Kauno apygardos teismo nutartis

2007-11-05 · Civilinė byla Nr. 2A-934-109/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-05
Bylos Nr.
2A-934-109/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Venckienė, Galina Blaževič, Birutė Bobrel (pran.)
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
I. S., A. B.
Trečiasis asmuo
D. T.
Civilinė byla Nr.2A-934-109/2007Procesinio sprendimo kategorija (S) 38; 44.5.2.
Pirmosios instancijos teismoteisėja B.BartkienėKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Deimantei Milevičiūtei, dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui A. M. , atsakovui I. S. , atsakovo A. B. įmonės atstovui A. B. , trečiajam asmeniui D. T. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-287-598/2007 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams I. S. ir A. B. įmonei dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretysis asmuo D. T. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovų I. S. ir A. B. įmonės 2428,77 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinį grindė tuo, jog jis pagal LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas išmokėjo atsakovui I. S. 2428,77 Lt išmoką už jam priklausančiam automobiliui padarytą žalą per 2002 m. gegužės 12 d. įvykusį eismo įvykį, kurio kaltininku pagal Jonavos rajono policijos komisariato medžiagą pripažintas D,T., dirbęs A. B. įmonėje ir vairavęs neapdraustą automobilį (T.I, 88-90 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas (T.II, 71-75 b.l.). Teismas sprendime nurodė, kad biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba, asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta, nustatyta kaltininko tapatybė ir žalą kaltininkas padarė naudodamas neapdraustą transporto priemonę. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl eismo įvykio kaltas neapdraustą transporto priemonę vairavęs asmuo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinys D. T. darbdavio A. B. įmonės atžvilgiu yra pagrįstas.

Teismas taip pat atmetė ieškinį I,S. atžvilgiu, nes nenustatė sąlygų, kurioms esant gavęs išmoką asmuo, turėtų jas grąžinti. LR Vyriausybės patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53 punkte nurodyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotikų ar kitų svaigiųjų medžiagų, vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, pasišalino iš įvykio vietos; padarė žalą tyčia. Byloje nepateikta duomenų, kad I. S. kaltas dėl eismo įvykio metu padarytos žalos. Ieškovas elgėsi neapdairiai, išmokėdamas draudiminę išmoką I. S. , nebūdamas tikrai įsitikinęs kas iš tiesų kaltas dėl eismo įvykio ir vadovaudamasis Jonavos rajono PK nutarimu skirti administracinę nuobaudą D. T. , nesulaukęs kol ji įsiteisės. Drausminės išmokos išmokėjimas laikytinas ieškovo suklydimu dėl jo paties kaltės, todėl jis neturi teisės reikalauti, kad I. S. ją grąžintų.

Šalies argumentai

Ieškovas Biuras apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas sprendime nepagrįstai sutapatino Biurą su draudikais. Sprendimą nepagrįstai grindė 2002 m. gegužės 12 d. įvykusio eismo įvykio metu negaliojusių Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. birželio 23 d., 53 punkto nuostatomis.

Biuro statusą ir funkcijas eismo įvykio metu reglamentavo LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės. Biuro teisė susigrąžinti išmokėtas išmokas buvo įtvirtinta LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatuose bei LR CK 6.237, 6.263 ir 6.280 straipsniuose.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Biuras išmokėjo išmoką neįsitikinęs kas kaltas dėl eismo įvykio. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydamas paslaugų teikimo sutartį Nr.1 ir veikdamas Biuro vardu, prieš išmokėdamas draudimo išmoką I. S. , nekartą kreipėsi į kompetentingas institucijas, siekdamas gauti oficialų rašytinį įrodymą, pagrindžiantį kas yra 2002 m. gegužės 12 d. eismo įvykio kaltininkas. Jonavos rajono policijos komisariato pažymą, patvirtinančią, kad 2002 m. gegužės 12 d. eismo įvykio kaltininku yra D. T. , AB „Lietuvos draudimas“ gavo 2003 m. birželio 11 d. Ir tik po to, t.y. 2003 m. birželio 27 d., I. S. atlygino eismo įvykio metu patirtą žalą. Taigi, išmokant išmoką Biuras veikė apdairiai, teisingai, protingai ir sąžiningai.

3. Atsakovas I. S. turėdamas pareigą pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 6, 65.3.2 ir 76 punktus bei galimybę pateikti biuro atstovui teisingus duomenis apie aplinkybes, susijusias apie eismo įvykį, neinformavo biuro atstovo apie policijos nutarimo apskundimą 2003 m. birželio 6 d. Tokie atsakovo I. S. veiksmai biuro atžvilgiu laikytini nesąžiningais, nes jis, suvokdamas, kad paneigus D. T. kaltę dėl eismo įvykio, jam nebūtų išmokėta išmoka, tikėtina, sąmoningai nutylėjo žinomą informaciją apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo nagrinėjimą teisme.

4. Nors Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. balandžio 25 d. nutarime pasisakė, kad I. S. kaltė dėl 2002 m. gegužės 12 d. eismo įvykio neįrodyta, tačiau asmens kaltė dėl padarytos žalos turi būti nustatinėjama civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė (LAT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-744/2003). Taigi civilinėje byloje turėjo būti nustatinėjamas kaltas dėl eismo įvykio asmuo. Jeigu kaltininku būtų pripažintas D. T. ar jo kaltė būtų dalinė, biurui išmoką turėtų grąžinti D. T. darbdavys A. B. įmonė. Jeigu būtų pripažinta, kad eismo įvykio kaltininku nėra D. T. arba kaltas dalinai, I. S. , vadovaujantis CK 6.237 straipsniu ir LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, turėtų grąžinti biurui neteisėtai gautą išmoką ar jos dalį (LAT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-986/2003). Jeigu būtų nustatyta, kad abiejų vairuotojų kaltė vienoda, tokiu atveju D. T. darbdavys A. B. įmonė ir I. S. turėtų grąžinti biurui išmoką lygiomis dalimis, tik skirtingais pagrindais (LAT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-744/2003).

5. Teismas sprendimu pažeidė CK 1.2 straipsnio nuostatuose įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą. Akivaizdu, kad dėl eismo įvykio dalyvių veikų Biurui padaryta žala, tačiau teismas priėmė sprendimą, kad nei vienas iš atsakovų nėra atsakingas už nuostolių atlyginimą Biurui, toks sprendimas prieštarauja teisės aktams.

6. Iš ieškovo trečiojo asmens D. T. naudai nepagrįstai priteistos 1000,- Lt atstovavimo išlaidos, nes jos yra neprotingai didelės ir susidariusios dėl paties trečiojo asmens nerūpestingų veiksmų, Jis laiku neinformavo Biuro, kad eismo įvykio metu dirbo A. B. įmonėje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinys atmestas nepagrįstai. Jeigu ieškovas ir turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, tai tik iš AB „Lietuvos draudimas“, kuris, vykdydamas paslaugų sutartį ir veikdamas ieškovo vardu, kiek skubotai ir neapdairiai išmokėjo išmoką (T.I, 100-101 b.l.).

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo (apelianto) atstovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovai ir trečiasis asmuo apeliacinį skundą prašė atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikomas 2002 m. gegužės 12 d. eismo įvykio ir išmokos atsakovui I. S. išmokėjimo metu (2003 m. gegužės 27 d.) galiojęs LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės. Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimus atsakovui I. S. grąžinti Biuro sumokėtą išmoką ieškovas pareiškė tik 2006 m. spalio 9 d. tikslindamas pradinį ieškinį (T.I, 59 b.l.), o atsakovui A. B. įmonei grąžinti Biuro I. S. sumokėtą išmoką ieškovas pareiškė tik 2006 m. lapkričio 20 d. tikslindamas patikslintą ieškinį (T.I, 88 b.l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo atsakovams turtinių reikalavimų pareiškimo momentus, sprendžia, kad ginčo teisiniams santykiams dėl išmokos grąžinimo turi būti taikomi ieškovo reikalavimų atsakovams pareiškimo metu galiojusios teisės normos, t..y. 2004 m. redakcijos LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, numačiusi sąlygas, kurioms esant Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą; įstatymo 23 straipsnio 7 dalis, numačiusi sąlygas, kurioms esant nukentėjęs asmuo turi grąžinti Biurui išmoką; 2004 m. redakcijos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 59 punktas, numatantis, kad Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnyje nurodytų asmenų. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laiko atžvilgiu tinkamai taikė teisės normas.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sutapatinęs Biurą su draudikais, ginčo teisiniams santykiams netinkamai taikė Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. birželio 23 d., 53 punkto nuostatas. Teismas turėjo taikyti ne taisyklių 53 punktą, o 59 punktą, numatantį Biuro teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnyje nurodytų asmenų. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl materialinės teisės normos pažeidimo tik tuo atveju, jeigu nustato, jog materialinės teisės normos pažeidimas lėmė teismo išvadų neteisingumą, t.y. pažeidimas nebuvo formalus (CPK 328; 330 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, todėl nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingo teismo sprendimo.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Biuras atsakovui I. S. išmokėjo išmoką kaip nukentėjusiajam, t.y. kaip asmeniui eismo įvykio metu dėl kito asmens kaltės patyrusiam žalą. Todėl sprendžiant ar I. S. turi grąžinti išmokėtą išmoką turi būti vadovaujamasi LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi. Ši teisės norma numato, kad jeigu, draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui, paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota bei neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjęs trečiasis asmuo gavo žalos atlyginimą iš atsakingų už žalos atlyginimą asmenų, tai draudiko ar Biuro reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas I. S. biurui būtų pateikęs klaidingą informaciją apie eismo įvykį. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas I. S. , žinodamas apie Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos 2003 m. birželio 6 d nutarimo, kuriuo eismo įvykio kaltininku pripažintas D. T. , apskundimą apie tai nepranešė Biurui, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovas suklaidino ieškovą. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad iki 2003 m. birželio 27 d., kai Biuras išmokėjo išmoką atsakovui I. S. , pastarasis žinojo apie tai, jog D. T. apskundė Jonavos rajono policijos komisariato policijos 2003 m. birželio 6 d nutarimą. Antra, teisėjų kolegijos nuomone, ne nukentėjusysis (atsakovas I. S. ), o būtent Biuras ar jo atstovas, kurių profesionali veikla susijusi su išmokų išmokėjimu, išmokėdami išmoką nukentėjusiajam, turėjo aiškintis ar Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos 2003 m. birželio 6 d nutarimas, kuriuo eismo įvykio kaltininku pripažintas D. T. , yra galiojantis ir įsiteisėjęs. Trečia, Biuro atstovas sprendimą dėl išmokos išmokėjimo priėmė 2003 m. birželio 13 d. (T.I, 18 b.l.). Sprendimo dėl išmokos išmokėjimo priėmimo data leidžia daryti išvadą, kad sprendimas išmokėti išmoką buvo priimtas dar net nepraėjus 10 dienų terminui, per kurį D. T. galėjo apskųsti Jonavos rajono policijos komisariato policijos 2003 m. birželio 6 d nutarimą( ATPK 293 str.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad išmokos išmokėjimas I. S. buvo atliktas ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o dėl Biuro atstovo, kuris nesiėmė visų būtinų priemonių išsiaiškinti kas kaltas dėl eismo įvykio, aplaidaus darbo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad išmokos išmokėjimą lėmė nukentėjusiojo (atsakovo I. S. ) neteisėti veiksmai, atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje atsakovo I. S. kaltės dėl eismo įvykio klausimas nespręstinas, nes ieškovas būtent jį pripažino nukentėjusiuoju ir jam išmokėjo išmoką. I. S. kaltės dėl eismo įvykio klausimas būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu biuras būtų išmokėjęs išmoką kitam eismo įvykio dalyviui, o I. S. turėtų Biurui grąžinti išmoką kaip eismo įvykio kaltininkas (LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundu argumentų, susijusių su atsakovo I. S. kalte eismo įvykio metu, plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl trečiojo asmens D. T. kaltės sukeliant eismo įvykį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad asmens kaltė dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo nustatinėjama civilinėje byloje nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta administracinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Jonavos rajono policijos komisariato kelių policijos 2003 m. birželio 6 d nutarimo, kuriuo eismo įvykio kaltininku pripažintas D. T. , panaikinimas, patvirtina, jog jis nekaltas dėl eismo įvykio. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes kaltės samprata administracinėje ir civilinėje teisėje skiriasi. Kaltė civilinėje teisėje taikant civilinę atsakomybę suprantama kitaip, negu teisės šakose, reguliuojančiose asmeninio poveikio siekiančių sankcijų taikymą. Civilinė atsakomybė yra turtinė, kompensacinio pobūdžio prievolė, todėl civilinėje teisėje asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyse nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų (objektyvi kaltė). Taigi, skirtingai nei administracinėje teisėje, civilinėje teisėje nėra svarbus žalą padariusio asmens savo veiksmų subjektyvus vertinimas. Todėl, jeigu administracinis teismas panaikina administracinę nuobaudą, dėl kaltės nebuvimo asmens veiksmuose, tai dar nėra pagrindas išvadai, kad asmuo nekaltas ir civilinės teisės prasme.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl D. T. kaltės eismo įvykio metu civilinės teisės aspektu. CK 6.248 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininko kaltė preziumuojama. Taigi, ieškovui (Biurui) teigiant, kad D. T. kaltas dėl eismo įvykio, būtent pastarajam ar už jį atsakančiam asmeniui, tenka pareiga paneigti šią prezumpciją. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai D. T. kaltės precumpciją dėl eismo įvykio paneigia. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2002 m. spalio 9 d. ekspertizės akte Nr.11-2303 nurodoma, kad nėra pakankamai duomenų leidžiančių teigti, kad D. T. nevykdė Kelių eismo taisyklių (T.I, 37-39 b.l.). Išvadose teigiama, kad pagrindinė sąlyga įtakojusi eismo įvykio kilimą buvo I. S. veiksmai. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2002 m. spalio 9 d. ekspertizės aktas Nr.11-2303 privalomosios galios teismui neturi, teisėjų kolegija, neturėdama kitų įrodymų, sprendžia, kad jis leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog D. T. kaltės dėl eismo įvykio nėra, todėl jo darbdavys neturi pareigos grąžinti Biurui išmokos, kurią pastarasis sumokėjo I. S. .

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas priteisė trečiajam asmeniui D. T. neprotingai dideles bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Sprendžiant advokato pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą būtina atsižvelgti į CPK 98 str. 2 d. išvardintus kriterijus bei į tai, jog pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį jos yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šių dydžių trečiajam asmeniui priteistos atstovavimo išlaidos neviršija, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo bylinėjimosi išlaidų dalyje nėra pagrindo

Dėl aukščiau nurodytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Birutė BobrelTeisėjai Galina BlaževičNeringa Venckienė