Kauno apygardos teismo nutartis

2018-02-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-175/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-27
Bylos Nr.
1A-245-175/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-16523-2017-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
R. T.
Advokatai
Remigijus Uckus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-175/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16523-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; (S) 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.4.6.1; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Urtei Piluckei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistajam R. T., jo gynėjui advokatui Remigijui Uckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 60 MGL (2 259,60 Eur) bauda nustatant, kad bauda turi būti sumokėta per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu R. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 1 (vienus) metus ir 6 (šešis) mėnesius naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi konfiskuotas J. T. automobilis „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 6 d., apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini), vairavo sutuoktinės J. T. vardu registruotą automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyriausiasis patrulis E. L., patikrinęs jo blaivumą alkoholio matavimo prietaisu „Drager Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė 1,80 promilių girtumą, o pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) kraujyje nustatyta mažiausia 1,60 promilės etilo alkoholio koncentracija.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų R. T. kaltei pagrįsti, jo veika kvalifikuota teisingai. Spręsdamas dėl R. T. skirtinos bausmės teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti yra būtinas transporto priemonės, kuria padaryta nusikalstama veika, konfiskavimas.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. T. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckus (toliau – apeliantai) prašo R. T. išteisinti nesurinkus pakankamai neginčijamų įrodymų, kad jis įvykdė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismui padarius išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas, prašo netaikyti transporto priemonės konfiskavimo.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ar neteisingai vertino kai kurias svarbias bylai aplinkybes, t. y. netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, neteisingai taikė įstatymą ir kitas teisės normas, nesiėmė visų procesinių priemonių objektyvioms įvykio aplinkybėms nustatyti. Teismas rėmėsi tik kaltinimui palankiais duomenimis, neatsižvelgė į jį teisinančias aplinkybes ir akivaizdžius prieštaravimus. Apeliantų manymu, nuosprendis yra pagrįstas tik prielaidomis, o būtent suinteresuotų ir pagrindą apkalbėti turinčių liudytojų parodymais, tikėtina specialisto išvada. Bylos tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatytas suvartoto alkoholio kiekis ir suvartojimo laikas, tiriamasis atliekant tyrimą betarpiškai nedalyvavo, nebuvo vertinamas R. T. suvartotas alus ir jo galimas poveikis neblaivumui. Atliekant tyrimą R. T. neturėjo galimybės duoti specialistui paaiškinimų dėl savo suvartoto alkoholio kiekio, laiko ir kitų aplinkybių. Nevertinta tai, kad kiekvieno asmens reakcija į suvartotą alkoholį, jo pasisavinimas, pasišalinimas iš organizmo yra individualus dalykas. Skunde keliamos abejonės dėl pirminio neblaivumo nustatymo techninėmis priemonėmis rezultatų, kurie yra prieštaringi ir nuosprendyje neaptarti, taip pat abejonės dėl R. T. apžiūros priimamajame ir kraujo paėmimo aplinkybių. Per valandą laiko nuo pareigūnų patikrinimo iki patikrinimo medicinos įstaigoje neblaivumo laipsnis sumažėjo 0,43 promilės, t. y. nuo 1,80 promilės iki 1,37 promilės. Vėliau kraujyje nustatoma 1,60 promilės alkoholio koncentracija. Liko neatsakyta į klausimą, kaip alkoholio koncentracija kraujyje galėjo likti 1,60 promilės. To negalėjo paaiškinti ir teismo posėdžio metu apklaustas specialistas. Teismas nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti, teismo psichiatrijos ekspertizės neskyrė, nors prieštaravimai buvo akivaizdūs. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. T. nebuvo užfiksuotas dalyvaujantis eisme, neblaivumas betarpiškai vairuojant transporto priemonę nebuvo patikrintas. Neblaivumas buvo patikrintas tik po incidento su liudytojomis, po šio incidento praėjus maždaug pusvalandžiui, R. T. būnant savo privačioje valdoje ir atliekant namų ūkio darbus. Prieš tai R. T. jokiame eismo įvykyje nedalyvavo, todėl pareigos nevartoti alkoholio iki įvykio aplinkybių nustatymo neturėjo. Teismas nevertino liudytojų parodymų prieštaringumo, aplinkybės, kad liudytojos turėjo pagrindą apkalbėti R. T.. Remtis tik suinteresuotumą turinčių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Pats R. T. liudytojoms iškvietė policijos pareigūnus. Nelogiška, kad galimai pats neblaivus vairavęs asmuo išsikviestų policiją. Liudytojų T. J. ir M. M. parodymai vertintini kaip kerštas R. T. už joms iškviestą policiją.Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad nors R. T. vairavo savo žmonai priklausantį automobilį, byloje nėra duomenų, kad automobilio savininkė žinojo ar turėjo žinoti, kad transporto priemonė bus naudojama baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai daryti. Net jei teismas manys, kad įrodymų dėl kaltės pakanka, tokią veiką R. T. būtų padaręs pirmą kartą, anksčiau teistas ar baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus nebuvo. Automobilis šiuo atveju yra ne nusikaltimo padarymo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis, kurio vairavimas asmenims esant blaiviems ir turint specialią teisę nėra statymo uždraustas. Transporto priemonė yra vienas iš BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – objektyviosios pusės požymis. Nenaudojant transporto priemonės ši nusikalstama veika negali būti padaryta. Šiuo atveju transporto priemonė skiriasi nuo nusikalstamos veikos padarymo priemonės kaip konfiskuotino turto BK 72 straipsnio prasme.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo R. T. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu teigiant, kad teismas įrodymus vertino šališkai, rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais ir ignoravo R. T. teisinančius įrodymus, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, dėl to nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, BPK 320 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina skundo ribose.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje, kurio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo laikomasi, o apeliantų skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti.Skundžiamu nuosprendžiu R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta didesnė, negu 1,5 promilės, alkoholio koncentracija (nustatyta 1,6 promilės etilo alkoholio koncentracija kraujyje). Veika kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Nuteistasis R. T. neginčija fakto, kad byloje nustatytu laiku sėdo į automobilį, tačiau neigė vairavęs automobilį neblaivus, nurodė, kad apie 100-150 g. degtinės ir alaus išgėrė grįžęs į sodybos kiemą norėdamas nuraminti nervus. Nors R. T. savo kaltės nepripažįsta, faktinė aplinkybė, kad jis automobilį vairavo būdamas neblaivus, įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų rodymų visuma. Skunde teisingai nurodoma, kad R. T. nebuvo sustabdytas pareigūnų dalyvaujantis eisme, jo neblaivumas alkotesteriu buvo patikrintas jam būnant namuose, vėliau gydymo įstaigoje. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje apelianto nekaltumo neįrodo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų dėl R. T. kaltės nepaneigia. Nuteistojo neblaivumas alkotesteriu buvo patikrintas po to, kai policija gavo pranešimą apie prie miško automobiliu važinėjantį neblaivų vyrą, pranešė T. J. (b. l. 76). Patikrinus alkotesteriu buvo nustatytas 1,80 promilės girtumas (b. l. 40). Teismo posėdyje apklaustos liudytojos T. J., M. M., D. J. kategoriškai tvirtino, kad nuo automobiliu prie jų privažiavusio ir agresyviai nusiteikusio R. T. sklido alkoholio kvapas (b. l. 119–121). Liudytoja J. L. nors ir nurodė negalinti pasakyti, ar R. T. buvo girtas, ar ne (buvo toliau nuo nuteistojo), tačiau patvirtino girdėjusi, kaip T. J. sakė automobiliu atvažiavusiam asmeniui, kad jis girtas, kad iškvies policiją (b. l. 121). Apeliaciniame skunde šių liudytojų parodymus siūloma vertinti kritiškai teigiant, kad liudytojos apkalbėjo apeliantą kerštaudamos dėl joms iškviestos policijos, tačiau kolegijai pagrįstų abejonių dėl minėtų liudytojų paaiškinimų objektyvumo, teisingumo nekyla. Vien ta aplinkybė, kad R. T. paskambino policijai dėl kieme kilusio konflikto, nepadorių gestų, neįrodo liudytojų suinteresuotumo šioje byloje ir siekio pakenkti apeliantui jį apkalbant. T. J. apie tai, kad nuo automobiliu privažiavusio vyro sklido stiprus alkoholio kvapas, užsiminė tiek iš karto atvykusiems policijos pareigūnams (b. l. 8), tiek savo apklausos protokole (b. l. 11). Šių aplinkybių teisingumą patvirtino teisme. Liudytojų M. M., D. J. teisme duoti paaiškinimai dėl esminių aplinkybių jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, taip pat neprieštarauja. Be to, paminėtų liudytojų paaiškinimai atitinka pareigūno E. L. tarnybiniame pranešime (b. l. 8) ir apklausiant teisme (b. l. 119). nurodytas aplinkybes. Šis liudytojas be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad atvykus į vietą pats R. T. prisipažino, kad vairavo neblaivus. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs liudytojų parodymuose jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų, taip pat nesant pagrindo manyti, kad liudytojos yra suinteresuotos apkalbėti nuteistąjį, pagrįstai jų paaiškinimus laikė vienu iš įrodymų nustatant faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Priešingai, negu tvirtinama skunde, pagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. T. kaltės, rėmėsi ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 65). Tyrimą atliko teismo medicinos ekspertas, kurio kompetencija teismas neturi pagrindo abejoti. Atliekant tyrimą buvo įvertintos su tiriamu įvykiu susijusios aplinkybės, tame tarpe ir R. T. paaiškinimai dėl suvartoto alkoholio kiekio, vartojimo laiko ir padaryta išvada, kad suvartojus alkoholį nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis etilo alkoholio koncentracija kraujo paėmimo metu negalėjo pasiekti 1,60 promilių. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad kraujo paėmimo metu R. T. organizme buvo 231-273 g. 40 procentų stiprumo degtinės, o 1,60 promilės etilo alkoholio koncentracija kraujyje, kuris buvo paimtas 21.20 val., pasiektų po 2,35 – 4,72 val. po alkoholio suvartojimo. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. V. savo išvadą patvirtino, papildomai paaiškino, kad skaičiuojant pagal formules galima spręsti, kad alkoholis turėjo būti vartojamas maždaug 2,20 val. iki kraujo paėmimo (b. l. 148). Kraujas buvo paimtas 21.20 val., taigi alkoholis turėjo būti vartojamas anksčiau, negu 20 val., kaip savo paaiškinimuose tvirtina R. T.. Šie paskaičiavimai iš esmės paneigia nuteistojo paaiškinimų dėl alkoholio kiekio ir jo suvartojimo laiko teisingumą ir tuo pačiu paneigia R. T. versiją, kad automobilį jis vairavo būdamas blaivus. Skunde nurodoma aplinkybė, kad R. T. atliekant specialų tyrimą asmeniškai nedalyvavo, negalėjo duoti paaiškinimų dėl suvartojo alkoholio, esminės reikšmės išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumui neturi. Kaip minėta, atliekant tyrimą nuteistojo paaiškinimai buvo įvertinti, į juos atliekant skaičiavimus buvo atsižvelgta.Apeliaciniame skunde keliamas teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo klausimas šios rūšies ekspertizės tikslingumą motyvuojant alkotesterio rezultatų ir medicinos specialisto išvados dėl kraujo tyrimo skirtingumu. Dėl šio prašymo apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pasisakyta, prašymas motyvuotai atmestas. Nors apeliantai teigia, kad neblaivumo nustatymo techninėmis priemonėmis rezultatai yra prieštaringi, šie teiginiai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Duomenų apie tai, kad neblaivumo tikrinimas techninėmis priemonėmis buvo atliktas nesilaikant nustatytos tvarkos, byloje nėra. Tokių duomenų nenurodyta ir skunde. Tai, kad patikrinus neblaivumą techninėmis priemonėmis kelis kartus rezultatai buvo skirtingi nerodo jų prieštaringumo, kadangi neblaivumas buvo tikrinamas skirtingu laiku (pirmą kartą patikrinimas atliktas 20.33 val., antrą ir trečią kartą 21.30 val. ir 21.40 val.), kuris turi tiesioginės įtakos alkoholio koncentracijai iškvėptame ore. Kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių ir dėl nustatytos alkoholio koncentracijos kraujyje (1,60 promilės). Duomenų apie kraujo paėmimo procedūros, jo ištyrimo laboratorijoje pažeidimus byloje nėra, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra aiški ir tiksli. Visi šie duomenys skundžiamame nuosprendyje yra aptarti, įvertinti, į juos priimant nuosprendį atsižvelgta. Pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis. Įrodymų rinkimas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad R. T. automobilį vairavo būdamas neblaivus, nekyla. Byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl R. T. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nuteistojo R. T. kaltė dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir R. T. išteisinti nėra pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo.

Apeliaciniame skunde formuluojamas alternatyvus prašymas nekonfiskuoti J. T. priklausančio automobilio jeigu teismas manys, kad R. T. kaltė dėl padaryto nusikaltimo yra įrodyta. Prašymas grindžiamas tuo, kad R. T. tokio pobūdžio nusikaltimą padarė pirmą kartą, automobilis priklauso jo sutuoktinei, kuri negalėjo žinoti, kad transporto priemonė bus panaudota nusikalstamai veikai daryti. Be to, pasak apeliantų, automobilis yra ne nusikaltimo priemonė, o padidinto pavojaus šaltinis. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y., kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas.BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, taigi akivaizdu, kad be kelių transporto priemonės šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. BK 281 straipsnio 10 dalyje automobilis įvardijamas kaip viena iš kelių transporto priemonių rūšių, kurių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Sisteminė paminėtų BK normų analizė lemia išvadą, kad priešingai, negu teigiama skunde, automobilis, kurį vairavo R. T. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, yra konfiskuotinas turtas.Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės savo esme panašios su bausmėmis, tačiau netapačios. Jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Skiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę kartu turi būti išlaikyti konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai, kurie suponuoja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad R. T. sutuoktinei priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė. Nors transporto priemonė registruota R. T. vardu, ji įgyta santuokoje, todėl laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuria abu sutuoktiniai gali laisvai naudotis. Pirmosios instancijos teismas paminėtas aplinkybes įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju netaikyti BK 72 straipsnio ir nekonfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonės pagrindo nėra. Nuteistasis R. T. dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, veiklą vykdančioje (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra ir apelianto gyvenamoji vieta. R. T. darbas tiesiogiai su automobilio vairavimu nėra susijęs. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad automobilio konfiskavimas turės itin neigiamas pasekmes pačiam apeliantui ar jo šeimos nariams byloje nėra. Taip pat nėra duomenų apie itin sunkią šeimos finansinę padėtį, turimus didelius finansinius įsipareigojimus. Atskirai pažymėtina, kad automobilio vidutinė rinkos vertė yra 1 050 Eur (b. l. 141). Apygardos teismas, įvertinęs nuosprendyje aptartas aplinkybes dėl R. T. asmenybės, jo finansinės padėties, šeiminės situacijos, taip pat padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo sprendžia, jog šiuo atveju jam už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kartu su bausme taikant privalomą automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė sąlyginai nedidelė, konfiskavimą, proporcingumo principas nėra pažeistas. Toks sprendimas šioje byloje atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotus nuosavybės teisės ribojimo atvejus ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl transporto priemonės konfiskavimo tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-699/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018,). Apeliantų nurodomi argumentai, kad R. T. neteistas, pirmą kartą padarė tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. T. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėAlgerdas Urbšys