Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-261-36-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-01-15
Bylos Nr.: P-261-36-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas: P. M.

Kategorijos

66.9pavadinimo nepavyko patikrinti
66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
66.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P-261-36/2008Procesinio sprendimo kategorija 66.9; 66.11; 66.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. M. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N 16-1177/2007 pagal pareiškėjos P. M. skundą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

P. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2006 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba (toliau – Institucija) nutarimą, kuriuo už Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus pagal Administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 124 bei 130² straipsnius jam paskirta 100 Lt bauda ir pažeidimas įvertintas 2 balais, ir grąžinti bylą Institucijai nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodė, kad byla išnagrinėta pažeidžiant ATPK 272 straipsnio 1 dalį, nes jam nebuvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą. Jis buvo išvykęs į užsienio valstybes, byloje nėra duomenų apie šaukimo jam įteikimą. Pareiškėjo teigimu, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog faktas, kad traukiamas atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu nerandamas, nes jis ten negyvena, ir teismas dėl to neturi galimybės jam pranešti apie posėdį, nėra kodekse numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant, ir kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atžvilgiu negali būti blogesnė už padėtį asmens, kurio atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo įteiktas ir Institucijos nutarimas. Pareiškėjo teigimu Institucijos nutarime nurodytomis dienomis, vairuodamas automobilį, jis leistino greičio neviršijo ir pažeidimų nepadarė, mano, kad buvo užfiksuotas ne jo automobilio greitis, nes eismas vyko srautu, iš abiejų pusių važiavo automobiliai, o jis važiavo pirma juosta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 29 d. nutartimi P. M. skundo netenkino, 2006 m. rugsėjo 13 d. Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad pažeidėjo kaltė dėl padarytų teisės pažeidimų įrodyta administracinių teisės pažeidimų protokolais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, greičio matavimo prietaisų parodymais, liudytojų policijos pareigūnų S. K., P. S., E. M. ir I. L. parodymais. Teismas konstatavo, kad Institucijos nutarimas buvo priimtas pažeidžiant ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, bet nagrinėjant bylą teisme pirmosios instancijos tvarka buvo užtikrintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės bei pašalintos ikiteisminėje administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadijoje padarytos klaidos. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Institucijos nutarimą. Teismas pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir nustatė pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pareiškėjas pakartotinai per vienerius metus padarė aštuntą tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam buvo taikyta administracinė nuobauda.

III.

Apeliaciniu skundu P. M. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba nutraukti bylą nesant nusižengimo sudėties. Apeliacinis skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirminiame skunde apygardos administraciniam teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti teismo nutartį nepakeistą.

III.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi apeliacinio skundo netenkintino. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, kurių teisingumu teisėjų kolegija neabejoja. Byloje esant vieni kitiems prieštaringų duomenų, bylą nagrinėjantis teismas turi nuspręsti, kuriais duomenimis remiantis turi būti priimamas procesinis sprendimas, o kurie duomenys laikytini nepatikimais, neturinčiais įrodomosios galios. Byloje surinktų duomenų vertinimą teismas privalo atlikti pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei įstatymu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, jog 2006 m. gegužės 12 d. 20.35 val. Klaipėdoje, Minijos g., ir 2006 m. birželio 4 d. 14.40 val. Kauno rajone galėjo būti užfiksuotas ne apelianto, o kitų asmenų vairuojamų automobilių greitis. Liudytojai, policijos pareigūnai E. M., I. L., P. S., S. K. apelianto P. M. padarytus pažeidimus užfiksavo vykdydami tarnybines pareigas, jų parodymai apie bylos aplinkybes yra išsamūs ir nuoseklūs, jokių prieštaravimų jų tarnybiniuose pranešimuose ir teismo posėdžių metu pateiktoje informacijoje nėra. Nėra jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima manyti, kad šie liudytojai nepagrįstai nustatė, jog P. M. pažeidė KET reikalavimus ir nesant pagrindo surašė jam administracinių teisės pažeidimų protokolus, tad teismas pagrįstai jų parodymus vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi. Policijos pareigūnai vien dėl savo užimamų pareigų nėra laikomi šališkais, suinteresuotais asmenimis, kurių parodymais neturėtų būti tikima. Pats apeliantas yra bylos baigtimi suinteresuotas proceso dalyvis, tad jo parodymus teismas pagrįstai vertino kaip neobjektyvius. Apelianto vairuojamo automobilio greitis abiem atvejais buvo užfiksuotas greičio matavimo prietaisais, turinčiais galiojančius patikros liudijimus, kas patvirtina, jog tie prietaisai yra tinkami naudoti ir kad matuojant greitį negalėjo būti padaryta klaida. Fiksuojant greičio viršijimą nėra privaloma filmuoti, fotografuoti ar dar kitaip panašiai fiksuoti daromą pažeidimą, tad nagrinėjamoje byloje negali būti ir apelianto reikalaujamų papildomų jo kaltės įrodymų. Teismas nenustatė, kad rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, būtų padaryti kokie nors teisingam bylos nagrinėjimui įtakos galėję turėti pažeidimai. P. M. pranešimai apie bylos nagrinėjimą buvo siunčiami jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau jis, žinodamas apie bylos nagrinėjimą, paskirtą 2006 m. gegužės 18 d., birželio 29 d., tuo laiku išvažinėjo į užsienio šalis, vis prašydamas bylos nagrinėjimą atidėti ir tokiu būdu jį vilkindamas. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai. Teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas išnagrinėjo visus P. M. skundo argumentus, pripažino, kad Institucija, priimdama 2006 m. rugsėjo 13 d. nutarimą, pažeidė ATPK 272 straipsnio nuostatas, nes apribojo pareiškėjo teisę dalyvauti bylos nagrinėjime. Tačiau pagrįstai, vadovaudamasis teismų praktika, apygardos administracinis teismas nurodė, jog net ir tuo atveju, kai nagrinėjimas Institucijoje vyksta nepakankamai užtikrinant traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens, šios klaidos paprastai gali būti ištaisomos pirmosios instancijos teisme, jei jame nagrinėjant bylą buvo užtikrintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės. P. M. dalyvavo teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 6 d., tačiau atidėjus bylos nagrinėjimą 2007 m. sausio 8 d., jis į teismo posėdį neatvyko, teismo posėdžio dieną faksu atsiuntęs teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl negalėjimo atvykti sugedus automobiliui. Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį jo prašymą ir protokoline nutartimi nutarė atmesti, pagrįstai prašyme nurodytos priežasties nepripažinęs svarbia (b. l. 151). Pirmosios instancijos teismui nutarus atidėti bylos nagrinėjimą 2007 m. sausio 18 d. ir pakartotinai kviesti į teismo posėdį liudytoją S. K., apeliantui apie šį teismo posėdį jo nurodytu adresu Paribio g. 28-14, Vilniuje, buvo pranešta tinkamai – teismo pranešimu (b. l. 160), kadangi Administracinių bylų teisenos įstatymo 123 straipsnio 1 dalies ir 73 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia skundą padavusį asmenį, kaip ir kitus proceso dalyvius, apie teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme laiką ir vietą informuoti pranešimu be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas, kai bylos nagrinėjimas būna atidėtas. Be to, apeliantas, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi ir pakankamai rūpestingas, pats turėjo galimybę iš teismo raštinės darbuotojų sužinoti apie bylos nagrinėjimo laiką Vilniaus apygardos teisme. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių apeliacine tvarka apskųsti sprendimai dėl anksčiau procese padarytų klaidų nėra naikinami, kadangi nėra jokio pagrindo manyti, jog tos klaidos sutrukdė byloje nustatyti tiesą.

IV.

P. M. padavė prašymą atnaujinti procesą P. M. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N 16-1177/2007 remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

Vyriausias administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartyje neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl P. M. argumentų dėl pirmos instancijos teismo pažeistos jo nekaltumo prezumpcijos, tuo pažeisdamas patraukto administracinėn atsakomybėn asmens nekaltumo prezumpciją, o tuo pačiu ir susiformavusią administracinių teismų praktiką, nes a priori pripažino asmenį kaltu dėl nusižengimo, kurio atžvilgiu nėra priimto įsiteisėjusios teismo sprendimo. Šis nutarties argumentas nėra pagristas jokiais motyvais, todėl mano, kad nutartis yra be motyvų.

Teismas vadovavosi Vilniaus miesto VPK Eismo priežiūros tarnybos pateiktais klaidinančiais duomenimis apie galiojančius P. M. administracinius teisės pažeidimus. Tačiau byloje pateikti pažeidimai bylos nagrinėjimo metu buvo negaliojantys, nes yra nagrinėjami teismuose, o galutinis sprendimas atitinkamose bylose nėra priimtas. Teismas rėmėsi Institucijos duomenų bazėje esančiais įrašais apie galiojančias nuobaudas, kurios iš tikro yra negaliojančios. Europos žmogaus teisių teismas yra pasisakęs, kad nei vienas teismas ar valstybės pareigūnas negali pareikšti, kad kaltinamasis yra kaltas padaręs nusižengimą, jei jis nebuvo teistas ir jam nepaskelbtas apkaltinamasis nuosprendis. „Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jei, prieš tai neįrodžius kaltinamojo kaltės pagal įstatymus ir jam nesuteikus galimybės pasinaudoti teise į gynybą, jo atžvilgiu priimtas teismo sprendimas perteikia nuomonę, kad jis yra kaltas" (Europos žmogaus teisių teismo byla „Minelli prieš Šveicariją A62 (1983 m.), 38 dalis." Iš Institucijos pateiktų duomenų bazės išrašų akivaizdu, kad negaliojančiomis nuobaudomis buvo vadovautasi kaip galiojančiomis, tuo grubiai pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Šis principas įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Nekaltumo prezumpcija įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje. Nekaltumo prezumpcijos principas detalizuotas baudžiamojo proceso kodekse nurodant, kad niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir remiantis įstatymu. Analogiškai šis nekaltumo principas taikomas administracinių teisės pažeidimų byloje, nes administracinėn atsakomybėn patraukto asmens procesinė padėtis negali būti blogesnė už patraukto baudžiamojon atsakomybėn.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atmesdamas P. M. apeliacinį skundą, nes patrauktas atsakomybėn asmuo nepakankamai domėjosi bylos eiga, pakartotinai pažeidė patraukto administracinėn atsakomybėn asmens nekaltumo prezumpciją, o tuo pačiu ir susiformavusią administracinių teismų praktiką, nes prievolė įrodyti kaltę ir laiku pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tenka kaltinimui - t.y. policijos pareigūnams ir teismui (ATPK 272 str.).

Teisė būti informuotam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką turi būti reali, kad atsakomybėn patrauktas asmuo galėtų realiai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą ir dalyvavimą bylos nagrinėjime. Ši teisė yra pažeidžiama, kai apeliacinis teismas argumentuoja, kad pirmos instancijos teismo sprendimas negali būti naikinamas dėl netinkamo atsakomybėn patraukto asmens informavimo apie bylos nagrinėjimo laiką, nes apeliantas pats turėjo galimybę sužinoti apie bylos nagrinėjimo laiką teisme. Tokie teismo argumentai pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir teisę į teisingą teismą ir jo procesą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jei, prieš tai neįrodžius kaltinamojo kaltės pagal įstatymus ir jam nesuteikus galimybės pasinaudoti teise į gynybą., jo atžvilgiu priimtas teismo sprendimas perteikia nuomonę, kad jis yra kaltas". Nekaltumo prezumpcija apima teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save, į kurią įeina teisė neduoti parodymų ir teisė neteikti įrodymų, kuriais asmuo pats save apkaltintų. Galioja principas nemo tenetur prodere seipsum („niekas neverčiamas apkaltinti pats save"). Kaltinamasis gali nesutikti atsakyti į klausimus ir nesutikti pateikti įrodymų, taip pat neprivalo domėtis bylos eiga. Prievolė tinkamai informuoti kaltinamąjį apie jo teisės ir bylos nagrinėjimą tenka kaltinimui. Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad, nors konkrečiai nepaminėta Europos žmogaus teisių konvencijoje, teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save yra tarptautinės bendrijos pripažinta norma, sudaranti „teisingo teismo proceso sąvokos esmę". Ji apsaugo kaltinamąjį nuo nepagrįstos teisėsaugos institucijų prievartos, taip sumažinant teismo klaidų riziką ir įgyvendinant sąlygų lygiavertiškumo principą. Kaltinimas, išdėstydamas argumentus, neturi remtis rodymais, gautais per prievartą ar darant spaudimą arba nagrinėti bylą tinkamai nepranešus kaltinamajam apie bylos nagrinėjimą, ar pripažįstant kaltinamąjį kaltu vien tik todėl, kad jis slapstosi ar vengia dalyvauti bylos nagrinėjime. Saugumas ir viešoji tvarka negali pateisinti šių teisių panaikinimo. Šios teisės yra tarpusavyje susijusios; verčiant pateikti įrodymų, kuriais asmuo pats save apkaltintų arba pripažįstant kaltu vien tik todėl, kad jis slapstosi, pažeidžiama teisė neduoti parodymų. Verčiant bendradarbiauti su valdžios institucijomis ikiteisminiu etapu gali būti pažeista teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save ir keliamas pavojus tolesniam bylos nagrinėjimui. Teisė neduoti parodymų gali būti panaudojama policijos apklausos metu ir teisme. Kaltinamasis turėtų turėti teisę neduoti parodymų ir netgi teisę neatskleisti savo gynybos argumentų prieš teismą. Valstybių narių įstatymai pripažįsta asmens teisę dalyvauti bylos nagrinėjime ir neduoti parodymų tyrimo metu, kai jis yra apklausiamas policijos ar ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tačiau apie šią teisę kaltinamasis gali būti informuojamas įvairiai; svarbus šios teisės apsaugos aspektas yra tai, kad kaltinamasis apskritai apie ją būtų informuojamas. Tačiau minėtu atveju P. M. policijos pareigūnai šaukimo neišsiuntė - buvo išsiųstas tik pranešimas, apie kurio įteikimą laiku byloje nėra duomenų, nors Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nustato, kad nesant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, administracinio teisės pažeidimo gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. (2001 m. vasario 15 d. Biuletenis Nr. 1, p. 331). Byloje nėra duomenų, kad apie 2006 m. rugsėjo 13 d. nagrinėjimą policijoje P. M. buvo laiku informuotas. Jis aktyviai dalyvavo byloje ir nuolat informuodavo apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą. Teisingumo ir protingumo principui bei suformuotai praktikai prieštarauja skundžiama teismo nutartis, pagal kurią informavimas apie dažną gyvenamosios vietos keitimą įrodo patraukto atsakomybėn asmens nesąžiningumą, kai tuo tarpu situacijos, kuriose traukiamas atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, keičia gyvenamąją vietą arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu nerandamas, nes jis ten negyvena arba išvyko, ir policija dėl to neturi galimybės jam pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nėra kodekse numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant ir yra apibrėžiamos kaip procesinė kliūtis bylai išnagrinėti, pagal ATPK 35 straipsnio 3 dalį yra teisinis pagrindas administracinių nuobaudų skyrimo terminams pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. (2002 m. lapkričio 26 d., Nr. 20 K Biuletenis Nr. 3, p. 262). Skundžiamoje nutartyje teigiama, kad P. M. pateikė prašymus policijai atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau nepateikė įrodymų, kad tikrai bus išvykęs. P. M. teisė į gynybą buvo pažeista laiku neinformuojant apie naujai paskirtą bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Prievolė pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tenka policijos pareigūnams ir teismui, todėl P. M. neturėjo domėtis bylos eiga policijoje ir teisme ir pats bandyti sužinoti bylos nagrinėjimo laiką, o turėti laukti, kada policijos pareigūnai ir teismas laiku praneš jam apie paskirtą bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nes taip numato įstatymas (ATPK 272 str.). Tam tikri veiksniai padeda nustatyti, ar pažeistos teisės į teisingą teismo procesą, jei iš to, kad kaltinamasis neduoda parodymų arba vengia bylos nagrinėjimo, teismas padaro neigiamas išvadas. Išvados turėtų būti daromos tik tuomet, kai kaltinimas -1.y. policija pateikia prima facie argumentų. Tada teisėjas turi teisę daryti išvadas. Leistinos tik sveikai nuovokai neprieštaraujančios išvados. Priežastys, dėl kurių daromos tokios išvados, turi būti paaiškintos teismo sprendime. Įrodymai prieš kaltinamąjį turi būti itin svarūs. Nutartis prieštarauja administracinių teismų praktikai dėl informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką bei prašymų dėl liudininkų iškvietimo nagrinėjimo. P. M. nebuvo informuotas nei apie bylos nagrinėjimą Eismo priežiūros tarnyboje - jam nebuvo įteiktas šaukimas, nei apie nagrinėjimą teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau - ABTĮ) nustato, kad proceso dalyviams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos 73 str. 2 d.), kuris pristatomas į oficialiai deklaruotą jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę (ABTĮ 73 str. 3 d.). Tačiau byloje nėra duomenų apie šaukimo įteikimą. ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (ATPK 272 straipsnis). Faktas, jog traukiamas atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu nerandamas, nes jis ten negyvena, ir teismas dėl to neturi galimybės jam pranešti apie posėdį, nėra kodekse numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant. (2002 m. lapkričio 26 d., Nr. 20-K biuletenis Nr. 3, p. 262). Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atžvilgiu negali būti blogesnė už padėtį asmens, kurio atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje (2003 m. sausio 22 d. Nr. 26.1-K biuletenis Nr. 4, p. 421). ATPK nedetalizuoja, kaip asmuo turi būti informuojamas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Tačiau LR baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad laisvėje esantis nuteistasis ar išteisintasis į teismo posėdį kviečiamas šaukimu. Jeigu nuteistasis ar išteisintasis laikinai išvykęs, šaukimas jam perduoti įteikiamas pasirašytinai kam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių asmenų arba nuteistojo ar išteisintojo darbovietės administracijai (BPK 375 str. 3 d.; 319 str. 2 d.). Tačiau taip padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė iškviesti liudininkus ir priimti P. M. pateiktus įrodymus. Šiuos argumentus Vyriausias administracinis teismas atmetė kaip nepagristus, nenurodydamas jokių motyvų, todėl nutartis yra be motyvų. ABTĮ 123 str. 1 d. minimas pranešimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinių teisės pažeidimų bylose. Iš šių įstatymų nuostatų darytina išvada, kad ATPK nuostata apie šaukimo išsiuntimą taikytina tuomet, kai administracinio teisės pažeidimo byla atitinkamo pareigūno (organo) arba teismo nagrinėjama pirmą kartą, kai įstatymo numatytų subjektų dalyvavimas reikalingas tam, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka apygardų administraciniuose teismuose ir tikrinant jau paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, pagal ABTĮ 123 str. 1 d. skundą padavusiam asmeniui ir administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui) tik praneština apie teismo posėdžio laiką ir vietą, šaukimas nebesiųstinas (2001 m. vasario 15 d. Biuletenis Nr. 1, p. 331). Šiuo atveju P. M. net nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą policijoje, nes šaukimas nebuvo laiku įteiktas ir byloje nėra įrodymų, kad P. M. buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Apie bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme taip pat nebuvo tinkamai pranešta - byloje nėra įrodymų, kad P. M. gavo pranešimus, todėl negalima pagristai teigti, kad apeliantas galėjo realiai pasinaudoti teise į gynybą. Teismas konstatavo, kad policijos pareigūnai pažeidė apelianto teises tinkamai nepranešdami apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, apelianto judėjimo laisvė nėra apribota, o teisė reikšti prašymus yra viena iš pagrindinių teisių į gynybą todėl minėti apeliacinio teismo argumentai dėl vilkinimo. Bylą vilkino patys policijos pareigūnai ir teismas, nesilaikydami pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tvarkos ir kitų procesinių nuostatų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktika nustato, kad faktas, jog traukiamas atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, keičia gyvenamąją vietą arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu nerandamas, nes jis ten negyvena arba išvyko, ir policija dėl to neturi galimybės jam pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nėra kodekse numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant. Tokia faktinė situacija, apibrėžiama kaip procesinė kliūtis bylai išnagrinėti, pagal ATPK 35 straipsnio 3 dalį yra teisinis pagrindas administracinių nuobaudų skyrimo terminams pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Šiam terminui pasibaigus, atsiranda aplinkybės, darančios administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą, todėl byla turi būti nutraukiama (ATPK 250 straipsnio 7 punktas). Administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintas administracinių teisės pažeidimo bylų teisenos reglamentavimas yra abstraktaus pobūdžio, apibrėžiantis tik pagrindines procesines taisykles. Todėl, pagal suformuotą teismų praktiką, manoma, jog, siekiant įgyvendinti kodekse nustatytus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius (ATPK 248 straipsnis), administracinių bylų iškėlimo stadijoje pagal kompetenciją veikiantys pareigūnai, įvertinę administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu nustatytas konkrečias aplinkybes: asmuo, traukiamas atsakomybėn, pareiškia neturįs nuolatinės gyvenamosios vietos, vengia ją nurodyti ar objektyviai akivaizdūs požymiai liudija asmens asocialią gyvenseną ir pan., turi, esant kodekse numatytoms sąlygoms, taikyti administracinį sulaikymą, o kitais atvejais - teisėtomis priemonėmis užtikrinti, kad teisės pažeidėjai apie bylos nagrinėjimą būtų informuojami kitais būdais - pvz. per darbovietes ir ar gyvenamosios vietos pastatų administratorius (2002 m. lapkričio 26 d., Nr. 20 K Biuletenis Nr. 3, p. 262). Tačiau byloje nėra įrodymų, kad policijos pareigūnai bandė surasti P. M. kitais būdais ar įteikti jam šaukimą pranešant apie paskirtą bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

Nutartis prieštarauja administracinių teismų praktikai dėl liudininkų apklausimo ir įrodymų pakankamo. Analogiškos bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, o ne formuojant naują teismų praktiką. Nurodytos bylos yra susijusios su administracinių teisės pažeidimų procesu, kuris turi būti visiems taikomas vienodai, nepriklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Teisė į teisingą ir visiems vienodą procesą yra visuotinė. Nurodytose bylose buvo analogiškos situacijos, todėl apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje kyla įrodymų pakankamumo problema. Lietuvos vyriausias administracinis teismas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarčių argumentas, kad apelianto kaltė įrodyta policijos pareigūnų parodymais ir administracinio teisės pažeidimo protokolais bei tarnybiniais pranešimais, yra nepakankamas ir prieštarauja administracinių teismų praktikai. Turi būti atskleistas pačių parodymų ydingumas ir neatitikimas objektyviems duomenims. Įrodymų vertinimas, bylos aplinkybių, turinčių įtakos išvadoms dėl administracinio nusižengimo padarymo pripažinimo, svarstymas, yra policijos ir apygardos administracinio teismo prerogatyva ir vertinimas didžiąja dalimi priklauso nuo vidinio įsitikinimo, tačiau bylos duomenys, kurie nepriimtini, turi būti argumentuotai atmesti dėl jų nepatikimumo pagal parodymų turinį, bet ne pagal pateikimo šaltinį. Teismas nutartyje teigia, kad nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymais, nes jie atitinka tarnybinį pranešimą ir protokolą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje buvo nagrinėjami du atskiri teisės pažeidimai, apklausti buvo tik pažeidimą užfiksavę policijos pareigūnai, tačiau apeliantui užduoti jiems klausimus nebuvo leista, nes apeliantas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką. Šie policijos pareigūnų parodymai yra vieninteliai kaltės įrodymai, prieštaraujantis P. M. parodymams. Šis prieštaravimas nėra panaikintas kitomis savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareigūno tarnybinis pranešimas, patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimas - tai įstatymo nustatyta tvarka gauti parodymai apie byloje žinomas aplinkybes. Teisės pažeidimo protokolas, atsižvelgiant į paskirtį, gali patvirtinti tik teisei priešingos veikos fiksavimo faktą, bet pats savaime negali užfiksuoti teisės pažeidimo sudėties elementų. Todėl juo negalima remtis kaip tiesioginiu įrodymu, paliudijančiu P. M. veiksmus - teisės pažeidimo subjektyviąją pusę ir pan. Taigi, šie dokumentai tėra tik antrinis įrodymas, kuris yra pirminio šaltinio - pareigūno teiginių -atspindys. Suprantama, administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaip taisyklė, neprieštarauja tarnybiniam pranešimui. Todėl tarnybinio pranešimo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo tarpusavio vidinis atitikimas įrodinėjamųjų faktų prasme nepadidina jų įrodomosios galios.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas, kad informacija jame pateikta raštu, negali būti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, o patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai - nepatikimais, kadangi jis apkaltintas. Policijos pareigūnai įrodinėjimo pareigos neįvykdė tinkamai, nes nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, savarankiškų įrodinėjimo priemonių, betarpiškai patvirtinančių ginčytinas aplinkybes, kurių pagrindu galima būtų daryti aiškią išvadą apie buvusią incidento situaciją - teisės pažeidimo subjektyviąją pusę. Byloje nėra P. M. automobilio nuotraukų, kuriose būtų matyti, kad būtent jo vairuojamas automobilis viršijo greitį. Byloje nėra pateikta jokių kitų savarankiškų P. M. kaltės įrodinėjimo priemonių, išskyrus policijos pareigūnų teiginius, kuriems tiesiogiai prieštarauja P. M. teiginiai. Esant tokioms abejonėms, tyrimo atlikimas, kalto asmens nustatymas ir paieška yra Institucijos pareiga. Kilius neaiškumams, turi būti vadovaujamasi principu, kad visos abejonės ir netikslumai aiškinami apkaltintosios pusės naudai. Nutarimas ir nutartis pripažįstami pagrįstais, kai faktinės aplinkybės, kurios nustatytos įrodymais, įvertintos pakankamumo ir patikimumo aspektais. (ATPK 256 str., 257 str.). Tokios išvados iš priimtųjų dokumentų padaryti negalima.

Tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo abejoja, ar administracinis teisės pažeidimas buvo fiksuojamas tinkamai ir ar jį fiksavę pareigūnai tinkamai vykdė savo pareigas, turi būti renkami įrodymai, paneigiantys administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens abejones. Priešingu atveju turi būti daroma išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės proceso metu buvo pažeistos, o reikšmingos bylai aplinkybės neišaiškintos (LVAT nutartis administracinėje byloje N12 - 125 - 04).

Tačiau Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nukrypta nuo šios suformuotos administracinių teismų praktikos ir nenustatytos svarbios aplinkybės, neapklausti liudininkai, nepanaikinti liudininkų ir P. M. parodymų prieštaravimai. Taip pat priešingai suformuotai teismų praktikai, nutartyje formuojama nauja teismų praktika ir teigiama, kad nagrinėjamoje byloje negali būti apelianto reikalaujamų papildomų kaltės įrodymų. Tuo pripažįstama, kad vieninteliai įrodymai tėra tik policijos pareigūnų prielaidos, kurios tiesiogiai prieštarauja apelianto parodymams. Vadovaujantis teismų praktika - nesant galimybės surinkti papildomų įrodymų, ką konstatavo apeliacinis teismas, byla turėtų būti nutraukta dėl įrodymų nepakankamumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje teisės normoje numatytiems pagrindams. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujintas jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pareiškėjas prašydamas šiuo pagrindu atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatskleidė įrodymų ydingumo ir neatitikimo objektyviems duomenims, nepasisakė dėl nekaltumo prezumpcijos, asmenį pripažino kaltu nepagrįstais argumentais.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal 133 straipsnį apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, todėl sprendžiant klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, reikia remtis ABTĮ 86 straipsniu. Šis straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartis atitinka teismo nutarčiai keliamus reikalavimus, nes buvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, turinčius įtakos atsakomybei. Esant šioms aplinkybėms atnaujinti procesą remiantis tuo pagrindu, kad teismo nutartis yra be motyvų nėra pagrindo. Šioje dalyje prašymas netenkintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu pareiškėjas nurodo, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Paneigiančių šią aplinkybę įrodymų pareiškėjas nepateikė, tačiau nurodo, kad nuobaudos skyrimo metu anksčiau padaryti pažeidimai buvo negaliojantys. Šis argumentas yra nepagrįstas. ATPK 36 straipsniu nustatyta, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Ši teisės norma nustato, kad jei asmuo per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, padaro naują pažeidimą laikoma, kad jis yra padaręs pažeidimą ir šią aplinkybę, remiantis ATPK 32 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Priimant 2006 m. rugsėjo 13 d. nutarimą skirti nuobaudą pareiškėjas buvo baustas administracinėmis nuobaudomis ir jų galiojimo laikas, remiantis ATPK 36 straipsnio tvarka, nebuvo pasibaigęs (b. l. 27-31). Todėl pagrįstai buvo pripažinta, kad tai atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Šiuo atveju pripažinus pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis anksčiau yra padaręs pažeidimus nebuvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, nes dėl anksčiau padarytų pažeidimų pareiškėjas neteikė skundo teismui ir šioje byloje kaltės klausimas dėl anksčiau padarytų pažeidimų nebuvo svarstomas. Vilniaus m. VPK VP Eismo priežiūros tarnybos 2006 m. spalio 3 d. pažyma apie padarytus pažeidimus buvo pakankamas įrodymas patvirtinantis faktus apie anksčiau padarytus pažeidimus.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjo teisė dalyvauti teismo posėdyje nebuvo pažeista ir apeliacinės instancijos teismas tokia išvadą pagrindė teisiniais argumentais. Pareiškėjas naujai paaiškėjusių aplinkybių dėl šios teisės galimo pažeidimo nenurodė, todėl pagrindo atnaujinti procesą šio prašymo apimtyje nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu procesas gali būti atnaujintas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. N12-125-04 suformuota praktika dėl įrodinėjimo ribų ir įrodymų rinkimo paneigiančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens abejones.

Pareiškėjas taip pat prašyme nurodo, kad buvo nesivadovauta praktika dėl pranešimo apie bylos nagrinėjimą teisės pažeidėjui būdo. Pareiškėjas prašymą grindžia konsultacija dėl ATPK 272 straipsnio taikymo (Biuletenis Nr. 3, psl.262).

Prašymas šioje dalyje nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs P. M. skundą įvertino įrodymus ir pripažino, kad įrodymai, patvirtinantys atsakomybėn traukiamo asmens kaltę yra patikimi. Nesant abejonių dėl kaltę patvirtinančių įrodymų nebuvo pagrindo spręsti dėl papildomų įrodymų rinkimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi nustatė, kad pareiškėjui apie teismo procesą pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai pranešta. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl traukiamo administracinėn atsakomybėn teisės dalyvauti nagrinėjant bylą institucijoje pažeidimas gali būti ištaisytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. P. M. teisė dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apribota.

Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartis atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką anksčiau nagrinėtose bylose ir šioje dalyje prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Pareiškėjas nepagrindė prašymo atnaujinti procesą argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, todėl procesas administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal P. M. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys