Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl raginimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi su prašymu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2005 m. gruodžio 8 d. priminimą Nr.(10.V)-9.43-8989.

Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas, reikalaudamas sumokėti papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijai gauti nuo pajamų, gautų iš individualios veiklos už 2004 metus, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 2 d., 52 str. Teigia, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija jai yra paskirta, todėl ji turėtų būti laikoma įvykdžiusia prievolę sumokėti įmokas pensijai gauti.

Pareiškėja, atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant ( ABTĮ 78 str. 3 d., 79 str. 5 d. ).

Skundas atmetamas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2005 m. gruodžio 8 d. raginimu Nr.(10.V)-9.43-8989 priminė J. A. , kad ji privalo sumokėti už 2004 metus (2004-01-01-2004-04-29) socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai - 311,13 Lt ir valstybinio socialinio draudimo įmoką papildomai pensijos daliai 267,75 Lt.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) 4 straipsnio 3 dalimi, savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, nurodyti 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą.

Pareiškėja savo skundo reikalavimus grindė tuo, kad minėtos įstatymo nuostatos pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 2 d., 52 str. nuostatas bei Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) 3 dalies nuostatos "Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims" ir "Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė", 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) 2 dalies nuostata "Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, kuris grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas - kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi - dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį.

Nurodė, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės

prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti - žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, - visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu.

Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos - darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai

asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, - įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus bei aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 2 dalies nuostatos nepripažintos neteisėtomis ir antikonstitucinėmis, konstatuotina, kad atsakovas teisingai skaičiavo ir pagrįstai reikalavo iš pareiškėjos sumokėti nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai 311,13 Lt ir valstybinio socialinio draudimo įmoką papildomai pensijos daliai 267,75 Lt. Todėl pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.