Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarimo M. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas 2015 m. balandžio 29 d. surašytas už tai, kad jis, būdamas UAB „B. P.“, direktoriumi ir vykdydamas įmonės administracijos vadovo funkcijas, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. leido dirbti minėtoje įmonėje R. N. darbininko – autokrautuvo vairuotojo darbą (kalti medinius padėklus, juos išvežti autokrautuvu) bei R. V. staklininko darbą (staklėmis pjauti medieną, rūšiuoti lentas). Šie darbai buvo atliekami darbdavio naudai, jam vadovaujant bei prižiūrint, kai darbuotojai, atlikdami darbo funkcijas, pakluso nustatytai darbo organizavimo tvarkai, teisės aktų nustatyta tvarka nesudaręs rašytinių darbų sutarčių ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie R. N. ir R. V. darbo pradžią, t. y. juos buvo įdarbinęs nelegaliai, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 99 straipsnio 2, 3, 6 dalis.

Nesutikdamas su tokiu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas M. B. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad R. N. ir R. V. dirbo, turėdami verslo liudijimus. Pažymi, kad šie asmenys nebuvo bendrovės darbuotojai ir jie paslaugas atlikdavo tik tuomet, kai tokių paslaugų buvo užsakoma ir būdavo pasiekiamas susitarimas dėl tokių paslaugų atlikimo bei apmokėjimo už atliktas paslaugas. Minėti asmenys buvo ir yra visiškai nepriklausomi nuo jo ir nuo bendrovės, jie veikia savarankiškai ir savarankiškai sprendžia sutikti priimti bendrovės užsakymą atlikti paslaugas ar ne, jie yra visiškai savarankiški susitarime dėl užmokesčio už paslaugas dydžio nustatymo, jų darbo laikas nebuvo ir nėra niekaip apibrėžtas, t. y. nėra nustatyta nei darbo pradžia, nei darbo pabaiga, jie jokiai vidaus darbo tvarkai nepaklusdavo ir ji jiems nebuvo žinoma. Apeliantas skunde akcentuoja, kad esminis individualios veiklos požymis yra savarankiškumas, parodantis individualios veiklos sukuriamų santykių skirtumą nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Administracinėn atsakomybėn patrauktojo nuomone, šiuo konkrečiu ginčo atveju minėti asmenys ir dirbo savarankiškai pagal sutartus užsakymus pagaminti atitinkamą kiekį padėklų. Atlikę darbus, minėti asmenys išrašydavo sąskaitas ir jas pateikdavo apmokėti. Pažymi, kad su minėtais asmenimis buvo sutarta, jog panaudos pagrindais, esant poreikiui, jie gali pasinaudoti bendrovės autokrautuvu, kad pagamintus padėklus, nuvežti į sandėlį. Tačiau iš esmės visus darbus atlikdavo savo darbo priemonėmis. M. B. nuomone, dėl šių aplinkybių nagrinėjamu atveju negalima pagrįstai bei vienareikšmiškai padaryti išvados, kad tarp bendrovės ir minėtų asmenų protokole nurodytu laikotarpiu buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėtų būti įforminti rašytine darbo sutartimi.

Nepaisant to, anot M. B., apylinkės teismas neteisingai įvertino, kad minėti asmenys dirbo bendrovėje nuo 2015 m. sausio 2 d. (skunde – 2015 m. sausio 5 d.), kai tuo tarpu jie teisme paaiškino, jog bendrovei paslaugas teikė nuo 2015 m. vasario 16 d. Apelianto manymu, tai, kad jie pirminiuose paaiškinimuose, kurie buvo padiktuoti darbo inspektoriaus, nurodė, jog dirbo nuo 2015 m. sausio 2 d., neturi būti vertinami kaip absoliutus pagrindas, kadangi minėti asmenys, teisme apklausti kaip liudytojai bei davę priesaikas, nurodė, kad paslaugas teikė nuo 2015 m. vasario 16 d. bei paaiškino kitas su tuo susijusias aplinkybes. Todėl, apelianto nuomone, turi būti vertinama ne atskiri pavieniai paaiškinimai, o visa įrodymų visuma ir iš jų visumos daromos vienokios ar kitokios atitinkamo išvados. Taip pat M. B. nesuprantama iš kokių įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad jis R. N. leido dirbti autokrautuvo vairuotojo darbą, o R. V. staklininko darbą, kai minėtų asmenų darbas buvo padėklų gaminimas ir už šias paslaugas (padėklų pagaminimą) ir buvo sumokamas paslaugos mokestis, ką patvirtino byloje pateiktos paslaugas atlikusių asmenų išrašytos sąskaitos–faktūros bei apmokėjimas už minėtas atliktas paslaugas.

M. B. skunde akcentuoja, kad dėl galimybės įmonei samdyti pagal verslo liudijimą dirbančių asmenų paslaugas jis teiravosi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir buvo gautas teigiamas atsakymas, t. y., kad įmonė gali naudotis asmenų, dirbančių pagal verslo liudijimą, paslaugomis. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija yra atlikusi bendrovės veiklos patikrinimą ir jokių pažeidimų nėra nustačiusi.

Motyvuojamoji dalis

M. B. apeliacinis skundas netenkintinas

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Administracinė atsakomybė dėl nelegalaus darbo yra numatyta ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, t. y. kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai, įtvirtinti DK. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų (redakcija, galiojusi iki 2015-04-22).

Pagal teismų praktiką tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „B. P.“ direktorius M. B. jam inkriminuotą pažeidimą neigia, teigdamas, kad tarp jo ir R. N. bei R. V., turinčių verslo liudijimus, nebuvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėtų būti įforminami rašytine darbo sutartimi. Anot apelianto, minėti asmenys dirbo savarankiškai pagal sutartus užsakymus pagaminti atitinkamą kiekį padėklų, o atlikę darbus jie išrašydavo sąskaitas ir jas pateikdavo apmokėti.

Aukštesnysis teismas šiuos apelianto argumentus laiko gynybiškais, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Visiškai sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju darbų pobūdis, susitarimas dėl darbo vietos, darbo atlikimo tvarkos, darbo priemonių naudojimo, dėl darbo dienų ir valandų, leidžia konstatuoti, jog R. N. bei R. V. turėjo dirbti pagal darbo sutartis, kurios nebuvo sudarytos, todėl abu asmenys dirbo nelegaliai. Iš byloje esančių įrodymų visumos (nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 6-7), pranešimo (b. l. 8), foto lentelių (b. l. 9-12), pirminių liudytojų R. N. bei R. V. paaiškinimų (b. l. 4, 5) akivaizdu, kad minėti asmenys dirbo UAB „B. P.“ naudai, M. B. vadovaujant ir paklusdami įmonės nustatytai darbo organizavimo tvarkai, be to, šiai įmonei priklausančiose patalpose su šiai įmonei priklausančia įranga, kas yra būdinga darbo teisiniams santykiams, sudarant darbo sutartis su darbuotojais. Be to, aukštesnysis teismas pastebi, kad byloje esančiose sutartyse nėra numatyta, kokie konkrečiai gaminiai bus gaminami, jų tikslus kiekis, kas leidžia daryti išvadą, kad darbą organizavo M. B., jis nurodė darbus, kada juos reikia padaryti, kokie ir kokios produkcijos kiekiai reikalingi, kontroliavo darbų atlikimo tvarką bei terminus ir pan., kas rodo asmenų, turinčių verslo liudijimus, pavaldumą M. B.. Taip pat pažymėtina, kad pagrindinių darbo teisinių santykių esmė yra darbo santykių tęstinumas (nuolatinumas), darbo funkcijos bei darbo užmokestis. Įvertinus sudarytų sutarčių turinį bei darbo pobūdį, darbo santykiai tarp UAB „B. P.“ ir minėtų asmenų laikytini tęstinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra visi darbo teisinių santykių esminiai reikalavimai. Būtent dėl šių aplinkybių byloje analizuojami santykiai kvalifikuotini darbo teisiniais santykiais.

Aukštesniojo teismo nuomone, darbo santykių buvimą patvirtina ir tai, kad nei R. N., nei R. V. už atliktą darbą patys sąskaitų nerašydavo, o tai darydavo UAB „B. P.“ buhalterė, kas paneigia jų savarankiškumą. Be to, tokiu būdu sąmoningą siekį išvengti papildomų įmonės išlaidų, nemokant mokesčių valstybei už darbuotojus, patvirtina ir paties M. B. prisipažinimas, kad tokiu būdu dirbant asmenims pagal verslo liudijimą jam (jo įmonei) nereikia mokėti jokių mokesčių valstybei.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad jis konsultavosi su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais, pažymėtina, kad nėra byloje jokių tai patvirtinančių duomenų, be to, net jei ir konsultavosi, tai teismui nėra žinoma, kaip situaciją apibūdino M. B. pareigūnams, kokius klausimus uždavė ir pan. ir ką atsakė konkrečiai pareigūnai. Nepaisant to, konsultacijos su Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnais nėra M. B. atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.