., kuri akivaizdžiai kažką nešėsi. Sustabdyta ir paprašyta parodyti, ką nešasi, J. B. parodė turimą 0,5 l. plastikinį butelį su skysčiu, turinčiu alkoholio kvapą. J. B. tiksliai nusakė, kad alkoholio skiedinio įsigijo pas savo pažįstamo žmoną A. K. adresu (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, 2012-10- 25, apklausta liudytoja J. B. patvirtino, kad „pilstuką“ pirko pas A. K. už 5 litus, nurodė, kad tai jau ne pirmas kartas, išvardino parduodamo alkoholio skiedinio kainas.

Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių, siekdamas J. B. apklausti teismo posėdyje, tačiau jos nepavyko surasti ir iškviesti, todėl jos parodymai buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teisme. Juos patvirtino liudytoja R. D., kuri nurodė, kad J. B. savo parodymais tikrai patvirtino, kad denatūruotą etilo alkoholio skiedinį pirko pas pažįstamą A. K..

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y., kad nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 276 str. 4 d. byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai ir nors jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Jie taip pat turi svarbią reikšmę formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Taigi, J. B. parodymai turėjo būti vertinami kaip itin svarbūs ir patvirtinantys R. D. ir O. G. parodymus. Juos atitinka ir kiti byloje esantys duomenys – R. D. ir O. G. tarnybiniai pranešimai, R. D. parodymai ikiteisminio tyrimo ir apeliacinėje instancijoje, specialisto išvada, kuri patvirtino, kad iš A. B. paimtame butelyje buvo denatūruotą etilo alkoholio skiedinys, turintis 35,9 % etilo alkoholio koncentracija. Be to, J. B. parodymus patvirtino ir pačios A. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir nors ji juo kardinaliai pakeitė į priešingus pirmosios instancijos teisme, tačiau, kad pažįstanti J. B. nepaneigė.

A. K. apylinkės teisme ir apeliacinėje instancijoje užėmė priešingą poziciją ir ėmė neigti savo kaltę ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus visiškai nepagrįstais motyvais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nepaneigiamus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, perskaitė išteisintosios A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, beje, šie buvo nuoseklūs, ir aiškinosi parodymų keitimo priežastis.

A. K. savo kaltės pripažinimą ikiteisminio tyrimo metu motyvuoja kaip nepatikimą tuo, kad ji tuo metu vartojo antidepresantus, prieš tai gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, todėl buvo neadekvati ir nesuvokė tikrųjų pasekmių.

Visgi A. K. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, jos parodymuose nurodytos aplinkybės visiškai atitiko kitus bylos duomenis, todėl parodymų pasikeitimas vertintinas tik kaip gynybinė A. K. versija. Beje, apylinkės teisme duodama parodymus, A. K. nors ir neigė pardavusi Jūratei alkoholio skiedinį, tačiau nekategoriškai, nes nurodo, jog neprisimena tai dariusi, kadangi buvo neblaivi.

Aiškinantis A. K. parodymų pakeitimo priežastis, pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja tyrėja A. P. paneigė A. K. parodymus dėl jos neadekvačios būsenos. Tyrėja patvirtino, kad A. K. būsena nekėlė jokio įtarimo dėl jos apsvaigimo, ji pati papasakojo aplinkybes dėl pareikšto įtarimo. Be to, 2013-05-30 specialisto išvada patvirtino, kad jos psichinė būsena nėra tokia, jog reiktų skirti psichiatrinę ekspertizę, reiškia psichinė būsena nebuvo tokio lygio, kad ji negalėtų suvokti, valdyti savo veiksmų. Atsižvelgtina ir į tai, kad parodymus A. K. davė jau po stacionaraus gydymosi psichiatrijos ligoninėje ir jų metu nenurodė, kad vartoja antidepresantus.

Pastebėtina, jog kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis Nr. 2K-287/2013).

Visiškai nepagrįstas ir kitas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis motyvas – kad A. K. negyveno adresu (duomenys neskelbtini). Tai paneigia ne tik rašytiniai duomenys – Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašas, patvirtinantis, kad šis butas yra A. K. nuosavybė bei asmens duomenys, nurodantys, kad jos gyvenamoji vieta deklaruota šiame bute, bet ir pačios A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad ji su vyru gyveno V. K. pr. 53-319, o dėl vykstančių skyrybų ji apsigyveno kitur.

Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad krata bute atlikta nepateisinamai vilkinant jos atlikimą net 6 mėn. po J. B. sulaikymo ir jau po to, kai bute, adresu (duomenys neskelbtini), A. K. net nebegyveno. Dėl tokio ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų neveikimo, greičiausiai jau buvo prarasti svarbūs nusikalstamai veikai ištirti duomenys, kurie irgi apsunkino visapusišką bylos aplinkybių ištyrimą. Tačiau tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo atliktos ne laiku, absoliučiai nepaneigė A. K. kaltės, nes tyrimui svarbūs daiktai galėjo būti nerasti tik dėl to, jog ji jau buvo išsikėlusi iš šio buto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų visumą, pasitvirtino kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 str.1 d., ir nustato, jog A. K. neteisėtai realizavo denatūruoto etilo alkoholio skiedinį, t. y. 2012-10-25 apie 17.30 val. bute, adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), Kaune, už 5 Lt pardavė J. B. 0,475 litro denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurio tūrinė koncentracija 35,9 procento.

Sprendžiant A. K. skirtinos bausmės klausimą, pažymėtina, kad, skirdamas bausmę, spręsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, teismas vadovaujasi baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies sankcija ir Bendrosios dalies normų reikalavimais. Visais atvejais nuosprendžiu skiriama bausmė turi būti individualizuota, tai reiškia, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai, t.y. bausmė parenkama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šis bausmės individualizavimo principas įtvirtintas BK 54 str., kuriame formuluojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

Skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad A. K. padarė nesunkų nusikaltimą, nustatytas tik vienas neteisėtas denatūruoto etilo alkoholio skiedinio pardavimo atvejis, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta tik vieną kartą, gydėsi Psichiatrijos ligoninės stacionare, tačiau Priklausomybės ligų centre neregistruota, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nedirbanti, šiuo metu nustatytas 9 savaičių nėštumas, paskirtas gulimas režimas, turtinė padėtis nėra stabili. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti A. K. paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą alternatyvią su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant įpareigojimą be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - A. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 str. 1 d., nubausti laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant įpareigojimą be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, – 0,5 l talpos butelį, kuriame yra 0,25 l denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, saugomą Kauno AVPK Kauno m. Dainavos PK, sunaikinti.