Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. S. ieškinį atsakovui I. R. dėl atsisakymo nuo sutarties pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei akcininko teisių gynimo, tretysis asmuo – UAB „Delight Baltic“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo atstovas – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo I. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas N. S. ieškinį, konstatavo, kad tarp 2005-09-01 sutarties šalių susiklostė prievoliniai pirkimo-pardavimo santykiai, pagal kuriuos pardavėjas I. R. įsipareigojo perduoti daiktus, apibrėžtus rūšiniais požymiais – 320 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Detelija“ (dabar – UAB „„Delight Baltic“) 100 litų nominalios vertės akcijų – pirkėjo N. S. nuosavybėn, o pastarasis įsipareigojo priimti šiuos daiktus ir sumokėti už juos šalių sulygtą pirkimo kainą. Tokiu būdu pripažinęs, jog šalių prievolė yra atsiradusi iš šalių sutarties, teismas jos vykdymui bei nutraukimui taikė CK reglamentuojamas sutarčių vykdymo bei nutraukimo taisykles (CK 6.217-6.220 str.), pažymėdamas, kad sutarčių pabaigą reglamentuojančios bendrosios teisės normos leidžia tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais nutraukti sutartį vienašališkai, t.y. nesikreipiant į teismą, o šalys sutartyje neaptarė sąlygų, kurioms esant sudaryta sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių iniciatyva, todėl padarė išvadą, jog šalių sutarties nutraukimas buvo galimas tik įstatymo nustatytais pagrindais. Apeliantas (atsakovas), neginčydamas šių bendrųjų teisės normų aiškinimo, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis sutarties su ieškovu atsisakė ne remdamasis šiomis nuostatomis, o specialiąja norma – CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia pardavėjui teisę atsisakyti sutarties (raštu apie tai pranešant pirkėjui) ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo, jeigu pirkėjas neįvykdė pareigos sumokėti daikto kainą, o daiktas jam jau perduotas. Todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą – ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui, kad apelianto nurodyta CK 6.345 straipsnio 1 dalis laikytina specialiąja nuostata CK 6.217-6.220 straipsnių atžvilgiu ir taikytina konkrečiu atveju – kai pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkami daiktai jau yra perduoti pirkėjui, o šis – nesumoka jų kainos. Tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-69/2008, kat. 45.1 (S); 2004-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-123/2004, kat. 45.8 ir kt.).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Byloje nustatyta, kad 2005-09-01 šalių pirkimo-pardavimo sutartyje numatytus daiktus – 320 vnt. paprastųjų vardinių UAB „„Delight Baltic“ 100 litų nominalios vertės akcijų pardavėjas I. R. perdavė pirkėjo N. S. nuosavybėn (pastarasis nurodo, kad nuo sutarties sudarymo jis naudojosi akcininko turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis). Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad šalių suderinta ir ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje išreikšta valia perduoti daiktą (akcijas) nuosavybėn ieškovui buvo įgyvendinta, t.y. tarp šalių nėra ginčo, jog pardavėjas įvykdė savo pareigą perduoti parduotą daiktą pirkėjui. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad kita sutarties šalis – pirkėjas perduotą daiktą (akcijas) priėmė, tačiau savo prievolės - sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (32000 Lt) neįvykdė. Tokiu atveju pirkėjo neatsiskaitymo su pardavėju teisinės pasekmės, kaip teisingai nurodo apeliantas, nustatytinos remiantis CK 6.314 ir 6.345 straipsnių nuostatomis. Jau minėta, kad pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį, kai kilnojamasis daiktas perduotas pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktą iš pirkėjo. Tačiau išreikalavimo teisę pardavėjas turi tik iki tol, kol daiktas dar yra jo perdavimo vietos valstybėje arba kol jis nėra atlygintinai perleistas trečiajam asmeniui, nėra įkeistas ar jam nenustatyta uzufrukto teisė. Nagrinėjamu atveju tokių apribojimų nenustatyta, ieškovas N. S. , pagal 2005-09-01 pirkimo–pardavimo sutartį įgijęs 320 vienetų paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Delight Baltic“ 100 litų nominalios vertės akcijų, trečiajam asmeniui jų neperleido. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas turėjo pagrįstą teisę pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį atsisakyti su ieškovu (pirkėju) sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir reikalauti pirkėjo grąžinti akcijas, vadovaudamasis CK 6.314 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, jog būtent šiomis nuostatomis atsakovas ir grindė savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių teisės normų netaikė ir be pagrindo vadovavosi tik CK nuostatomis, reglamentuojančiomis bendruosius sutarčių nutraukimo pagrindus. Dėl to teismo sprendime atliktas vertinimas, ar ieškovo padarytas sutarties pažeidimas (nesumokėta pardavėjui nupirktų daiktų kaina) buvo esminis ar ne, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas. Nepaisant to, atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad ieškovo padaryto sutarties pažeidimo nėra pagrindo pripažinti esminiu. Teisėjų kolegija, nors tokį teismo vertinimą ir laiko teisiškai nereikšmingu, sprendžiant šalių ginčą, tačiau ir sutikti su tokia išvada neturi pagrindo. Jau pačioje CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje pirkimo–pardavimo sutarties sampratoje įstatymų leidėjas nustatė, jog pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Taigi pirkimo kainos sumokėjimas yra neabejotinai viena iš esminių šio sandorio sąlygų, todėl jos neįvykdymas negali būti vertinamas neesminiu, nes tai prieštarautų bet kokiai logikai, bendriesiems teisės, tarp kurių - sąžiningumo, teisingumo ir protingumo, principams (CK 1.5 str.).

Ieškovas, ginčydamas atsakovo atsisakymo nuo sutarties teisėtumą, ieškinyje nurodė, kad tikrieji šalių ketinimai nebuvo nupirktų akcijų kainą pervesti tiesiogiai į sąskaitą atsakovui (sutartyje nenurodyti sąskaitos, į kurią turėjo būti pervesta akcijų pirkimo kaina, rekvizitai, atsiskaitymo tvarka), bet investuoti į bendrovės veiklą. Tokiu būdu ieškovas buvo įsitikinęs, kad nuo 2001-01-01 iki 2008-02-28, dirbdamas UAB „Delight Baltic“ direktoriumi ir investuodamas į ją savo darbą, žinias bei patirtį, už akcijas yra visiškai atsiskaitęs. Nors ieškovas šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas juos laikė pagrįstais, konstatuodamas, kad aplinkybė, jog sutartyje šalys neaptarė kainos sumokėjimo terminų bei sąlygų, patvirtina atsakovo teismo posėdyje nurodytą aplinkybę, kad sutarties sudarymo priežastis ir tikslas buvo abiejų šalių noras dirbti vienoje komandoje ir toliau vystyti bei plėtoti jau bendrą verslą, bendradarbiauti. Atsakovas ir su šia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad ji nėra pagrįsta teisės normomis bei realiais įrodymais ir grindžiama tik prielaidomis. Teisėjų kolegija iš esmės su tokiais motyvais sutinka.

Iš šalių sutarties 2 punkto (b.l. 10) matyti, jog sutarties dalykas yra apibrėžtas konkrečiai ir vienareikšmiškai - bendrovės akcijos, todėl akivaizdu, kad pirkdamas akcijas pirkėjas (ieškovas) tikėjosi įsigyti šios rūšies vertybinius popierius ir jų suteikiamas turtines bei neturtines teises, o pardavėjas (atsakovas) – gauti atitinkamą atlygį (pirkimo kainą). Ieškovas neginčija, kad vertybinius popierius (UAB „Delight Baltic“ akcijas) jis įsigijo bei naudojosi, o sutartyje numatytos pirkimo kainos nesumokėjo. Pažymėtina, kad, nors ieškinyje N. S. ir nurodė, jog jis mano, kad dirbdamas UAB „Delight Baltic“ direktoriumi ir investuodamas į ją savo darbą, žinias bei patirtį, už akcijas yra visiškai atsiskaitęs, tačiau šių aplinkybių bylos nagrinėjimo eigoje neįrodinėjo ir įrodymais nepagrindė (CPK 178 str.). Tokiu būdu byloje nebuvo nustatyta, kuo pasireiškė ieškovo investavimas į bendrovę, kokia jo vertė ir kokie įrodymai šitai pagrindžia. Vien tai, kad ieškovas tam tikrą laikotarpį dirbo UAB „Delight Baltic“ direktoriumi ir gavo už tai užmokestį, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina fakto, kad jis gali būti atsiskaitęs su atsakovu pagal šalių pirkimo-pardavimo sutartį savo darbu, žiniomis ar investicijomis į bendrovę, nes ginčo sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų (ieškovo ir atsakovo), o bendrovė yra juridinis asmuo, kuris konkrečiame sandoryje nedalyvavo ir atsiskaitymas bendrovei negalėtų būti prilyginamas atsiskaitymui konkrečiam akcininkui. Be to toks ieškovo aiškinimas prieštarauja atsakovo tvirtinimui, kad akcijų pirkimo kaina jam nėra sumokėta, o taip pat paties ieškovo pripažinimui, jog pagal sutartį su atsakovu jis nėra atsiskaitęs, o sutartyje nurodytą kainą (32000 Lt) pervedė į advokato depozitinę sąskaitą jau po to, kai atsakovas jam atsiuntė pranešimą dėl sutarties atsisakymo.

Bylos duomenys tvirtina, kad iki ginčo 2005-09-01 sutarties sudarymo atsakovas buvo vienintelis UAB „Delight Baltic“ akcininkas. Todėl teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad aplinkybė, jog ginčo sutartimi vienintelis bendrovės akcininkas, perleisdamas dalį bendrovės akcijų kitam asmeniui, akivaizdžiai siekė šalių tarpusavio bendradarbiavimo. To neneigia ir atsakovas apeliaciniame skunde, tačiau jis nesutinka su teismo išvada, kad sutarties sudarymo priežastis ir tikslas buvo tik abiejų šalių noras dirbti vienoje komandoje ir toliau vystyti bei plėtoti bendrą verslą, išlaikyti ir skatinti bendradarbiavimą, t.y. kad akcijos ieškovui būtų perleistos neatlygintinai. Teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus pripažįsta iš esmės pagrįstais, kadangi nei procesiniuose dokumentuose, nei paaiškinimuose teisme atsakovas tokių aplinkybių nenurodė. Atsakovas visą laiką vienareikšmiškai tvirtino, kad akcijų pirkimo kainos nesumokėjimas buvo esminė sutarties atsisakymo sąlyga, ką patvirtina ir jau aptartas šalių sutarties dalykas ir numatyta kaina (sutarties 2 ir 3 p.). Priešinga išvada būtų nelogiška, prieštarautų bendriesiems teisės, tarp kurių - sąžiningumo, teisingumo ir protingumo, principams (CK 1.5 str.), kadangi tuo atveju, jei atsakovas būtų siekęs perleisti ieškovui akcijas neatlygintinai arba kitaip skatinti šalių bendradarbiavimą, tarp šalių galėjo būti sudaryta kitokio pobūdžio sutartis, pavyzdžiui, akcijų dovanojimo, šalių bendradarbiavimo ir pan.

Kaip matyti iš šalių sutarties (b.l. 9-10), joje nebuvo aptartas nei kainos sumokėjimo terminas, nei sąlygos. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat vertino kaip šalių tikslą plėtoti bendrą verslą, išlaikyti ir skatinti bendradarbiavimą, o sutarties kainos nesumokėjimą – neesminiu ieškovo pažeidimu. Atsakovas apeliaciniame skunde su tuo nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas iš esmės nepasisakė dėl atsakovo argumentų, ką pagrindžia aplinkybė, jog sutartyje šalys neaptarė kainos sumokėjimo terminų bei sąlygų, o būtent, kad tokiu atveju būtina vadovautis dispozityviomis teisės normomis. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais sutinka ir dėl jų pasisako, kadangi skundžiamame sprendime dėl jų iš esmės nebuvo pasisakyta.

Sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, suteikia teisę sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Todėl ne tik atsakovas, bet ir ieškovas, manydamas, kad ginčo sutartyje turėtų būti aptarta atsiskaitymo tvarka ir sąlygos, turėjo teisę siūlyti atitinkamas nuostatas (kokiu būdu ieškovas atsiskaitys už akcijas su atsakovu, nuosavybės teisių į akcijas perėjimo momentą, atsakovo sąskaitos rekvizitus ir pan.) įtraukti į šalių sutartį, tačiau to nepadarė. Tuo atveju, kai sutartyje nėra aptartos sąlygos dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, taikytinos CK 6.314 straipsnio nuostatos: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (1 dalis); jei pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, daiktų perdavimo momentu (2 dalis); jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (4 dalis). Tuo atveju, kai sutartyje nėra aptartas daikto perėjimo nuosavybėn momentas, taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui momento. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas nuo ginčo sutarties sudarymo dienos – 2005 m. rugsėjo 1 d. naudojosi UAB „Delight Baltic“ akcijų suteiktomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (dalyvavo ir balsavo bendrovės susirinkimuose, gavo pelno dalį (dividendus), tačiau savo pareigos sumokėti sutartyje nurodytą pirkimo kainą nevykdė, nors tokia prievolė jam pagal aukščiau paminėtas nuostatas atsirado iš karto nuo akcijų perėmimo momento, t.y. nuo sutarties sudarymo momento.

Dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesinės teisės normas, o būtent: įrodymų vertinimo taisykles, šalių rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus ir pan. (CPK 12, 17, 270 str.) Teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su šiais apelianto argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės pasirėmė tik įrodymais nepagrįstais vieno ieškovo N. S. paaiškinimais ir savo samprotavimais bei prielaidomis, visiškai nepasisakydamas dėl atsakovo I. R. atsikirtimų bei argumentų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, tame skaičiuje ir šalių paaiškinimus. Byloje nesant jokių pagrįstų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė įrodytais daugelį ieškovo teiginių, tokių kaip: kad tarp šalių buvo susiklostę geri dalykiniai santykiai, kad šalių asmeniniai santykiai buvo draugiški, kad šalių sutarties sudarymo priežastis ir tikslas buvo abiejų šalių noras dirbti vienoje komandoje ir toliau vystyti bei plėtoti jau bendrą verslą, kad akcijų kainos gavimas nebuvo pagrindinis atsakovo tikslas sudarant ginčo sutartį ir pan. Tokios teismo išvados yra akivaizdžiais nepagrįstos įrodymais, be to nėra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesilaikė šių nuostatų, todėl ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai pripažino atsakovą nesąžiningu, tokią išvadą motyvuodamas tuo, kad atsakovas nesąžiningai siekia išstumti ieškovą iš verslo, atimti jo nuosavybę į akcijas, remdamasis nekorektiškai suformuluotos sutarties, kurią pats parengė nuostatomis. Nesąžiningą atsakovo elgesį, teismo nuomone, patvirtina ir tai, kad jis atsisakė nurodyti savo banko sąskaitos rekvizitus, tam kad būtų pervesta pirkimo kaina. Tokie teismo motyvai yra neteisingi jau vien dėl to, kad jie nėra pagrįsti pakankamai objektyviais įrodymais, o remiasi tik ieškovo aiškinimu ir paties teismo samprotavimais. Be to teismas neatsižvelgė į atsakovo atsikirtimus, jog pastarasis nenurodė savo banko sąskaitos rekvizitų todėl, kad nuo 2008-03-07 jis jau buvo atsisakęs sutarties ir šalių pareigos, kylančios iš sutarties, jau buvo pasibaigusios.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė laisvai savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, tarp kurių – ir teisė į gynybą. Tiek ieškovas, tiek teismas nurodo, kad ne jis (ieškovas), o atsakovas I. R. buvo nesąžiningas, tačiau šių teiginių nepatvirtina nei ieškovo procesiniai dokumentai, nei byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nei teismo samprotavimai. Tai, kad atsakovas parengė ginčo sutarties nuostatas, neapribojo ieškovo teisės prašyti įtraukti į jas jo siūlomas sąlygas, nes sutatis yra sudaroma ir pasirašoma abiejų šalių, remiantis sutarties laisvės principu (CK 6.156 str.). Be to šioje byloje ginčijamo sandorio šalys yra verslininkai, todėl abi turėjo vienodą pareigą veikti sąžiningai. Pažymėtina, kad ieškovo pastangos įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus po to, kai atsakovas jau nutraukė sutartį, nėra teisiškai reikšmingos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis. Nustačius, jog nėra įstatyme numatyto pagrindo ieškovo ieškiniui tenkinti – kad ieškinys nėra įrodytas (CPK 178 str.), jis atmetamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.), kadangi jo pagrįstumas yra paneigtas byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir kitais netiesioginiais įrodymais, tame skaičiuje šalių paaiškinimais.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, iš ieškovo atsakovo naudai priteisia jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 88, 93, 96 str.) – 1087,30 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (b.l. 122), o taip pat - valstybei 35,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendž i a:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo N. S. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo N. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovo I. R. (a.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1087 (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt septynis) litus 30 centų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo N. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 35 (trisdešimt penkis) litus 54 centus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.