- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-20
- Bylos Nr.
- A-502-1882-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Kategorijos
- 1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija; atsakovas; apeliantas) Personalo departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 2D-951 „Dėl vidaus tarnybos laipsnio suteikimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2D-951), kuriuo pareiškėjui, vidaus tarnybos kapitonui, buvo atsisakyta suteikti aukštesnį vidaus tarnybos majoro laipsnį.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad sprendimu Nr. 2D-951 buvo grąžintas teikimas suteikti pareiškėjui aukštesnį vidaus tarnybos majoro laipsnį ir konstatuota, kad pareiškėjui negali būti suteiktas aukštesnis vidaus tarnybos majoro laipsnis, nes jis neturi aukštojo išsilavinimo. Su tokiais atsakovo argumentais pareiškėjas nesutiko. Pažymėjo, kad nuo 1998 m. sausio 5 d. tarnauja Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinėje (toliau – ir Rinktinė; trečiasis suinteresuotas asmuo). Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas yra VSAT Rinktinės (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pavaduotojas (kategorija A-12) ir turi specialų nekarinį vidaus tarnybos kapitono laipsnį. Nurodė, kad vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas tarnauja nuo 1991 m. lapkričio 10 d.
Pažymėjo, kad VSAT Rinktinė 2007 m. rugsėjo 3 d. teikimu siūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui suteikti aukštesnį vidaus tarnybos majoro laipsnį pareiškėjui.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 14 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią aukštesnis vidaus tarnybos majoro laipsnis pareigūnui suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas ir kai pareigūnas ne mažiau kaip 3 metus ištarnauja vidaus tarnybos kapitonu. Pareiškėjo nuomone, jis visus nurodytus kriterijus atitinka, be to, Statutas nesieja vidaus tarnybos majoro laipsnio suteikimo su būtinu aukštojo universitetinio išsilavinimo turėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad aukštasis išsilavinimas, kaip atitinkamo laipsnio suteikimo sąlyga, nurodytas Statuto 14 straipsnio 5 dalyje, t. y., suteikiant leitenanto laipsnį, o to paties straipsnio 6-8 dalyse įstatymų leidėjas tiesiog nekartoja reikalavimo turėti aukštąjį išsilavinimą, nes tai būtų perteklinis reguliavimas. Atsakovo nuomone, iš to matyti, kad majoro laipsniui įgyti reikalingas aukštasis išsilavinimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog turi aukštąjį išsilavinimą, t. y. Maskvos valstybinio industrinio universiteto teisės bakalauro laipsnį, nes, pagal Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, šis išsilavinimas Lietuvoje turi būti pripažintas įstatymų nustatyta tvarka, o tokio pripažinimo pareiškėjas atsakovui nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir sprendimą Nr. 2D-951 panaikino.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ir Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalis, 19 straipsnio 2 ir 3 dalis, 39 straipsnio 1 dalį, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktą ir šio įstatymo VI skyrių, kurie yra taikomi be išlygų.
Nurodė, kad vidaus tarnybos pareigūnų specialių laipsnių suteikimo tvarką reglamentuoja Statutas. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnis nustato valstybės tarnautojų pareigybės lygius ir būtiną išsilavinimą atitinkamo lygio pareigybei užimti. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu pareiškėjas turi vidaus tarnybos kapitono laipsnį.
Pirmosios instancijos teismas nukreipė į Statuto 14 straipsnio 8 dalį ir konstatavo, kad vidaus tarnybos majoro laipsnio suteikimo Statutas nesieja su būtinu aukštojo universitetinio išsilavinimo turėjimu, numatytu Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte A lygio valstybės tarnautojo pareigybei užimti, todėl vidaus tarnybos majoro laipsnio gavimo teisės aktai nesieja su būtinumu turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą – šio laipsnio gavimui pareigūnas turi atitikti kriterijus, nurodytus Statuto 14 straipsnio 8 dalyje. Padarė išvadą, kad pareiškėjas šiuos kriterijus visiškai atitinka, todėl ginčijamo sprendimo laikyti pagrįstu ir teisėtu negalima, dėl ko jis naikinamas.
III.
Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teigia, jog tai, kad Statutas nereikalauja turėti aukštojo universitetinio išsilavinimo, nereiškia, kad jis apskritai nereikalauja turėti aukštąjį išsilavinimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, jog valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota.
3. Nurodo, jog, aiškinant Statuto 14 straipsnį taip, kaip tai darė pirmosios instancijos teismas, susidarytų tokia situacija, jog žemesnės grandies pareigūnams būtų taikomas reikalavimas dėl aukštojo išsilavinimo, o aukštesnės – ne.
4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo turimo išsilavinimo ir kvalifikacijos, nes, pagal Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 patvirtintus Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai), nėra pagrindo pareiškėją laikyti įgijusiu aukštąjį išsilavinimą.
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumantai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skudną atmesti.
Atsiliepime pareiškėjas nukreipia į su Statutu susijusio Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 5 dalį, kurioje įtvirtinta nuostata dėl tarnybos tęstinumo, t. y. įstatymų leidėjas nustatė, jog šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai yra netaikomi pareigūnams, kurie iki Statuto įsigaliojimo turėjo ne mažesnį nei 10 metų tarnybos stažą. Laikosi nuomonės, kad atsakovas netinkamai aiškino Statuto nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-674/2007 suformuota praktika.
Kiti pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo Nr. 2D-951, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti aukštesnį vidaus tarnybos majoro laipsnį, motyvuojant tuo, jog jis neturi tam reikalingo aukštojo išsilavinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 nustatyta, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų, tuo tarpu kitos šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Pareigūnų specialius laipsnius nustato Statutas, o jų suteikimo tvarką reglamentuoja Statutas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo ir pervardijimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Statuto 13 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad pareigūnų tarpusavio tarnybos santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai, įgaliojimams, vidaus tarnybos stažui, kvalifikacijai žymėti nustatomi specialūs pareigūnų nekariniai laipsniai.
Statuto 14 straipsnio 1 dalis numato, kad vidaus tarnybos majoro ir vidaus tarnybos pulkininko leitenanto bei komisaro ir vyresniojo komisaro laipsnius suteikia vidaus reikalų ministras vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo teikimu, o to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog vidaus tarnybos majoro ar komisaro laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas ir kai jis ne mažiau kaip 3 metus ištarnauja vidaus tarnybos kapitonu ar komisaru inspektoriumi.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad, siekiant įgyti vidaus tarnybos majoro laipsnį, yra būtina turėti aukštąjį išsilavinimą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog vidaus tarnybos laipsnio suteikimo Statutas nesieja su būtinu aukštojo universitetinio išsilavinimo turėjimu, todėl pareiškėjas atitinka Statuto 14 straipsnio 8 dalyje nustatytas sąlygas.
Statuto 13 straipsnio 5 dalis nustato keturių lygių (grandžių) vidaus tarnybos laipsnius (pirminės grandies pareigūnų, vidurinės grandies pareigūnų, aukštesniosios grandies pareigūnų ir aukščiausiosios grandies pareigūnų), kurių aukštesnio (tiek aukštesnio lygio (grandies) vidaus tarnybos laipsnio, tiek ir to pačio lygio (tos pačios grandies) aukštesnio vidaus tarnybos laipsnio) įgijimas, kaip matyti iš atitinkamų Statuto 14 straipsnio nuostatų, yra sąlygojamas žemesnio vidaus tarnybos laipnio (žemesno lygio (grandies) vidaus tarnybos laipsnio arba to pačio lygio (tos pačios grandies) žemesnio vidaus tarnybos laipsnio) turėjimo, o tuo pačiu – ir tokiam laipsniui įgyti reikalaujamų sąlygų atitikimo.
Statuto 14 straipsnio 4 dalis inter alia nustato, kad vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui ar viršilai aukštesnis laipsnis gali būti suteikiamas tik kai jie pakelia kvalifikaciją, įgyja aukštąjį išsilavinimą ir yra paskiriami į atitinkamas pareigas, o to paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog vidaus tarnybos leitenanto ar inspektoriaus laipsnis vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymu suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus.
Pagal Statuto 13 straipsnio 6 ir 7 dalis, pirmiau paminėti vidaus tarnybos laipsniai priskirtini pirminės ir vidurinės grandžių pareigūnų vidaus laipsnių lygiams. Vidaus tarnybos marojo laipsnis, į kurį pretenduoja pareiškėjas, pagal Statuto 13 straipsnio 8 dalies 1 punktą, priskiriamas aukštesniosios grandies pareigūnų vidaus tarnybos laipsnių kategorijai. Aiškinant Statuto 14 straipsnio nuostatas loginiu-sisteminiu būdu, akivaizdu, jog aukštesnio lygio vidaus tarnybos laipsniai (tos pačio lygio (grandies) aukštesni vidaus tarnybos laipsniai ar aukštesnio lygio (grandies) vidaus tarnybos laipsniai) nei vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio ar vidaus tarnybos leitenanto suteikiami tik tiems pareigūnams, kurie turi aukštąjį išsilavinimą.
Byloje nustatyta, kad VSAT vado 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. TE-116 pareiškėjui buvo suteiktas vidaus tarnybos kapitono laipsnis (VSAT Rinktinės 2007 m. rugsėjo 3 d. teikimas, b. l. 5-6), taip pat kad pareiškėjas 1990 m. yra įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą (b. l. 16) bei 2003 m. metais baigė Maskvos valstybinį industrinį universitetą ir gavo teisės mokslo bakalauro laipsnį patvirtinantį diplomą (b. l. 17-20).
Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje, o to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 3 ir 4 dalyse inter alia nustatyta, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos, t. y. universitetai ir kolegijos ir kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija. To paties įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Analogiškai Aukštojo mokslos 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.
Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai, kurių 2 punkte nustatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje.
Nuostatų 5 punkte nustatyta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, o išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą.
Pagal Nuostatų 6, 8, 23 ir 24 punktus, užsienyje įgytų kvalifikacijų atitiktį kvalifikacijoms, įgytoms Lietuvos Respublikoje baigus vidurinio ugdymo ar aukštojo mokslo studijų programas, vertina Studijų kokybės vertinimo centras (toliau – ir Centras), pripažinimą vykdo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi Centro atliktu kvalifikacijos vertinimu, o sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui, kuris savo ruožtu išduoda pareiškėjui švietimo ir mokslo ministro įsakymo dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo kopiją.
Taigi nagrinėjamu atveju tą faktą, kad pareiškėjas yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, analogišką suteikiamam Lietuvos Respublikoje aukštajam išsilavinimui, turi patvirtinti ne tik Maskvos valstybinio industrinio universiteto išduotas diplomas, bet ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl šio diplomo pripažinimo Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo Maskvos valstybiniame industriniame universitete įgytas išsilavinimas Nuostatų nustatyta tvarka būtų buvęs pripažintas Lietuvos Respublikoje, dar daugiau – nėra duomenų ir dėl to, jog tokia procedūra apskritai būtų buvus inicijuota. Todėl teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas, nors ir baigęs Maskvos valstybinį industrinį universitetą bei gavęs šios mokymo įstaigos diplomą, Aukštojo mokslo įstatymo prasme negali būti laikomas asmeniu, įgijusiu aukštąjį išsilavinimą, o tuo pačiu jis neatitinka Statuto 14 straipsnio 8 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų pareigūnui, siekiančiam įgyti vidaus tarnybos majoro laipsnį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatvo, kad pareiškėjas atitinka Statuto 14 straipsnio 8 dalyje keliamus reikalavimus, dėl ko nepagrįstai panaikino sprendimą Nr. 2D-951
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-674/2007, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl aukštojo universitetinio išsilavinimo reikalavimo taikymo pareigūnams, siekiantiems įgyti aukštesnį vidaus tarnybos laipsnį, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl aukštojo išsilavinimo (jis gali būti ir neuniversitetinis) reikalavimo taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgi į Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalį, nes kaip matyti iš to paties straipsnio 3 ir 4 dalių, 5 dalyje yra nustatyta išimtis dėl reikalavimo įgyti einamoms pareigoms būtiną išsilavinimą, nes pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepareiškė jokių reikalavimų, susijusių jo šiuo metu einamomis pareigų (VSAT Rinktinės Apsaugos skyriaus viršininko pavaduotojas).
Atsižvelgus į pirmiau išdėstytą ir remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 143 straipsniu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Statuto 14 straipsnio 8 dalį), dėl ko apeliacinis skundas tenkintinas, t. y. skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.