- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- 1A-81-238-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00653-2009-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Civilinis ieškovas
- VSDFV Marijampolės skyriaus
- Advokatai
- Rita Petručionytė
Teisėjas D. Gudas Teisminio proceso Nr.1-64-1-00653-2009-7; Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
2011 m. balandžio 21d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Ritai Petručionytei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. ir O. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos (toliau-LR BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinti.
Paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į O. Š. paskirtą ir neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį bei skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į J. Š. 8,7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinti.
Civilinio ieškovo VSDFV Marijampolės skyriaus pareikštas civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Š. pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą padėti savo dukrai O. Š., dirbančiai jo vardu įregistruotame ūkyje, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, iš anksto susitaręs bei veikdamas bendrai su O. Š., už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2008-10-29, iš kurio skaičiuojama motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiai, kaip O. Š. darbdavys, žinodamas, kad pastaroji yra nėščia, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui suklastotus tikrus dokumentus: 2008 m. liepos 9 d. pateikė Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 2 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodydamas, kad 2008 metų 2 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 9000 Lt darbo užmokestis; 2008 m. spalio 14 d. pateikė Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 3 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodydamas, kad 2008 metų 3 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 9000 Lt darbo užmokestis; 2009 m. sausio 13 d. pateikė Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 4 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodydamas, kad 2008 metų 4 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 3000 Lt darbo užmokestis, nors realiai O. Š., su kuria yra sudaryta darbo sutartis, pateiktais periodais atlyginimo nemokėjo, bei šių suklastotų dokumentų pagrindu O. Š. 2008-11-06 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui pateikė prašymą skirti jai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu bei 2009-03-17 pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu, nurodydama pervesti pinigus į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais apgaule įgijo teisę gauti didelės vertės svetimą turtą – 9830,36 Lt dydžio motinystės pašalpą, kuri O. Š. buvo išmokėta į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei 49088,04 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, iki 2009-12-31 išmokant į O. Š. asmeninę sąskaitą Nr (duomenys neskelbtini) 23716,67 Lt, o kitus 25371,73 Lt išmokant iki 2011-01-08.
O. Š. pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, iš anksto susitarusi bei veikdama bendrai su savo darbdaviu J. Š., pastarajam už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2008-10-29, iš kurio skaičiuojama motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiai, pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui suklastotus tikrus dokumentus: 2008 m. liepos 9 d. pateikus Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 2 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodžius, kad 2008 metų 2 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 9000 Lt darbo užmokestis; 2008 m. spalio 14 d. pateikus Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 3 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodžius, kad 2008 metų 3 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 9000 Lt darbo užmokestis; 2009 m. sausio 13 d. pateikus Pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį 4 ketvirtį priedą SAM3SD, melagingai nurodžius, kad 2008 metų 4 ketvirtį O. Š. buvo išmokėtas 3000 Lt darbo užmokestis, nors realiai O. Š., su kuria yra sudaryta darbo sutartis, pateiktais periodais atlyginimo nemokėjo, bei šių suklastotų dokumentų pagrindu O. Š. 2008-11-06 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui pateikė prašymą skirti jai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu bei 2009-03-17 pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu, nurodydama pervesti pinigus į jos asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais apgaule įgijo teisę gauti didelės vertės svetimą turtą – 9830,36 Lt dydžio motinystės pašalpą, kuri O. Š. buvo išmokėta į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei 49088,04 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, iki 2009-12-31 išmokant į O. Š. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 23716,67 Lt, o kitus 25371,73 Lt išmokant iki 2011-01-08.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu J. Š. ir O. Š. dėl kaltinimo pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino. Teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog J. Š. ir O. Š. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Teismas nurodė išteisinamojo nuosprendžio priėmimo įstatyminį pagrindą – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Nuosprendyje teismas pateikė ir išdėstė sukčiavimo kaip nusikaltimo esmę ir sampratą. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, darė išvadą, jog nebuvo kaltinamųjų išankstinio susitarimo pakelti O. Š. atlyginimą, siekiant ateityje iš to gauti naudos, nes J. Š. nežinojo, jog O. Š. yra nėščia.
Teismas nustatė, jog atlyginimas O. Š. buvo padidintas dėl kitų priežasčių, nes O. Š. ketino išvykti į užsienį, o tuo metu ji buvo pagrindinė darbininkė ūkyje. Teismas konstatavo, jog J. Š. ūkyje O. Š. dirbo realiai ir sunkiai, šią aplinkybę patvirtino liudytojai, kurie nuolat matydavo ją dirbančią įvairius ūkio darbus. Darbo sutartis su O. Š. buvo pasirašyta 2005 m., kur buvo numatytas 800 litų atlyginimas. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į šiandienos realijas, įvertinus atliekamą darbą ūkyje neribotą laiką, toks darbo užmokestis yra akivaizdžiai per mažas, todėl natūralu, jog jis buvo padidintas.
Teismas vadovavosi teismine praktika ir nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylą Nr. 2K-448/2010, kur kalbama apie tai, jog darbo užmokesčio dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas.
Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog J. Š. buvo sudaręs darbo sutartį su O. Š., J. Š. ūkyje ji dirbo realiai.
Taip pat teismas konstatavo, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamasis J. Š. nuo 2008-04-01 padidindamas atlyginimą O. Š. žinojo, jog pastaroji nėščia ir kad ji ateityje gautų didesnes motinystės išmokas. Teismas nurodė, jog O. Š. apie nėštumą sužinojo 2008-07-17, kada apsilankė VĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-11-04 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, O. Š. pripažinti kalta pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį ir J. Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirti jiems bausmę laisvės atėmimą 2 metams.
Taip pat prašo tenkinti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareikštą civilinį ieškinį dėl 33 547,06 Lt turtinės žalos atlyginimo ir solidariai iš J. Š. ir O. Š. priteisti minėtą sumą VSDFV Marijampolės skyriui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį kaltinamųjų atžvilgiu, pažeidė LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino atskirai, jų nesusiejo, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad J. Š. ir O. Š. dalyvavimas darant nusikalstamą veiką yra neįrodytas.
Prokuroras teigia, kad kaltinamųjų kaltę patvirtina tai, kad buhalterijoje nėra duomenų, jog O. Š. būtų priskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas, teismas nevertino tos aplinkybės, kad O. Š. dirbdama ūkyje niekada nepasirašė dėl išmokamo atlyginimo. Tai gali patvirtinti liudytoja B. J..
J. Š. gynybos pozicija, kad jis nežinojo kaip reikia tvarkyti buhalteriją, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi jis PVM deklaracijas VMI teikė laiku.
Be to, ikiteisminio tyrimo metu dėl pareikšto kaltinimo J. Š. ir O. Š. prisipažino visiškai.
Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog asmens įdarbinimas yra teisinė procedūra, tai nėra vien tik pranešimas VSDFV apie asmens įdarbinimą.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog teismas nevertino šių aplinkybių, dėl jų nepasisakė, todėl lieka neaišku, ar liudytojos B. J. parodymai, specialisto išvada dėl ūkininko finansinės veiklos, ūkio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiai yra laikytini įrodymais. Neįvertinęs nurodytų duomenų ir aplinkybių, teismas byloje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Teismas netinkamai ištyrė įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir dėl to išteisinamąjį nuosprendį priėmė nepagrįstai.
Apeliantas tvirtina, kad teismas neaiškiai nurodė baudžiamojo proceso įstatymo straipsnį, dėl ko jis priima išteisinamąjį nuosprendį. Nors rezoliucinėje dalyje teismas nurodo BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, tačiau rašoma, kad yra neįrodyta, jog kaltinamieji padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti išspręstas civilinio ieškinio klausimas, civilinis ieškinys dėl 33 547,06 Lt turtinės žalos priteistas solidariai iš J. Š. ir O. Š. VSDFV Marijampolės skyriui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintųjų gynėja advokatė prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Žemesnės instancijos teismas
LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokuroras nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Kolegijos nuomone, nuosprendyje įrodymai įvertinti tinkamai ir teisingai.
Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
Be to, įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį procesinį dokumentą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.
Apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teismo išvados dėl J. Š. ir O. Š. nekaltumo pagrįstos išsamiai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
J. Š. ir O. Š. buvo kaltinami tuo, jog iš anksto susitarę, turėdami tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui suklastotus tikrus dokumentus, kuriuose melagingai nurodyta, jog O. Š. buvo išmokėtas darbo užmokestis 2008 m. 2 ketvirtį-9000Lt, 2008 m. 3 ketvirtį-9000 Lt, 2008 m. 4 ketvirtį-3000 Lt, nors realiai atlyginimas nurodytais periodais nebuvo mokamas, ir taip apgaule įgijo teisę gauti didelės vertės svetimą turtą – 9 830,36 litų dydžio motinystės pašalpą, kuri O. Š. buvo išmokėta į jos asmeninę sąskaitą, bei į 49 088,04 Lt dydžio motinystės pašalpą, iš kurių O. Š. buvo išmokėta 25 371,73 Lt dydžio motinystės pašalpa.
Pažymėtina, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai darė išvadą, jog O. Š. ir J. Š. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio-apgaulės.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintiesiems buvo inkriminuotas sukčiavimas, kuris objektyviai pasireiškė tuo, jog nepagrįstai buvo padidintos O. Š. pajamos, t. y. apgaulė pasireiškė tuo, kad buvo deklaruojama, jog O. Š. išmokamas didelis atlyginimas, tačiau jis realiai nebuvo išmokėtas ir ji realiai to atlyginimo negavo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog darbo užmokesčio mokėjimas už realiai atliktą darbą nėra kriminalizuotas ir pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties.
Sukčiavimą apibūdina tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui, darbo užmokestis mokamas už realiai neatliekamą darbą, fiktyvios įmonės steigimas, kur akivaizdu, jog jokių faktinių darbo santykių nėra, kai sumokami tik mokesčiai, o darbo užmokestis nemokamas. Gi, asmuo, teisėtai gavęs atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje neginčytinai nustatyta, jog O. Š. darbo santykiai jos tėvo J. Š. ūkyje nebuvo fiktyvūs, jie buvo tikri. Tai nustatyta ne tik pačių išteisintųjų O. Š., J. Š. parodymais, tačiau ir liudytojų B. Š., A. Š., V. N., G. B., J. A., J. M. parodymais, rašytiniais duomenimis (darbo sutartimi, pažymomis apie O. Š. socialinį draudimą (t. 1, b. l. 3, 4, 31). Tos aplinkybės, jog darbo santykiai buvo realūs, egzistavo, iš tikrųjų neginčija ir prokuroras apeliaciniame skunde. O. Š. paaiškino, jog ji nuo mažens padėjo ir dirbo tėvo ūkyje, vėliau su ja buvo sudaryta darbo sutartis, t. y. nuo 2007-01-01. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys patvirtina, jog socialinio draudimo įmokos už O. Š. buvo mokamos nuo 2006-10-09 (t. 1, b. l. 3, 4, 31). Taip pat pažymėtina, jog šie duomenys taip pat patvirtina, jog įmokos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui už O. Š. ir išmokamas atlyginimas, nuo kurio šios įmokos apskaičiuotos, nuolat didėjo. Už 2007 m. pirmą, antrą ketvirčius nurodyta, jog įmokos apskaičiuotos nuo 900 Lt pajamų, 2007 m. trečio ketvirčio įmokos nuo 1050 Lt pajamų, 2007 m. ketvirto ketvirčio įmokos nuo 2100 Lt pajamų, 2008 m. pirmo ketvirčio įmokos nuo 2400 Lt pajamų, 2008 m. antro, trečio ketvirčio įmokos nuo 9000 Lt pajamų, 2008 m. ketvirto ketvirčio įmokos nuo 3000 Lt pajamų. Be to, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pranešimo prokuratūrai dėl sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą, faktiniais darbo santykiais O. Š. nebuvo abejojama, buvo įtariamas tik O. Š. ir darbdavio J. Š. nesąžiningas elgesys konkrečiu laikotarpiu, t. y. 2008-04-01-2008-10-29, tyčia parodžius dideles draudžiamąsias pajamas.(t. 1, b. l. 2)
Darbo užmokesčio dydis, kaip pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 12 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K- 448/2010, yra dviejų šalių-darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje neginčytinai nustatyta, jog O. J. Š. ūkyje O. Š. tikrai dirbo, buvo viena pagrindinių darbininkių, dirbo įvairius darbus. Tiek O. Š., tiek ir J. Š. paaiškino, jog nutarė padidinti O. Š. atlyginimą, nes jis nenorėjo, jog dukra išvyktų į užsienį. Šiuos parodymus patvirtino ir O. Š., paaiškino, jog yra kalbėjusi, kad norėtų išvykti į užsienį padirbti. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti darbą bei verslą ir turi turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą socialinę apsaugą nedarbo metu. Atsižvelgdamas į šias nuostatas, o taip pat įvertinęs tą aplinkybę, jog J. Š. ūkyje O. Š. buvo pagrindinė darbininkė, atlikdavo daug darbų, įvertinęs tai, jog darbo užmokesčio dydis yra išimtinai tik darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas, teismas pažymi, jog negali vertinti, ar O. Š. nustatytas darbo užmokestis vienu ar kitu laikotarpiu atitiko jos darbo pobūdį ir krūvį. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ji buvo pagrindinė darbininkė ūkyje, o taip pat įvertinus darbo pobūdį, t. y. tai, jog darbas ūkyje atliekamas neskaičiuojant darbo valandų, nuo ryto iki vakaro, be išeiginių, yra pagrindo manyti, jog ankstesnis nustatytas O. Š. 800 Lt mėnesinis atlyginimas 70 ha dydžio ūkyje akivaizdžiai per mažas, o sulygtas didesnis atlyginimas nuo 2008-04-01 - 3000 Lt per mėnesį nelaikytinas akivaizdžiai per dideliu. Taigi ši apylinkės teismo išvada yra teisinga.
Kaip jau aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas teisingai nustatė, kad J. Š. ūkyje O. Š. dirbo realiai, t. y. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs. Tačiau šiuo atveju buvo inkriminuota ir pateiktas kaltinimas, jog O. Š. realiai nuo 2008-04-01 sulygto darbo sutartyje darbo užmokesčio negavo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė byloje nepasitvirtino. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, galinčių paneigti išteisintųjų aiškinimus, kad J. Š. realiai mokėjo, o O. Š. realiai gavo sulygtą atlyginimą. Tiek O. Š., tiek ir J. Š. aiškino, jog ne visada iš karto sumokėdavo visą sulygtą atlyginimą. Tą patvirtino ir liudytoja B. Š.. Ta aplinkybė, kad J. Š. buhalterijoje nėra duomenų, jog O. Š. būtų priskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas, savaime nepaneigia išteisintųjų aiškinimo, jog atlyginimas tikrai buvo mokamas. J. Š. paaiškino, jog buhalteriją tvarkė tiek, kiek išmanė, jam padėdavo kiti asmenys, tai rodo, jog J. Š. nežinojo, kaip tinkamai tvarkyti buhalteriją. Šį jo aiškinimą patvirtina specialisto išvada dėl ūkininko J. Š. ūkinės finansinės veiklos bei jos turinys, iš kurios matyti, jog J. Š., tvarkydamas buhalterinę apskaitą, nesilaikė įvairių LR Buhalterinės apskaitos įstatymo straipsnių. Pažymėtina, jog buhalterinės apskaitos netvarkinga ne tik ta dalis, kuri liečia O. Š. priskaičiuotą ir išmokėta atlyginimą, tačiau ir dėl kitų darbuotojų - V. Š. ir B. Š. priskaityto darbo užmokesčio. Išvadoje konstatuojama, jog kitiem dviems darbuotojams (V. Š. ir B. Š.) ūkininko J. Š. buhalterinės apskaitos dokumentuose t. y. priskaičiavimo-išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytos priskaitytos darbo užmokesčio sumos taip pat neatitinka Valstybiniam socialinio draudimo fondui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose ataskaitose ir deklaracijose nurodytų duomenų apie priskaitytas darbo užmokesčio sumas (t. 2, b. l. 11), nustatyta ir kitų pažeidimų. Esant šioms aplinkybėms, vien ta aplinkybė, jog J. Š. buhalterinėje apskaitoje O. Š. nei darbo užmokesčio priskaičiavimas, nei darbo užmokesčio išmokėjimas nėra nurodyti, o duomenys apie V. Š. ir B. Š. yra, negali būti laikoma patikimu įrodymu, pagrindžiančiu aplinkybę, jog O. Š. nebuvo išmokėtas atlyginimas, nes kaip jau minėta, specialisto išvada konstatuota, jog buhalterinė apskaita J. Š. nebuvo teisingai tvarkoma ir pažeidimų nustatyta ne tik dėl O. Š. darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog O. Š. niekada nepasirašė dėl jai išmokamo atlyginimo, taip pat pagrįsta vien atskirais duomenimis iš J. Š. buhalterinės apskaitos, kuri, kaip jau aptarta, nebuvo tvarkoma teisingai, ir tai nepaneigia išteisintųjų aiškinimo, kad atlyginimas O. Š. tikrai buvo mokamas. Dėl tų pačių motyvų atmetamas ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog tai, kad J. Š. teikė deklaracijas VMI, VSDFV, tvarkė buhalteriją, paneigia jo aiškinimą, jog jis nemokėjo tvarkyti buhalterijos. Priešingai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina J. Š. aiškinimą, jog jis ne visiškai išmanė, kaip tvarkyti buhalteriją. Tai patvirtina jau anksčiau aptarta specialisto išvada ir liudytojos B. J. parodymai. Liudytoja B. J. paaiškino, jog J. Š. VMI vėluodavo teikti deklaracijas, jas tikslindavo. Tai, teisėjų kolegijos manymu, patvirtina J. Š. aiškinimą, kad jis nemokėjo tvarkyti buhalterijos. Ta aplinkybė, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai tik 2009-12-31 pateikė duomenis, apie tai, kad moka atlyginimą O. Š., o 2009-04-02 deklaracijoje buvo nurodyta, jog atlyginimą moka tik 2 asmenims, o apie O. Š. duomenų nepateikė, pati savaime nepatvirtina fakto, jog O. Š. nedirbo ar realiai atlyginimo negavo. Liudytoja B. J. tik patvirtino aplinkybes apie tai, kokias, kaip ir kada J. Š. teikė deklaracijas, tačiau pavėluotas deklaracijų teikimas negali paneigti jose nurodytų faktų tikrumo, juo labiau turint omenyje, jog J. Š. deklaracijas nuolat vėluodavo pateikti ir jas tikslindavo. Tai dar kartą patvirtina J. Š. aiškinimą, kad jis nevisiškai išmanė, kaip reikia tvarkyti buhalteriją. Specialisto išvada dėl ūkininko J. Š. ūkinės finansinės veiklos (t.2, b. l. 3-13) tik patvirtina aplinkybę bei duoda pagrindą tikėti J. Š. paaiškinimais bei jo parodymais teisme, jog jis nesugebėjo tvarkyti buhalterinės apskaitos, nes išvadoje nurodomi pažeidimai susiję ne tik su O. Š. darbo užmokesčio apskaičiavimu ir išmokėjimu. Išvadoje taip pat konstatuojami pažeidimai ir dėl kitų J. Š. darbuotojų užmokesčio netinkamos buhalterinės apskaitos ir jos pažeidimų. Todėl specialisto išvada, kartu su liudytojos B. J. parodymais dėl deklaracijų VMI teikimo, o taip pat ir J. Š. ūkio darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiais, kurie įvertinti kartu su kitais buhalterinės apskaitos dokumentais specialisto išvadoje, tik patvirtina J. Š. parodymų patikimumą ir negali būti vertinami kaip pagrindžiantys aplinkybę, jog O. Š. atlyginimas realiai nebuvo mokamas.
Apeliaciniame skunde prokuroras nepagrįstai teigia, jog išteisintųjų kaltę sukčiavus įrodo teisiamojo posėdžio metu pagarsinti išteisintųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jie kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo pripažino visiškai ir nurodė, jog sutarė, kad reikia pateikti VSDFV didesnius duomenis dėl O. Š. atlyginimo, kadangi ji planavo susilaukti vaikų. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie parodymai buvo pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu siekiant išsiaiškinti bylos aplinkybes, tačiau šiuos parodymus tiek O. Š., tiek ir J. Š. teisminio nagrinėjimo metu paneigė. O. Š. paaiškino, jog tokius parodymus davė pakonsultuota advokato, buvo daromas spaudimas, tačiau su šiuo advokatu vėliau ryšiai nutrūko. Kaip matyti iš O. Š. apklausos protokolo, iš tiesų, minėtoje apklausoje dalyvavo advokatas R. B. (t. 2, b. l. 102-103), tačiau toliau jis teisinių paslaugų nebeteikė. Teisme pagarsinus J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis prisipažino, jog atlyginimo O. Š. nemokėjo, tik sutarė padidinti įmokas VSDFV, paneigė savo vėlesniais parodymais ir paaiškino, jog dukra O. Š. tikrai dirbo, jai mokėdavo atlyginimą kiek galėdavo, iš anksto pakelti atlyginimą nesitarė, apie dukters nėštumą sužinojo tik 2008 m. liepos mėnesį. Be to, šie parodymai įvertinti kitų bylos duomenų visumoje, t. y. atsižvelgiant į jau aptartus liudytojų parodymus, kurie patvirtino, jog O. Š. iš tiesų dirbo J. Š. ūkyje, buvo viena pagrindinių darbininkių, darbo sutartyje nurodyti pakeitimai dėl darbo užmokesčio, duomenys apie apdraustuosius už 2008 m. antrą ketvirtį VSDFV pateikti laiku, mokesčiai sumokėti, atlyginimas O. Š. nuolat kilo, kilo ir kitų darbuotojų, dirbusių J. Š. ūkyje. Objektyvių duomenų, paneigiančių išteisintųjų aiškinimą, jog atlyginimas buvo mokamas, nėra. Priešingai, tiek specialisto išvada dėl J. Š. ūkio buhalterinės apskaitos, tiek ir liudytojų B. J. ir R. B. parodymai dėl duomenų VMI ir VSDFV teikimo tik patvirtina J. Š. aiškinimą, jog jis buhalteriją tvarkė taip, kaip išmanė. Be to, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorijos pažymos matyti, jog O. Š. apie nėštumą sužinojo 2008-05-22, o kaip matyti iš darbo sutarties, atlyginimą O. Š. sutarta pakelti iki 3000 Lt per mėnesį nuo 2008-04-01, tai yra dar iki jai sužinant apie nėštumą. Kaip jau aptarta anksčiau, VSDFV duomenys dėl pasikeitusio O. Š. atlyginimo pateikti laiku ir negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis atlyginimo padidinimą atgaline data bei negali būti vertinamas kaip patvirtinantis išteisintųjų išankstinį susitarimą.
Be to, tiek O. Š., tiek ir J. Š. nuosekliai aiškino, jog J. Š. apie nėštumą sužinojo liepos mėnesį per J. Š. gimtadienio šventę. Ši aplinkybė kitais įrodymais nepaneigta.
Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas aprašomoje dalyje neteisingai nurodė, jog O. Š. apie nėštumą sužinojo tik 2008 m. liepos 22 dieną, nepaneigia teismo išvados, jog nebuvo išteisintųjų išankstinio susitarimo veikti neteisėtai, pagrįstumo. Kaip jau minėta anksčiau, darbo sutartis dėl darbo užmokesčio dydžio pakeista 2008-04-01, ir ši aplinkybė nepaneigta. Dokumentų (darbo sutarties) klastojimas O. Š. ar J. Š. neinkriminuotas. Iš bylos duomenų matyti, jog apie nėštumą O. Š. sužinojo 2008 m. gegužės pabaigoje, kad apie dukters nėštumą J. Š. sužinojo tik liepos mėnesį, nustatyta J. Š. ir O. Š. parodymais. Be to, iš teismo nuosprendžio matyti, jog teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad 2009-10-27 VšĮ Sangrūdos ambulatorijos išduotoje pažymoje nurodyta, jog O. Š. apie nėštumą sužinojo 2008-05-22 (t. 1, b. l. 76).
Kolegija pažymi, kad grįsti kaltę išteisintųjų parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu ir kurie yra palankūs kaltinimui, negalima, nes minėtų parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, juos išteisintieji paneigė teisme. Atskiri duomenys (parodymai) negali pagrįsti kaltės, turi būti vertinama visuma duomenų. Be to, teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo ar liudytojo parodymai įrodymu gali būti tik tuomet, kai jie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui.
Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nenustatyta, kad O. Š. ir J. Š. veikė iš anksto susitarę. Atsižvelgiant į anksčiau aptartus įrodymus, konstatuojama, jog byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad O. Š. įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą apgaulės būdu, t. y. byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog jai atlyginimas pakeltas nepagrįstai, išimtinai tik siekiant didesnių išmokų, bei nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog O. Š. realiai atlyginimas nebuvo mokamas. Kadangi J. Š. nuo padidinto atlyginimo mokėjo didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, didesnės pašalpos O. Š. priklausė pagrįstai. Nenustačius, jog O. Š. atlyginimas nebuvo mokamas, nenustačius, jog išteisintųjų veiksmuose buvo apgaulės požymis, nepasitvirtina ir kaltinimas, jog O. Š. ir J. Š. pateikė VSDFV suklastotus dokumentus dėl apskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl kaltinimo pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį O. Š. ir J. Š. išteisinti pagrįstai. Byloje nustatyta, jog O. Š. tikrai dirbo, darbo santykiai egzistavo realiai, byloje nenustatytas būtinasis sukčiavimo sudėties požymis-apgaulė. Nesant šio būtinojo požymio, nėra ir sukčiavimo nusikaltimo sudėties. Taigi O. Š. ir J. Š. išteisinti pagrįstai, nes jų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymių, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog O. Š. ir J. Š. išteisintini, nes neįrodyta, kad jie padarė jiems inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau teisingai nurodė išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindą, t. y. LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas išteisinimo motyvuose konstatavo, kad nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio-apgaulės, o tai ir yra LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas. Teismas nuosprendyje šį pagrindą nurodė, jis atitinka teismo nurodytus išteisinimo motyvus, todėl tai, kad neteisingai aprašytas LR BPK 303 straipsnio 5 dalyje 1 punkte nurodytas pagrindas, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui reikšmės neturi. Kadangi pagrįstai nustatyta, jog O. Š. ir J. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.
Daroma išvada, kad prokuroro apeliacinis skundas ir jame pateikti argumentai nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utarė:
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Nacikūno apeliacinį skundą atmesti.