Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. N. ir juridinio asmens UAB „V.“ atstovo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį (už UAB „E.“ mokesčių nesumokėjimą) laisvės atėmimu dvejiems metams, 219 straipsnio 2 dalį (už UAB „V.“ mokesčių nesumokėjimą) laivės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

juridinis asmuo UAB „ V.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 219 straipsnio 2 dalį 35 MGL (4550 Lt, t. y. 1317,77 Eur) dydžio bauda.

Priteista solidariai iš V. N. ir juridinio asmens UAB „E.“ Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 71 042,11 Lt (20 575 Eur) turtinei žalai atlyginti. Išieškota iš V. N., UAB „E.“ ir UAB „V.“ turėtų proceso išlaidų, iš viso 212 Lt (60 Eur), išieškant iš kiekvieno po 70,67 Lt (20 Eur) į valstybės pajamas.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendis. V. N. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 219 straipsnio 2 dalį dėl BUAB ,,E.“ mokesčių nesumokėjimo, perkvalifikuota pagal BK 219 straipsnio 1 dalį ir paskirta 30 MGL (1129,52 Eur) bauda. V. N. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 29 MGL (1091,87 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. UAB ,,V.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 219 straipsnio 2 dalį paskirta 30 MGL (1129,52 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 219 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo BUAB „E.“, tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kasaciniame skunde juridinio asmens UAB „V.“ atstovas advokatas Ž. Rutkauskas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis UAB „V.“ surašytas netinkamai — neatskleisti nusikalstamos veikos, dėl kurios įmonė nuteista, subjektyvieji požymiai, aprašyti tik direktoriaus V. N. kalti veiksmai, bet neatskleisti UAB „V.“ padaryti neteisėti veiksmai, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

Kasatorius pažymi, kad teismui buvo paaiškinta, jog nėra ginčo dėl UAB „V.“ skolos valstybės biudžetui, o valstybės interesai apginti restruktūrizacijos civilinėje byloje, nagrinėtoje Panevėžio apygardos teisme. VMI yra kreditorių eilėje ir su ja bus atsiskaityta pagal restruktūrizavimo planą, dėl to šioje byloje VMI atstovas ir atsiėmė civilinį ieškinį valstybės naudai. Teismo posėdžio metu UAB „V.“ vadovas V. N. paaiškino, kad UAB „V.“ 2013 m. kovo 7 d. gavus pranešimą apie pareigą sumokėti mokesčius, t. y. per VMI nustatytą 20 dienų terminą atsiskaityti su biudžetu, jis kreipėsi į VMI telefonu, bandė tartis, kalbėtis, tačiau buvo nurodyta, kad klausimą jau išsprendė VMI Vilniaus skolų išieškojimo skyrius. V. N., kaip bendrovės vadovas, siekdamas nesužlugdyti įmonės, kurioje yra daug samdomų darbuotojų, nenutraukti įmonės veiklos, laikydamasis Įmonių restruktūrizacijos įstatymo, kreipėsi į teismą dėl UAB „V.“ restruktūrizavimo. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje V. N. pareiškimas dėl UAB „V.“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo priimtas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutarties kopija išsiųsta Lietuvos Vyriausybės įgaliotai institucijai, antstoliui S. R., Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir paskelbta informacija specialiame interneto tinklalapyje. Ši nutartis viešai paskelbta, taigi žinoma ir civiliniam ieškovui VMI. Vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skolos nebegali būti mokamos, dėl to restruktūrizuojamos įmonės direktorius V. N. neturėjo teisės, esant galiojančiai Panevėžio apygardos teismo nutarčiai, atlikti VMI pranešime nurodytų reikalavimų. Restruktūrizacijos procesas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pertrauktas nebuvo. V. N. iš įmonės buvo paėmęs 700 000 Lt (202 734,01 Eur) paskolą pagal sutartį, kuri nenuginčyta, joje nustatyto paskolos grąžinimo įmonei terminas nepasibaigęs. Dėl šių aplinkybių UAB „V.“ negali būti taikoma BK 219 straipsnyje numatyta atsakomybė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į nuteistųjų V. N. ir juridinio asmens UAB „V.“ atstovo advokato Ž. Rutkausko kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „V.“, be kitų būtinų įmokų, bendrovei leista mokėti mokesčius valstybei, o restruktūrizavimo byla iškelta tik Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi. Tačiau bendrovė iki tol nemokėjo VMI priminime nurodytų mokesčių valstybės biudžetui. VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. išsiuntė UAB „E.“ raginimą sumokėti apskaičiuotus mokesčius, bet registruotu laišku išsiųstas dokumentas buvo grąžintas siuntėjui, nes gavėjas per mėnesį jo neatsiėmė. Tada VMI apie bendrovės pareigą sumokėti mokesčius paskelbė viešai – VMI interneto svetainėje, nurodė UAB „E.“ atvykti į VMI. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 dalies nuostatas tai laikoma tinkamu dokumentų įteikimu mokesčių mokėtojui. Liudytoja Z. Š., byloje nagrinėjamos veikos metu dirbusi UAB „E.“ buhaltere, nurodė, kad bendrovė nuolat gaudavo VMI raginimus sumokėti mokesčius, ji juos pateikdavo bendrovės direktoriui V. N. ir primindavo šią pareigą, bet jo nurodymu pirmiausia būdavo atsiskaitoma su žaliavų tiekėjais. Šie įrodymai patvirtina, kad UAB „E.“ direktorius V. N. sąmoningai vengė sumokėti mokesčius valstybės biudžetui, dėl to jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 219 straipsnį. Be to, V. N. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį už analogišką nusikaltimą, t. y. už tai, kad jo vadovaujama UAB „V.“ nesumokėjo mokesčių. Byloje nustatytos ir visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Mokesčių nesumokėjimas buvo padarytas UAB „V.“ naudai bei interesais, nes nesumokėtos sumos galėjo būti panaudotos bendrovės ūkinėje veikloje, ir V. N. nagrinėjamu laikotarpiu buvo ne tik UAB „V.“ direktoriumi, bet ir pagrindiniu akcininku, nes jam priklausė 89 proc. akcijų. Kasatoriai ginčija šias pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes ir atliktą įrodymų vertinimą, o tai nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme pagrindas ir dalykas (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys 376 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai, nesutikdami su nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal 219 straipsnio 2 dalį, ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl priminimų apie pareigą sumokėti mokesčius gavimo faktą bei galimybę sumokėti mokesčius. Taigi kasatoriai iš esmės neigia teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to minėti kasatoriaus argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti.

Kolegija, patikrinusi kasacinių skundų argumentus dėl BK 219 straipsnio 2 dalies požymių nebuvimo nuteistųjų veikoje, konstatuoja, kad teismai, nustatydami mokesčių nesumokėjimo faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jų išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „V.“ 2013 m. kovo 7 d. gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą per 20 dienų atsiskaityti su biudžetu, to neneigia ir šio juridinio asmens atstovas kasatorius V. N. Be to, V. N. kreipusis į Panevėžio apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „V.“ ir prašius taikyti bendrovei laikinąsias apsaugos priemones, teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi UAB „V.“ taikė laikinąsias apsaugos priemones, bet leido iš bendrovės sąskaitos mokėti visus įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Taigi, nors nagrinėjamu laikotarpiu bendrovės sąskaitos buvo areštuotos, tačiau teismo nutartimi bendrovei, be kitų būtinų įmokų, leista mokėti mokesčius valstybei. Be to, teismų sprendimuose konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB ,,V.“ restruktūrizavimo bylą, ir ši byla iškelta tik 2013 m. birželio 17 d. teismo nutartimi, tačiau bendrovė iki tol nemokėjo VMI priminime nurodytų mokesčių valstybės biudžetui.

Byloje taip pat nustatyta, kad VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. išsiuntė UAB „E.“ raginimą sumokėti apskaičiuotus mokesčius, bet registruotu laišku išsiųstas dokumentas buvo grąžintas siuntėjui, nes gavėjas per mėnesį jo neatsiėmė. Tada VMI apie bendrovės pareigą sumokėti mokesčius paskelbė viešai – VMI interneto svetainėje, nurodė UAB „E.“ atvykti į VMI. Teismai konstatavo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 dalies nuostatas tai tinkamas dokumentų įteikimas mokesčių mokėtojui. Teismai V. N. kaip UAB „E.“ direktorius kaltę dėl sąmoningo vengimo sumokėti mokesčius valstybės biudžetui grindė ir liudytojos Z. Š., kuri byloje nagrinėjamos veikos metu dirbo UAB „E.“ buhaltere, parodymais, kad bendrovė nuolat gaudavo VMI raginimus sumokėti mokesčius, kuriuos ji pateikdavo bendrovės direktoriui V. N. ir primindavo šią pareigą, bet jo nurodymu pirmiausia būdavo atsiskaitoma su žaliavų tiekėjais. Taip pat teismai teisingai konstatavo, kad tiesioginę tyčią V. N. veiksmuose patvirtina ir tai, jog jis jau nuteistas už jo vadovaujamos UAB „V.“ Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų nesumokėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448/2011).

Byloje taip pat nustatytos visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad V. N. mokesčių nesumokėjo UAB ,,V.“ naudai bei interesais. V. N. nagrinėjamu laikotarpiu buvo ne tik UAB „V.“ direktoriumi, bet ir pagrindiniu akcininku, turėjusiu 89 proc. akcijų, o jam, kaip pagrindiniam bendrovės bendrasavininkiui ir vadovui neįvykdžius pareigos sumokėti bendrovei apskaičiuotus mokesčius, bendrovė dėl to gavo turtinės naudos, nes nesumokėtos sumos galėjo būti panaudotos bendrovės ūkinėje veikloje.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, įvertinę minėtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog juridinis asmuo UAB ,,V.“ ir V. N., būdamas įmonių UAB ,,V.“ ir UAB ,,E.“ direktorius, pateikus atitinkamas deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nesumokėjo pateiktose deklaracijose apskaičiuotų mokesčių, po to kai VMI įteikė priminimus apie pareigą sumokėti mokesčius.

Teismų nustatyti faktai visiškai atitinka mokesčių nesumokėjimo nusikaltimo sudėties požymius, dėl to pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 219 straipsnio 2 dalį.

Nenustačius nei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nei apeliacinio proceso metu padarytų esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, kad nėra kasacinių pagrindų kasacinius skundus tenkinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. N. ir juridinio asmens UAB „V.“ atstovo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinius skundus atmesti.