Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-12-18 · Administracinė byla Nr. I-5277-168/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-18
Bylos Nr.
I-5277-168/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui D. B., jo atstovei Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo atstovui Rokui Žiupsniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas (t. 1, b. l. 1–7) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) 2013-07-19 įsakymą Nr. 10-TE-493 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai D. B.“, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialistu. Tarnybinė nuobauda skirta už Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 6.1 p., Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK viršininko 2010-12-31 įsakymu Nr. 10-13-V-17 patvirtintų Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 13.1 ir 13.5 punktų, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 str. 1 d. 1 p., Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.1 bei 7.3 punktų pažeidimus. Įsakymas, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda, priimtas remiantis tarnybinio tyrimo išvada (toliau – Išvada), kurioje teigiama, kad jis neužtikrino policijos pajėgų operatyvaus reagavimo į gautą informaciją apie galimą smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors jau pirminėje informacijoje buvo pakankamai duomenų, kad padaryta nusikalstama veika, neužtikrino, kad iš įvykio vietos būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingas objektas – peilis, nesiėmė priemonių apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusius asmenis, o galimą smurtautoją išleido iš komisariato tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str., 140 str. ir 145 str. nustatytas nusikalstamas veikas. Įsakymas, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda, nepagrįstas, nes BPK 166 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, tačiau BPK 166 str. 2 d. nustatyta, jog BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Šių atvejų baigtinis sąrašas įtvirtintas (duomenys neskelbtini) str. 1 d., kurioje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 str., pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Kadangi nebuvo nukentėjusiojo arba jo teisėto atstovo skundo / pareiškimo, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. nebuvo teisėto pagrindo. Be to, pagal turimą informaciją ir faktines aplinkybes nebuvo pagrindo užfiksuoti smurtą artimoje aplinkoje. Patruliai, buvę įvykio vietoje, teigė, kad nei peilio, nei smurto artimoje aplinkoje požymių (kūno sužalojimų, sumušimų, grumtynių pėdsakų, išvartytų, apgadintų baldų, indų) nebuvo. Įvertinęs patrulių informaciją bei tai, kad pateikęs pareiškimą asmuo pats nebuvo įvykio liudytojas, nebuvo rastas peilis, į policijos komisariatą pristatytas asmuo elgėsi ramiai, nustatytas lengvas girtumas, nuo įvykio jau buvo praėję apie 3 val., o pradėjus ikiteisminį tyrimą pristatytas asmuo turėtų būti sulaikytas 48 val., priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo. Paaiškino, kad situaciją įvertino ir įsigilino tiek, kiek turėjo galimybių pagal turėtą darbo krūvį, kuris tarnybinio tyrimo metu buvo netirtas ir neįvertintas. Tarnybinė nuobauda skirta nepagrįstai, nes tyrimo metu neįrodyta jo kaltė dėl tariamo tarnybinio nusižengimo.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atliepime (t. 1, b. l. 25–28) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad aptariamu atveju egzistavo aplinkybės pradėti ikiteisminį tyrimą, nes įstatymų leidėjas smurtą artimoje aplinkoje priskyrė prie visuomeninę reikšmę turinčių nusikalstamų veikų, taip pat žala buvo padaryta mažamečiam asmeniui, kuris savarankiškai negali ginti savo teisėtų interesų, todėl pareiškėjo teiginiai apie nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo (skundo) būtinumą ikiteisminiam tyrimui pradėti yra nepagrįsti. Be to, pareiškimą parašęs asmuo laikytinas įvykio liudytoju, žinojusiu reikšmingų aplinkybių. Būtent šių reikšmingų aplinkybių patikrinimas ir turėjo būti atliekamas pradėjus ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas negalėjo tinkamai įvertinti grasinimų realumo ir pagrįstumo remdamasis vien tik asmens parašytu pareiškimu ir trumpu patrulės tarnybiniu pareiškimu, todėl nuodugnus faktų patikrinimas galimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis nebūtų turėjęs galimybės tinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Didelis darbo krūvis, kaip aplinkybė, neleidusi susidariusioje situacijoje pareiškėjui tinkamai reaguoti, laikytina jo pasirinktos gynybos taktikos dalimi. Pareiškėjo kaltė grindžiama tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktų faktinių duomenų visuma, kurie patvirtina padarytą teisės normų pažeidimą. Pažeidimui nustatyti pakanka konstatuoti, kad veiką padaręs asmuo yra tyčia ar neatsargiai kaltas, t. y. kad veiksmai nebuvo padaryti be kaltės. Tarnybinio tyrimo išvadoje išsamiai ir nuodugniai aptarta, kokiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pareigų neatlikimą, reikalavimus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo veika vertintina kaip tyčinis tarnybinis nusižengimas. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad pareiškėjas, neužtikrindamas operatyvaus reagavimo į gautą informaciją dėl smurto artimoje aplinkoje, nesiimdamas priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą patyrusius nukentėjusiuosius, nepradėdamas ikiteisminio tyrimo, suprato savo neveikimo pavojingumą ir numatė galimas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK 2013-07-19 įsakymo Nr. 10-TE-493, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2013-03-22 raštu Nr. 1.10-(2085)-18691 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato ir patrulių rinktinės pareigūnų veiksmų“ (t. 1, b. l. 55) kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato ir Patrulių rinktinės atitinkamų pareigūnų veiksmų ir apie jo rezultatus informuoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Vilniaus AVPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus vyresnioji tyrėja 2013-05-07 tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PP5-3604 informavo Vilniaus AVPK viršininką, kad, siekiant įvertinti Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto D. B. veiksmus, tikslinga atlikti tarnybinį tyrimą (t. 1, b. l. 62–63). Vilniaus AVPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyrius įteikė pareiškėjui pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (t. 1, b. l. 42–43). Vilniaus AVPK 2013-06-25 tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 10-IS-8 pasiūlyta pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė Instrukcijos 6.1 punktą, Taisyklių 13.1 ir 13.5 punktus, Įstatymo 6 str.1 d., BPK 166 str. 1 d. 1 p. bei Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktus (t. 1, b. l. 8–19). Vilniaus AVPK viršininkas 2013-07-19 įsakymu Nr. 10-TE-493 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą (t. 1, b. l. 20).

Vidaus tarnybos statuto 2 str. 6 d. nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.

Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003-08-27 įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 20 p. (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-09-04 iki 2013-08-28), o teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą.

Ginčijamas įsakymas grindžiamas tarnybinio nusižengimo tyrimo 2013-06-25 išvada Nr. 10-IS-8 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato ir patrulių rinktinės veiksmų“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino operatyvaus reagavimo į gautą informaciją dėl smurto artimoje aplinkoje – bute, esančiame Vilniuje, Minsko pl. 18-9, neorganizavo operatyvinės grupės išvykimo į įvykio vietą ir nesiėmė priemonių, kad būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingas objektas – peilis, ir taip pažeidė Instrukcijos 6.1 p. ir Taisyklių 13.1 ir 13.5 punktus; nesiėmė priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusias nukentėjusias ir galimą smurtautoją neblaivų išleido iš komisariato patalpų tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 138, 140 ir 145 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, taip pažeidė Įstatymo 6 str. 1 d.; gavęs pranešimą apie nusikalstamą veiką nedelsdamas nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl smurtu artimoje aplinkoje padarytos nusikalstamo veikos ir taip pažeidė BPK 166 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, reikalavimus, šiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1. ir 7.3. punktus.

Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo paskirtis – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą ir informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas. Šio Įstatymo 2 str. 5 d. dalyje apibrėžta, kad smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą, o 2 str. 4 d. pateikiamas smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apibrėžimas – asmuo, prieš kurį panaudotas smurtas artimoje aplinkoje, taip pat vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta. BPK 166 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo pakankamo pagrindo pagal gautą informaciją ir faktines aplinkybes užfiksuoti smurto artimoje aplinkoje įvykį ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytos aplinkybės ir byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2013-03-09 19 val. 15 min. registruotas viešosios tvarkos pažeidimas – smurtas artimoje aplinkoje. Pranešime nurodytos aplinkybės, kad namie neblaivus vyras konfliktuoja su žmona, grasina jai peiliu, pranešėja ne įvykio vietoje, jai paskambino ir pranešė vietoje esanti jos 13 m. sesuo (t. 1, b. l. 56). 2013-03-09 Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate registruotas G. Š. pareiškimas, jog 2013-03-09 apie 19.00 val. jai paskambino nepilnametė sesuo ir informavo, kad neblaivus tėvas V. M. (V. M., V. M.) grasina peiliu (t. 1, b. l. 54, 56). Minėtame G. Š. pareiškime nurodyta, kad nepilnametė sesuo rėkė, jog tėvas, t. y. V. M., grasina peiliu, kad „pakels vidurius“, bei užfiksuota, kad pareiškėja, atvykusi į vietą, rado agresyviai nusiteikusį V. M., ir taip vyksta nuolat (b. l. 54). Nurodytas įvykio vietos adresas – Minsko pl. 18-9, Vilnius (t. 1, b. l. 56). V. M. sulaikytas bute, esančiame Minsko pl. 18-9, Vilniuje, bei pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrąjį PK, jam nustatytas 1,49 promilių girtumas, apklaustas ir paleistas. Taigi įvertinus anksčiau paminėtas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad smurto artimoje aplinkoje požymių buvo, be to, registruotas asmens pareiškimas, kuriame išdėstytos įvykio aplinkybės, todėl pareiškėjas ikiteisminio tyrimo nepradėjo nepagrįstai, o tai reiškia, kad jis pagrįstai pripažintas pažeidusiu BPK 166 str. 1 d. 1 p. nuostatas.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nebuvo teisėto pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str., nes nebuvo nukentėjusio asmens skundo, kaip to reikalauja BPK 166 str. 2 d. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes, vadovaujantis teisės normų konkurencija, Įstatymas laikytinas specialiu įstatymu BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradžią, atžvilgiu. Įstatyme imperatyviai nustatyta, kad pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 7 str. 1 d. nuostatas smurtą patyręs asmuo skundo neteikia.

Tarnybinio tyrimo metu taip pat nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių nedelsiant apsaugoti smurtą artimoje aplinkoje patyrusias nukentėjusiąsias ir galimą smurtautoją, t. y. neblaivų V. M., išleido iš komisariato patalpų tik įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 138 str., 140 str. ir 145 str. nustatytas nusikalstamas veikas. Pareiškėjas nurodo, kad pristatytas V. M. elgėsi ramiai, jam nustatytas lengvas girtumas, nuo įvykio buvo praėję 3 valandos, o pradėjus ikiteisminį tyrimą jis turėtų būti sulaikytas 48 val., dėl šios priežasties V. M. gali reikalauti žalos atlyginimo, todėl nutarė ikiteisminio tyrimo nepradėti. Tačiau atsižvelgus į Įstatymo 6 str. 1 d., pareiškėjas turėjo imtis priemonių apsaugoti nukentėjusiuosius, iš kurių vienas buvo ir mažametis (13 m.), bei pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 6 str. 1 d. nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad tiek Instrukcijos, tiek Taisyklių ir Pareigybės aprašymo nuostatos yra abstraktaus pobūdžio, todėl nustatytas bendrojo pobūdžio formuluotės pažeidimas savaime negali būti laikomas netinkamu pareigūno pareigų vykdymu ar nevykdymu.

Pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1 punktą, viena iš bendrosios operatyvaus padalinio valdymo funkcijų yra užtikrinti operatyvų policijos pajėgų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą, palaikyti su ja nuolatinį ryšį, rinkti informaciją ir informuoti vadovybę. Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK viršininko 2010-12-31 įsakymu Nr.10-13-V-17 patvirtintų Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK VPS OVS vidaus tvarkos taisyklių (2012-05-30 įsakymo Nr.10-13-V-9 redakcija) 13.1 ir 13.5 punktuose nustatyta, kad OVP specialistas vadovauja ir organizuoja jam pavaldžios pamainos pareigūnų darbą; užtikrina operatyvų reagavimą į pareiškimus, pranešimus apie nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus bei įvykius, organizuoja operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą (t. 1, b. l. 153). Vilniaus AVPK viršininko 2010-06-17 įsakymu Nr. 10-V-377 patvirtintų Vilniaus AVPK Vilniaus m. antrojo PK Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialisto pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktuose nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, organizuoja ir kontroliuoja pamainos pareigūnų darbą; užtikrina operatyvų policijos pajėgų reagavimą į gaunamą informaciją apie nusikalstamas veikas, prireikus organizuoja ir koordinuoja operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą, palaiko su ja nuolatinį ryšį, renka informaciją ir informuoja vadovybę (t. 1, b. l. 150).

Įvertinęs išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Instrukcijos, Taisyklių bei Pareigybės aprašymo nuostatos, kuriose įtvirtintų funkcijų neatlikimu kaltinamas pareiškėjas, yra nekonkrečios. Taisyklėse ir Instrukcijoje nustatytos funkcijos detalizuojamos Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktuose. Pareiškėjo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis neorganizavo operatyvinės grupės išvykimo į įvykio vietą ir nesiėmė priemonių, kad būtų paimtas nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti reikšmingas objektas – peilis.

Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas ir įsipareigojęs veikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu, todėl nustatant galėjimą veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios lemia galimybę pareiškėjui veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, negalėjo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-10-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005).

Pareiškėjas teigia, kad į situaciją įsigilino tiek, kiek turėjo galimybių pagal turėtą darbo krūvį, kuris tarnybinio tyrimo metu buvo visiškai netirtas ir nevertintas. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2013-03-09 darbo krūvis buvo toks didelis, kad galėjo turėti įtakos jo atliekamoms pareigoms, t. y. pradėti ikiteisminį tyrimą V. M. atžvilgiu. Taigi, pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas neturėjo galimybės atlikti jam priskirtų funkcijų, nėra.

Išanalizavus Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą ir tarnybinio nusižengimo patikrinimo metu surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas nevykdė BPK 166 str. 1 d. 1 p., Įstatymo 6 str. 1 d., Instrukcijos 6.1 p., Taisyklių 13.1 p. ir 13.5 p. ir taip pažeidė Pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.3 punktų nuostatas, todėl tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai.

Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinės byloje nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar į kitą kompetentingą instituciją su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 str. 1 d. ir 7 str. 1 d. neprieštarauja BPK 166 str. 2 d. ir 167 str. 1 d. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 1 d. 3 p., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d., norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Taigi, atsižvelgus į išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja prašymų ištirti, ar vieno įstatymo nuostatos neprieštarauja kito įstatymo (šiuo atveju Baudžiamojo proceso kodekso) nuostatoms, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra įstatyme nustatyto pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindo tenkinti skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Sušinskienė