Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-09-22 · Civilinė byla Nr. 2-2399/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-22
Bylos Nr.
2-2399/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Pareiškėjas
akcinės bendrovės SEB banko
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, akcinė bendrovė „Audimas“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2399/2011Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Swetex“ kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, akcinė bendrovė „Audimas“, darbuotojų atstovė R. G. (bylos Nr. B2-130-109/2011).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas (BUAB „Swetex“ kreditorius) pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiu BUAB „Swetex“ 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dėl neapmokėtų faktinių administravimo išlaidų patvirtinimo. Šiame kreditorių komiteto posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 28 d. komiteto posėdyje jau buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2009 m. gruodžio 28 d. buvo patirtina 27 792,64 Lt administravimo išlaidų suma ir nuo 2009 m.gruodžio 29 d. iki bankroto bylos pabaigos buvo patvirtinta 32 207 Lt išlaidų suma), todėl bankroto administratorius privalėjo planuoti administravimo išlaidas neviršydamas nustatytas išlaidų ribas. 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komitetas antruoju darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti neapmokėtas faktines administravimo išlaidas (be administratoriaus atlyginimo) pagal administratoriaus pateiktą ataskaitą, patirtas per laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d., iš viso 62 825,99 Lt (t. y. 44 146,08 DU, 4 108,14 Lt GPM, 14 141,16 Lt Sodra, 430,61 Lt kiti mokėjimai), be to, patvirtino faktines administravimo išlaidas už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki įmonės pabaigos, iš viso 18 040,58 Lt (t. y. 11 082,77 Lt DU, 1 312,43 Lt GPM, 4 517,69 Lt Sodra, 1 127,69 Lt kiti mokėjimai). Pareiškėjas nesutinka su tokiais administravimo išlaidų dydžiais. Bankroto administratoriui tenka pareiga pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą įmonės administravimą. Teismo teisė pradiniame bankroto proceso etape (iki kreditorių susirinkimo) nustatyti administravimo išlaidas reiškia ir tai, kad nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos. Vėliau visą administravimo išlaidų sąmatą nuo bankroto bylos iškėlimo tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūros apimtį ir kitas konkrečios įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Be to, administratorius turi pagrįsti prašomų išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Bankroto administratorius nepateikė jokių būtent tokių ir naujų išlaidų atsiradimą. Kreditoriai jau pirmajame kreditorių susirinkime įvertino administravimo išlaidų sąmatą ir nustatė būtent tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leido administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras, t. y. nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2009 m. gruodžio 28 d. buvo patirtina 27 792,64 Lt administravimo išlaidų suma ir nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki bankroto bylos pabaigos buvo patvirtinta 32 207 Lt išlaidų suma. Visiškai nepagrįstai ginčijamu 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto nutarimu buvo nuspręsta (be jau patvirtintų išlaidų) tokias išlaidas patvirtinti 47 444,70 Lt sumai, nepateikus tokias faktines išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje komiteto nariai nutarė apmokėti faktines 27 792,64 Lt administravimo išlaidas nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 . gruodžio 28 d., nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki bankroto proceso pabaigos administravimui nutarė paskirti 32 207 Lt (įskaitant mokesčius), jei įmonėje bus lėšų, o nenumatytiems atvejams – administravimo išlaidų klausimą nutarė spręsti kituose kreditorių komiteto posėdžiuose. Taigi, ginčijamas 2011 m. vasario 8 d. nutarimas neprieštarauja ankstesniam kreditorių komiteto nutarimui, kad iškilus nenumatytiems atvejams administravimo išlaidų klausimas būtų sprendžiamas kituose kreditorių komiteto posėdžiuose. Bankroto bylos iškėlimo metu, balanso duomenimis, UAB „Swetex“ turtas sudarė 345 027 Lt, todėl bankroto administratorius perėmė palyginti didelės vertės ir skirtingos klasifikacijos įmonės turtą. Be to, bankroto administratorius 2010 m. vasario 8 d. kreditorių komitetui pateikė išsamią administravimo išlaidų analizę, administratoriaus veiklos ataskaitą ir pasiūlymus dėl turto pardavimo tvarkos. Bankroto administratorius už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neprašė patvirtinti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad administratorius naudojosi kreditorių komiteto patvirtinta administravimo išlaidų suma neekonomiškai. Kadangi BUAB „Swetex“ turėjo nekilnojamojo turto objektų skirtingose Lietuvos vietovėse, šio turto apsaugai buvo būtina samdyti darbuotojus ir mokėti būtinąsias išlaikymo išlaidas. Įmonės administravimui buvo samdomi ir kiti darbuotojai, t. y. buhalterinei apskaitai ir archyvui tvarkyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Administravimo išlaidos, dėl kurių sumos yra kilęs ginčas, administratoriaus iniciatyva buvo patirtos iki kreditorių komiteto nutarimo patvirtinti administravimo išlaidas priėmimo. Dėl šių išlaidų dengimo apimties buvo nutarta dar 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje, todėl 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komitetas nepagrįstai pakartotinai sprendė jau kartą patvirtintų administravimo išlaidų klausimą. Bankroto byla buvo iškelta 2008 m. spalio 3 d., o pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2009 m. sausio 28 d., tačiau administratorius šiam susirinkimui nepateikė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos. Ji pirmą kartą buvo pateikta 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komitetui, kuriame komitetas nusprendė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, išskaidant ją dviems laikotarpiams: a) nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdžio patvirtinta 27 792,64 Lt suma, t. y. patvirtintos tik apmokėtos faktinės administravimo išlaidos; b) nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki bankroto proceso pabaigos patvirtinta 32 207 Lt suma, nurodant, kad iškilus nenumatytiems atvejams administravimo išlaidų klausimą spręsti kreditorių komiteto posėdyje. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas 2011 m. vasario 8 d. nutarimas neprieštarauja 2009 m. gruodžio 29 d. nutarimui patvirtinti konkrečią administravimo sumą, skirtą laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2009 m. gruodžio 28 d. ir sprendimui dėl nenumatytų atvejų atsiradusių administravimo išlaidų klausimą spręsti kituose komiteto posėdžiuose. Teismas nustatė, kad didžioji ginčijamų administravimo išlaidų dalis yra susijusi su administratoriaus pasamdytų darbuotojų darbo užmokesčiu. Trys bankroto metu pasamdyti darbuotojai buvo atleisti laikotarpyje nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. balandžio 27 d., finansininkė atleista 2010 m. rugpjūčio 30 d. Taigi, beveik visos su darbuotojų sąnaudomis susijusios išlaidos administratoriui buvo žinomos dar 2009 m. balandžio 27 d., t. y. iki 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdžio. 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo žinoma tiksli iki 2009 m. gruodžio 28 d. administratoriaus paskaičiuotų ir pateiktų tvirtinti administravimo išlaidų suma. Todėl minėtos išlaidos negali būt pripažįstamos „nenumatytu atveju“, dėl kurio kreditorių komitetas nebūtų galėjęs nuspręsti 2009 m. gruodžio 28 d., nes nenumatyti atvejai neapima praeities. Kreditorių komitetas 2009 m. gruodžio 28 d. nutarė patvirtinti tik tą administravimo išlaidų sumą, kuri buvo faktiškai patirta ir apmokėta, o likusios dalies nepatvirtinto ir nenurodė, kad dėl faktiškai neapmokėtos sumos bus sprendžiama ateityje. Neskųsdamas 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto nutarimo dėl administravimo išlaidų, tačiau 2011 m. vasario 8 d. bandydamas dar kartą iškelti šį klausimą, administratorius piktnaudžiavo savo teisėmis ir pasinaudojo aplinkybe, kad ne visi 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto posėdyje balsavę nariai buvo tinkamai susipažinę su svarstomu klausimu ir jo aplinkybėmis. Administratorius, ilgiau kaip metus nepateikdamas kreditoriams tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos ir savo iniciatyva spręsdamas, kokias administravimo išlaidas patirti, kiek darbuotojų samdyti, kokio dydžio atlyginimus mokėti ir pan., prisiėmė riziką, kad kreditorių susirinkimui (komitetui) patvirtinus mažesnę nei teismo nustatytą administravimo išlaidų sumą administratoriaus įmonės vardu prisiimtos išlaidos nebus apmokėtos.

2. Administravimo išlaidos patirtos neekonomiškai, nesikonsultuojant su kreditoriais dėl darbuotojų skaičiaus, galimo jų darbo užmokesčio dydžio ir konkrečių administravimo išlaidų būtinumo. Po bankroto bylos pasamdytiems darbuotojams už kelias darbo valandas per dieną paskirtas neproporcingai didelis darbo užmokestis. Tik dvi valandas per dieną jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdančioje įmonėje dirbančiai buhalterei pasiūlytas 1 500 Lt mėnesinis atlyginimas, t. y. už vieną darbo valandą buvo numatytas 187,50 Lt darbo užmokestis. Administratorius nepagrindė, kodėl neveikiančioje įmonėje buvo būtina dvejus metus turėti buhalterę. Teismas administratoriaus patirtas sąnaudas pateisina aplinkybe, kad įmonė turėjo nekilnojamojo turto objektų skirtingose Lietuvos vietose, todėl turto apsaugai buvo būtina samdyti darbuotojus. Tačiau administratorius klausimo dėl turto apsaugai samdomų darbuotojų nesvarstė su kreditoriais kreditorių susirinkime, kuriam įstatymas suteikia teisę sprendė dėl samdomų darbuotojų skaičiaus ir būtinybės. Svarbu paminėti aplinkybę, kad darbo sutartyse buvo nurodyta, kad jos sudaromos iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Nepaisant to, pirmajam kreditorių susirinkimui šis klausimas nebuvo pateiktas svarstyti. Pirmą kartą klausimas dėl darbuotojų buvo svarstomas 2009 m. gruodžio 28 d.

3. Teismas nevertino aplinkybės, kad trys iš penkių kreditorių komiteto narių byloje palaikė pareiškėjo skundą ir laikė, kad papildoma administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta skubotai, neįsigilinus į išlaidų pobūdį, proporcingumą, neturint išsamios informacijos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas neteisingai nurodo, kad ginčijamu 2011 m. vasario 8 d. nutarimu buvo nutarta administravimo išlaidas padidinti 47 444,70 Lt suma po to, kai administravimo išlaidų sąmata buvo jau buvo patvirtinta kreditorių komitete. Priešingai, nuo 2009 m. gruodžio 29 d. administratorius panaudojo tik 20 487,59 Lt, o skirta buvo 32 207 Lt. 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komitetas tik patvirtino faktines realias administravimo išlaidas, susidariusias už laikotarpį nuo bankroto proceso pradžios iki pirmojo kreditorių komiteto posėdžio 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. buvo patvirtintos faktinės administravimo išlaidos, dėl kurių nebuvo pasisakyta pirmajame kreditorių komiteto posėdyje ir kurios susidarė nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių komiteto posėdžio. Pirmosios instancijos teisme dėl to abejonių praktiškai neliko, tai patvirtina ir apelianto atskirasis skundas, kuriame apie šias aplinkybes nekalbama. Dėl šios priežasties kritiškai vertintina ir kreditoriaus AB „Audimas“ pasikeitusi pozicija. Šis kreditorius teismo posėdyje nedalyvavo, nepageidavo gauti papildomos informacijos apie faktines administravimo išlaidas, o rėmėsi tik pareiškėju skundu.

2. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, kodėl su bankroto procesu susijusios išlaidos neturi būti apmokėtos (ĮBĮ 36 straipsnis). ĮBĮ 23 straipsnis numato kreditorių susirinkimo (komiteto) teisė keisti administravimo išlaidų sąmatą. Praktiškai visos ginčijamos administravimo išlaidos yra patirtos nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmo kreditorių susirinkimo dienos (2009 m. sausio 28 d.). Tai buvo būtinos ir pagrįstos administravimo išlaidos. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartimi buvo patvirtinta 22 851,88 Lt suma per mėnesį, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti iki kreditorinių susirinkime bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Administratorius neviršijo šios sumos. Administratorius už darbą bankroto proceso metu gavo apie 12 000 Lt (tiek liko po sumokėtų mokesčių), t. y. administratorius gavo tik apie 5 proc. įmonės turėto turto balansinės vertės dydžio atlyginimą. Vidutiniškai per mėnesį tai būtų apie 330 Lt. Apeliantas to nepastebėjo, o pastebėjo finansininko atlyginimą, tačiau tokio lygio finansininkas iki bankroto šioje įmonėje gaudavo virš 4 000 Lt per mėnesį atlyginimą.

3. Jau pirmajame kreditorių susirinkime 2009 m. sausio 28 d. administratorius teikė informaciją apie bankroto proceso užtikrinimui priimtus darbuotojus. Kreditoriams buvo sudarytos visos sąlygos susirinkti ir gauti visą reikalingą informaciją apie tai. ĮBĮ nenumato privalomo administratoriaus išlaidų sąmatos svarstymo pirmajame kreditorių susirinkime.

4. Apeliantui ir kitiems kreditoriams tvirtinant faktines administravimo išlaidas kreditorių komitete buvo pateikta administravimo išlaidų analizė nuo pat bankroto proceso pradžios, tačiau tada dėl jų pagrįstumo abejonių nekilo. Kreditoriai patvirtino faktines apmokėtas išlaidas ir nieko konkrečiai nepasisakė dėl likusių faktinių administravimo išlaidų, tik nurodė, kad iškilus nenumatytiems atvejams administravimo išlaidų klausimą spręsti kreditorių komiteto posėdyje. Kadangi kreditoriai nepasisakė dėl kitų faktinių administravimo išlaidų, administratorius tai laikė pakankamu (neskundė tokios formuluotės), kad vėliau, atsiradus lėšų, būtų galima kreiptis į kreditorius dėl šių faktinių administravimų išlaidų tvirtinimo. 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje kreditoriai aiškiai žinojo (pagal administratoriaus teiktas ataskaitas) faktines administravimo išlaidas, susidariusias nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2009 m. gruodžio 28 d. ir skyrė papildomai 32 207 Lt, iš kurių administratorius panaudojo tik virš 20 000 Lt.

5. Esant neaiškumams dėl administravimo išlaidų, apeliantas galėjo kreiptis administratorių dėl informacijos, tačiau šia teise nepasinaudojo. Tik teismo posėdžio metu pradėjo reikalauti pirminių faktines administravimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Pažymėtina, kad administratorius teismo prašydamas patvirtinti administravimo išlaidų sumą pagrindė jos naudojimą, t. y. prašyme nurodė, iš ko susideda prašoma patvirtinti suma. Bankroto procesui einant į pabaigą (praėjus trejiems metams) apeliantas pradėjo ieškoti kaip būtų galima nemokėtų būtinų ir pagrįstų administravimo išlaidų. Apeliantas yra hipotekos kreditorius, kuris galėtų gauti lėšas, jei nebūtų apmokėtos faktinės administravimo išlaidos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti BUAB „Swetex“ 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto nutarimo dalį dėl faktinių administravimo išlaidų. Nurodo, kad pagal ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktą ir 36 straipsnio 2 dalį kreditorių komitetas turi teisę ne tik tvirtinti, tačiau ir keisti administravimo išlaidų sąmatą. Įstatymas nenumato, kad ši teisė būtų ribojama ankstesniais kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimais. Samdyti apsaugos darbuotojus, buhalterę ir archyvarę buvo būtina. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad administratorius nederino su kreditoriais darbuotojų skaičiaus, jų atlyginimo dydžio ir darbuotojų būtinybės. Administratorius du kartus (2009 m. sausio 28 d. ir 2009 m. gruodžio 28 d.) buvo pateikęs kreditorių komitetui informaciją apie bankroto eigą ir nurodė, kad yra priimti 4 darbuotojai ir kokius darbus jie atlieka. 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komitetui administratorius nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. darbuotojams priskaičiuotas 45 464,08 Lt atlyginimas ir 18 249,30 Lt privalomų mokėjimų. 2011 m. vasario 28 d. nei vienas kreditorius nenurodė, kad administratorius nepateikė informacijos. Įvertinę administratoriaus bankroto proceso metu teiktą informaciją, 2011 m. vasario 8 d. trys iš penkių kreditorių komiteto narių balsavo už papildomą administravimo išlaidų skyrimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo darbuotojų atstovė R. G. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamas nutarimas paliktinas galioti, nes viso bankroto proceso metu administratorius teikė visą informaciją apie administravimo išlaidas, t. y. buvo aiškumas iš ko susideda administravimo išlaidos. Atkreiptinas dėmesys, kad 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto posėdyje buvo patvirtintos faktinės administravimo išlaidos apmokėtoje dalyje (t. y. padengtos pinigais), o likusių faktinių administravimų išlaidų tvirtinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas vėliau, t. y. šių administravimo išlaidų tvirtinimo klausimas komiteto posėdyje nebuvo sprendžiamas, iškilus nenumatytiems atvejams komiteto nariai nutarė administravimo išlaidų klausimą svarstyti kreditorių komiteto posėdyje. Atsiradus įmonėje lėšų administratorius pateikė kreditoriams tvirtinti likusias, t. y. dar nepatvirtintas faktines administravimo išlaidas, susidariusias dar iki komiteto posėdžio dienos. Faktinės administravimo išlaidos turi būti dengiamos, nes administravimo išlaidos neviršijo Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartimi nustatytos administravimo lėšų sumos, kuria administratorius ir vadovavosi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto priimto nutarimo, kuriuo kreditorių komitetas nutarė patvirtinti administravimo išlaidas. Apelianto (įmonės kreditoriaus) teigimu, ginčijamas kreditorių komiteto nutarimas dėl administravimo išlaidų patvirtinimo prieštarauja ankstesniam kreditorių komiteto nutarimui, priimtam analogišku klausimu, be to, administravimo išlaidos buvo patirtos neekonomiškai.

Bylos duomenimis, 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komitetas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti apmokėtas faktines 27 792,64 Lt administravimo išlaidas pagal administratoriaus pateiktą ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d., o nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki bankroto bylos pabaigos įmonės administravimui skirti 32 207 Lt, tame tarpe mokesčiai, jei bus lėšų. Iškilus nenumatytiems atvejams, administravimo išlaidų klausimą spręsti kreditorių komiteto posėdyje (t. 2, b. l. 155). Pažymėtina, kad šiame kreditorių komiteto posėdyje buvo patvirtintos tik faktinės apmokėtos administravimo išlaidos už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d. Bankroto administratoriaus pateiktoje administravimo išlaidų suvestinėje už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. nurodytos ne tik faktinės apmokėtos 27 792,64 Lt sumos administravimo išlaidos, tačiau ir faktinės neapmokėtos 77 835,99 Lt sumos (įskaitant 15 010 Lt administratoriaus atlyginimą) administravimo išlaidos (t. 2, b. l. 148). Dėl faktinių neapmokėtų išlaidų kreditorių komitetas nepasisakė, tačiau tai nereiškia, kad kreditorių komitetas atsisakė šias administravimo išlaidas patvirtinti. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad bankroto administratorius neskundė 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komiteto nutarimo, negali būti aiškinama kaip draudimas klausimą dėl faktinių neapmokėtų administravimo išlaidų spręsti kituose kreditorių komiteto posėdžiuose. ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalis suteikia kreditorių susirinkimui (nagrinėjamu atveju – kreditorių komitetui) teisę ne tik tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, bet ir ją keisti, t. y. mažinti arba didinti. Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių komitetui nepasisakius dėl faktinių neapmokėtų administravimo išlaidų už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d., šis klausimas galėjo būti sprendžiamas kituose kreditorių komiteto posėdžiuose, kas ir buvo padaryta 2011 m. vasario 8 d., kai kreditorių komitetas antruoju darbotvarkės klausimu priėmė ginčijamą nutarimą patvirtinti faktines neapmokėtas 59 553,53 Lt sumos (be administratoriaus atlyginimo) administravimo išlaidas, patirtas už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komitetas nepagrįstai pakartotinai sprendė jau kartą patvirtintų administravimo išlaidų klausimą. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas ir dėl minėtos ĮBĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kreditorių susirinkimo (komiteto) teisės keisti patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Nagrinėjamu atveju 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komitetas net nekeitė 2009 m. gruodžio 28 d. patvirtintų administravimo išlaidų už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d., o papildomai patvirtino faktines neapmokėtas administravimo išlaidas, kurios buvo priskaitytos iki 2009 m. gruodžio 28 d. Pažymėtina, kad duomenys apie šias faktines neapmokėtas išlaidas buvo pateiktos 2009 m. gruodžio 28 d. vykusiame kreditorių komiteto posėdyje.

Nėra pagrindo daryti išvados, kad administravimo išlaidos buvo patirtos neekonomiškai, nesikonsultuojant su įmonės kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamu nutarimu patvirtintas faktines neapmokėtas administravimo išlaidas iš esmės sudaro atlyginimai darbuotojams, priimtiems bankroto proceso metu atlikti būtiniausius darbus, susijusius su įmonės turto apsauga, buhalterinės apskaitos ir archyvo tvarkymu, taip pat privalomi mokėti mokesčiai ir įmokos nuo šiems darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio, nes 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komitetas patvirtino tik faktines apmokėtas administravimo išlaidas, iš kurių darbuotojų darbo užmokesčiui buvo skirta 1 500 Lt, o privalomiems mokėjimams nuo darbo užmokesčio neskirta nė lito (t. 2, b. l. 148). Šiame kreditorių komiteto posėdyje buvo patvirtina administratoriaus ataskaita nuo bankroto bylos iškėlimo dienos iki 2009 m. gruodžio 28 d., kurioje administratorius nurodė, kad bankroto procesui užtikrinti buvo priimti keturi darbuotojai, iš kurių du darbuotojai atliko darbus, susijusius su turto (siuvimo įrangos) transportavimu, apsauga ir paruošimu žiemos sezonui, vienas darbuotojas priimtas archyvo tvarkymui, o finansininkė priimta užtikrinti tinkamą informacijos ir ataskaitų teikimą valstybės institucijoms bankroto proceso metu ir paruošti dokumentus garantiniam fondui, kad būtų iš dalies atsiskaityta su darbuotojais (t. 2, b. l. 156-157). Be to, šią informaciją bankroto administratorius buvo pateikęs dar pirmajam kreditorių susirinkimui, kuris įvyko 2008 m. sausio 28 d. (t. 2, b. l. 24-27). Kreditoriams neabejotinai buvo žinoma apie bankroto procesui užtikrinti priimtus darbuotojus, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad administratorius nesvarstė su kreditoriais klausimo dėl būtinybės samdyti darbuotojus. Minėta, kad administratorius informavo kreditorius apie tokią būtinybę ir kreditoriai tam neprieštaravo, nesikreipė į administratorių šiuo klausimu, nors teisę gauti informaciją iš bankroto administratoriaus jiems suteikia ĮBĮ. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės turėjo turto skirtingose Lietuvos vietovėse, artėjo žiemos sezonas, teisėjų kolegijos nuomone, buvo būtina samdyti darbuotojus turto transportavimui, apsaugai ir paruošimui žiemos sezonui. Akivaizdu, kad be finansininkės ir archyvarės bankroto procedūros taip pat nebūtų tinkamai užtikrintos. Apeliantas nurodo, kad finansininkei nustatytas atlyginimas yra akivaizdžiai per didelis. Pažymėtina, kad administratorius kreditorių susirinkimui ir komitetui teikė išsamias ataskaitas ir administravimo išlaidų suvestines. Tuo metu apeliantui nekilo abejonių dėl bankroto proceso metu priimtiems darbuotojams mokamo atlyginimo, jis šiuo klausimu nesikreipė į administratorių. Atsižvelgdama į administratoriaus nurodytus argumentus, kad 2009 m. pasikeitė mokesčius reguliuojantys teisės aktai, pagal kuriuos dokumentus garantiniam fondui dėl išmokų darbuotojų darbo užmokesčio įsiskolinimui dengti reikėjo paruošti per du mėnesius nuo kreditorių reikalavimų patvirtinimo, priimtai finansininkei reikėjo perskaičiuoti 160 darbuotojų darbo užmokestį už keletą metų, be to, darbas bankrutuojančioje įmonėje reikalauja papildomų žinių ir įgūdžių, teisėjų kolegija sprendžia, kad finansininkei mokėtas 1 500 Lt darbo užmokestis per mėnesį (dirbant dvi valandas per dieną) nėra neprotingai didelis. Pažymėtina, kad kiti bankroto proceso metu priimti darbuotojai dirbi neilgai ir buvo atleisti iki 2009 m. balandžio 27 d. išnykus jų paslaugų būtinybei. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad administravimo lėšos darbo užmokesčiui ir nuo darbo užmokesčio privalomiems mokėjimams mokėti buvo naudojamos neekonomiškai.

Teisėjo kolegija nenustatė piktnaudžiavimo bankroto administratoriaus veiksmuose, sprendžiant klausimus dėl administravimo išlaidų panaudojimo. Priešingai, administratorius, vykdymas bankroto procedūras, neviršijo dar bankroto proceso pradžioje Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartimi patvirtintos 22 851,88 Lt sumos per mėnesį, kurią jis turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti iki kreditorių susirinkime bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. 2009 m. gruodžio 28 d. kreditorių komitetas skyrė administratoriui nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki bankroto proceso pabaigos 32 207 Lt sumą administravimo išlaidoms, tačiau administratorius panaudojo tik 20 487,59 Lt sumą, kuri ir buvo patvirtinta ginčijamu nutarimu. Be to, administratorius 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto neprašė tvirtinti jam priskaityto, bet neapmokėto, administratoriaus atlyginimo. Tokiu būdu už visą bankroto procesą administratoriaus atlyginimas sudarė 12 000 Lt (atskaičius mokesčius), t. y. apie 330 Lt per mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pradėjo ginčyti faktines administravimo išlaidas, apie kurias administratorius buvo informavęs kreditorius dar 2009 m., tik po to, kai paaiškėjo, jog administravimo išlaidos taip pat bus tenkinamos iš lėšų pardavus apeliantui įkeistą įmonės turtą. Nekeldamas šio klausimo tuo metu, kai buvo galima koreguoti darbuotojams mokamą atlyginimą, spręsti dėl būtinybės samdyti darbuotojus, apeliantas, ginčydamas 2011 m. vasario 8 d. kreditorių komiteto nutarimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo, elgiasi nesąžiningai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis