- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-03
- Bylos Nr.
- 2-1743-324/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01252-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- M. A.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Jurgai Sadauskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui E. B., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stogava ir Ko“ ieškinį atsakovui M. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo pripažinti negaliojančia UAB „Stogava ir Ko“ bei atsakovo 2009 m. balandžio 8 d. sudarytą įrangos ( pjovimo staklių GSH400, langų gamybos staklių URBAN AKS 1200 bei plastikinių langų gamybos įrangos) pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovui pagal 2009 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą STO nr. 9000151 atsakovui perduotą įrangą arba priteisti ekvivalentą pinigais 25287,50 Lt, jei grąžinimas natūra neįmanomas. Nurodo, kad 2009 m. balandžio 8 d. pagal PVM sąskaitą – faktūrą STO nr. 9000151 ieškovas atsakovui pardavė langų gamybos įrangą. Reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžia CK 6.66 straipsnio nuostatomis. Teigia, jog ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę ( tai patvirtina UAB „Stogava ir Ko“ bankroto byloje 2011 m. vasario 4 d., vasario 23 d., kovo 21 d. teismo nutartimis patvirtinti 1842829,60 Lt dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai), turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą įmonės faktiško nemokumo metu, siekiant išvengti proporcingo atsiskaitymo su įmonės kreditoriais ( pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balansą ji turėjo turto už 1742977,00 Lt, įsiskolinimai kreditoriams siekė 2300613,00 Lt); atsakovas buvo nesąžiningas ( tai, kad buvo parduodamos pagrindinės gamybos priemonės, neabejotinai liudija atsakovą žinojus apie ieškovo įmonės nemokumą). Ginčijamas sandoris yra ir apsimestinis – tą pačią dieną po pardavimo įranga panaudos sutartimi perduota valdyti ieškovui. Tai įrodo, jog įmonės tolimesnei veiklai ji buvo gyvybiškai būtina, o pardavimu turtą siekta nuslėpti ar apsunkinti kreditorių galimybę į jį nukreipti išieškojimą.
Atsakovas, žinodamas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, į teismo posėdį neatvyko. Savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašo ieškinį atmesti. Atsikirtimus į ieškinį grindžia tuo, kad įrangą nusipirko teisėtai – prieš jos apžiūrą UAB „Stogava ir Ko“ vadovai pateikė 2009 m. sausio 15 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą nr. 09-01, kuriuo, įmonėje susidarius sudėtingai finansinei situacijai ir trūkstant apyvartinių lėšų, buvo leista parduoti ilgalaikį turtą( gamybos ir transporto priemones), o už tai gautus pinigus skirti vėluojančio darbo užmokesčio darbuotojams išmokėjimui. Nupirktais daiktais negalėjo naudotis, nes jų vertė neatitiko rinkos kainos, todėl pagal 2010 m. rugsėjo 9 d. sutartį pardavė P. B. ( b.l. 28, 76, 82 ).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
Sandorį ieškovas ginčija dviem pagrindais – numatytuoju CK 1.87 str. 1 dalyje bei CK 6.66 straipsnyje, tačiau nei vienas iš jų nėra įrodytas.
Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Kokį sandorį siekė pridengti apsimestine laikomos sutarties šalys, ieškovas nenurodė. Aplinkybę, kad ginčo sandoris apsimestinis, paneigia 2009 m. sausio 15 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas nr. 09-01, kuriuo, įmonėje susidarius sudėtingai finansinei situacijai ir trūkstant apyvartinių lėšų, buvo nutarta parduoti ilgalaikį turtą ( gamybos ir transporto priemones), o už tai gautus pinigus skirti vėluojančio darbo užmokesčio darbuotojams išmokėjimui. Ieškovas, teigęs apie šio protokolo suklastojimą, pastarosios aplinkybės neįrodė – nors protokolas bankroto administratoriui kartu su kitais įmonės dokumentais nebuvo perduotas, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje nr. 2-1029-324/2012 pagal UAB „Stogava ir Ko“ ieškinį S. Š., kurios aplinkybės analogiškos nustatytoms nagrinėjamoje byloje, o teismo sprendimas priimtas 2012 m. kovo 13 d., ieškovas tokio akcininkų nutarimo buvimo neneigė. Klastotės nebuvimą patvirtina ir kasos pajamų orderis nr. STK9 103. Iš jo matyti, jog pardavėjas UAB „Stogava ir Ko“ gavo iš atsakovo PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytą pinigų sumą. Aplinkybę, kad pagal šį kasos pajamų orderį priimta pinigų suma buvo panaudota darbo užmokesčiui sumokėti, patvirtina įrašas orderyje ir ieškovo atstovo pripažinimas civilinėje byloje nr. 2-1029-324/2012. Tai, kad kurį laiką po įsigijimo įranga atsakovė pagal panaudos sutartį leido naudotis ieškovui, pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumo neįrodo.
Antrasis ieškinio pagrindas – actio Pauliana.
Pauliano ieškiniu įstatymų leidėjas įtvirtino teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pauliano ieškinio institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui; actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir interesus; sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas neprivalėjo jo sudaryti; atlygintinio sandorio atveju turi būti nustatytas skolininko ir trečiojo asmens ( nagrinėjamu atveju – atsakovo) nesąžiningumas. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) kreditorius ieškinį dėl pažeidžiančio jo teises arba interesus skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė šių sąlygų viseto savo reikalavimui pagrįsti.
2010 m. balandžio 27 d. teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo patvirtina, jog sandorio sudarymo metu 2010 m. balandžio 8 d. ieškovo įmonė buvo skolinga kreditoriams 644 629,38 Lt, o turto turėjo už 667 720 Lt ( buvo nemoki), tačiau nutartyje nėra duomenų apie tokią įmonės būseną 2009 m. balandžio mėnesį. Priešingai – tikrąją įmonės finansinę padėtį nutarta išsiaiškinti, iškėlus bankroto bylą. Ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie UAB „Stogava ir Ko“ nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu. Tai, kad 2009 metų pabaigoje jos skolos viršijo turtą, nesant kitų įrodymų, nereiškia nemokumo 2009 m. balandžio mėnesį, todėl nėra pakankamo pagrindo spręsti apie galiojančią ir neabejotiną UAB „Stogava ir Ko“ bankroto administratoriaus teisę ginčyti 2009 m. balandžio mėnesį sudarytą sandorį.
Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 dėl kreditorių teisių pažeidimo vertinimo, administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, svarbu įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. „Vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto“. Vadovaujantis cituojamojoje nutartyje išdėstytomis nuostatomis, svarbu įvertinti, ar ginčijamas sandoris konkrečiu atveju gali būti naudingas skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, ar atsiskaitymas su vienu iš kreditorių geriausiai atitinka kitų kreditorių interesus.
Iš 2008-2009 metų ieškovo įmonės balansų matyti, jog įmonė buvo įsiskolinusi darbuotojams kasmet apie 67 000 Lt darbo užmokesčio. Ginčijamas sandoris sudarytas, galiojant Laikinajam mokėjimų eilės tvarkos įstatymui, pagal kurio 3 straipsnio 1 d. 1 punktą tais atvejais, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, pirmojoje eilėje mokėjimai vykdomi su darbo santykiais susijusioms išmokoms. Darytina išvada, jog ieškovas privalėjo atsiskaityti su savo darbuotojais. Ieškovas neneigė, kad pagal ginčo sutartį gautus pinigus panaudojo būtent pastarajam tikslui. Šią aplinkybę papildomai patvirtina minėtasis visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas. Tuo vadovaujantis spręstina, jog dalies turto pardavimas tikslu sumažinti darbo užmokesčio įsiskolinimą, išsaugant teisę parduotą įrangą naudoti gamyboje, pirmenybinio atsiskaitymo principo, tuo pačiu ir kitų kreditorių teisių konkrečiu atveju nepažeidžia, gali būti naudingas skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, o atsiskaitymas su darbuotojais patikimiausiai užtikrina tolesnes veiklos galimybes ir tokiu būdu geriausiai atitinka kitų kreditorių interesus.
Nesutiktina, jog atsakovas buvo nesąžiningas.
Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jei jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui būtų buvusi žinoma bloga įmonės turtinė padėtis ar kitokios sandorio negalimumą įrodančios aplinkybės, nenurodė kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie kitos sandorio šalies - fizinio asmens - nesąžiningumą. Antra vertus, prieš sutarties sudarymą atsakovas buvo informuotas apie tai, kad įrangą įmonė parduoda pagal visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą. Nėra pagrindo vertinti, kad toks nutarimo vykdymas nesąžiningas ( CK 1.5 str. 4 d.). Aplinkybės, jog turtas buvo parduotas už per mažą kainą, ieškovas neįrodė.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, ieškinys atmestinas kaip neįrodytas( CPK 178, 185 str.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 268 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.