Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Listada“ ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygų pakeitimo, įmokų pagal sutartį paskirstymo tvarkos nustatymo, ieškinio senaties delspinigiams taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-23 sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pripažinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Nacionalinė žemės tarnyba) iš ieškovo UAB „Listada“ gautų įmokų pagal 2005-12-22 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį paskirstymą neteisėtu nuo sutarties sudarymo dienos bei kurioje nuspręsta priteisti iš atsakovo ieškovui UAB „Listada“ 1144,50 Lt bylinėjimosi išlaidų ir toje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas skundą grindžia šiais argumentais:

teisės aktai institucijai, viešojo administravimo subjektui, veikiančiam kaip valstybinės žemės patikėtinis, sudarant valstybinės žemės sandorius, nenumato teisės susitarti dėl kitokio įmokų paskirstymo nei nustatyta CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse. Pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriose tokia teisė būtų nurodyta, be pagrindo vertino šalių valią dėl įmokų paskirstymo tvarkos, nes specialieji teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės pardavimą, dėl kurių nuostatų teismas nepasisakė, nenumato teisės tartis dėl įmokų paskirstymo tvarkos. teismas peržengė ieškinio ribas, pakeisdamas ieškinio pagrindą, ir spręsdamas, kad „Kauno apskrities viršininko administracija“, gavusi iš ieškovo įmokas pagal sutartį, faktiškai jas paskirstė neteisėtai, pažeisdama įmokų paskirstymo tvarką, numatytą CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse, t.y. pažeidė įstatymu nustatytą imperatyvią nuostatą paskirstyti įmokas. Dėl šios priežasties neteisingas dviejų įmokų paskirstymas turėjo įtakos ir kitų įmokų paskirstymui/ palūkanų, delspinigių apskaičiavimui. Apeliantas nesutinka su tokiais teismo motyvais, teigia, jog yra nepagrįsti, tokios išvados prieita netinkamai vertinant byloje esančius įrodymus ir peržengiant ieškinio ribas, nes tokio pagrindo, kokį nurodė teismas sprendime, tenkindamas dalį antrojo ieškovo reikalavimo, ieškinyje nebuvo nurodyta ir į tai nebuvo sudaryta galimybė atsakovui tinkamai atsikirsti.atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmokos pagal Sutartį buvo skirstomos pagal CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse imperatyviai nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Ieškovo ieškinio pagrindas, įrodinėjant, kad buvo, anot ieškovo, susiklosčiusi kitokia įmokų paskirstymo tvarka, buvo siekis įrodyti buvus susitarimą dėl kitokio įmokų paskirstymo, tačiau pažymėtina, kad atsakovas, siekdamas, kad būtų nustatyta antruoju reikalavimu prašoma nustatyti įmokų paskirstymo tvarka, prašė ją tokią nustatyti ir pripažinti, kad įmokos buvo paskirstytos neteisėtai, t.y. ne pagal ieškovo nurodytą tvarką, nuo Sutarties sudarymo dienos. Tuo ieškovas pripažino, kad įmokos buvo skirstomos ne taip, kaip jis pageidauja nuo pat Sutarties sudarymo dienos, o ne nuo vėlesnio laiko.net ir tuo atveju, jei teismas būtų pagrįstai konstatavęs, kad institucija suklydo skirstydama įmokas ar apskaičiuodama pagrindinės skolos, delspinigių ir palūkanų dydžius, taikant CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse nurodytą įmokų paskirstymo tvarką, tai negalėjo sudaryti teismui pagrindo tenkinti dalies antrojo ieškovo reikalavimo, nes ieškovas to nereikalavo ir to savo ieškiniu nesiekė, t.y. nors ieškinio dalykas buvo toks (pripažinti atsakovo iš ieškovo gautų įmokų pagal Sutartį paskirstymą neteisėtu nuo Sutarties sudarymo datos), tačiau pagrindas visiškai skyrėsi.klaidų taisymo procedūra nustatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje ir tuo atveju, jei su ieškovu derinant skolos likutį, susidariusį taikant CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse nurodytą įmokų paskirstymo tvarką, būtų pastebėta klaida, ji būtų ištaisyta, tačiau ieškovui nekeliant klausimo dėl tokios padarytos klaidos, teismas neturėjo pagrindo jos konstatuoti, dėl to pasisakyti ir tuo pažeisti procesinės teisės normas.teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nesivadovavo teismų praktika, teisės aktais ir viešosios teisės principais, teigdamas, kad ieškovo nurodyta mokėjimo paskirtis neatitinka šalių valios ir teigdamas, kad atsakovas turėjo informuoti ieškovą, tuo pats sau prieštaraudamas, nors tame pačiame sprendime nurodė, kad pagal teismų praktiką neturi reikšmės kokią mokėjimo paskirtį skolininkas nurodo pavedimuose. Atkreiptinas dėmesys, kad mokėjimo pavedimuose visuose, išskyrus vieną, buvo nurodytą „už žemę“. Pagal Sutartį nebuvo mokama už nieką daugiau tik už žemę, kas pagal teisės aktų nuostatas, kuriose aiškiai tos sąvokos nurodomos, nors teismas jų nevertino, apima tiek pagrindinės įmokos mokėjimą, tiek palūkanų mokėjimą, tiek delspinigių mokėjimą. Taip pat pažymi, kad teisės aktuose nėra nustatytos pareigos institucijai, kuri veikia kaip viešojo administravimo subjektas, informuoti apie savo veiksmus, kuriuos ji atlieka, vykdydama teisės aktuose nustatytas pareigas, šiuo atveju apie gautų įmokų užskaitymą būtent taip kaip nustatyta CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyje, tokių teisės aktų nenurodė ir teismas sprendime. Visiems asmenims, taip pat ir ieškovui, yra žinoma, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti kitaip nei nustatyta teisės aktuose, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad jo įmokos bus užskaitytos kitaip ir kad jam bus taikomos išskirtinės sąlygos ir nuolaidos.Teismas netinkami vertino Nacionalinės žemės tarnybos prašymą taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio termino administraciniams veiksmams ginčyti ir nepagrįstai tokio termino netaikė, kas buvo viena iš priežasčių sąlygojusi sprendimo neteisėtumą skundžiamojoje dalyje. Skundžiamoje sprendimo dalyje, pripažįstant įmokų paskirstymą neteisėtu, buvo iš esmės pasisakyta dėl neteisėtų institucijos veiksmų. Apie institucijos veiksmus, t.y. kaip ji skaičiuoja įsiskolinimą ir kaip dengia gautas įmokas, ieškovas tikrai žinojo nuo 2013-05-07, kuomet jis buvo raštu informuotas apie susidariusį įsiskolinimą, palūkanas ir delspinigius, nors turėjo žinoti nuo pat pradžių, t.y. nuo Sutarties sudarymo dienos, nes tokie veiksmai yra aiškiai apibrėžti teisės aktų nuostatomis, vienodai taikomomis visiems asmenims. Net ir skaičiuojant terminą administraciniams veiksmams skųsti nuo 2013-05-07 rašto gavimo dienos, ieškovas yra akivaizdžiai praleidęs vieno mėnesio terminą institucijos veiksmams skųsti ir antrąjį ieškovo reikalavimą teismas turėjo atmesti ir tuo pagrindu. Teismas, prašomą taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti, nepagrįstai kvalifikavo kaip ieškinio senaties terminą. Dėl šių terminų skirtingumo, t.y. kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra senaties terminas, teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir priimamas naujas sprendimas skundžiamojoje dalyje (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl šalių sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties 5 punkto dalyje dėl delspinigių dydžio, kuriuos prašė sumažinti ieškovas, taip pat dėl įmokų pagal sutartį perskirstymo tvarkos nustatymo ir ieškinio senaties delspinigiams taikymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau - Nutarimas) ir šiuo Nutarimu patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau - Taisyklės) parduodami naudojami valstybinės žemės sklypai prie nuosavybės teise priklausančių statinių, taip pat Taisyklėse nurodytus kriterijus atitinkantys statiniais neužstatyti valstybinės žemės sklypai. Esminė šio teisės akto nuostata yra ta, kad joje nustatyta valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarka, taip pat tvarka, pagal kurią atsiskaitoma už išsimokėtinai iš valstybės įsigytą valstybinės žemės sklypą. Sutarties, kuria buvo išsimokėtinai parduotas ieškovui 5116 kv.m valstybinės žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas) sudarymo metu galiojusių Mokėjimo užperkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių (toliau - Mokėjimo taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (buvęs pavadinimas - „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4 punkte buvo nustatyta tvarka, pagal kurią asmenys įsigiję išsimokėtinai valstybinės žemės sklypą, privalo už jį atsiskaityti, nurodytas maksimalus terminas, per kurį privaloma atsiskaityti, pradinio įnašo minimali suma, nurodyta iki kurios dienos privaloma mokėti įmokas, taip pat nurodytos sąlygos dėl žemės vertės indeksavimo, nustatytas metinių palūkanų dydis ir kita. Minėtų Mokėjimo taisyklių 5 punkte nedviprasmiškai nurodyta, kad asmenims, nustatytuoju laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai - 0.05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos. Tos pačios nuostatos, susijusios su mokėjimų išdėstymais, atsiskaitymo terminais, numatančios, kad pirkėjas privalo mokėti už įsiskolinimo likutį 2 procentų metines palūkanas, o laiku nesumokėjus metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojami 0.05 procento dydžio delspinigiai, numatytos ir Sutartyje (Sutarties 5 punktas). Taigi, delspinigių dydžio pakeitimas nuo 0,05 procento iki 0,02 procento nuo Sutarties sudarymo pradžios, taip kaip reikalauja ieškovas, prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Ieškovas, sudarydamas minėtą sutartį, neprieštaravo minėtoms sutarties sąlygoms, tačiau savo prieštaravimus pareiškė tuomet, kuomet iš jo buvo pareikalauta tinkamai vykdyti savo prievolinius įsipareigojimus.

CK 2.36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas, o pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatas nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybės biudžetai. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001-06-14 įsakymu Nr. 194, 5 punktu Nacionalinė žemės tarnyba yra biudžetinė įstaiga, kuri yra finansuojama iš valstybės biudžeto.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas delsė mokėti įmokas, jų nemokėjo, dalį sumokėjo pavėlavęs, nesidomėjo įsiskolinimo likučiu ir nedėjo jokių pastangų tinkamai vykdyti Sutarties nuostatų, atsiskaitant už išsimokėtinai pirktą valstybinės žemės sklypą. Tuo tarpu apeliantas, nesulaukęs kasmetinių įmokų mokėjimo, informavo ieškovą UAB „Listada“ Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2013-05-07 raštu Nr. 8SD -14.8.7.)-2371 informuotas apie susidariusį įsiskolinimą, palūkanas ir delspinigius. Ieškovui buvo nurodyta, kad nuo 2010-01-16 buvo pradėti skaičiuoti 0,05 procentų dydžio delspinigiai nuo privalomos mokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kurie numatyti Sutartyje ir Taisyklėse.

Sutartyje nėra kitokio susitarimo dėl įmokų paskirstymo nei numatyta CK 6.54 straipsnyje, be to specialieji teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės pardavimą, visiems asmenims nustato vienodą mokėjimo ir įmokų paskirstymo tvarką. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, jog Valstybinės žemės patikėtinis, gaudamas įmokas iš ieškovo, įmokas paskirstydavo kitaip, nei numatyta CK 6.54 straipsnyje. Kolegija sutinka su apelianto pozicija, jog teisės aktai institucijai, viešojo administravimo subjektui, veikiančiam kaip valstybinės žemės patikėtinis, sudarant valstybinės žemės sandorius, nenumato teisės susitarti dėl kitokio įmokų paskirstymo nei nustatyta CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse. Be to, pirmosios instancijos teismas, peržengė ieškinio ribas, pakeisdamas ieškinio pagrindą, ir spręsdamas, kad Kauno apskrities viršininko administracija, gavusi iš ieškovo įmokas pagal sutartį, faktiškai jas paskirstė neteisėtai, pažeisdama įmokų paskirstymo tvarką, numatytą CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse, t.y. pažeidė įstatymu nustatytą imperatyvią nuostatą paskirstyti įmokas. Teismas pateiktus įrodymus – lenteles, 2010-03-25 pažymą Nr. 125 „Dėl dalinio atsiskaitymo už žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) vertino netinkamai, nevertindamas dokumentų visumos, priėjo neteisingos išvados. Ieškinyje nebuvo suformuluoto pagrindo, kad institucija skirstydama gautas pagal Sutartį lėšas, nukrypo nuo CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau teismas išeidamas už ieškinio ribų, tenkindamas antrąjį ieškovo reikalavimą, nusprendė, jog apeliantas ieškovo įmokas pagal sutartį, faktiškai paskirstė neteisėtai.

Apeliantas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą institucijos veiksmams dėl įmokų paskirstymo skųsti ir prašė teismo šį terminą taikyti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ieškovas raštuose, adresuotose Nacionalinei žemės tarnybai, nesutiko su delspinigių skaičiavimu daugiau nei už šešis mėnesis ir įmokų paskirstymo tvarka pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, tačiau neskundė Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų. Ieškovui buvo raštu pranešta apie įsiskolinimą, delspinigius, palūkanas, įmokų paskirstymo tvarką 2013-05-07 raštu, atsižvelgiant į tai, ieškovas, kolegijos nuomone, yra praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą institucijos veiksmams dėl įmokų paskirstymo skųsti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, dėl to skundžiamo teismo sprendimo dalis yra naikintina ir priimamas naujas sprendimas naikintinoje dalyje.

Ieškinį atmetus visa apimtimi, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus mieto apylinkės teismo 2014-09-23 sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pripažinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir ieškovo UAB „Listada“ gautų įmokų pagal 2005-12-22 valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį paskirstymą neteisėtu nuo sutarties sudarymo dienos ir šioje dalyje ieškovo UAB „Listada“ ieškinį atmesti. Panaikinti sprendimo dalį, kurioje nuspręsta priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos ieškovui UAB „Listada“ 331,47 Eur (1144,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.