- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-26
- Bylos Nr.
- I-442-5-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.), Virgilijus Valančius, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos administracinio teismo
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII-1905 redakcija) 44 straipsniui ir 47 straipsnio 4 daliai (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr.IX-2176 redakcija), Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.X-752 redakcija) 43 straipsniui ir 46 straipsnio 4 daliai, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, jog kodekse nenumatytas poveikio priemonės taikymo galiojimo pasibaigimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ekstra žinios“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai dėl šios komisijos 2007 m. kovo 22 d. sprendimo Nr.38 panaikinimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas atitinka Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII-1905 redakcija) 44 straipsnį, nenustatantį, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse gali būti numatytas poveikio priemonių taikymas; 47 straipsnio 4 dalį (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr.IX-2176 redakcija), nenustatančią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai teisės taikyti poveikio priemonę - priskirti viešosios informacijos rengėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai; Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.X-752 redakcija) 43 straipsnį, nenustatantį, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse gali būti numatytas poveikio priemonių taikymas; Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.X-752 redakcija) 46 straipsnio 4 dalį, nenustatančią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai teisės taikyti poveikio priemonę - priskirti viešosios informacijos rengėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai; taip pat ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, jog kodekse nenumatytas poveikio priemonės taikymo galiojimo pasibaigimo mechanizmas, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodoma, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo paskelbtas leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2005 m. birželio 15 d. Nr.47-435), remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr.SPR-11. Šiuo sprendimu buvo informuota, kad 2005 m. balandžio 15 d. įvykusiame žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime buvo patvirtintas naujos redakcijos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, bei buvo paskelbtas šio kodekso tekstas. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr.SPR-11 paskelbto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas nustato, kad tokia viešosios informacijos rengėjo veikla, kai jis pažeidinėja šio kodekso nuostatas, yra pagrindas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priskirti jį profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Tuo metu, kai buvo priimtas šios redakcijos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, galiojo Visuomenės informavimo įstatymo 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, kurios 44 ir 47 straipsniuose Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai buvo pavesta tik priskirti spaudos leidinius, kino ir videofilmus, radijo ir televizijos programas ar laidas pornografinio, erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio visuomenės informavimo priemonių kategorijai. Taip pat buvo nustatyta, kad ši komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų paskirti atsakingi asmenys, informuodami visuomenę. Įstatyme nebuvo numatyta, kokius sprendimus gali priimti komisija, išnagrinėjusi pažeidimų atvejus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A2-224-05 yra konstatuota, kad, atlikdama profesinės etikos normų laikymosi priežiūrą, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali priimti sprendimą, kuriuo konstatuojamas padarytas etikos pažeidimas; toks sprendimas turi neigiamą reikšmę pažeidimą padariusiam asmeniui bei jo veiklai (reputacijai) ir dėl tokio savo pobūdžio yra laikytinas teisinio poveikio (kontrolės) priemone, kuria siekiama užtikrinti įstatymo ir kitų teisės aktų dėl žurnalistinės etikos laikymąsi.
Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodoma, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punkte numatytas viešosios informacijos rengėjo priskyrimas profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai po to, kai yra išnagrinėjamas profesinės etikos pažeidimas, galimai yra tam tikra sankcija ar nuobauda, nes tokio pobūdžio sprendimas turi būti skelbiamas viešai ir turi poveikį asmens dalykinės reputacijos vertinimui. Todėl kyla abejonių, ar už konstatuotą pažeidimą gali būti taikoma poveikio priemonė, prilygstanti administracinei nuobaudai (pavyzdžiui, įspėjimui), kurios nenumato įstatymas bei kurios galiojimas laike niekaip neapibrėžtas ir nenumatytas nuobaudos galiojimo pasibaigimo konstatavimo mechanizmas. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.
Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nurodoma, kad šiuo atveju būtina patikrinti, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas atitinka jo priėmimo metu galiojusias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas; taip pat būtina patikrinti, ar šis punktas atitinka Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, kurios iš esmės nesiskiria nuo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso priėmimo metu galiojusių nuostatų; taip pat kyla abejonių, ar tuo, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse nėra numatytas mechanizmas, apibrėžiantis, kaip pasibaigia poveikio priemonės, numatytos šio kodekso 71 straipsnio 1 punkte, galiojimas, nepažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės principai.
II.
Atsiliepimu į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija su šiuo prašymu nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas be pagrindo kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas negali nagrinėti individualios bylos, kurioje jis kreipėsi dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, nes ši individuali byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Tuo tarpu savitvarkos institucijos nelaikytinos viešojo administravimo subjektais, nes jos neįgyvendina valstybės valdžios funkcijų, o užtikrina savitvarką (savarankišką tvarkymąsi) ir kontrolę tam tikroje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta autonomiją ir laisvę savarankiškai veikti pagal visuotinai pripažintus principus (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2007 m. spalio 24 d. nutartis).
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija taip pat nurodo, kad įstatymų leidėjas, pripažindamas jos savarankišką tvarkymąsi visuomenės informavimo srityje, nenurodė, kokios profesinės etikos nuostatos turėtų būti numatytos etikos kodekse ir šį klausimą paliko žurnalistų ir leidėjų organizacijų susitarimui. 2005 m. balandžio 15 d. žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime šių organizacijų atstovai buvo suinteresuoti patobulinti etikos kodeksą ir numatyti nuostatą, pagal kurią Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kaip savitvarkos institucija, galėtų už pasikartojančius šiurkščius etikos pažeidimus priskirti žiniasklaidos priemonę profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimas priskirti žiniasklaidos priemonę profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai nesukelia jokių administracinio poveikio pasekmių. Toks sprendimas sukelia tik moralines pasekmes ir yra tam tikras signalas viešosios informacijos rengėjo skaitytojui (žiūrovui ar klausytojui), kad atitinkamas viešosios informacijos rengėjas šiurkščiai pažeidžia profesinę etiką. Įstatymų leidėjas leidžia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai autonomiškai spręsti tokio pobūdžio klausimą ir komisijos sprendimų nesaisto jokiais teisės aktais.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija taip pat nurodo, kad jos veikloje jau yra laikomasi nuostatos jos sprendimas priskirti viešosios informacijos rengėją profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai galioja vienerius metus nuo jo priėmimo dienos, jeigu per tą laiką viešosios informacijos rengėjas nepadaro šiurkščių etikos kodekso pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalis). Tokio bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo prašymo dalyku gali būti tik norminis administracinis aktas (ar jo dalis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta norminio administracinio akto sąvoka, tačiau, pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). ABTĮ 2 straipsnio 15 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip administravimo subjekto, vykdant administravimo funkcijas, priimtas teisės aktas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje norminis administracinis aktas apibūdinamas kaip administravimo subjekto, vykdant administravimo funkcijas, priimtas teisės aktas, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-736/2002).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad daugelis ABTĮ 2 straipsnio 13 bei 15 dalyje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismui nustatant, ar aktas, dėl kurio teisėtumo į teismą kreipėsi atitinkamas subjektas, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį; subjektų ratą, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8 -78/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.I-01/2007). Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas. Tam, kad tam tikras aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Be to, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus.
Viešasis administravimas - įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Viešojo administravimo subjektas - institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuriuos įstatymai įgalioja atlikti viešąjį administravimą. Viešojo administravimo subjektų sistemą sudaro valstybinio administravimo subjektai; savivaldybių administravimo subjektai; kiti viešojo administravimo subjektai. Valstybinio administravimo subjektai - viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip valstybės institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Savivaldybių administravimo subjektai - viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip savivaldybių institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Kiti viešojo administravimo subjektai - fiziniai ar juridiniai asmenys (viešosios įstaigos, valstybės įmonės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos), kurie pagal įstatymus turi įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1, 4, 5, 6, 9, 10 dalys).
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, nustatantį profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tvirtina, keičia ar pildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnis).
Viešojo administravimo funkcijas gali įgyvendinti ne tik valstybiniai ir savivaldybių administravimo subjektai, tačiau ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys (viešosios įstaigos, valstybės įmonės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos), kurie pagal įstatymus turi įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą. Kadangi žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas nėra juridinis asmuo, todėl, remiantis vien šiuo formaliu aspektu, jis negali būti pripažintas viešojo administravimo subjektu. Kita vertus, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso tvirtinimas, keitimas ar pildymas nėra veikla, susijusi su įgaliojimais įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vienas pagrindinių teisės aktų, tarp jų ir norminių administracinių aktų, požymių yra visuotinis privalomumas. Tam, kad teisės aktas būtų pripažintas norminiu, jis turi įtvirtinti privalomas elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis). Priimti teisės aktus, kuriuose būtų nustatytos visuotinai privalomos elgesio taisyklės, gali tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems tokius įgaliojimus suteikia įstatymai. Asmenys ar institucijos, kuriems tokie įgaliojimai nėra suteikti, teisės normų savo priimamais aktais nustatyti negali.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso patvirtinimas reiškia viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis tam tikrų moralinių bei profesinės etikos principų. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.I(1)-01/2007).
Konstatavus, kad byloje ginčijamas aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, darytina išvada, jog šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl byla pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII-1905 redakcija) 44 straipsniui, 47 straipsnio 4 daliai (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr.IX-2176 redakcija), Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.X-752 redakcija) 43 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, jog kodekse nenumatytas poveikio priemonės taikymo galiojimo pasibaigimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Spręsdamas konkretų ginčą, teismas faktinių bylos aplinkybių nustatymui ir tinkamam jų teisiniam įvertinimui pasitelkia įstatymuose ar kituose teisės aktuose įtvirtintas materialiosios ir proceso teisės normas. Jeigu pirmosios instancijos teismas nustatytų, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos prieštarauja įstatymų ar kitų norminių teisės aktų reikalavimams, neturėtų taikyti minėto kodekso nuostatų nagrinėjant individualią administracinę bylą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr.VIII-1905 redakcija) 44 straipsniui, 47 straipsnio 4 daliai (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr.IX-2176 redakcija), Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.X-752 redakcija) 43 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 71 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, jog kodekse nenumatytas poveikio priemonės taikymo galiojimo pasibaigimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nutraukti.
Nutartis neskundžiama.