Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-05-28 · Byla Nr. Ik-1405-171/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-05-28
Bylos Nr.
Ik-1405-171/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00576-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
S. O. M., S.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
Advokatai
Eglė Samuchovaitė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1405-171/2010Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00576-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui S. O. M., pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Eglei Samuchovaitei, atsakovo atstovei Onai Gertrūdai Sadauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriui (toliau VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės NMPK skyrius arba Skyrius) dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3 - 5), kuriame prašo panaikinti VSAT Vilniaus rinktinės NMPK skyriaus 2010 m. vasario 24 d. sprendimą „Dėl Irano Islamo Respublikos pil. S. O. M. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 179- 3.

Skunde paaiškino, kad sprendimu buvou įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 11 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Sprendimas priimtas vadovaujantis LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 str. 1 p., t. y. užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, ir 125 str. 4 p., t. y. užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Nurodo, kad Skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į jo nurodytas faktines aplinkybes, kurios patvirtina, kad dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra kreipęsis nepraleisdamas teisės aktuose nustatytų terminų, tačiau Migracijos departamentas prie LR VRM (toliau - Migracijos departamentas) laiku nepriėmė sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2003 metų turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiimu teisėta veikla - yra įmonės „Persija.lt” (duomenys neskelbtini). Prieš pasibaigiant galioti leidimui laikinai gyventi, 2009 m. lapkričio 23 d., Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui (toliau -Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir visus reikiamus dokumentus. Dokumentai, Migracijos skyriui nenustačius trūkumų, buvo priimti. Einant į pabaigą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui (leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2010 m. sausio 23 d.), 2010 m. sausio 18 d., paskambino Migracijos departamento atsakingi už mano bylą valstybės tarnautojai ir pasiteiravo, kada bus priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tik tada buvau informuotas, kad mano pateiktuose dokumentuose nustatyti trūkumai: netinka pateiktas tarpininkavimo raštas. 2010 m. sausio 21 d. reikiamą dokumentą pateikė ir jam buvo pasakyta, kad artimiausiu metu sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bus priimtas iki ankstesniojo galiojimo pabaigos, t. y. 2010 m. sausio 23 d. Paaiškino, kad praėjus keletui dienų pareiškėjas vėl paskambino į Migracijos departamentą, tačiau jam buvo pasakyta, kad atsakinga už prašymo nagrinėjimą valstybės tarnautoja, nepriėmusi sprendimo, išvyko atostogų.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikoje turi įsteigęs įmonę ir jai vadovauja nuo 2003 metų, atsidūręs tokioje situacijoje negalėjo nutraukti įmonės veiklos ir išvykti, pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, nes būtų patyręs nuostolių, be to, daugiau trūkumų pateiktuose dokumentuose nustatyta nebuvo, todėl tikėjosi, kad palankus Migracijos departamento sprendimas artimiausiu metu bus priimtas. 2010 m. vasario 17 d. su juo susisiekė SODROS atstovai ir nurodė, kad neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturiu teisės eiti įmonės (duomenys neskelbtini) pareigų ir pareikalavo dokumento, patvirtinančio, kad darbo sutartį nutraukė. Tokį dokumentą SODROS atstovams pristatė, atitinkamai Migracijos departamentas tik tuomet nustatė ir dar vieną dokumentų trūkumą bei nurodė pristatyti darbo sutartį, kurioje būtų numatyta, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas dirbs pagal darbo sutartį. Šis dokumentas taip pat buvo pristatytas Migracijos departamentui, tačiau Migracijos departamento sprendimas iki skundo padavimo dienos nepriimtas.

Nurodo, kad nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir Migracijos departamentas uždelsė priimti sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi ne dėl jo kaltės, atsakinga valstybės tarnautoja nuolat teigė, kad sprendimas artimiausiu metu bus priimtas. Mano, kad Skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo į šias aplinkybes atsižvelgti.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo reikalavimus, papildomai paaiškino, kad jis, vykdydamas reikalavimą išvyko iš Lietuvos, Irane gavo vizą ir vėl atvyko į Lietuvą. Šiuo metu jam leidimas gyventi yra išduotas. Jis galioja iki 2010-07-23. Mano, kad reikalavimas išvykti buvo neproporcingas ir pažeidė jo teises. Be to šis sprendimas jam sukels pasekmes ateityje, kadangi penkis metus nepertraukiamai gavus leidimą laikinai gyventi, po to išduodamas leidimas gyventi nuolat. Jis čia turi verslą ir savo gyvenimą sieja su Lietuva. Dar po metų jis galėtų gauti leidimą gyventi nuolat, jei nebūtų šios pertraukos(b. l. 43 ).

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 13 - 14) nurodė, kad nors S. O. M. ir laiku, bei nustatyta tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau Įstatymas) 28 str. 3 d. nurodyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiama pirmą kartą gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjas yra laiku pateikęs prašymą leidimui gauti, vadovaudamasis Įstatymo 17 str. 3 d. ir/arba 4 d. galėjo išduoti nacionalinę (D) vizą iki kol bus išspręstas S. O. M. leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje klausimas, tačiau vizos jis neturėjo. Kadangi S. O. M. leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7241779 išduotas 2009-01-23 galiojo iki 2010-01-23, tai nuo 2010-01-23 iki 2010-02-24 S. O. M. Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai. Pagal Įstatymo 124 str. 1 d., užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Kadangi S. O. M. iki 2010-01-23, t. y. kol galiojo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, neišvyko iš Lietuvos Respublikos teritorijos vadovaujantis Įstatymo 125 str. 4 d. jis 2010-02-24 buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 11 dienų.

Paaiškino, kad faktą, jog S. O. M. nuo 2010-01-23 iki 2010-02-24 Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai patvirtina ir tai, kad 2010-02-24 jis buvo nubaustas už veiką, numatytą LR ATPK 206 str. dispozicijoje „užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš jos tvarkos pažeidimas“ ir įstatymo nustatyta tvarka nutarimo neapskundė, tuo pripažindamas savo kaltę.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais. Nurodė, kad neaišku dėl kieno kaltės per du mėnesius, kaip priklauso pagal įstatymą, leidimas nebuvo išduotas (b. l. 43). Pareiškėjas įpareigojimą išvykti įvykdė, leidimas gyventi iki 2010-07-23 jam yra išduotas(b.l. 43).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovas 2010-02-24 priėmė sprendimą Nr. 179-3 „Dėl Irano Islamo Respublikos pil. S. O. M.“ įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos (b. l. 6; 15).

S. O. M. 2010-02-24 rašytame paaiškinime nurodė, kad 2009-11-23 pats asmeniškai nuvežė dokumentus į Migracijos valdybą, Naugarduko g. 100, kad prasitęsti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laiką, t. y., kad būtų išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Prašė, kad leidimas būtų išduotas su teise verstis teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 2010-01-18 jis pats asmeniškai paskambino Migracijos departamento pareigūnui, pasiteirauti, kada bus priimtas sprendimas dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, tačiau tik tada pareigūnas pasakė, kad trūksta tam tikrų dokumentų (įmonės akcininkų pasirašyto tarpininkavimo rašto). Iki to laiko niekas iš Migracijos departamento su juo nesusisiekė ir nepranešė, kad trūksta kažkokių dokumentų. 2010-01-21 pridavė reikiamą trūkstamą dokumentą, jam pažadėjo, kad sprendimas dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje bus priimtas po savaitės. Paskambinus po savaitės, panešė, kad darbuotoja atostogauja. 2010-02-18 pareiškėjo advokatas bendravo su Migracijos departamento darbuotoja, buvo paprašyta pristatyti naują darbo sutartį. Pareiškėjas nurodė, kad savo kaltės jis neįžvelgia, mano, kad yra Migracijos departamento kaltė, kadangi jie laiku nepriėmė sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pripažino, kad jo buvimas Lietuvoje neteisėtas (b. l. 25 - 26). 2010-04-27 teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patvirtino, kad pareiškėjas įpareigojimą išvykti įvykdė (b. l. 38). Atsakovo atstovė per teismo posėdį patvirtino, kad pareiškėjas įpareigojimą įvykdė, o šiuo metu jis jau parvyko ir turi leidimą gyventi (b.l. 43).

Nustatyta, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT 7256870 (b. l. 42).

Įstatymo „Dėl užsienių teisinės padėties“ 28 str. 3 d. numato, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

Įstatymo 39 str. 2 d. numato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Nustatyta, kad nuo 2010-01-23 iki 2010-02-24 S. O. M. Lietuvoje gyveno neteisėtai, kadangi jo leidimo gyventi Lietuvoje galiojimas buvo pasibaigęs.

Pagal Įstatymo 125 str. 4 d. užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi laikui, nėra, be to šį faktą patvirtina Skyriaus jaunesniojo specialisto Roberto Andžejevskio tarnybinis pranešimas (b. l. 122), kuriame nurodyta, kad 2010-02-24 apie 11 val. buvo nuvykta adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir buto Nr. 6 duris atidaręs vyras prisistatė esąs Irano Islamo Respublikos pilietis M. S. O., gim. (duomenys neskelbtini), patikrinus asmens dokumentus, nustatyta, kad pateiktas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7241779, kurio galiojimo laikas nuo 2009-01-23 iki 2010-01-23, yra pasibaigęs bei administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 160-6, surašytas 2010-02-24, kuriame konstatuota, kad Irano Islamo Respublikos pilietis S. O. M. nuo 2010-01-23 iki 2010-02-24 gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą laikinai gyventi Nr. LT 7241779, galiojimo laikas nuo 2009-01-23 iki 2010-01-23 ir tuo pažeidė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 39 str. 2 p., 124 str. 1 d., atsakomybė numatyta LR ATPK 206 str. (b. l. 19 - 20) taip pat 2010-02-24 priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 16 - 17).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009 konstatavo, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos negali būti priimamas vien pasitvirtinus neteisėto buvimo valstybėje faktui. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, jo pavojingumas ir kiti kriterijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, dėl kurių ginčijamame sprendime numatytas pareiškėjo teisių apribojimas – įpareigojimas išvykti iš šalies – galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui. Pareiškėjas Lietuvoje baigė Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą ir įgijo architekto specialybę, užsiima verslu, turi rankų darbo kilimų parduotuvę „Persija.lt“, byloje nėra duomenų, kad jis būtų pavojingas visuomenei, ar jo buvimas Lietuvos Respublikoje esmingai pažeistų šalies interesus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas aktyviai siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teikė trūkstamus dokumentus, pats domėjosi sprendimo priėmimo eiga, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos, leidimas laikinai gyventi laiku nebuvo išduotas. Iš to darytina išvada, kad jis nesiekė gyventi Lietuvos Respublikoje nelegaliai. Jis, kai gerbiantis Lietuvos Respubliką ir jos institucijų priimtus aktus pilietis, įvykdė įpareigojimą ir išvyko iš šalies. Išvykdamas iš šalies jis apskundė įpareigojimą, nes ateityje šis sprendimas gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, kadangi jis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o tam reikalinga joje pragyventi nepertraukiamai 5 metus (b. l. 43).

Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas turi neigiamos įtakos pareiškėjo teisėms, kadangi įpareigojus pareiškėją išvykti iš Lietuvos, o vėliau jam išdavus naują leidimą laikinai gyventi, Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. numatytas 5 metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo leidimo išdavimo.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo įpareigojimas išvykti iš šalies, nesuteikiant jam galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, nebūtų proporcinga priemonė. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos yra nepagrįstas, todėl yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo S. O. M. skundą tenkinti, panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus 2010-02-24 sprendimą Nr. 179-3 „Dėl Irano Islamo Respublikos pil. S. O. M. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Irena PaulauskienėHenrikas SadauskasRūta Miliuvienė