Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-12-13 · Administracinė byla Nr. A-492-2905-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1659-815/2012Sprendimas · 2012-05-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-13
Bylos Nr.
A-492-2905-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02768-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
M. R.
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-2905/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02768-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. Ž.,pareiškėjo atstovui A. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo M. R.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Varėnos žemėtvarkos skyrių atkurti jam nuosavybės teises į tėvo, A. Ž., 4,93 ha žemę vienoje vietoje remiantis žemės konsolidacija.

Nurodė, kad 1994 m. birželio 16 d. jis ir M. R. kreipėsi į Varėnos rajono Merkinės apylinkės žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvų žemę ir mišką, esančią Varėnos raj., (duomenys neskelbtini) km. Teigė, kad M. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką, tačiau pareiškėjui buvo grąžintas tik miškas. Nurodė, kad M. R. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos 1999 m. gruodžio 16 d., o pareiškėjui nuosavybės teisės į tą pačią tėvų žemę, esančią ten pat, iki šiol neatkurtos. Pažymėjo, kad M. R. nuosavybės teisės atkurtos į visą žemę, t. y. 4,93 ha (3 ha tėvų archyvinėje žemėje, 1,93 ha kitų piliečių valdytoje žemėje), o pareiškėjui vietoje 4,93 ha vienoje vietoje siūlo žemės sklypus skirtingose vietose: 0,55 ha, kuri netinkama ūkininkavimui, 1,47 ha pelkėtoje vietoje, likusią už 3 km. Pareiškėjas nesutinka, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės skirtingose vietose, todėl, jo įsitikinimu, žemės grąžinimo klausimas yra vilkinamas. Teigė, kad nesupranta, kodėl jo seseriai M. R. atkurtos nuosavybės teisės į visą žemės sklypą, o jam – ne.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39–41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad į buvusio savininko A. Ž. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytos 9,86 ha žemės, 2,82 ha miško A. Ž. turi teisę į 4,93 ha žemės ir 1,41 ha miško. Pažymėjo, kad tenkinant A. Ž. 2003 m. sausio 20 d. rašte išreikštą valią jam priklausančią žemę grąžinti natūra, 2005 m. balandžio 8 d. priimtas Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 38-20129, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,45 ha žemės grąžinant natūra. Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 2,48 ha žemės, bus atkurtos vėliau įgyvendinant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Paaiškino, kad nurodyta dalis pareiškėjui priklausančios žemės (2,48 ha) yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta asmeninio ūkio žemės naudotojų. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-54 patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ir nuomoti valstybinę žemę Vilkiautinio kadastro vietovėje, sąrašo 9 eiliškumo grupę. Nurodė, kad 2011 m. vasario 19 d. vyko Vilkiautinio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pirmasis visų eilių pretendentų susirinkimas, kuriame pareiškėjas nedalyvavo. Į Vilkiautinio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 9 eilės pretendentų susirinkimą, vykusį 2011 m. balandžio 19 d., pareiškėjas A. Ž. taip pat neatvyko. Todėl susirinkime nuspręsta sklypo pareiškėjui neprojektuoti, kviesti į papildomą susirinkimą. 2011 m. birželio 15 d. vyko asmenų, nepasirinkusių žemės sklypų rengiamame Vilkiautinio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte arba neatvykusių į anksčiau organizuojamus susirinkimus, susirinkimas, kuriame dalyvavo ir A. Ž., tačiau pareiškėjas atsisakė jam pasiūlytų žemės sklypų ir nepasirinko žemės sklypo nė viename laisvos valstybinės žemės plote. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1227 išbraukė A. Ž. iš patvirtintų pretendentų gauti žemę Vilkiautinio kadastro vietovėje sąrašų. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Varėnos žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104)-5840. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl konsolidacijos. Paaiškino, kad žemės konsolidacijos procesas yra vykdomas ne vykdant žemės reformą, o apjungiant jau suformuotus privačios, savivaldybių ar valstybinės žemės sklypus. Atsakovas nurodė, kad Varėnos žemėtvarkos skyrius atliko visas šiai institucijai teisės aktų priskirtas pareigas nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procese, o nuosavybės teisės pareiškėjui nėra atkuriamos dėl jo paties veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 156–160) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo įpareigoti Tarnybos Varėnos žemėtvarkos skyrių atkurti jam nuosavybės teises į tėvo, A. Ž., 4,93 ha žemę vienoje vietoje remiantis žemės konsolidacija, nuosavybės teises į žemę pareiškėjas nori atkurti tėvo turėtos žemės vietoje. Teismas pažymėjo, kad Alytaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 38-7614 M. R. atkurtos nuosavybės teisės į 4,93 ha žemės. Šį sprendimą pareiškėjas buvo apskundęs teismui, tačiau jis panaikintas nebuvo. Nustatė, kad M. R. nuosavybės teisės į žemę (4, 93 ha) buvo atkurtos jos tėvo žemės vietoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad A. Ž., vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I7K-321/2004, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 38-20129 atkurtos nuosavybės teisės į 2,45 ha žemės grąžinant natūra. Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į 2,48 ha žemės bus atkurtos vėliau įgyvendinant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Teismas pažymėjo, kad A. Ž. nuosavybės teisės į žemę (2,45 ha) buvo atkurtos jo tėvo žemės vietoje, tačiau per 2 skirtingus sklypus. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes – tai, jog pareiškėjo tėvo valdytoje žemės vietoje nebėra laisvos žemės, jog nebeįmanoma nuginčyti sprendimo, kuriuo M. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teismas padarė išvadą, kad negali tenkinti pareiškėjo reikalavimo. Teismas akcentavo, kad atkurti nuosavybės teises į žemę galima ne tik natūra turėtos žemės vietoje, bet ir kitur, o taip pat gaunant kompensaciją: tokių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo formų įvairovės pagrįstumą bei teisingumą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų prasme savo jurisprudencijoje ne kartą patvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teismas taip pat nustatė, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas yra pasyvus kitokiam negu nuosavybės teisių atkūrimui į žemę būtent tėvo turėtos žemės vietoje nuosavybės teisių atkūrimo būdui.

III.

Pareiškėjas A. Ž. padavė apeliacinį skundą (b. l. 165–167), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Paaiškina, kad teismas savo sprendime nurodė ginčo esmę, išdėstė nustatytas aplinkybes ir konstatavo, kad skundą atmeta kaip nepagrįsta, tačiau tokio sprendimo nemotyvavo. Mano, jog tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas yra be motyvų, sudaro pagrindą išvadai, kad teismas skundo neišnagrinėjo ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 178–180) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, kuriuos buvo pateikęs atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad teismo sprendimas yra motyvuotas – teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo administracinėje byloje esančius įrodymus, atsakė į visus pareiškėjo reikalavimus bei tinkamai argumentavo sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo A. Ž. teisės atkurti nuosavybės teises į jam tenkančios, A. Ž. įpėdinių iki nacionalizacijos valdytos, žemės dalį – 4,93 ha – Varėnos rajoje (duomenys neskelbtini) kaime jo pageidaujamu būdu – vienoje vietoje remiantis žemės konsolidacija.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia vieninteliu argumentu – kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Įvertinusi apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atitinka aptartus reikalavimus, yra motyvuotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo netenkinantys motyvai negali būti prilyginami motyvų nebuvimui.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo kitų argumentų, kurių pagrįstumą turėtų patikrinti bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, tačiau vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 11 d. M. R. Varėnos rajono Merkinės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (b. l. 80) dėl buvusio savininko A. Ž. įpėdinių nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo, pretendentais nurodydama save ir A. Ž.. 1994 m. birželio 16 d. susitarimu (b. l. 8) pareiškėjas ir M. R. susitarė, kad nuosavybės teisės į A. Ž. įpėdinių iki nacionalizacijos valdytą 12,65 ha žemės, kurios 2,79 ha užima miškas bus atkuriamos taip – A. Ž. 6,33 ha žemės natūrą, iš jos 1,40 ha miško, M. R. – 6,32 ha žemės natūra, iš jos 2,79 ha miško. 1999 m. birželio 17 d. surašytoje pažymoje Nr. 9594 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (b. l. 9) nurodyta, kad pagal pareiškėjo A. Ž. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog į A. Ž. įpėdinių nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime Varėnos rajone Alytaus apskrityje valdytą 9,86 ha žemės ir 2,82 ha miško jis turi nuosavybės teisę į 4,93 ha žemės bei 1,41 ha miško. 1994 m. spalio 7 d. Varėnos rajono valdybos potvarkiu Nr. 512-v (b. l. 77–80) pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,41 ha miško. 2005 m. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-20129 (b. l. 75) pareiškėjui A. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,45 ha žemės, grąžinant ją natūra. Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į A. Ž. tenkančią 2,48 ha žemės bus atkurtos vėliau, įgyvendinant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčo dėl aplinkybės, jog šiuo metu pareiškėjui dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į 2,48 ha žemės, byloje nėra. Ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo būdo.

Pareiškėjas siekia, kad jam nuosavybės teisės į visą jam priklausantį žemės sklypą būtų atkurtos natūra ir vienu sklypu. Tačiau, kaip buvo pažymėta, pareiškėjui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 2,45 ha žemės grąžinant ją natūra. Atsakovas teigia, kad nuosavybės teisių į likusią žemę pareiškėjo pageidaujamu būdu nėra galimybės atkurti, nes į dalį jos yra atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjo seseriai M. R., likusi yra užimta asmeninio ūkio žeme bei neprivatizuotinu ežeru. Iš 2008 m. sausio 3 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 3.2(v.1)-(123)-12 (b. l. 133) nustatyta, kad A. Ž. įpėdiniai nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime Varėnos rajone Alytaus apskrityje valdė 9,86 ha žemės ir 2,82 ha miško; A. Ž. įpėdinių valdytoje žemėje: 1) M. R. yra suprojektuoti du sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės (0,31 ha bei 4,62 ha, iš kurio 3,64 ha buvusioje žemėje), 2) 0,49 ha užima Liškevio ežeras, 3) 1,97 ha užima J. K. asmeninio ūkio žemė, 4) 0,5 ha užima B. V. asmeninio ūkio žemės sklypas, 5) 0,5 ha užima S. G. asmeninio ūkio žemės sklypas, 6) į du žemės sklypus (1,90 ha bei 0,55 ha) yra atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nenustatyta, o ir pats pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, galinčių paneigti nurodytus faktus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn (6 p.), pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms (7 p.). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte be kita ko nustatyta, kad vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Aptartų faktinių aplinkybių visuma bei nurodyti teisės aktų reikalavimai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas pagrįstai atsisako pareiškėjui nuosavybės teises į likusį neatkurtą žemės sklypą (t. y. 2,48 ha) atkurti pareiškėjo pageidaujamu būdu – natūra, nes visa A. Ž. įpėdinių valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime Varėnos rajone Alytaus apskrityje neatkurta dalis 2,48 ha yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Vadinasi, įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjas jo pageidaujamu būdu – grąžinant likusią žemės sklypo dalį natūra bei suformuojant vieną bendrą sklypą – negali.

Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neatsisako pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 2,48 ha, tačiau siūlo tai padaryti kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais bei šioje situacijoje galimais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra kviečiamas dalyvauti Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procese ir teisę atkurti nuosavybės teises įgyvendinti pasirenkant lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą, kuris būtų pareiškėjui perduodamas neatlygintinai nuosavybėn (b. l. 49–71). Tačiau šiuo nuosavybės teisių į likusį žemės sklypo plotą atkūrimo būdu pareiškėjui nuosavybės teisės šiuo metu negali būti atkuriamos dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo), nes jis neatlieka jam teisės aktais nustatytų pareigų – dalyvauti pretendentų susirinkimuose bei išreikšti valią pasirenkant lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas negali būti laikomas vilkinančiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė