Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. nuteistas 1 m. (vienerių metų) laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 m. laisvės atėmimo bausmės pridėta 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 m. 6 mėn. (dvejų metų ir šešių mėnesių) laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-01-08 iki 2013-01-09 (2 paros).

Iš R. P. konfiskuota 2300 Lt (du tūkstančiai trys šimtai litų), kuriuos jis gavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. P. palikta galioti paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Nukentėjusiojo A. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – jo naudai iš kaltinamojo R. P. priteista 899,66 Lt (aštuoni šimtai devyniasdešimt devyni litai ir 66 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Kita A. Č. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 19 d., apie 14 val., Gedimino g. 22, Tauragės m., prie parduotuvės „Maxima“ R. P. gavo iš A. Č. suremontuoti A. Č. priklausantį 7500 litų vertės automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį 2013 m. sausio 2 d. pardavė R. P., tokiu būdu pagrobė A. Č. automobilį, padarydamas nukentėjusiajam 7500 litų turtinę žalą. Šiais veiksmais R. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilį jam davė nukentėjusysis savo noru žodinio susitarimo pagrindu, t. y. automobilį laikinai paliko R. P. nuosavybei. Pasak apelianto, ta aplinkybė, kad buvo šventinis laikotarpis ir R. P. automobilio neišsaugojo, nes jį „liaudiškai tariant – pragėrė“, nesudaro pagrindo kilti baudžiamajai atsakomybei. Apelianto manymu, tarp jo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, bet jokiu būdu tai yra ne nusikalstama veika, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė ultima ratio, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009). Taip pat skunde apeliantas mini Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimus, kuriuose yra išaiškinta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Apeliantas nurodo, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), kad veika, pasireiškianti kaip neteisėtas svetimo materialaus turto (daikto) pasisavinimas, yra ne tik turtinių nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų klasifikacija, bet ir civilinės atsakomybės kilimo dalis, turto pasisavinimas galimas tiek BK 178 str. pagrindu, tiek CK daiktinės teisės antro skirsnio pagrindu. Apeliantas nurodo, kad jis automobilio nepagrobė ir neįgijo apgaule, turėdamas tikslą jį parduoti, o įgijo sąžiningai su jo dokumentais, draudimo polisu, techniniu pasu. Be to, su nukentėjusiuoju tarėsi apie daikto pardavimą ir nukentėjusysis buvo sutikęs jam parduoti automobilį, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis. Teisę disponuoti minėtu daiktu R. P. įgijo nuo to momento, kai nukentėjusysis jam buvo suteikęs teisę pirkti daiktą, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos ir nusikalstamo sumanymo turinio. Nurodo, kad jo tikslas buvo staigiai gauti pinigų šventėms, tačiau jis žinojo, kad automobilio savininkas jau buvo sutikęs parduoti automobilį. Tai, kad daiktą pardavė pigiau nei jam būtų tekę už jį mokėti, R. P. tuo metu nepaveikė, nes manė, kad po švenčių kaip nors išsimokės. Dėl visų skunde nurodytų aplinkybių mano, kad Tauragės rajono apylinkės teismas netinkamai išsiaiškino faktines aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo veiką.

Teismo posėdyje advokatė nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. P. kaltės. Nuteistojo R. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nors nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę, tačiau ji visiškai įrodyta nukentėjusiojo A. Č., liudytojų R. P., M. B., R. B., D. S. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą R. P. pripažinti kaltu dėl A. Č. priklausančio automobilio pagrobimo, nurodė minėto sprendimo motyvus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių motyvų nepaneigia apelianto nurodyti skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti nukentėjusiojo A. Č., liudytojų R. P., M. B., R. B., D. S. parodymų tikrumu.

Baudžiamajame įstatyme 178 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmens, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio arba automobilį. Svetimo turto pagrobimas baudžiamosios teisės teorijoje yra laikomas turto, kuris asmeniui nepriklauso nuosavybės teise ar nėra kitaip teisėtai valdomas, užvaldymas prieš savininko ar teisėto valdytojo valią, turint tikslą minėtąjį turtą tvarkyti kaip savo nuosavą.

Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pagrindinis šios bylos klausimas – ar nuteistasis R. P. nukentėjusiajam priklausantį automobilį užvaldė ir pardavė teisėtai, t. y. su A. Č. žinia ar leidimu. Pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą, todėl svarbu nustatyti, ar R. P. paėmė A. Č. automobilį teisėtai ar ne, ar buvo įsitikinęs, kad neturi nukentėjusiojo sutikimo disponuoti jo turtu. Kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas įgyja galimybę laikinai pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti, naudotis ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (pasaugoti, panešti, remontuoti ir pan.) ir neteisėtai jį užvaldo. Pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra tuomet, kai yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, o subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas. Taigi, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Tauragės apylinkės teismas, išnagrinėjęs visus nusikalstamos veikos požymius, pagrįstai nustatė, kad R. P. svetimą turtą pardavė neturėdamas teisės to daryti, todėl jo veika kvalifikuota kaip vagystė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), kad veika, pasireiškianti kaip neteisėtas svetimo materialaus turto (daikto) pasisavinimas, yra ne tik turtinių nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų klasifikacija, bet ir civilinės atsakomybės kilimo dalis, turto pasisavinimas galimas tiek BK 178 str. pagrindu, tiek CK daiktinės teisės antro skirsnio pagrindu. Apeliantas mano, kad tarp jo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai santykiai, tačiau toks apelianto teiginys nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad svetimas turtas (ar turtinė teisė) gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu, tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Apeliantas nurodo, kad jis automobilio nepagrobė ir neįgijo apgaule turėdamas tikslą jį parduoti, automobilį įgijo sąžiningai su jo dokumentais, draudimo polisu, techniniu pasu. Be to, su nukentėjusiuoju tarėsi apie daikto pardavimą ir nukentėjusysis buvo sutikęs jam parduoti automobilį. Tokie R. P. nurodyti motyvai neatitinka byloje nustatytų faktų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme R. P. parodymai buvo nuoseklūs, jis teigė, kad nukentėjusysis R. P. automobilį davė, kad šis jį suremontuotų, ir ketino atsiimti automobilį iš R. P., kai automobilis bus suremontuotas, pats nukentėjęs padavė automobilio raktelius. Apeliantas neneigia aplinkybės, kad nukentėjęs A. Č. jam priklausantį automobilį R. P. davė remontuoti, tačiau teigia, kad R. P. buvo susitaręs su A. Č., kad A. Č. parduos nuteistajam šį automobilį. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad tokią nuteistojo versiją paneigia kita bylos medžiaga. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjęs A. Č. patvirtino, kad jis automobilį R. P. davė tik suremontuoti ir ketino jį atsiimti, kai šis bus suremontuotas, už remontą pastarajam sumokėjo 800 litų ir nedavė leidimo parduoti automobilį. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo R. P. parodymai: jis patvirtino, kad R. P. parduodamas pastarajam automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sakė, kad jis parduoda jam priklausantį automobilį, tik iki galo nebuvo sutvarkyti automobilio perregistravimo dokumentai, nes buvęs savininkas yra Vokietijoje.

Nuteistasis R. P. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai, nuosekliai parodė visas įvykio aplinkybes. Tai, kad R. P. teigia, kad automobilį jis įgijo su visais dokumentais ir automobilio rakteliais, nesudaro pagrindo manyti, kad jis įgijo teisę laisvai valdyti ir disponuoti jam perduotu turtu. Gaudamas automobilį su rakteliais ir dokumentais apeliantas neįgijo nuosavybės teisės į automobilį, nes ši teisė įgyjama tik sudarius rašytinę pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.73 str. 1 d.). Automobilis R. P. buvo svetimas, todėl jis neturėjo teisės šio automobilio perleisti kitiems asmenims. Nors R. P. apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nukentėjusysis leido jam parduoti minėtą automobilį, tačiau dėl to, kad jis nepranešė nukentėjusiajam apie ketinimą parduoti automobilį, pardavęs automobilį, pinigų, kuriuos gavo už parduotą automobilį, nukentėjusiajam neperdavė, be to, automobilį pardavė žemesne kaina, nes jam greitai reikėjo pinigų, galima pagrįstai teigti, kad R. P. A. Č. priklausantį automobilį pardavė be nukentėjusiojo žinios, suprato, kad parduoda ne jam nuosavybės teise priklausantį automobilį ir norėjo taip elgtis, todėl tarp R. P. ir A. Č. susiklostė ne civiliniai santykiai, o R. P. veika tinkamai kvalifikuota kaip vagystė.

Paskirdamas bausmę nuteistajam R. P., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-07-02 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.