Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti ir teisėjų Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Daugiabučio namo Kalvarijų 121 savininkų bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Daugiabučio namo Kalvarijų 121 savininkų bendrijos ieškinį atsakovams B. R., D. A., A. B., J. B., Vilniaus miesto savivaldybei, savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūnijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, tretieji asmenys A. K. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas dėl kūrybinių dirbtuvių pirkimo pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nuosavybės teisių į minėtas patalpas grąžinimo bendrijos nariams ir atsakovų A. Č. ir J. Č. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos priešieškinį atsakovei A. K. dėl įpareigojimo atlaisvinti patalpas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė DNSB Kalvarijų 121 (pradinės ieškovės A. K. teisių perėmėja) patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius : 1992 m. kovo 27 d. kūrybinių dirbtuvių pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp Žirmūnų seniūnijos ir B. R., taikant galiojusio 1964 m.CK 48 str. numatytas pasekmes, 1994m. sausio 21d. kūrybinių dirbtuvių pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp B. R. ir D. A., taikant galiojusio 1964m. CK 47 str. pasekmes, 1994 m. balandžio 26 d. kūrybinių dirbtuvių pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. A. ir A. B., taikant galiojusio 1964 m. CK 47 str. numatytas pasekmes bei 2004 m. sausio 30 d. kūrybinių dirbtuvių pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. B. su A. Č. ir J. Č., taikant CK 1.80 str. 2 dalyje numatytą restituciją. Pripažinus Kalvarijų g. 121, Vilniuje savininkų (ieškovų) nuosavybės teises į ginčo patalpas, grąžinti šias patalpas bendrijos nariams (3t., b.l. 52-55). Teigė, kad butų ir patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimosi patalpos, pagrindinės konstrukcijos ir kt. Taigi kol rūsio patalpos neprivatizuotos, jos yra visų butų savininkų bendra dalinė nuosavybė, kuri pagal CK 4.82 str. 5 dalies nuostatas, savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad patalpų savininkai, parduodami bendrąja daline nuosavybe palėpes, rūsio patalpas ir pan., laikosi CK 4.79 str. nustatytos pirmenybės teisės pirkti. Be to, rūsio patalpų pardavimo metu galiojo Vilniaus mero 1992 m. birželio 8 d. potvarkis Nr.1069 V, kuriuo buvo nustatyta, kad patalpas gyvenamųjų namų palėpėse, rūsiuose ir pusrūsiuose leidžiama įsirengti tik gavus laiptinės pagrindinių nuomininkų ir butų savininkų notaro patvirtintus raštiškus sutikimus. Analogiškos nuostatos paminėtoms CK normoms yra ir Daugiabučių namų bendrijos įstatymo 6, 7 straipsniuose. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus savivaldybė perdavė bendrijai visas pagalbines šio namo patalpas, įskaitant rūsius, palėpes, laiptinę, katilinę ir kt. Bendras perduotas aktu patalpų plotas apima ginčo patalpų plotą. Todėl bendrija ieškiniu siekia susigrąžinti neteisėtai ir nusikalstamai privatizuotas patalpas. Ieškinyje nurodoma, kad nuo 1962m. pagal kadastro fiksuotus duomenis po namu Kadastre buvo įregistruotos 149,43 kv.m rūsio patalpos, kaip „Slėptuvė“. Šių rūsio patalpų Krašto apsaugos ministerijos apskaitoje nebuvo ir nėra. Ieškovė teigė, kad patalpos, kaip namo priklausinys, visada buvo naudojamos tik namo gyventojų reikmėms tenkinti, įėjimas į šias patalpas rakinamas, o raktus turėjo tik laiptinės gyventojai. Kaip nurodo ieškovė, iki 2005 metų, kai A. ir J. Č. pareikalavo atlaisvinti ginčo patalpas, jokių trukdžių naudotis šiomis patalpomis namo gyventojams nebuvo. Paaiškėjo, kad Biržuose gyvenantys A.ir J. Č. ginčo patalpas nupirko iš A. B., kuris pats šių patalpų niekada nevaldė. Sutartyje šios patalpos įvardintos, kaip 98 kv.m ploto kūrybinės dirbtuvės. A. B., šias patalpas įsigijo iš D. A. 1994 m. balandžio 26d. pirkimo pardavimo sutartimi, o D. A. - 1994 m. sausio 21 d. sutartimi patalpas pirko iš B. R.. Ieškiniu teigiama, kad aiškinantis sutarčių teisėtumą, 2007 m. sausio 10 d. gautas savivaldybės administracijos tarnybinis raštas Nr.A121-445, kuriame konstatuojama, kad nurodyto Potvarkio Nr.1329 nei 1991 nei 1992 metais iš viso nėra. Taigi seniūnijos atstovui sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo ir teisinio pagrindo. Valstybinio turto 1992 metų privatizavimo aukcionuose dokumentų susijusių su patalpų pirminiu pardavimu nerasta. Tai reiškia, kad pardavimo metu buvo pažeistas valstybės turto privatizavimo įstatymas. Žirmūnų seniūnijoje duomenų apie kūrybinių dirbtuvių, esančių Kalvarijų g. 121, privatizavimą taip pat nerasta. Tai reiškia, kad teisėtai seniūnijoje jokių dirbtuvių kaip atskiro objekto privatizavimas nebuvo vykdomas. Savivaldybė vykdė tik butų privatizavimą pagal Butų privatizavimo įstatymą, o rūsiai buvo pardavinėjami tik gyventojams kaip butų priklausiniai. Tik 1992 m. birželio 8 d. Vilniaus merui priėmus potvarkį Nr.1069 V, buvo nustatyta, kad savivaldybės fondo negyvenamose patalpose gali būti įrengiamos patalpos (dirbtuvės), gavus laiptinės pagrindinių nuomininkų ir butų savininkų notaro patvirtintus sutikimus. Šiuo potvarkiu buvo nustatyta patalpų projektų ruošimo, priėmimo, registracijos bei inventorizacijos tvarka. Todėl ieškovė mano, kad pirmoji 1992 m. kovo 27 d. seniūnijos atstovo A. B. ir B. R. sutartis, dėl atskiru turtiniu vienetu neįregistruotų patalpų pirkimo-pardavimo, buvo sudaryta nusikalstamu būdu, atstovui piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi. Kiti tarpiniai sandoriai, bendrijos teigimu, buvo sudaryti neketinant sukurti nuosavybės teisinių santykių, realiai turto neperimant ir juo nesinaudojant.

Ieškovės atstovė adv. J.E. A. ieškinį palaikė ir paaiškino, kad bendro naudojimosi patalpos nebuvo atskirai privatizuotos ir yra bendra visų savininkų nuosavybė. Bendrijai 2005 m. buvo perduotas visas namo plotas. Patalpos nusipirktos, kaip kūrybinės dirbtuvės, nors toks statusas niekur nebuvo pažymėtas. Patalpų negalėjo privatizuoti toks asmuo, nes pagal tuometinį įstatymą nebuvo nei gyventojas, nei menininkas ir tos patalpos turėjo būti įregistruotos kaip atskiras objektas, taip pat turėjo būti projektas ir leidimas. Valdybos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkis Nr. 1329-V, privatizavimui nebuvo tinkamas nei objektas nei subjektas.

2006 m. balandžio 21 d. atsakovai A. Č. ir J. Č. pateikė priešieškinį nurodydami, kad 2004 m. sausio 30 d. notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo kūrybines dirbtuves (duomenys neskelbtini), Vilniuje, daugiabučio namo rūsyje, plane pažymėtas indeksais nuo 29-3 iki 29-9. Tačiau 2010 m. liepos 29 d. mirus atsakovei A. Č., o 2012 m. gegužės 5 d. mirus J. Č., jų turtines ir procesines teises perėmė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri priešieškinio nepalaiko (4t., b. l. 79).

Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog kūrybinės dirbtuvės – niekada nebuvo ir nėra namo Kalvarijų 121, Vilniuje, bendrojo naudojimo patalpa, nelaikytina butų priklausiniu, todėl jau vien šiuo pagrindu ieškovės reikalavimai grąžinti ginčo patalpas, kaip neteisėtai nusavintą priklausinį atmestini, kaip nepagrįsti. Vien fakto, kad ginčo patalpos yra daugiabučiame gyvenamajame name, nepakanka jas priskirti bendrojo naudojimo patalpoms. Atsiliepime taip pat remiamasi VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialo atsakymu į Vilniaus m. 1-mos apylinkės teismo paklausimą, kad ginčo patalpos 1962 m. spalio 4 d. buvo užfiksuotos kaip slėptuvės patalpos, šios patalpos 1992 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu privatizuotos kaip kūrybinės dirbtuvės. Tai esą patvirtina, kad ginčo patalpos yra atskiras savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, kurios teisėtai buvo parduotos ir bendrijos teisės į bendrojo naudojimo patalpas nebuvo pažeistos. Pagal tuo metu galiojusio LR Butų privatizavimo įstatymo 2 str. pirkimo-pardavimo objektu taip pat galėjo būti pagal sutartis nuomojamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo kūrybinės studijos-dirbtuvės, kurioms privatizuoti buvo taikomos gyvenamųjų namų, butų privatizavimo nuostatos. Todėl visiškai nepagrįstas ieškovės argumentas, kad dirbtuvių, kaip atskiro objekto privatizavimas negalėjo būti vykdomas. Taip pat atsiliepime pažymima, kad Žirmūnų seniūnijos su B. R. sudaryta sutartis atlygintinė – pirkėjas už patalpas sumokėjo 19549 rb., todėl CK 4.96 str.3 d. numatytu pagrindu ginčo patalpų negalima išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų.

2010 metais atsiliepdamas į ieškinį, atsakovas B. R. Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui rašė, kad su pareikštais reikalavimais nesutinka. Jis nurodė, kad patalpos 1989 metų pabaigoje karinio dalinio komunalinės eksploatacinės dalies jam buvo išnuomotos pagal sudarytą kūrybinių dirbtuvių nuomos sutartį, kurios sąlygas vėliau pripažino Vilniaus miesto savivaldybė. Prašymą dėl kūrybinių dirbtuvių patalpų išpirkimo jis pateikęs Vilniaus miesto turto privatizavimo tarnybai ir buvo įvykdytas patalpų Kalvarijų 121 name pardavimas.

Atsakovė D. A. dar 2007 m. balandžio 16 d. teismui pateiktame atsiliepime nurodo, kad ieškinio teiginiai dėl 1994 m. sausio 21 d. kūrybinių dirbtuvių pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo yra neargumentuoti, nepagrįsti, nepateikti įrodymai, pagrindžiantys minimas aplinkybes. Atsakovė teigia, kad DNSB Kalvarijų g.121 negali ginti savo turtinių interesų, nes nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad bendrija savo lėšomis būtų nupirkusi nekilnojamąjį turtą arba toks turtas būtų jai perleistas. Jeigu ieškovė neturi jokio objekto Kalvarijų 121 name, tai jos turto disponavimo ir valdymo teisės negali būti ginamos teisme. Be to, galiojęs trejų metų senaties terminas yra pasibaigęs. Atsiliepimu prašoma ieškinį atmesti (2 t.b.l.32-34).

Dar 2006 m. birželio 2 d. atsakovų A. B., A. Č. ir J. Č. atstovės adv. R. R. pateiktame atsiliepime nurodoma, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti ir netenkintini. Bendrojo naudojimo patalpos – patalpos nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Patalpos – kūrybinės dirbtuvės įsigytos B. R., negali būti priskiriamos namo bendrosios dalinės nuosavybės objektams. Patalpos yra savarankiškas nekilnojamo turto objektas.

Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos savo atsiliepime dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo nurodo, kad mirusiųjų A. Č. ir J. Č. palikimas – negyvenamosios patalpos – kūrybinės dirbtuvės, esančios Kalvarijų g. 121, Vilniuje, perėjo Lietuvos valstybei, kuri tapo atsakovu, perimdama mirusių Antaninos ir J. Č. teises. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo privatizuojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo (1992-03-27) iki ieškinio pateikimo (2006-03-21) teismui praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį susiklostę kūrybinių dirbtuvių nuosavybės teisiniai santykiai įgijo stabilumą. O jam užtikrinti yra įstatymiškai nustatyti ieškinio senaties terminai, kurie, atsakovo teigimu, seniai pasibaigę. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad LR Vyriausybė 1991 m. liepos 31d nutarimu Nr.309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles (toliau – Taisyklės), kurios leido parduoti tiek patalpas, nuomojamas kūrybinėms dirbtuvėms ir turinčias bendrą funkcinį ryšį su parduodamu butu, tiek ir atskiras kūrybines dirbtuves, nuomojamas gyvenamuosiuose namuose (Taisyklių 1.1p.). Taigi, pasak atsakovo, šiuo aspektu nėra pagrindo teigti, kad atsakovas B. R. buvo netinkamas subjektas privatizuoti ginčo patalpas. Taip pat Valstybinė mokesčių inspekcija, pasisakydama dėl A. Č. ir J. Č. priešieškinio A. K. dėl kūrybinių dirbtuvių atlaisvinimo šioje byloje, nurodė, kad jo nepalaiko, nes neturi duomenų, kad šios patalpos yra užimtos(1t., b.l.50-51, 4t., b.l.79).

Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“, atsiliepime į pirminį ieškinį, pareikštą ieškovės A. K., nurodė, kad pastaroji butą, esantį Kalvarijų g. 121-18, Vilniuje, privatizavo be rūsio, todėl aplinkybė, kas ginčo patalpomis naudojosi ji, o ne patalpų savininkai, nuosavybės teisių nesukuria (1t., b.l.138).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu nusprendė ieškovės Daugiabučio namo Kalvarijų 121 savininkų bendrijos ieškinį atsakovams B. R., D. A., A. B., J. B., Vilniaus miesto savivaldybei, savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūnijai ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos atstovaujamai Lietuvos valstybei dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių Kalvarijų g. 121, Vilniuje pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir nuosavybės teisių į minėtas patalpas grąžinimo bendrijos nariams atmesti, kaip nepagrįstą. Bylą dėl priešieškinio, kuriuo prašoma uždrausti A. K. naudotis kūrybinių dirbtuvių patalpomis, esančiomis Kalvarijų 121 Vilniuje, plane pažymėtomis 29-7, 29-8 ir 29-9, ir įpareigoti atlaisvinti šias patalpas, palikti nenagrinėtą.

Kaip atskiras turto objektas, namo statybos metais suformuotos patalpos, kurios 1962-19-04 registro įvardintos, kaip slėptuvė, o 1992-03-2 įvardintos - kūrybinėmis (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 98,79 kv. m. Kaip nurodoma registro duomenų banko išraše, jos apšildomos iš centralizuotų sistemų, įvestos gamtinės dujos, vandentiekis ir miesto kanalizacija (1t.b.l.7-10, 67, 68). Patalpų išdėstymas, jų vykdyta apskaita kadastrinių matavimų bylose ir tai, kad į patalpas galima patekti per du atskirus įėjimus iš dviejų namo laiptinių, teismo nuomone, aiškiai patvirtina jų autonomiškumą. Atskiros šių patalpų dalys nebuvo įtrauktos į butų inventorizavimo bylas, kaip butų priklausiniai ir niekas iš gyventojų bent dalies šių patalpų neįgijo. Šios patalpos atskirai buvo apšildomos ir tai patvirtina bendrovės Vilniaus energija reikalavimas apmokėti už gautą šilumos energiją, ką teismui patvirtino valstybę atstovaujančios Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė. Kaip nurodė teismui atsakovas B. R., dar 1989 m. pabaigoje šias patalpas, tuo metu priklausiusias kariniam daliniui, jis buvo išnuomojęs pagal sudarytą kūrybinių dirbtuvių nuomos sutartį.

Ieškovė bendrojo naudojimo patalpų perdavimą jai valdyti ir prižiūrėti grindžia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. sausio 19 d. įsakymu Nr.30-70 (2t., b.l. 165). Tačiau šio įsakymo 1p., kuriame kalbama apie šių patalpų perdavimą, niekaip nepatvirtina tos aplinkybės, kad bendrijai buvo perduotos ir ginčo patalpos.

Faktinis patalpų panaudojimas, nesant įrodymų apie jo teisėtumą, negali būti laikytinas pagrįstu, priskiriant šias patalpas bendrojo naudojimo patalpoms. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad ginčo patalpos niekada nebuvo įregistruotos kaip rūsiai, taigi, ir butų priklausiniai. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2006-10-12 raštu Nr. S-37882 nurodė, kad kadastro ir registro dokumentų bylos duomenimis patalpos, plane pažymėtos indeksais nuo 29-3 iki 29-9, 1962-10-04 buvo užfiksuotos kaip „slėptuvė“, o 1992-03-27 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu minėtos patalpos įvardijamos kaip kūrybinės patalpos. Šiame rašte paaiškinta, kad 2003m. klaidingai sukurtas slėptuvės patalpų registro įrašas 2004m. balandžio mėnesį buvo anuliuotas (1t., b. 7,104). Pastebėtina, kad rūsio patalpų plane ginčo patalpų indeksai 29-3, 29-4, 29-5, 29-6, 29-7, 29-8 ir 29-9, nėra pažymėti raide R, kaip kitos po namu esančios rūsio patalpos. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 13/2326 patvirtina aplinkybes, kad ginčo patalpos buvo registruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, turintis atskirą įėjimą bei neturintis funkcinio ryšio su butais, t.y. nesantis jų priklausiniais. Ginčo patalpos atskiru turtiniu objektu viešame registre įteisintos ir apskaitomos tik užbaigus namo statybą, jokiu funkciniu ryšiu su bendrijos nariams priklausančiais bendrojo naudojimo objektais niekaip nesusijusios, o bendrijai įsisteigus, minėtu administracijos direktoriaus įsakymu, jai nebuvo perduotos. Taigi bendrija, neturėdama teisės į ginčo patalpas, neturi teisės ir į ieškinį (CPK 5 str.1d.). Atsižvelgiant į tai, kad sandoris nuo 1992 m. buvo užregistruotas viešame valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, ir tuo metu intensyviai vyko butų privatizavimas, pagrįstai galima manyti, kad namo gyventojai, privatizuodami savo butus, negalėjo nepasidomėti, kam priklauso jų name esančios negyvenamosios patalpos, taigi, ieškininės senaties terminą praleido.

Pagal bendrijos pirmininko V. L. 2007 m. vasario 15 d. policijos nusikaltimų tyrimo skyriui pateiktą skundą dėl rūsio patalpų privatizavimo atliktas ikiteisminis tyrimas, Vilniaus m. apylinkės prokurorės nutarimu buvo nutrauktas, o V. L. skundai dėl tyrimo atnaujinimo miesto vyriausiajam prokurorui ir teismui buvo atmesti. Taigi naikinti ginčo patalpų privatizavimo sutartį bei kitas šių patalpų perleidimo sutartis net po to, kai šias patalpas buvusiems savininkams mirus ir neatsiradus paveldėtojų, perėmė valstybė, bei taikyti restituciją teisinio pagrindo nėra (CK 6.145 str.2 d.).

Esant tokioms aplinkybėms ieškinys atmestinas.

Dėl draudimo A. K. naudotis kūrybinių dirbtuvių patalpomis ir įpareigojimo atlaisvinti patalpas, priešieškinį pareiškusiems A. Č. ir J. Č. mirus, o Valstybę atstovaujančios mokesčių inspekcijai priešieškinio nepalaikant, ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtu (CPK 296 str.12p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Ieškovas Daugiabučių savininkų bendrija Nr. 121 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir ieškinį patenkinti.

Nurodo, kad B. R. buvo netinkama sandorio šalis, kadangi jis nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad jis turėjo teisę privatizuoti kūrybines dirbtuves, taip pat nepateikė įrodymų apie sudarytą nuomos sutartį. Iš ginčijamos sutarties teksto bei iš Registrų centro pateiktų išrašų matyti, kad teisėtai suformuoto ir įregistruoto kūrybinių dirbtuvių turto vieneto ginčijamos sutarties sudarymo metu, t. y. 1992-03-27 nebuvo. Teismas nevertino byloje esančio įrodymo – VĮ Registrų centro 2006-10-12 Nr. S-3-7882 rašto pagal kurios pavedimą, atlikus tarnybinį tyrimą, teismui buvo pranešta, kad duomenų apie rūsio patalpų statuso pakeitimą į „kūrybinės dirbtuvės“ nėra. Todėl nesant pakeisto statuso, jos negali būti pardavimo objektu.

Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2012-04-26 nutartyje pažymėtus teisiškai reikšmingus faktus, kurie turi būti ištirti pakartotinai nagrinėjant bylą. Taip pat nenustatė ar ginčo patalpos buvo apskritai buvo perduotos į savivaldybės balansą, kaip atskira negyvenamoji patalpa, o vadovavosi įrašu, liudijančiu apie 1962 m. buvusią „Slėptuvę“. Apelianto teigimu teismas nesivadovavo ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje nustatyta, kad A. B. nebuvo įtrauktas į butų privatizavimo komisijos sudėtį, be to Žirmūnų seniūnijos archyve nėra jokių duomenų apie 1992-03-27 privatizuotą rūsį, įvardintą dirbtuvėmis, mero potvarkio Nr. 1329, kurio pagrindu A. B. atstovavo Vilniaus m. Žirmūnų seniūnijos valdybą, nes 1991 m. mero potvarkių numeracija baigiasi Nr. 859, nėra ir Žirmūnų seniūnijos 1992-03-25 akto Nr. 5081. Apelianto teigimu, dokumentas apie ginčo patalpas – 2003-11-13 Nekilnojamojo turo banko išrašas, kuriame nurodyta patalpa slėptuvė yra 149 kv. m ploto, yra beveik dvigubai didesnė už ginčo patalpas, todėl šis dokumentas negali būti įrodymas apie ginčo patalpas, neteisingai teismas vertino aplinkybę, kad yra du įėjimai į rūsio patalpas, nes šie įėjimai yra bendri visiems namo gyventojams, be to nepagrįsti B. R. teiginiai, kad jis išsinuomavo patalpas iš karinio dalinio. Apeliantas nesutinka su atsakovų teiginiais, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi sandoris sudarytas ir įregistruotas 1991-03-27 tuometiniame Vilniaus teritoriniame valstybiniame inventorizavimo, projektavimo paslaugų biure. Ši institucija neatlikdavo išviešinimo funkcijos, todėl senatis negalėjo prasidėti nuo sutarties įregistravimo dienos šiame biure, o turi būti skaičiuojama K. sužinojimu apie galimą pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūnija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad patalpos nėra bendro naudojimo, o atskiras suformuotas objektas, kuris priklauso Lietuvos valstybei. Remiantis byloje esančiais įrodymais, B. R. turėjo teisę privatizuoti ginčo patalpas ir galėjo būti sutarties šalimi. Patalpos pagal tuo metu galiojusio LR butų privatizavimo įstatymo 2 str. 7 d. galėjo būti privatizuotos. Iš to seka, kad įstatymas numatė galimybę privatizuoti atskiras kūrybines dirbtuves, todėl B. R. buvo tinkamas subjektas privatizuoti patalpas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėdamas teisės į ginčo patalpas neturi teisės į ieškinį. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2014-09-30 Vilniaus miesto savivaldybės raštu Nr. A104-3724/14(3.11.1-TD) pridėtą raštą „Butų (patalpų) sąrašas pastate“, kuris buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-70 rengimo medžiaga. Minėtos sąrašo, kuris yra sudarytas Registrų centro, pirmame punkte aiškiai nurodyta, kad patalpos, kūrybinės dirbtuvės, 98,79 kv. m., priklauso A. Č. ir J. Č., todėl atsakovo teigimu, ginčo patalpa 2005-01-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-70 nebuvo perduota ieškovui ir negalėjo būti perduota, nes patalpa turėjo savininkus ir negalėjo būti laikoma bendro naudojimo patalpa. Papildomai pažymi, kad iš 1992-03-27 pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad B. R. už patalpas sumokėjo 19549 rb., taigi šis sandoris atlygintinas ir LR Civilinio kodekso 4.96 str. 2 d. taip pat nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

Apeliacinio proceso dalyku yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria yra atmestas ieškovo ieškinys.

Šioje byloje ieškovas ginčija 1992 m. kovo 27 d. pirkimo pardavimo sutartį dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių adresu Kalvarijų 121, Vilniuje, sudarytą tarp Žirmūnų seniūnijos ir B. R.. Kiti ginčijami sandoriai dėl šių patalpų perleidimo kitiems atsakovams yra išvestiniai.

Sandoriui, sudarytam 1992 m. kovo 27 d., taikytini sandorio sudarymo metu nustatyti negaliojimo pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straispnio 1 dalis nustato, kad Civilinio kodekso 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Ieškovas remiasi 1964 m. Civilinio kodekso 47 ir 48 straipsnio nuostatomis, nustačiusiomis, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja ir kad negalioja sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės interesams tikslą. Ieškovas nurodo, kad B. R. nebuvo tinkamu subjektu privatizuoti patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, ginčo patalpos esančios Kalvarijų g. 121, Vilniuje (plane pažymėtos Nr. 29-3 iki Nr. 29-9) nebuvo tinkamu privatizavimo objektu, nes nebuvo „kūrybinės dirbtuvės“, o sutartį pasirašęs A. B. – neįgaliotas asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu faktu, kad ginčo patalpos (plane pažymėtos nuo Nr. 29-3 iki 29-9), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, privatizavimo sandorio sudarymo metu, t.y. 1992 m. kovo 27 d. nebuvo namo bendro naudojimo patalpos. Nekilnojamojo turto kadarsto ir registro byloje 1962-10-04 yra fiksuoti įrašai apie tai, kad pastato (duomenys neskelbtini), patalpų, kurių Nr. 29-1 iki Nr. 29-12, paskirtis yra „slėptuvė“ ir tokia paskirtis buvo kitokia nei kitų rūsio patalpų (tuo pat metu patalpos Nr. 28, 30 nurodytos, kaip „sandėlis“). Tokios ginčo patalpos, įvardintos kaip „slėptuvė“, funkciniu požiūriu buvo savarankiškos, kadangi turėjo atskirą įėjimą ir galėjo būti naudojamos atskirai. Teisme liudytojai patvirtino, kad ginčo patalpos (plane pažymėtos nuo Nr. 29-3 iki 29-9) yra atskirtos nuo kitų rūsio patalpų (J. J., T. C., A. N., t. 2, b.l. 283-285). Tokios patalpos taip pat nebuvo priskirtos kuriam nors butui kaip priklausinys. Tai taip pat reiškia, kad tokios gyvenamosios paskirties pastate esančios patalpos galėjo būti savarankišku privatizavimo objektu pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą (šio įstatymo 2 str. 2 d. nustatė, kad pirkimo-pardavimo objektu taip pat yra pagal sutartis nuomojamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo kūrybinės studijos-dirbtuvės, įstatymo redakcija nuo 1991-12-20 iki 1992-10-11).

Taip pat teismas laiko neesminiais ieškovo argumentus, kad patalpų paskirtis buvo ne „kūrybinės dirbtuvės“ bet „slėptuvė“. Rašytiniai dokumentai, t.y. įrašai kadastro byloje rodo, kad 98,79 kv. m. ploto ginčo patalpų naudojimo paskirtis buvo įvardinta kaip „dirbtuvės“ dar iki ginčijamo sandorio, t.y. 1992 m. kovo 23 d. (kadastrinės bylos Nr. 13/2326 lapas 4). Be to, tuo metu kūrybinių dirbtuvių statuso suteikimo tvarka nebuvo apibrėžta. Ieškovas remiasi teisės aktu, įsigaliojusiu po sandorio - Vilniaus miesto mero 1992-06-08 potvarkiu Nr. 1069V patvirtinta Patalpų įrengimo tvarka savivaldybės fondo gyvenamųjų namų palėpėse, pusrūsiuose ir rūsiuose (baudžiamosios bylos Nr. 12-1-00752-07, lapas 20).

Duomenys apie tai, ar B. R. nuomavosi ginčo patalpas iki jų privatizavimo, nėra išlikę. Vilniaus miesto savivaldybės Žirmūnų seniūnija patvirtino, kad tokie duomenys, t.y. privatizavimo bylos, kai privatizavimo objektu buvo ne gyvenamosios paskirties patalpos, nėra saugomi (t. 1, b.l. 81). Vieninteliai įrodymai apie nuomos santykius yra B. R. ir tuometinio Žirmūnų seniūnijos seniūno A. B. paaiškinimai baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-00752-07. B. R. yra nurodęs, kad patalpas nuo 1990 metų nuomavosi iš karinio dalinio trečiojo asmens naudai konspiraciniais sumetimais, o prieš pat privatizavimą, neterminuotą nuomos sutartį sudarė su Žirmūnų seniūnijos seniūnu A. B., nes patalpos buvo perduotos į Žirmūnų seniūnijos balansą. B. R. teigė, kad nuomos sutartyje patalpos buvo įvardintos kaip „kūrybinės dirbtuvės“. Netikėti B. R. paaiškinimais nėra pagrindo, nes tokie paaiškinimai nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Seniūnas A. B. tokių paaiškinimų nepaneigė. Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija procesiniuose dokumentuose nurodo, kad nors dokumentai neišsaugoti, tokie santykiai yra labai tikėtini (t. 5, b.l. 3). Šiuo atveju atsižvelgiant į parėjusį ilgą laiką nuo sandorio sudarymo ir į tai, kad dokumentų neišsaugojo valstybinė institucija, nuomos santykius įrodančių dokumentų trūkumas negali būti laikomas aplinkybe, patvirtinančia ieškinio pagrindą, t.y. kad sandoris buvo sudarytas pažeidžiant įstatymu nustatytą tvarką ar visuomenės interesus (1964 m. CK 47, 48 str.).

Byloje taip pat nustatyta, kad A. B. pagal einamas seniūno pareigas (baudž. bylos Nr. 12-1-00752-07 lapai 52, 53, paskirtas seniūnu Vilniaus miesto valdybos 1990-10-30 potvarkiu Nr. 164V) buvo įgaliotas pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį sprendžiant butų privatizavimo klausimus. Jo įgaliojimus apibrėžia Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugpjūčio 15 d. potvarkio Nr. 1329V „Dėl gyvenamųjų namų, butų privatizavimo Vilniuje tvarkos“ 3 punktas. Šis potvarkis yra nurodytas 1992 m. kovo 27 d. pirkimo - pardavimo sutartyje, ir jis yra pateiktas į šią civilinę bylą (t. 2, b.l. 111-114). Nors potvarkyje atskirai neišskirta, ar seniūnas gali sudaryti sutartis dėl kitos paskirties patalpų privatizavimo, tačiau tai seka iš įgaliojimo prasmės, nes įgaliojimas suteikia teisę įgyvendinti Butų privatizavimo įstatymą, pagal kurį buvo privatizuota ir ginčo patalpa. Be to, pats A. B. paaiškinimuose yra nurodęs, kad faktiškai jis sprendė ne tik dėl butų ir namų privatizavimo, bet ir dėl kitų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose (baudž. bylos Nr. 12-1-00752-07 59-60 lapai).

Dėl restitucijos problemos ir ieškovo suinteresuotumo

Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos tos, kurios numatytos 2001 m. Civiliniame kodekse (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straispnio 2 dalis nustato, kad Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti). Panašioje byloje, spręsdamas dėl restitucijos po nuosavybės atkūrimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kasacinis teismas yra nurodęs, kad dėl nepagrįsto nuosavybės atkūrimo restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams <...>, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Teismų praktika, 2012, 37, p. 81-101).

Nors šiuo atveju nėra pagrindo ginčijamą privatizavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad restitucijos atveju ieškovas Daugiabučio namo Kalvarijų 121 savininkų bendrija į ginčo patalpas nepretenduotų ir bendrijos nariai automatiškai netaptų patalpų bendraturčiais, nes šios pataplos nebuvo namo bendro naudojimo patalpomis iki sandorio sudarymo ir todėl po restitucijos tokiomis negalėtų būti, o turėtų būti grąžintos į valstybinę nuosavybę kaip atskiras privatizavimo objektas.

Šiuo metu ginčijamų patalpų savininkas yra valstybė (dėl paveldėjimo, t. 4, b.l. 83). Todėl tai taip pat reiškia, kad ieškovo pareikštu ieškiniu teisėti interesai neginami ir negali būti apginti.

Dėl senaties taikymo

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas yra praleidęs 1964 m. CK 84 str. 1 d. numatytą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo 1992-03-27 sandorio įregistravimo viešame registre, ir tai taip pat yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju santykių stabilumas yra didesnė vertybė nei ieškovo siekiami tikslai, todėl ieškinio senatis pritaikyta pagrįstai.

Patikrinusi teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apelianto apskųstoje dalyje, teisėjų kolegija pagrindų teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui nenustatė.

Įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje šalys nepateikė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Daugiabučio namo Kalvarijų 121 savininkų bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.