- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-16
- Bylos Nr.
- e2S-565-569/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00553-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo L. M. 5641,31 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog 2017 m. sausio 22 d. (duomenys neskelbtini) atsakovas L. M., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį ir apgadino tvorą. Eismo įvykio kaltininkas L. M., vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Gjensidige“, buvo neblaivus, todėl ieškovė įgijo regreso teisę reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo tiek, kiek išmokėjo draudimo išmokos.
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovui L. M. dėl žalos atlyginimo, kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui. Išaiškino ieškovei, jog su ieškiniu ji gali kreiptis į (duomenys neskelbtini) teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
3. Teismas nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovė išmokėjo draudimo išmoką ir įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš eismo įvykį sukėlusio L. M., įvyko (duomenys neskelbtini) 2017 m. sausio 22 d. Iš teismo išreikalautos 2019 m. liepos 15 d. Gyventojų registro pažymos, Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad atsakovas L. M. gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo 2013 m. liepos 29 d. adresu (duomenys neskelbtini), jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, kurį 2015 m. liepos 31 d. pardavė ir 2015 m. rugpjūčio 2 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini). Lietuvoje kito registruotino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto atsakovas neturi, SODRA duomenų bazės duomenimis, atsakovas nei eismo įvykio padarymo metu, nei dabar Lietuvoje nedirbo. Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, kad ieškovė pretenzijas atsakovui siuntė į (duomenys neskelbtini) jai žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovo L. M. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini).
4. Teismas vertino, jog teismas, nustatydamas civilinės bylos, kurioje atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio paskutinė žinoma nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), jurisdikciją privalo vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis.
5. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei tai, jog atsakovo paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, jog atsakovui L. M. byla turėtų būti keliama kompetentingame (duomenys neskelbtini) teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
6. Teismas nurodė, jog pagal Lugano konvencijos 2 skirsnio 5 straipsnį byla dėl delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Šioje civilinėje byloje tarp šalių – ADB „Gjensidige“ ir L. M. – susiklostę teisiniai santykiai yra kilę iš delikto, o ne iš draudimo santykių, todėl turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios deliktinius santykius. Taigi, byla atsakovui L. M. gali būti keliama ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Teisė pasirinkti, kurios valstybės teisme ieškovas pareikš ieškinį, priklauso būtent ieškovui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Faktas, jog atsakovas yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovei yra žinoma atsakovo gyvenamoji vieta, nes aiški yra tik valstybė, kurioje galimai atsakovas gyvena, tačiau duomenys apie adresą ieškovui nėra žinomi. CPK 30 str. 1 d. nustato, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Remdamasi CPK 30 str. 1 d., ieškovė pateikė Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmams pagal paskutinę žinomą L. M. gyvenamąją vietą, t. y. turto buvimo vietą – (duomenys neskelbtini). Minėtas CPK straipsnis taip pat numato galimybę ieškovui pareikšti ieškinį pagal atsakovo turto buvimo vietą. Todėl šiuo pagrindu laikytina, kad ieškinys buvo pareikštas nepažeidžiant teisingumo taisyklių, todėl nagrinėtinas Šiaulių apylinkės teismo Joniškių rūmuose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Dėl naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje
9. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apeliantės teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.
Dėl atskirojo skundo argumentų
10. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kaip neteismingą ieškovės ieškinį, tokį savo procesinį sprendimą grindė tuo, kad atsakovo L. M. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini), todėl atsakovui L. M. byla turėtų būti keliama kompetentingame (duomenys neskelbtini) teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
12. Įvertinęs civilinės bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias civilinės bylos teismingumą.
13. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio (savo iniciatyva) ieškinio priėmimo metu. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
14. CPK normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtinta bendrojo teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo gyvenamąja vietą (fizinio asmens) arba juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre (CPK 29 straipsnis).
15. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovas yra 2015 m. rugpjūčio 2 d. deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini), tačiau apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) duomenų byloje nėra. Pažymėtina, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovė išmokėjo draudimo išmoką ir įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš eismo įvykį sukėlusio L. M., įvyko (duomenys neskelbtini). Jokių duomenų apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nėra.
16. Pagal CPK 29 straipsnio nuostatas ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, sudarytus sandorius ir pan. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymas reglamentuoja, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog nagrinėjamu atveju atsakovo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) nėra žinoma. Be to, pažymėtina, jog atsakovas deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios vietos nurodymas vien tik valstybės pavadinimu nesudaro galimybių atlikti tolimesnių procesinių veiksmų ir tolesnis procesas tampa negalimas. Pastebėtina ir tai, kad išvykimo į užsienio valstybę deklaravimas patvirtina tik faktą, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau negarantuoja, jog asmuo gyvena toje užsienio valstybėje. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis įpareigoja asmenį, išvykstantį iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Įstatymas neįpareigoja asmens, kuris išvyksta iš deklaruotos užsienio valstybės į kitą valstybę apie tai pranešti Lietuvos institucijoms.
18. CPK 30 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teismingumo taisyklės išimtys, pagal kurias įstatyme išvardintais atvejais ieškovui yra suteikiama teisė rinktis, į kurį iš teismų, kuriems byla teisminga, kreiptis. Pagal CPK 30 straipsnio 1 dalį ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą.
19. Apeliantės pateikti nauji įrodymai patvirtina, kad ieškinyje, nurodydama atsakovo adresą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) adresu siųsdama pretenzijas, apeliantė padarė klaidą, nes, išvertus dokumentus, paaiškėjo, kad policijos pažymoje nurodytas tariamas atsakovo gyvenamosios vietos adresas iš tikrųjų yra Pajamų mokesčių mokėtojo numeris, papildomai policijos pažymoje nurodyta, kad adresas yra nežinomas. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo gyvenamoji nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) nėra žinoma. Todėl pagrįsti apeliantės argumentai, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai apeliantė ieškinį pareiškė, vadovaudamasi CPK 30 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą. Pagal Gyventojų registro duomenis, paskutinė žinoma L. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog apeliantė ieškinį pateikė Šiaulių apylinkės teismo Joniškių rūmams nepažeidžiant teisingumo taisyklių.
Dėl procesinės bylos baigties
20. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismingumą reglamentuojančias procesinės teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl ieškovės atskirąjį skundą tenkina, o skundžiamą teismo nutartį panaikina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
21. Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas yra pirmosios instancijos teismo, kuriam byla teisminga, prerogatyva (CPK 137 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas šį klausimą perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.