Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-107-64/2010

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė D. Š. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009-03-29 apie 04.49 val., viešoje vietoje - naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, matant pašaliniams asmenims, sudavė vieną smūgį ranka į veidą M. G., po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, vieną kartą spyrė į krūtinės sritį V. K., po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, ranka sudavė nukentėjusiajam A. D. vieną smūgį į veidą, dėl ko nukentėjusiajam A. D. buvo padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, nosies kaulų lūžis, dešinės ausies būgnelio plyšimas, muštinės žaizdos nosies nugarėlėje ir dešinėje pakaušio pusėje, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, pereinanti į abiejų akių vokus, tokiu būdu, D. Š. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, D. Š. 2009-03-29 apie 04.49 val., viešoje vietoje - naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, dėl chuliganiškų paskatų ranka sudavęs nukentėjusiajam A. D. vieną smūgį į veidą, padarė nukentėjusiajam A. D. kūno sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, nosies kaulų lūžį, dešinės ausies būgnelio plyšimą, muštines žaizdas nosies nugarėlėje ir dešinėje pakaušio pusėje, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, pereinančią į abiejų akių vokus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio, dešinės ausies būgnelio plyšimo ir galvos smegenų sukrėtimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas neteisingai įvertinęs surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko nepagrįstai jį nuteisė už viešosios tvarkos pažeidimą, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus teisiamajame posėdyje ištirtus ir nuosprendyje išvardintus įrodymus, tame tarpe ir liudytojų M. M., R. Č. bei nuteistojo S. S. parodymus, vertino jų visete. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas bei vertindamas įrodymus. Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Nr. T-1). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 284 str. 1 d.

Nuteistasis D. Š., neigdamas savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.), ginčija patį įrodymų vertinimą, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, nepasisakė apie jį teisinančius įrodymus, jo parodymų, kuriuos, anot apelianto, patvirtina S. S., liudytojų M. M. ir R. Č. nuoseklūs parodymai, nevertino, o rėmėsi liudytojos R. D. parodymais, kurie prieštarauja liudytojų M. M., R. Č. parodymams. Tokie apelianto teiginiai apie įrodymų vertinimą nei pagrįsti, nei argumentuoti, tiesiog, deklaratyvūs. Iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad visų paminėtų liudytojų, nukentėjusiojo A. D. ir nuteistųjų parodymai yra išdėstyti, aptarti visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir pateiktos atitinkamos išvados dėl jų.

BK 284 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, dėl kurių aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan., pvz., kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Kad naktinis klubas „(duomenys neskelbtini)“ yra vieša vieta, kolegijai abejonių nekyla, nes šiose patalpose ne tik lankosi žmonės, bet ir dirba šio naktinio klubo darbuotojai, kurių interesus nuo viešosios tvarkos pažeidimų taip pat saugo įstatymas.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog 2009-03-29, apie 5 val., naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), vestibiulyje kilo konfliktas, dėl ko apsaugos darbuotojai M. M. ir R. Č. laikė S. S., jog nekiltų muštynės, kai tuo metu, remiantis vaizdo įrašu, D. Š. sudavė smūgius ne tik nukentėjusiajam A. D., bet ir liudytojams M. G. ir V. K.. Be to, minėtų muštynių metu apsaugos darbuotojas M. M., nuspausdamas pavojaus mygtuką, iškvietė į naktinį klubą policijos pareigūnus (b.l. 69-70, t. 1). Minėtų muštynių metu naktiniame klube nukentėjusysis A. D. buvo sužalotas ir šį faktą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog A. D. padaryti šie sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, nosies kaulų lūžis, dešinės ausies būgnelio plyšimas, muštinės žaizdos nosies nugarėlėje ir dešinėje pakaušio pusėje, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, pereinanti į abiejų akių vokus, šie sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku ir sužalojimai padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais paviršiais paveikus galvą ir veidą. Muštinė žaizda pakaušyje, dešinės ausies būgnelio plyšimas galėjo gautis griūnant po gauto smūgio į veidą ir kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, o galvos smegenų sukrėtimas galėjo gautis tiek po trauminio poveikio į veidą, tiek į galvą (b.l. 23-24, t. 1). A. D. padaryti sužalojimai pagal sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio, dešinės ausies būgnelio plyšimo ir galvos smegenų sukrėtimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Kadangi nukentėjusysis buvo sužalotas naktiniame klube vykusių muštynių metu, dėl jam suteiktinos būtinosios medicininės pagalbos, į naktinį klubą buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikai, buvo iškviesti policijos pareigūnai, todėl galima daryti išvadą, kad buvo sutrikdyta normali naktinio klubo veikla, naktiniame klube buvusių asmenų rimtis, nes apsaugos darbuotojo parodymais, prasidėjus muštynėms, jie pradėjo visus išskirti, išvesti į lauką. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t.y. veikai yra būtinos pasekmės. Remiantis byloje pateiktu naktinio klubo (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašu, buvo nustatyta, kad nuteistasis D. Š. viešoje vietoje sudavė smūgius taip pat ir liudytojais apklaustiems M. G. ir V. K.. Tai, kad M. G. ir V. K. nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais dėl jų atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, nereiškia, jog toks nuteistojo D. Š. elgesys, viešoje vietoje nepažįstamiems asmenims suduodant smūgius, yra toleruotinas. Taigi, pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog buvo sutrikdyta viešoji tvarka, nes D. Š. be priežasties sumušė tris nepažįstamus asmenis, tuo parodė aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruodamas niekinantį požiūrį į kitus asmenis. Kadangi D. Š. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei sužalotas nukentėjusysis A. D. ir atsirado BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytų veiksmų pasekmės, todėl tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Nepagrįstas nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog smurtą jis pavartojo gindamasis, nes nukentėjusysis su draugais pirmi pradėjo konfliktuoti, o nukentėjusiojo A. D. artinimąsi suprato kaip kėsinimąsi į jo gyvybę ir sveikatą. Remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma, nustatyta, kad naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ tarp nuteistojo S. S. ir nukentėjusiojo draugų, o ne tarp paties D. Š. ir nukentėjusiojo, įvyko žodinis konfliktas, kurio metu fizinis smurtas nebuvo panaudotas, kadangi apsaugos darbuotojai, siekdami, kad nekiltų didesnės muštynės, laikė S. S., kai tuo tarpu nuteistasis D. Š. sudavė smūgius M. G., V. K. ir bandančiam išskirti bekonfliktuojančius asmenis nukentėjusiajam A. D.. Teisiamajame posėdyje apklausti apsaugos darbuotojai, kaip ir liudytoja R. D., patvirtino, jog D. Š. suduotų smūgių nukentėjusiajam ir liudytojams momento nematė, nes apsaugos darbuotojai laikė S. S., kad nekiltų didesnės muštynės, buvo nusisukę, o liudytoja R. D. siekė rankinėje mobilaus ryšio telefono, jog iškviesti policiją. Netikėti tokiais liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie esminėse įvykio aplinkybėse sutampa ir liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis ir liudytojai buvo vartoję alkoholinių gėrimų ir įvykio detalių neprisimena dėl pavartoto alkoholio kiekio, tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindas besąlygiškai tikėti apelianto duotais parodymais ir netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Nors liudytojais apklausti apsaugos darbuotojai patvirtino, kad konfliktavo abi pusės ir liudytojo M. M. manymu, konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusiojo draugas, tačiau įvertinus visus byloje esančius parodymus bei byloje esantį vaizdo įrašą, matyti, kad D. Š. nebuvo jokios realios grėsmės gintis nuo nukentėjusiojo ar liudytojų, jis pats be jokios priežasties sudavė smūgius liudytojams M. G. ir V. K. bei nukentėjusiajam A. D.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nenustatyti pašaliniai asmenys, kuriems matant buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam ir liudytojams, nes iš bylos duomenų matyti, kad tuo metu, kai D. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam A. D. ir liudytojams M. G. ir V. K., naktinio klubo vestibiulyje buvo liudytoja R. D., apsaugos darbuotojai, nuteistasis S. S., o pagal apsaugos darbuotojų parodymus, prasidėjus konfliktui, jie į lauką išvedė ir daugiau asmenų. Kadangi įvykis buvo apie 5 val., kuomet baigiasi naktinio klubo darbas, akivaizdu, kad naktiniame klube buvo ir daugiau asmenų, ne tik nuteistieji, nukentėjusieji ir byloje apklausti liudytojai. Tai, kad kiti pašaliniai asmenys nenustatyti ir neapklausti neduoda pagrindo daryti išvadą, kad tokių asmenų iš viso nebuvo, ir dėl šios priežasties nuteistasis D. Š. turėtų būti išteisintas.

Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pagrįstai D. Š. pripažintas kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 str. 1 d., ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais šioje dalyje nėra pagrindo priimti išteisinamojo nuosprendžio.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodė, kad smūgį nukentėjusiajam A. D. sudavė po to, kai nukentėjusysis puolė link jo, ką jis vertino kaip grėsmę ir gynėsi. Taigi, iš esmės nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu neginčija to, kad suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam A. D. padarė nukentėjusiajam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus, tačiau ginčija savo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – motyvą, kuris konkrečiu atveju yra itin svarbus teisingai kvalifikuojant D. Š. veiksmus pagal Baudžiamąjį įstatymą.

Pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, nusikaltimas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pagal teismų praktiką chu­li­ga­niš­kos pa­ska­tos pa­pras­tai pa­si­reiš­kia ne­iš­pro­vo­kuo­ta ag­re­si­ja, nukentėjusio­jo užpuo­li­mu ir jo nu­žu­dy­mu ar sužalojimu be tar­pu­sa­vio san­ty­kių prie­žas­ties ar­ba pa­nau­do­jant tam menkaver­tę dings­tį. Byloje nustatyta, kad naktiniame klube (duomenys neskelbtini) buvo kilęs žodinis konfliktas tarp S. S. ir nukentėjusiojo draugo. Pastebėtina, kad apelianto su nukentėjusiuoju nesiejo jokie ankstesni santykiai, nukentėjusysis nedalyvavo taip pat žodiniame konflikte, vykusiame prie baro. Taip pat byloje nėra duomenų, jog S. S. būtų prašęs D. Š. įsikišti į konfliktą. Bylos duomenys, kaip ir byloje apklausti asmenys, nepatvirtino, kad D. Š. ar S. S. buvo kilusi reali grėsmė nukentėti nuo nukentėjusiojo draugų ar paties nukentėjusiojo, kadangi iš apsaugos darbuotojų M. M. ir R. Č. parodymų matyti, kad jie laikė S. S., kad nekiltų didesnės muštynės, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog didžiausia grėsmė kilo tik dėl S. S. veiksmų. Byloje nustatyta, kad S. S. su D. Š. yra draugai, įvykio metu bendravo, nukentėjusiojo ir jo draugų nei vienas iki įvykio nepažinojo, žodiniame konflikte tarp S. S. ir nukentėjusiojo draugo nedalyvavo, todėl D. Š. nebuvo ir pagrindo gintis nuo kokių nors nukentėjusiojo ar jo draugų neteisėtų veiksmų. Taigi, nuteistasis D. Š. savo iniciatyva nukentėjusiojo ir liudytojų atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą ir vykęs žodinis konfliktas ar S. S. pastūmimas pečiu nelaikytina esmine priežastimi, nulėmusia apelianto apsisprendimą nusikalstamai veikti. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jokio akivaizdaus, realaus kėsinimosi į D. Š. sveikatą ir gyvybę nebuvo, ir jo apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo ar jo draugų M. G. ir V. K. veiksmus, pateisinančius nuteistojo smurtą prieš juos asmeniniais nesutarimais. Dėl to kas paminėta, D. Š. teiginius apie jo atžvilgiu buvusią realią grėsmę ir suveikusį savisaugos instinktą naudoti fizinį smurtą, kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstą jo gynybinę versiją norint sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo D. Š. nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Neginčijamai nustačius, kad D. Š. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, nėra pagrindo svarstyti, ar apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.) ir spręsti, ar nusikalstamą veiką pastarasis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtosios bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. Š. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padaryti du tyčiniai nusikaltimai, priskiriami nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų kategorijoms, taip pat atsižvelgė į tai, kad nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgė į nuteistojo D. Š. asmenybę: dirba pas ūkininką jo padėjėju, tačiau teistas, nusikalstamas veikas padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui po jo paleidimo iš pataisos įstaigos ir neišnykus teistumui pagal ankstesnius teistumus, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog apeliantas kritiškai nevertina savo elgesio, nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų ir, kad šios aplinkybės davė pagrindą D. Š. parinkti griežčiausias BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą. Pastebėtina, kad BK 138 str. 2 d. dispozicijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes ir, vadovaudamasis BK 61 str. 2 d. nuostata, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, apylinkės teismas apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmes sankcijų ribose, kurios savo dydžiu nėra per griežtos, artimos sankcijų vidurkiams. Pirmosios instancijos teismas teisingai subendrinęs D. Š. paskirtas bausmes BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatų taip pat nepažeidė, nes nusikalstamos veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta ir nėra pagrindo jos švelninti. taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nuteistajam D. Š. būtų galima švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t.y. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar skirti švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas.

Nepagrįstas nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino sužalojęs nukentėjusįjį, dėl ko nuoširdžiai gailisi bei susitarė su Ligonių kasa dėl žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pripažino, kad nuteistasis buvo sudaręs su Ligonių kasa žalos atlyginimo sutartį. BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Savanoriškas žalos atlyginimo principas yra tame, kad tokiu elgesiu kaltininkas parodo savo pozityvų požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą jam žalą. Žala yra ne tik turtiniai, bet ir fiziniai ar moraliniai padariniai, tiesiogiai sąlygoti kaltininko nusikalstamos veikos. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad D. Š. sudarė sutartį dėl žalos atlyginimo Ligonių kasai, tačiau D. Š. neatlygino nei dalies žalos nukentėjusiajam, tiesiogiai patirtos nukentėjusiojo dėl padarytų nusikaltimų. Konkrečiu atveju, kolegijos nuomone, vien su valstybės įstaiga sutarties dėl žalos atlyginimo sudarymas D. Š. atsakomybės nelengvina, todėl nėra pagrindo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui reikia nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš bylos duomenų matyti, kad D. Š. neprisipažino dėl savo padarytų nusikalstamų veikų visų esminių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Keldamas versiją apie tariamą būtinybę gintis esant realiai grėsmei, mėgino klaidinti ne tik ikiteisminio tyrimo instituciją, prokurorą, bet ir teismą. Daryti išvadą, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, nes atsiprašė nukentėjusiojo, būtų nepagrįsta, nes nusikalstamo veikimo aplinkybių jis nepripažįsta,. Taigi, konkrečiu atveju kolegija nemato pagrindo pripažinti D. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendžio keisti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 7 d. nuosprendžio atmesti.