Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2S-1926-560/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-07
Bylos Nr.: 2S-1926-560/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-10372-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dainius Rinkevičius
Skolininkas: R. B.

Kategorijos

32.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-1926-560/2012Civilinė byla Nr. 2S-1927-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10372-2012-4

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.; 122.4; 128.17.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų R. B. ir R. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB pareiškimą bei pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir R. B., užtikrindami iki 2026 m. lapkričio mėn. 15 d. gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120010009121, 2001-11-29 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, įkeitė AB Lietuvos taupomasis bankas (pavadinimas pakeistas į „Swedbank“, AB) skolininkams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Pareiškėjas (kreditorius) „Swedbank“, AB pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2001-11-27 kredito sutartis Nr. 8100056 su visais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais nėra vykdoma, todėl kreditorius prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Skolą sudaro 87 595,65 EUR negrąžintos paskolos, 2 291,67 EUR nesumokėtų palūkanų, 17,20 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, 43,69 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 87 595,65 EUR bei 100 Lt žyminio mokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-04-05 nutartimi Nr. 2225/2012 areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeisto turto savininkams juo disponuoti. Teismas išaiškino skolininkams, kad areštavus įkeistą daiktą, jie netenka teisės perleisti daikto kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į daiktą arba mažinti jo vertę, bei įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos (viso 87 595,65 EUR ir 100 Lt žyminio mokesčio) per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Taip pat teismas išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeistų daiktų arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkams (įkeistų daiktų savininkams) dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šios nutarties įteikimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) dienos turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.

Šalies argumentai

Skolininkai R. B. ir R. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutarties, kuriame prašo panaikinti šią nutartį. Nurodė, kad kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį, pažeisdamas skolininkų ir įkeisto turto savininkų interesus, LR CK 6.218 str. nuostatas, kadangi kredito gavėjai nebuvo tinkamai informuoti apie ketinimus nutraukti sutartį. Kreditorius taip pat tinkamai nebendradarbiavo su kredito sutarties šalimi, neatsižvelgė į tai, kad skolininkai pilnai padengė savo įsiskolinimo kreditoriui sumą, nurodytą 2012-03-04 pakartotiname priminime. Pažymi, kad skolininkai visada gyveno ir gyvena kreditoriaus nurodytu adresu, niekada nebuvo išvykę, tačiau, priešingai nei teigia bankas, jie jokių kreditoriaus pranešimų apie ketinimą nutraukti sutartį negavo. Teismas šių aplinkybių neanalizavo, taip pat nesiaiškino dėl kreditoriaus pareiškimuose nurodomų įsiskolinimų dydžio neatitikimo, nesiaiškino, kodėl 2012-03-04 rašte skolininkams nepranešama apie ketinimą nutraukti sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-07-03 nutartimi T4517/2012 nustatė 10 dienų terminą apeliantams atskirojo skundo trūkumams pašalinti, t.y. įpareigojo sumokėti žyminį mokestį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-08-02 nutartimi Nr. 4517PN/2012, apeliantams nesumokėjus žyminio mokesčio, skolininkų R. B. ir R. B. atskirąjį skundą dėl 2012-04-05 nutarties Nr. 225/2012 laikė nepaduotu ir jį grąžino padavusiems asmenims.

Šalies argumentai

Pareiškėjas „Swedbank“, AB 2012-2012-07-26 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-08-20 nutartimi Nr.225V/2012 pareiškėjo „Swedbank“, AB prašymą tenkino ir nutarė išieškoti iš R. B. ir R. B. kreditoriaus „Swedbank“, AB naudai skolą: 87 595,65 EUR negrąžintos paskolos, 3 337,80 EUR nesumokėtų palūkanų, 2 701,46 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą, 1,70 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 93 636,61 EUR bei 100 Lt žyminio mokesčio ir pagal sutartį Nr.T2S-01433-FA kintamas metines palūkanas, kurias sudaro 6 mėn. EURIBOR+1,8 (nuo 2012-06-15 iki 2012-12-15 nustatyta palūkanų norma 2,739 proc.) proc. marža nuo negrąžintos kredito sumos (73 147,08 EUR); pagal sutartį 10-022422-FA kintamas metines palūkanas, kurias sudaro 6 mėn. EURIBOR+5,00 (nuo 2012-06-15 iki 2012-12-15 nustatyta palūkanų norma 5,939 proc.) proc. marža nuo negrąžintos kredito sumos (14 448,57 Eur) bei 5 proc. įstatyminių palūkanų nuo visos įsiskolinimo sumos (93 636,61 Eur) nuo pakartotinio pareiškimo pateikimo dienos (2012-07-26) iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamą turtą.

Šalies argumentai

Skolininkai R. B. ir R. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutarties Nr. 2225/2012, 2012-08-02 nutarties Nr. 4517PN/2012 ir 2012-08-20 nutarties Nr. 2225V/2012 panaikinimo. Atskirajame skunde apeliantai prašo atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto 2012-04-05 nutarties Nr. 2225/2012 paduoti ir panaikinti skundžiamas nutartis. Nurodo, kad teismo nutartis, kuria buvo nustatyti atskirojo skundo trūkumai, nebuvo išsiųsta apeliantams. Taip pat nebuvo išsiųsti teismo pranešimai apie šios nutarties priėmimą. 2012-08-02 nutartis, kuria buvo grąžintas apeliantų atskirasis skundas dėl 2012-04-05 nutarties, buvo išsiųsta apeliantų atostogų metu, todėl teismo nurodyta galimybe atnaujinti nutarties apskundimo terminą negalėjo pasinaudoti anksčiau. Taigi, terminas ištaisyti atskirojo skundo trūkumus buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o byla buvo išnagrinėta tinkamai apie tai nepranešus skolininkams. Pasak apeliantų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2012-04-05 nutartį N.2225/2012, neįsigilino į bylos duomenis, netyrė visų reikšmingų aplinkybių. Nurodo, kad kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį, pažeisdamas skolininkų interesus, LR CK 6.218 str. nuostatas, nes apie ketinimą nutraukti sutartį skolininkų neinformavo. Pažymėjo, kad 2012-03-04priminime nurodytą įsiskolinimą skolininkai pilnai padengė. Taip pat pažymėjo, kad nuolatos gyveno ir gyvena adresu Želvos g. 6-2, Vilniuje, niekur nebuvo išvykę, tačiau, priešingai nei teigia kreditorius, jokių kreditoriaus pranešimų apie ketinimą nutraukti sutartį negavo. Teismas netyrė šių aplinkybių, taip pat netyrė ir kitų svarbių bylos duomenų, todėl nepagrįstai areštavo įkeistą turtą. Be to atskirajame skunde akcentuojama, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2012-08-20 nutartį N.2225V/2012, neatliko paskolos ir hipotekos sutarčių kvalifikavimo, neatliko šių sutarčių sąlygų kontrolės, t.y. neištyrė, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, bei nenustatė, ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos ir tuo pažeidė įstatymų nustatytą tvarką pradėti hipotekos procedūras. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad paskolos sutartis yra vartojimo, prievolės įvykdymo terminas - 25 metai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (LAT 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Kaip tik šių veiksmų teismas šioje byloje neatliko, todėl skundžiamos nutartys turėtų būti panaikintos.

Iš ant skolininkų R. B. ir R. B. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-05 nutarties Nr. 2225/2012 esančios teisėjos Dainos Knezevičienės 2012-09-06 rezoliucijos seka, kad praleistas terminas atskirajam skundui paduoti atnaujintas, skundas priimtas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas (kreditorius) „Swedbank“, AB pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, kuriuos prašė atmeti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-05 ir 2012-08-20 nutartis. Nurodo, kad LR CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Teigia, kad eilinės paskolos sumos dalies negrąžinimas (kai yra numatyti daliniai kredito grąžinimai) laiku yra esminis sutarties pažeidimas yra aiškiai konstatuota įstatyme - LR CK 6.874 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., 6.870 str. 1 d. Taip pat LR CK 6.217 str. aiškiai sako, kad sutartis gali būti nutraukta sutartyje numatytais atvejais. Skolininkai nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Atsiliepime teigiama, kad bankas apie susidariusią situaciją ne kartą informavo kredito gavėjus ir ragino tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus. Skolininkai reaguodami į banko raginimus ne kartą teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo, į tai atsižvelgdamas, bankas kelis kartus (2010-04-08 ir 2011-06-13) pertvarkė kredito sutartį, t.y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį. Tačiau skolininkai ir toliau pažeidinėjo kredito sutarties sąlygas. „Swedbank“, AB iš anksto 2011-10-05 raštais Nr. SR-47264 ir Nr. SR-47265 perspėjo skolininkus dėl įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo ir pareikalavo iki 2011-11-10 sumokėti susidariusį įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Skolininkai neįvykdė pretenzijoje nurodytų reikalavimų, todėl bankas 2011-11-17 (t.y. praėjus mėnesiui) pateikė skolininkams kitą raštą, kuriame dar kartą pareikalavo iki 2011-12-22 sumokėti susidariusį įsiskolinimą, taip pat įspėjo, kad nesumokėjus nurodyto įsiskolinimo iki nurodytos datos, kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Tačiau skolininkai savo įsipareigojimų neįvykdė, įsiskolinimo nepašalino, todėl bankas, laikydamasis kredito sutarties reikalavimų, šią sutartį nutraukė. Pareiškėjas nesutinka su apeliantų teiginiais, jog sutartis buvo nutraukta, pažeidžiant LR CK 6.218 str. nuostatas. Nurodo, kad kredito sutarties sąlygose ir LR CK 6.218 str., reglamentuojančiame vienašališką sutarties nutraukimą, nėra nustatyta, kad paštu siunčiama korespondencija turi būti įteikiama asmeniškai, todėl, remiantis sutarties 15.2 p., pareiškėjas teigia, jog pranešimai, siųsti skolininkams registruotu paštu buvo įteikti tinkamai. Pažymi, kad 2012-03-04 banko pakartotinis priminimas buvo išsiųstas per klaidą, nes kredito sutartis jau buvo nutraukta, o 2012-03-04 pakartotinis pranešimas parengtas tik pagal kredito sutartį Nr. 10-022422-FA ir nurodyta paskutinė nesumokėta įmoka pagal šį kontraktą. Atsiliepime pažymima, kad skolininkai per klaidą išsiųstą paprastu paštu 2012-03-04 pakartotinį priminimą gavo. Vadinasi, 2011-10-05 ir 2011-11-17 banko pranešimai registruotu paštu buvo siųsti tinkamu adresu bei skolininkai pranešimus gaudavo ir, nesiekdami kooperuotis su kreditoriumi, piktavališkai nepasiimdavo iš Lietuvos pašto registruotų pranešimų iš banko. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 pateiktais paaiškinimai ir teigia, kad tinkamai informavo skolininkus apie ketinimą nutraukti kredito sutartį. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kredito sutartyje įtvirtintas palankesnis nei CK nuostatose skolininkams teisinis reglamentavimas, t.y. numatyta, kad kredito sutartis gali būti nutraukta tik po to, kai skola tęsiasi ilgiau kaip 30 d., kas yra ne viena, o mažiausiai dvi nesumokėtos eilinės paskolos sumos dalys. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkai nevykdė savo įsipareigojimų grąžinti suteikto kredito dalių, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Iš pateiktų teismui įrodymų matyti, kad skolininkų pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienu (288 dienos), t.y. skolininkai daugiau kaip devynis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip devynis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Pagal kredito sutartį nustatytas griežtas prievolės sąlygų laikymasis, t.y. kredito dalių ir palūkanų savalaikis mokėjimas pagal nustatytą grafiką. Tokia nuostata buvo viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas. Taigi kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai, esant įstatyme ir sutartyje numatytiems pagrindams. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįsta pranašumą kreditoriui. LR CK 6.874 str. 2 d. nurodo, kad, jeigu kredito sutartis numato kredito grąžinimą dalimis ir eilinė kredito dalis negrąžinama, kredito davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Kredito sutartimi (sutarties 11.2.1. p.) šalys susitarė, kad bankui nutraukus (dėl skolininkų kaltės) kredito sutartį prieš terminą, bankas turi teisę pareikalauti iš kredito gavėjo iki sutarties nutraukimo grąžinti visą negrąžintą kreditą. Pasak pareiškėjo, teismas, priimdamas nutartį dėl įkeisto turto arešto, rėmėsi kredito sutartimi, hipotekos lakšte nustatytomis sąlygomis, kitais banko prie pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pridėtais įrodymais bei LR CK 4.192 str. Teismas griežtai laikėsi ir nepažeidė priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto reglamentuojančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, be to nenustatė, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto prieštarautų bendriesiems civilinių santykių principams, įtvirtintų neteisėtumą, būtų nesąžiningas, neleistinai iškreiptų hipotekos santykių dalyvių interesų pusiausvyrą, neproporcingai pažeistų skolininkų ar trečiųjų asmenų interesus.

Šalies argumentai

Įvertindamas tai, kad atskirieji skundai dėl nutarčių yra pateikti bendrai, jie yra susiję, skundžiamos nutartys yra priimtos vienoje civilinėje byloje, teismas dėl pateiktų atskirųjų skundų dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarčių pasisako viena nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-05, 2012-08-02 ir 2012-08-20 nutarčių atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Kaip aukščiau minėta, iš bylos medžiagos seka, kad apeliantai atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2012-04-05 nutarties panaikinimo teismui pateikė dar 2012-06-22, tačiau teismas 2012-07-03 nutartimi apeliantams nustatė terminą ištaisyti atskirojo skundo trūkumus, t.y. sumokėti reikiamo dydžio žyminį mokestį. Apeliantams neištaisius nurodyto trūkumo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-02 nutartimi atskirasis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantams. Apeliantai 2012-09-06 teismui pateiktu atskiruoju skundu be kitų reikalavimų prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-05 nutarties panaikinimo paduoti bei panaikinti minėtą 2012-08-02 nutartį. Kaip seka iš bylos duomenų, įrašų ant apeliantų pateiktų atskirųjų skundų, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Daina Knezevičienė 2012-09-06 rezoliucija atnaujino praleistą terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutarties panaikinimo paduoti ir priėmė šiuos atskiruosius skundus. Iš paminėto seka, kad skolininkų atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutarties panaikinimo priėmimo klausimas yra išnagrinėtas ir patenkintas teisėjos 2012-09-06 rezoliucija, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo, paduoto dėl Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012-08-02 nutarties, kuria atskirasis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantams, nagrinėjimas neteko prasmės, nes tokios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas nesukeltų jokių procesinių pasekmių. Dėl išdėstyto teismas plačiau nepasisako dėl minimos Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012-08-02 nutarties teisėtumo. Tuo labiau, kad atskirojo skundo motyvuose nekvestionuojamas šios nutarties teisėtumas.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirųjų skundų bei atsiliepimo į juos argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl 2012-04-05 bei 2012-08-20 priėmė visapusiškai teisėtas ir pagrįstas nutartis, kurias panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirųjų skundų motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Išnagrinėjus atskirąjį skundą ir bylos medžiagą nustatyta, kad R. B. ir R. B., užtikrindami iki 2026 m. lapkričio mėn. 15 d. gauto kredito grąžinimą, įkeitė kreditoriui AB Lietuvos taupomasis bankas (pavadinimas pakeistas į „Swedbank“, AB) skolininkams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini). Skolininkai savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdė, laiku nemokėjo sutartyje numatytų mokėjimų, todėl kreditorius nutraukė paskolos sutartį ir pateikė hipotekos skyriui prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-05 nutartimi Nr. 2225/2012 areštavo įkeistą turtą ir įspėjo skolininkus, kad per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos bei kitų mokėtinų sumų, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti, o 2012-08-20 nutartimi teismas nutarė išieškoti skolą iš įkeisto turto. Apeliantai, nesutikdami su šiomis teismo nutartimis ir prašydami panaikinti šias nutartis, pagrinde teigia, kad nutartys yra neteisėtos, nes teismas nesiaiškino, ar skolininkai buvo tinkamai įspėti apie vienašalį sutarties nutraukimą (LR CK 6.218 str.), ar sutarties nutraukimas yra sąžiningas jų, kaip vartotojų, atžvilgiu ir pan.

Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus prašymas areštuoti įkeistą turtą (CPK 558 str. 1 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Kadangi hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina (revizuoja) hipotekos teisėjo atliktus procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra ir nesprendžia dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su tarp hipotekos šalių kilusiais ginčais. Toks hipotekos teisinių santykių bylų nagrinėjimo ypatumų aiškinimas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo srityje: tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007, 2005-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2005). Būtent hipotekos paskirtis ir tikslai – apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, bei jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2005), kuris, kaip minėta, nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti.

Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos priverstinio skolos išieškojimo iniciavimo metu galiojusiame CPK 558 str. Pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso nuostatas priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.

Apeliantai, prašydami panaikinti skundžiamas nutartis, nepateikia jokių teisinių bei faktinių argumentų, leidžiančių teigti, jog buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai priimti skundžiamas nutartis. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad procedūriniai reikalavimai buvo įvykdyti nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų.

LR CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Įstatyme nenustatyta pranešimo forma – ją šalys gali nustatyti sutartyje arba pasirinkti tokią, kuri priimtinesnė konkrečiu atveju, labiau tinkama šio informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012-04-05 nutartį, vertino duomenis apie sutarties nutraukimo teisėtumą bei priėjo išvados, kad skolininkai apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuoti tinkamai. Su tuo nesutinka apeliantai, teigdami, jog banko siųsti raštai dėl sutarties nutraukimo jiems asmeniškai nebuvo įteikti, apie sutarties nutraukimą jie nebuvo informuoti. Su tokiais apeliantų teiginiais teismas neturi pagrindo sutikti. Byloje nustatyta, jog skolininkams, tinkamai nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2011-10-05 išsiuntė pretenzinius laiškus Nr. SR-47264 ir Nr. SR-47265, kuriuose nurodė susidariusį įsiskolinimą, ragino padengti skolą, įspėjo, kad bankas svarstys klausimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo; 2011-11-17 išsiuntė pranešimus dėl sutarties nutraukimo Nr. SR-52763 ir Nr. SR-52764, kuriuose pakartotinai skolininkus informavo apie susidariusį įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą įsiskolinimui padengti bei įspėjo, jog neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų kredito sutartis bus nutraukta nuo 2011-12-22. Minimi pretenziniai laiškai ir pranešimai skolininkams buvo siunčiami jų nurodomu gyvenamosios vietos adresu, tačiau buvo grąžinti, kadangi adresatai siųstos registruotos korespondencijos neatsiėmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (LR CK 6.166 str.) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009; 2012-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Kaip minėta, bankas pranešimus apie susidariusius įsiskolinimus bei ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį registruotu paštu siuntė skolininkų gyvenamosios vietos adresu, tačiau skolininkai siųstos korespondencijos neatsiėmė. Skolininkai nepateikė jokių įrodymų, jog korespondencijos realiai negavo ne dėl jų kaltės. Pareiškėjo paaiškinimai, pačių skolininkų nurodytos aplinkybės, jog jie yra gavę tuo pačiu adresu vėliau siųstą „2012-03-04 pakartotinį pranešimą“, kurį, kaip teigia pareiškėjas, siuntė paprastu paštu, bei tai, kad šioje byloje priimtos nutartys (siųstos registruotu paštu) nebuvo įteiktos adresatams (korespondencija nebuvo atsiimta), leidžia pagrįstai teigti, jog apeliantai vengė (vengia) priimti jiems adresuotą registruotą paštą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės ir suformuota teismų praktika sudaro pagrindą konstatuoti, jog skolininkai buvo tinkamai informuoti apie kredito sutarties nutraukimą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkai nepateikė jokių įrodymų, jog jie bendradarbiavo su banku, kreipėsi dėl papildomos informacijos pateikimo, susidariusios situacijos išsprendimo, nors žinojo, kad netinkamai vykdo sutarties sąlygas, laiku nemoka numatytų įmokų, yra susidaręs įsiskolinimas. Skolininkams visiškai nusišalinus nuo susidariusios situacijos sprendimo, vengiant bendrauti su banku, atsiimti siunčiamą registruotą korespondenciją, teismas turi pagrindą teigti, kad skolininkai tokiu elgesiu piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis, todėl jų interesai negali būti ginami labiau, nei kreditoriaus. Skolininkų nurodomas „2012-03-04 pakartotinis priminimas“ nepaneigia bylos aplinkybių, jog kreditavimo sutartis buvo nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, apie ką skolininkai buvo tinkamai informuoti. Kaip seka iš pareiškėjo paaiškinimų, toks priminimas buvo nusiųstas automatiškai, per klaidą. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog 2011-10-05 bei 2011-11-17 raštuose nurodomi skolos dydžiai yra neteisingi, jog tokio dydžio įsiskolinimas nebuvo susidaręs ar kad susidariusį įsiskolinimą jie yra pilnai padengę.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujai formuojamą teismų praktiką hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-08 nutartis Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2012-02-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiajai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad tarp šalių sudaryta kreditavimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi. Tačiau, įvertinus pateiktus bylos duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, kad nutraukiant šią sutartį kreditoriaus elgesys buvo nesąžiningas. Iš pateiktų bylos duomenų seka, kad skolininkams susiduriant su finansiniais sunkumais bankas klientų prašymu atidėjo mokėjimų pagal kredito sutartį vykdymą bei kapitalizavo įsiskolinimus pagal kredito sutartį. 2010-04-08 susitarimu Nr. 811056/T2S-01433-FA/10-022422-FA-3 buvo atidėta kredito grąžinimo pradžios data iki 2011 m. balandžio 15 d, buvo kapitalizuotos iki paminėto susitarimo paskolos gavėjo nesumokėtos (pradelstos) palūkanos pagal kreditą, o palūkanų mokėjimas nustatytas kiekvieną mėnesį 15 dieną. 2011-06-13 susitarimu Nr. 811056/T2S-01433-FA/10-022422-FA-4 buvo atidėta kredito grąžinimo pradžios data iki 2012 m. birželio 15 d., buvo kapitalizuotos iki susitarimo paskolos gavėjo nesumokėtos (pradelstos) palūkanos. 2011-10-05 R. B. ir R. B. buvo išsiųsti pretenziniai laiškai Nr. SR-47264 ir Nr. SR-47265 dėl susidariusios skolos, nurodant sumokėti 882,54 EUR (arba 3 047,24 Lt) įsiskolinimą iki 2011-11-10, tačiau skolininkai įsiskolinimo nepadengė, nenurodė, ar ketina šalinti kredito sutarties pažeidimą, nebendradarbiavo su banku. 2011-11-17 registruotais laiškais Nr. SR-52763 ir Nr. SR-52764 buvo nustatytas papildomas terminas dėl įsiskolinimo 1 525,75 EUR (arba 5 268,10 Lt) sumokėjimo iki 2011-12-22. Taip pat skolininkai buvo įspėti, kad neįvykdžius pradelstų mokėjimų iki 2011-12-22, sutartis bus nutraukta ir skolininkai privalės grąžinti visą kreditą. 2011-12-20 skolininkai sumokėjo 287,87 EUR ir 2011-12-22 sumokėjo 144,12 EUR, tačiau likusi 1 093,76 EUR (arba 3 776,53 Lt) skola grąžinta nebuvo. Taigi banko papildomai nustatytu terminu kredito sutarties sąlygos įvykdytos nebuvo, skola nebuvo padengta, todėl sutartis buvo nutraukta. Iš paminėto seka, kad skolininkai tiek iki sutarties nutraukimo per papildomai nustatytus terminus įsiskolinimui padengti, tiek nutraukus sutartį skolos nepadengė, tinkamai mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi toliau nebendradarbiavo, kas sudaro pagrindą teigti, kad skolininkai savo elgesiu pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtas pareigas bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Išdėstytos bylos aplinkybės patvirtina, kad kreditorius turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį bei kreiptis į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai (pažeidžiant sutarties nutraukimo, informavimo tvarką ir pan.), bei skundžiamas teismo nutartis panaikinti. To nepaneigia ir atskirajame skunde apeliantų išdėstyti paaiškinimai, tuo labiau, kad apeliantai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, rodančių skolininkų galimybes dabartiniu metu ar artimiausiu metu ateityje tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui. Dėl išdėstyto darytina išvada, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai 2012-04-05 nutartimi areštavo įkeistą turtą bei įspėjo skolininkus, kad nepadengus įsiskolinimo per vieną mėnesį nuo nutarties gavimo, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti.

Kaip minėta, LR CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu, kuris yra pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad šiuo atveju kreditorius jau yra saistomas įstatymo nustatyto termino – pakartotinį pareiškimą pateikti per du mėnesius nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos. Priešingu atveju, t.y. nepateiktus tokio prašymo, hipotekos teisėjas panaikina įkeisto daikto areštą (CPK 558 str. 3 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-05 nutartis skolininkams buvo įteikta 2012-06-12 (t. 1 b.l. 84-85). Kreditorius pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikė 2012-07-26, t.y. nepažeidus nustatyto 2 mėnesių termino (LR CPK 558 str. 3 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-20 nutartis, kuria buvo leista išieškoti skolą, parduodant įkeistą turtą, yra neteisėta ar nepagrįsta, kadangi ji yra priimta nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų, ginčo šalių teisėtų interesų.

Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs skolininkų R. B. ir R. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB pareiškimą bei pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamos nutartys turėtų būti naikinamos ar keičiamos atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra, todėl atskirieji skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., 338 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

skolininkų R. B. ir R. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarčių atmesti.

Teisėjas Dainius Rinkevičius