- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-675-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- D. D.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. (dėl 2009-07-24 padarytos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl 2009-07-24 padarytos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. (dėl 2009-07-28 padarytos veikos) laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (dėl 2009-07-28 padarytos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams.
Bausmės, paskirtos D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. už veikas, padarytas 2009-07-24, subendrintos LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. pagrindu taikant jų apėmimo būdą ir paskirta D. D. subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės, paskirtos D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. už veikas, padarytas 2009-07-28, subendrintos LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. pagrindu taikant jų apėmimo būdą ir paskirta D. D. subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. šios subendrintos bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio jų sudėjimo būdu ir paskirta D. D. galutinė subendrinta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad jis 2009-07-24 apie 9 val. 12 min. D. D. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino darbo ieškojusiai J. A., buvusiai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ), melagingai prisistatė J. A. darbdaviu ir liepė jai atidaryti sąskaitą banke, sudaryti internetinės bankininkystės paslaugų sutartį ir perduoti jam prieigos prie internetinės bankininkystės duomenis. J. A. šiuos nurodymus įvykdė: gavo AB „Swedbank“ jos vardu atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, tą pačią dieną D. D. prašymu telefonu sudiktavo pastarajam šiuos bei savo anketinius duomenis, prisijungimo prie internetinės bankininkystės sistemos slaptažodį. D. D. tą pačią dieną telefonu perdavė šiuos duomenis savo pažįstamai E. P. ir liepė pastarajai J. A. vardu internetinės bankininkystės būdu gauti UAB „SMS credit“ ir UAB „Moment credit“ paskolas. Tą pačią dieną E. P. J. A. vardu gavo dvi paskolas: UAB „Moment credit“ – 200 Lt, UAB „SMS credit“ – 500 Lt dydžio, kurios buvo pervestos į minėtą J. A. vardu AB „Swedbank“ atidarytą sąskaitą. Tą pačią dieną E. P. D. D. nurodymu internetinės bankininkystės būdu pervedė lėšas iš šios sąskaitos kitiems asmenims: į Alytaus pataisos namų atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistajam V. V. – 150 Lt, nuteistajam L. L. – 350 Lt, į J. K. sąskaitą (duomenys neskelbtini) – 100 Lt, į UAB „Tele 2“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 75 Lt abonento Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitos papildymui, ir 25 Lt – abonento Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitos papildymui.
D. D. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2009-07-28 mobilaus ryšio telefonu perdavė E. P. svetimus, R. G. vardu AB „Swedbank“ atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis ir liepė E. P. internetinės bankininkystės būdu pervesti iš minėtos sąskaitos į J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 800 Lt, į UAB „Tele 2“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 90 Lt abonento Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitos papildymui. E. P. tą pačią dieną atliko minėtas banko operacijas, panaudodama kaltinamojo pateiktus duomenis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo Vilniaus m. l-o apylinkės teismo 2011 m. balandžio mėn.15 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas su priimtu teismo nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl skundžiamos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantas mano, kad priešingu atveju jeigu byla būtų objektyviai tiriama ir nagrinėjama ,ji turėtų būti teismo grąžinta prokurorui papildomiems įrodymams surinkti
Apeliantas skunde teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne objektyviai įvertintais įrodymais, o prielaidomis bei neteisingai įvertintais liudytojų parodymais. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis sąžiningai viską paaiškino ir parodė, jog pas jį tikrai buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas, tačiau pagrindo manyti, kad tas telefonas buvo tik jo vieno nuosavybė, nėra. Pagal nerašytas taisykles atliekantieji laisvės atėmimo bausmę asmenys, nori ar nenori to jie patys, privalo ne tik bendrauti, bet ir dalintis maistu, turimais prietaisais ar įgytu turtu su kitais „nelaimės" draugais. Nevykdant šių taisyklių nuteistajam gali būti apkartintas gyvenimas pataisos namuose. Apeliantas teigia, kad dėl to, kad nurodydamas, kas galėjo naudotis vėliau iš jo paimtu mobilaus ryšio telefonu bei SIM kortele, kas be jo galėjo naudotis jo gautais iš J. A. pastarosios internetinės bankininkystės duomenimis, paaiškindamas Žukauskų vyro ir žmonos elgesį bei vaidmenį, jis tuo pačiu sudarė sąlygas ir palengvino ikiteisminiam tyrimui visapusiškai, objektyviai ir operatyviai ištirti nurodytas nusikalstamas veikas. Tačiau ikiteisminis tyrimas tuo nepasinaudojo ir jo nurodytų asmenų veiksmų tinkamai neįvertino, o jis pats yra nepagrįstai apkaltintas pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo.
Apeliantas skunde nurodo, kad jam yra gerai žinoma, jog dėl tokių pat veikų kitose bylose yra įtariami sutuoktiniai Žukauskai ir daugybė kitų asmenų. Apeliantas nesutinka su sutuoktinių paaiškinimais dėl J. A. apgavimo, kad vos prieš mėnesį susituokęs asmuo duotų savo žmonos telefono numerį svetimam vyrui ir nesidomėtų tolimesniu jų bendravimu. Todėl apelianto manymu, teismo išvada apie jo visapusišką kaltę, yra priešlaikinė, padaryta visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų aplinkybių ir nesurinkus pakankamai apkaltinančių įrodymų. Tokią išvadą patvirtina nukentėjusios J. A. teiginių prieštaravimai dėl bendravimo su ja skaičiaus, tie prieštaravimai taip ir liko nepašalinti, aplinkybės neištirtos, atitinkami atpažinimai neatlikti. Apelianto manymu, dėl to jis yra nepagrįstai apkaltintas taip pat ir dėl sukčiavimo nukentėjusios R. G. atžvilgiu.
Apelianto teigimu, jog teismo išvada, kad liudytoja E. P.-Žukauskienės davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus apie jai žinomas įvykio aplinkybes, neatitinka tikrovės ir yra subjektyvi. Apeliantas pažymi, kad ši liudytoja davė skirtingus parodymus, nes pas ikiteisminio tyrimo teisėją ši liudytoja teigė, kad pagal jo prašymą ji internetu pervedė 200 Lt ir 500 Lt sumas. Tuo tarpu apklausos metu Panevėžyje liudytoja jau prisiminė, jog gavo bei persiuntė kitiems asmenims ir antrosios nukentėjusiosios pinigines lėšas. Apelianto teigimu, teismas privalėjo pasisakyti dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytos išvados, jog E. P.-Žukauskienė savo veiksmus atliko nesuvokdama jų esmės bei kryptingumo teisėtumo bei pagrįstumo. Nurodo, kad E. P.- Žukauskienė jokia psichine liga nesirgo, į įskaitą psichinės sveikatos priežiūros įstaigose neįrašyta. Todėl apelianto manymu, E. P.-Žukauskienės parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, vertinant juos kaltinamojo naudai. Apelianto manymu, teismas be pagrindo neįvertino tos aplinkybės, jog E. P.-Žukauskienė ir jos vyras šiuo metu gyvena kartu, turi vaiką, todėl turi motyvą vienas prieš kitą neduoti jokių parodymų ir turi motyvą jį apkalbėti, tokiu būdu bandant išvengti atsakomybės.
Apelianto teigimu, teismas be pagrindo atmetė jo parodymus ir nesutinka su teismo išvada, jog šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia netrikdomai perduoti turimus duomenis iš vieno asmens kitam praktiškai neribotais atstumais, o jis gi atlikdamas laisvės atėmimo bausmę naudojausi mobiliojo ryšio telefonu, todėl jokių kliūčių gauti R. G. identifikavimo duomenis neturėjo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios J. A., liudytojų E. Ž., J. K. parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 182 str. 1 d., 215 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., 215 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo D. D. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apelianto skundo argumentai, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne objektyviai įvertintais įrodymais, o prielaidomis bei neteisingai įvertintais liudytojų parodymais, yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. D. atžvilgiu tinkamai įvertino paties kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, kitą byloje esančią medžiagą, bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktinių bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais.
Nors apeliantas skunde ginčija liudytojos E. Ž. parodymų pagrįstumą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, liudytojos E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, nevertindama kaip savarankiško įrodymo, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais D. D. kaltės įrodymais, todėl D. D. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti D. D. padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas.
D. D. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje dalyje dėk kaltės neigimo padarius nusikalstamas veikas R. G. atžvilgiu, teismas motyvuotai atmetė kaip nelogiškus, prieštaringus, neįtikinamus. Nuteistojo D. D. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis iš tikrųjų apgavo J. A., organizavęs paskolų jos vardu gavimą ir jų pervedimą kitiems asmenims, tačiau apeliaciniame skunde D. D. jau neigia kaltę padaręs tiek pirmą, tiek antrą jam inkriminuotą sukčiavimą bei antrą neteisėtą svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenų panaudojimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, daro išvadą, kad D. D. tiek teisme duotais parodymais, tiek apeliaciniame skunde nurodytais argumentais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Visų pirmą, atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo D. D. parodymus, kuriais jis prisipažino apgavęs J. A. ir organizavęs paskolų jos vardu gavimą ir jų pervedimą kitiems asmenims. Apeliaciniame skunde D. D. patvirtina, kad jis sąžiningai viską paaiškino ir parodė, jog pas jį tikrai buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas, tačiau D. D. skirtingai, nei teisme, įvykio aplinkybes jau aiškina savaip, teigdamas, kad negalima teigti, jog tas telefonas buvo tik jo vieno nuosavybė, nes juo galėjo naudotis ir kiti asmenys. Tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus, padarytus J. A. ir R. G. atžvilgiu, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo D. D. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytoja E. Ž. patvirtino D. D. parodymus, kuriais jis prisipažino apgavęs J. A. ir organizavęs paskolų jos vardu gavimą ir jų pervedimą kitiems asmenims, ir parodė, kad D. D. prašymu telefonu interneto pagalba ji kito asmens vardu užpildė dvi virtualias paraiškas dėl 200 Lt ir 500 Lt dydžio paskolų gavimo, o kai šios lėšos buvo pervestos į to asmens banko sąskaitą, pervedė jas kitiems kaltinamojo nurodytiems asmenims.
Iš nukentėjusiosios J. A. parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad 2009 m. vasarą telefonu skambinęs vyriškis pasiūlė jai valytojos darbą ir liepė sudaryti su banku banko sąskaitos sutartį, gauti kortelę su prieigos prie internetinės bankininkystės kodais. Visus šiuos kaltinamojo nurodymus ji įvykdė ir perskambinusi pastarajam sudiktavo visus kortelėje esančius kodus, taip pat pasakė savo prisijungimo prie internetinės bankininkystės slaptažodį, savo asmens kodą ir namų adresą. Po to, kai kreipėsi į policiją sužinojo, kad jos vardu buvo paimtos paskolos, o pinigai pervesti į jai nepažįstamų V. V., L. L., J. K. sąskaitas.
Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiosios J. A. bei liudytojos E. Ž. parodymais neturi jokio pagrindo. Aplinkybė, kad būtent D. D. nurodymu telefonu interneto pagalba kito asmens vardu buvo užpildytos paraiškos dėl paskolų gavimo, o kai šios lėšos buvo pervestos į to asmens banko sąskaitą, lėšos buvo pervestos kitiems kaltinamojo nurodytiems asmenims, patvirtinta E. Ž. nuosekliais parodymais. Todėl apeliantas skundo argumentas, kad, teismo išvada apie jo visapusišką kaltę, yra priešlaikinė, padaryta visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų aplinkybių ir nesurinkus pakankamai apkaltinančių įrodymų, yra atmestinas, kadangi kaip minėta, ši aplinkybė yra nustatyta nuosekliais nukentėjusiosios J. A. bei liudytojos E. Ž. parodymais. Šių asmenų parodymai įrodo, kad būtent D. D. pasinaudojant jam priklausančiu mobilaus ryšio telefonu padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė, ir niekas kitas šių nusikaltimų padaryti negalėjo. Objektyvių įrodymų apie tai, kad mobilaus ryšio telefonas buvo ne vien jo vieno nuosavybė, nes juo naudojosi ir kiti asmenys, byloje nėra.
Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis sąžiningai viską paaiškino ir parodė, jog pas jį tikrai buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefonas, tačiau pagrindo manyti, kad tas telefonas buvo tik jo vieno nuosavybė, negalima, nes pagal nerašytas taisykles atliekantieji laisvės atėmimo bausmę asmenys, nori ar nenori to jie patys, privalo ne tik bendrauti, bet ir dalintis maistu, turimais prietaisais ar įgytu turtu su kitais „nelaimės" draugais. Nevykdant šių taisyklių nuteistajam gali būti apkartintas gyvenimas pataisos namuose. Tačiau kolegijos nuomone, tokie skundo argumentai yra deklaratyvūs ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisiamajame posėdyje patikrinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo duotus parodymus, šiuos parodymus palygino su nukentėjusiosios J. A. bei liudytojos E. Ž. parodymais padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. apgavo J. A. ir R. G., organizavęs paskolų jų vardu gavimą ir jų pervedimą kitiems asmenims. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kratos metu Alytaus pataisos namuose, kur D. D. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, iš jo buvo paimtas buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas „NOKIA“, kuriame buvo naudojamos dvi SIM kortelės su abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad būtent į šį abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) E. Ž. pervedė 90 Lt iš R. G. priklausančios sąskaitos, esančios „Swedbanke“. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad būtent iš šio mobilaus ryšio telefono abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta nukentėjusiajai J. A.. Aplinkybė, kad būtent iš minėto abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta nukentėjusiajai J. A. patvirtina ir byloje esančios telefonų pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad minėtas abonentas kontaktavo ne tik su J. A., bet ir su liudytoja J. K., kuriai buvo pervesti pinigai, bei kontaktavo su E. Ž. būtent tomis dienomis, kai pastaroji D. D. nurodymu paėmėm paskolas.
Apeliantas skunde daug akcentuoja liudytojos E. Ž. parodymus. Jo manymu, šios liudytojos parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, vertinant juos kaltinamojo naudai. Jo manymu, teismo išvada, jog ši liudytoja davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus apie jai žinomas įvykio aplinkybes, neatitinka tikrovės ir yra subjektyvi. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais ir mano, kad tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktu ir aptartu visų įrodymų visetu. Apelianto argumentai, E. Ž. ir jos vyras šiuo metu gyvena kartu, turi vaiką, todėl turi motyvą vienas prieš kitą neduoti jokių parodymų ir turi motyvą jį apkalbėti, tokiu būdu bandant išvengti atsakomybės, atmestini. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šios liudytojos parodymais neturi jokio pagrindo. Duomenų apie tai, kad E. Ž. kalbėtų netiesą ir turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamąjį D. D., byloje nėra. Įvertinus šios liudytojos parodymus visumoje, matyti, kad E. Ž. kelis kartus bendravo su kaltinamuoju asmeniškai, be to sistemingai bendravo telefonu. Todėl akivaizdu, kad E. Ž. gerai pažinojo D. D. balsą ir negalėjo suklysti, identifikuodama asmenį, kurio nurodymu atliko jos parodymuose minimus pavedimus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į vertino ir tą aplinkybė, kad abi kaltinamajam inkriminuotos veikos tiek J. A., tiek R. G. atžvilgiu yra padarytos visiškai analogišku būdu.
Apeliantas skunde teigia, kad liudytoja E. Ž. davė skirtingus parodymus, nes pas ikiteisminio tyrimo teisėją ši liudytoja teigė, kad pagal jo prašymą ji internetu pervedė 200 Lt ir 500 Lt sumas. Tuo tarpu apklausos metu Panevėžyje liudytoja jau prisiminė, jog gavo bei persiuntė kitiems asmenims ir antrosios nukentėjusiosios pinigines lėšas. Apelianto teigimu, teismas privalėjo pasisakyti dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytos išvados, jog E. Ž. savo veiksmus atliko nesuvokdama jų esmės bei kryptingumo teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau tokie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad E. Ž. D. D. kaltinime nurodytus veiksmus atliko, nesuvokdama jų esmės ir kryptingumo. Teismas pasisakė, jog tyrimo metu E. Ž. veiksmuose nenustatyta tyčia apgaule užvaldyti svetimą turtą neteisėtai panaudojant elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, kas rodo, kad kaltinamasis panaudojo E. Ž. kaip įrankį. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka. E. Ž. ir nukentėjusiosios parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse. Nors E. Ž. tam tikras aplinkybes prisiminė vėliau, tačiau iš esmės jos parodymai yra neprieštaringi ir nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios. Abejoti bei netikėti jos parodymais nėra jokio pagrindo. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios ir liudytojos E. Ž. parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai jais vadovavosi kaip D. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Apelianto teigimu, teismas be pagrindo atmetė jo parodymus ir nesutinka su teismo išvada, jog šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia netrikdomai perduoti turimus duomenis iš vieno asmens kitam praktiškai neribotais atstumais, o jis gi atlikdamas laisvės atėmimo bausmę naudojausi mobiliojo ryšio telefonu, todėl jokių kliūčių gauti R. G. identifikavimo duomenis neturėjo. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais ir mano, kad tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktu ir aptartu visų įrodymų visetu. Aplinkybė, jog tuo metu, kai buvo padaryti nusikaltimai J. A. ir R. G. atžvilgiu, D. D. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, neduoda pagrindo teigti, kad naudojantis mobiliojo ryšio telefonu kaltinamasis turėjo kliūčių gauti R. G. identifikavimo duomenis. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, kad atlikinėjant laisvės atėmimo bausmė pas kaltinamąjį buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo jis intensyviai bendravo su E. Ž.. Pastarosios parodymais neginčytinai nustatyta, kad D. D. būtent telefonu diktavo jai asmenų identifikavimo duomenis. Be to, kaip matyti iš liudytojos J. K. parodymų, ji bendravo telefonu su D. D., kuris jai paskambinęs pranešė, jog į jos sąskaitą bus pervesti pinigai. Todėl teismo padaryta išvada, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia netrikdomai perduoti turimus duomenis iš vieno asmens kitam praktiškai neribotais atstumais, yra visiškai pagrįsta. Todėl įvertinus šių parodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje įrodyta, jog D. D., panaudodamas apgaule J. A. ir R. G. atžvilgiu, svetimą turtą įgijo kitų asmenų naudai, t. y. padarė nusikalimus, numatytus BK 182 str. 1 d., 215 str. 1 d.
Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.