- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-910-657/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Suinteresuotas asmuo
- J. R., A. A. R.
- Pareiškėjas
- A. R.
- Advokatai
- Kristina Mikolaitė, Vytautas Gustas, Aida Martinaitienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto suinteresuoto asmens J. R., atstovaujamo advokato Vytauto Gusto, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3787-920/2015 pagal pareiškėjo A. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. R., A. A. R., išvadą teikianti institucija byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius, dėl A. A. R. pripažinimo neveiksniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo tėvą A. A. R. neveiksniu; paskirti pareiškėją A. A. R. globėju ir turto administratoriumi (b.l. 3-4). Nurodė, kad 2014 m. kovą tėvas patyrė insultą, tačiau jau ir prieš tai A. A. R. kurį laiką keistai elgėsi, pradėjo kaupti šiukšles, jam pasireikšdavo staigūs pykčio priepuoliai, pradėjo be priežasties konfliktuoti su artimaisiais. 2014 m. birželio 6 d. A. A. R. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis bei didelių specialiųjų poreikių lygis. Dėl savo ligos A. A. R. negali gyventi savarankiškai, jo sveikatos būklė vis blogėja, jis nesiorientuoja nei laike, nei aplinkoje, ne visada atpažįsta artimus žmones, labai sunkiai vaikšto, nesusitvarko higienos reikalų, negali tvarkyti socialinių ir finansinių klausimų, negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl jam reikalinga nuolatinė slauga, priežiūra ir globa.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo J. R. prašė pareiškimą atmesti (b.l. 43-45). Nurodė, kad nors tėvas 2014 m. kovo mėnesį patyrė insultą, tačiau bendraudamas su juo telefonu nepastebėjo jokių tėvo protinių sutrikimų ar elgesio ir kalbos neadekvatumo, ar kažkokios psichikos ligos simptomų. Tėvas pakankamai gerai orientuojasi laike ir aplinkoje. Vien fizinės sveikatos problemos nesuponuoja kategoriškos išvados, jog jis turi psichinių sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir (ar) jų valdyti. Šiuo metu A. A. R. sveikatos būklė yra normali, įprasta senyvo amžiaus žmogui. Pripažinus pareiškėjo ir suinteresuoto asmens tėvą neveiksniu būtų pažeistos jo teisės. Tačiau, jei atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę vis dėl to būtų nustatyta, jog A. A. R. serga psichine liga ir dėl šios ligos pobūdžio negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, nesutinka, jog tėvo globėju ir turto administratoriumi būtų paskirtas pareiškėjas.
Išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos sveikatos apsaugos skyrius nurodė, kad nėra pagrindo prieštarauti pareiškimo tenkinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškimą tenkino – pripažino A. A. R. neveiksniu ir pradėjo globos bylą (b.l. 113-118). Teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi A. A. R. paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, o 2015 m. liepos 2 d. nutartimi buvo paskirta pakartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Pakartotinės ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tiriamajam A. A. R. diagnozuota (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, sprendžiant klausimus, susijusius su jam priklausančio turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Teismas sprendė, kad dviejų teismo psichiatrijos ekspertizių aktai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad A. A. R. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl jam reikalinga nuolatinė slauga, priežiūra ir globa. Teismo posėdžio metu A. A. R. atsakė į keletą paprastų klausimų, tačiau sudėtingesnių klausimų esmės nesuprato, į juos neatsakė, todėl teismas konstatavo, kad po pirmos ekspertizės kilusios abejonės dėl ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų 2 ir 3 atsakymų yra visiškai paneigtos. Suinteresuoto asmens J. R. atsiliepime išdėstytos aplinkybės, kad A. A. R. yra pakankamai sveiko bei stabilaus proto, supranta savo veiksmus, turi tik fizinės sveikatos problemų, yra paneigtos nurodytų ekspertizių aktais, taip pat teismo posėdžio metu apklausiant A. A. R., A. A. R. atstovės advokatės Kristinos Mikolaitės teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais, išvadą teikiančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos sveikatos apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. A. R. priklauso nekilnojamas turtas, tačiau teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad jis negali suprasti ir valdyti savo veiksmų sprendžiant klausimus, susijusius su jam priklausančio turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Ši aplinkybė, o taip pat suinteresuoto asmens J. R. atstovų teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai apie blogas, netinkamas A. A. R. gyvenimo sąlygas jam priklausančioje namo dalyje adresu (duomenys neskelbtini), leidžia daryti išvadą, kad pats A. A. R. negali rūpintis ne tik jam priklausančiu turtu, šio turto išsaugojimu, tinkamu valdymu ir naudojimu, bet ir savo paties buitinių gyvenimo sąlygų pagerinimu arba išlaikymu esamoje būklėje. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyti CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ir sprendė, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad A. A. R. psichinis sutrikimas yra tokio pobūdžio ar laipsnio, dėl kurio jį būtina pripažinti neveiksniu, siekiant tinkamai užtikrinti jo elementarių buitinių poreikių ir kitokių interesų tenkinimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo J. R., atstovaujamas advokato Vytauto Gusto, prašė Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 127-129). Apelianto nuomone, sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeidė CPK 178, 185 straipsniuose reglamentuojamus įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo principus, bylą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai ir visapusiškai. Teismas besąlygiškai remdamasis ekspertizių išvadomis nepakankamai atsižvelgė į jų turinį. Tiek iš pateiktų medicininių dokumentų, tiek iš abiejų teismo psichiatrijos ekspertizės aktų negalima daryti visiškai kategoriškos išvados, kad A. A. R. yra absoliučiai nesiorientuoja nei laike nei erdvėje. Teismas sprendimą grindė vien tik neigiamo pobūdžio A. A. R. psichikos aspektais. Pareiškėjas pareiškime nurodė tik bendro pobūdžio sąlygas, detaliau aplinkybių neaiškino ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų neabejotinai patvirtinti, kad egzistuoja būtinybė A. A. R. pripažinti neveiksniu dėl jo interesų. Teisme A. A. R. prieštaravo, kad būtų pripažintas neveiksniu, tačiau teismas nepagrįstai į šį jo norą neatsižvelgė. Teismo išvada, kad A. A. R. nesuprato paprastų klausimų, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nustatytoms teismo posėdžio metu. Teismas nepagrįstai rėmėsi A. A. R. valstybės skirtos atstovės advokatės Mikolaitės pozicija, kad jos klientui bus geriau, jeigu teismas jį pripažins neveiksniu.
Taip pat nurodė, kad pareiškimas dėl A. A. R. pripažinimo neveiksniu turi būti gražintas nagrinėti iš naujo, nes teisės aktų pakeitimai, įsigalioję jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, iš esmės keičia jo teisinę ir faktinę situaciją, todėl, palikus skundžiamą teismo sprendimą tokį, koks yra priimtas, būtų pažeistos jo įstatymų saugomos teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina nustatyti sritis, kuriose A. A. R. galėtų būti pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu ir aiškintis, ar tai apskritai yra būtina.
Atsiliepimas
Atsiliepime į suinteresuoto asmens J. R. apeliacinį skundą pareiškėjas A. R. prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b.l. 135-139). Nurodė, kad apeliantas neteisingai interpretuoja ekspertizių aktų išvadas ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. A. R. turi lengvesnio pobūdžio fizinę negalią ar kitokį sveikatos sutrikimą, arba paneigtų abiejuose ekspertizės aktuose diagnozuotą ligą. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo materialinės teisės normos CK 2.10 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo bei CPK 178, 185 straipsniuose reglamentuojamų įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo principų pažeidimo, yra aiškiai nepagrįsti ir gali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas teise į teisminę gynybą. Teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ji būtų nagrinėjama pagal pareiškimo padavimo teismui metu galiojusius įstatymus, o ne pagal tuos, kurie įstatymų nustatyta tvarka dar nebuvo paskelbti ir negaliojo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą.
Dėl naujų rašytinių paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto atstovės advokatės Aidos Martinaitienės rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės dėstomos tos pačios aplinkybės, kaip ir teismui pateiktame apeliaciniame skunde, todėl spręstina pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriimti (CPK 314 str.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl suinteresuoto asmens A. A. R. pripažinimo neveiksniu pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis darė išvadą, kad A. A. R. psichinis sutrikimas yra tokio pobūdžio ir laipsnio, dėl kurio jį būtina pripažinti neveiksniu, siekiant užtikrinti A. A. R. elementarių buitinių poreikių ir kitokių interesų tenkinimą.
Apeliantas teigia, kad šiuo metu nėra būtinybės pripažinti A. A. R. neveiksniu. O tuo atveju, jei tokia būtinybė apskritai yra, būtina nustatyti sritis, kuriose Algirdas A. R. galėtų būti pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą. Sprendžiant šį klausimą vienodai svarbūs yra du veiksnumo vertinimo kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai, t.y. medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu, ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 2.10 str. 1 d., Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str.). Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes asmeniniam šio asmens savarankiškumui ir laisvei, byloje turi būti nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, siekiant teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip patikrinti byloje surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto išvados, kuri teismui nėra privaloma (CPK 218 str.), tikrumą bei tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų. Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 straipsnyje, reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 6 d. A. A. R. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, taip pat didelių specialiųjų poreikių lygis (b.l. 6-10). 2014 m. liepos 29 d. jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas (b.l. 8-9). Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi A. A. R. buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė (b.l. 29-30). Į bylą pateiktas Kauno I teismo psichiatrijos skyriaus 2015 m. vasario 10-20 d. A. A. R. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 39-40). Minėtame ekspertizės akte, kad A. A. R. konstatuojamas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Ekspertas nurodė, kad A. A. R. pagal esamą psichinę būseną negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (2 kl.) ir kad pagal esamą psichinę būseną A. A. R. negali teismui duoti parodymus, atsakyti į klausimus (3 kl.).
Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. – lapkričio 6 d. A. A. R. pakartotinės ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertų komisija davė išvadą, kad tiriamajam A. A. R. diagnozuojama (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (b.l. 88-91).
Pažymėtina, kad pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 str. 1 d.).
Iki 2016 m. sausio 1 d. CK 2.10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą net pagal buvusį iki 2016 m. sausio 1 d. teisinį reglamentavimą teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad vienodai svarbūs yra du veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai; nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu, t. y. asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmus ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi byloje atliktų ekspertizės akto išvadomis, tačiau kitų aplinkybių, lemiančių ir patvirtinančių apelianto negalėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmų, nenagrinėjo ir neanalizavo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, kad atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes asmeniniam šio asmens savarankiškumui ir laisvei, byloje turi būti nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, siekiant teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip patikrinti byloje surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto išvados, kuri teismui nėra privaloma (CPK 218 str.), tikrumą bei tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų. Tai reiškia, kad vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti, be kita ko, būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2013), tame tarpe, asmens, kurio veiksnumo ribojimo klausimas sprendžiamas, paaiškinimų, jo aplinkos, socialinių darbuotojų, ekspertų išklausymo ir kt.
Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 468 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 473 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas sprendime turi nurodyti baigtinį sąrašą sričių, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu. Nors sritys, kuriose asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu ar ribojamas jo veiksnumas, įstatyme nėra apibrėžtos, tačiau toks pavyzdinis sąrašas yra pateiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu patvirtintame Asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus nustatymo tvarkos apraše (10.1-10.2.6 p.).
Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė sprendimą neatsižvelgęs į nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeisiantį teisinį reglamentavimą, kuris panaikina visiško asmens neveiksnumo institutą. Teismas neatsižvelgė į 2015 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1566 72 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti teismo sprendimai, kuriais asmenys pripažinti neveiksniais, turi būti peržiūrėti per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos CPK nustatyta tvarka.
Pagal CPK 3 straipsnio 8 dalies nuostatas, civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Sprendžiant šį klausimą, teismas privalo ištirti bylos aplinkybes (galimai skirti papildomą ekspertizę, surinkti kitus įrodymus, gauti socialinių darbuotojų išvadas, kt.) ir sprendime nurodyti baigtinį sričių, kuriose asmuo pripažįstamas neveiksniu, sąrašą, nes asmuo pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusias CK 2.10, 2.10¹, 2.11 straipsnių redakcijas neveiksniu gali būti pripažintas tik tam tikrose srityse. Šių trūkumų nėra galimybės ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.