Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Izoldos Nėnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) UAB ,,Viaco“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei UAB ,,Viaco“ dėl skolos ir delspinigių priteisinimo ir atsakovės UAB ,,Viaco“ priešieškinį ieškovui A. N. dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Priteisė iš atsakovo UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) ieškovui A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 25 100 Lt skolos, 5 050 Lt delspinigių, 905 Lt žyminio mokesčio ir 1 842 Lt atstovavimo išlaidų, viso 32 897 Lt bei 5 proc. palūkanų už priteistą 30 150 Lt sumą nuo patikslinto ieškinio padavimo dienos (2013-02-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) 13 Lt žyminio mokesčio, valstybei.Priteisė iš atsakovo UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) 23 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

pripažinti A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) pažeidus prievolę ir pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) ir A. N., 3.1 punkto nuostatą, kuria nustatyta, kad už laiku negrąžintą paskolą skaičiuojama 0,5 proc. delspinigių, ir skolininką UAB „Viaco“ visiškai ir besąlygiškai atleisti nuo prievolės mokėti delspinigius ir procesines palūkanas;sustabdyti UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) prievolės vykdymą (skolos grąžinimą) pagal 2011-07-20 paskolos sutartį Nr. VI10720, sudarytą tarp A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) iki įsiteisės teismo sprendimas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-10020-748/2012;priteisti iš A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Viaco“ (į. k. 302500352) naudai bylinėjimosi išlaidas.

Teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir nesivadovavo suformuota teismų praktika. Neteisėti veiksmai buvo atlikti A. N. iniciatyva, t. y. kaip fizinio asmens ir paskolos sutarties šalies, sudarytos tarp UAB „Viaco“ ir A. N.. Nėra duomenų, jog UAB „Kadabra“ akcininkas ir direktorius A. N. veikė UAB „Kadabra“ valdymo organų sprendimu. Ieškovas savavališkais, neteisėtais veiksmais, sulaikydamas UAB „Viaco“ priklausančias prekes, ne tik pažeidė šį susitarimą, bet taip pat atėmė UAB „Viaco“ galimybę generuoti pajamas.Tarp A. N. savavališkų, neteisėtų veiksmų sulaikant UAB „Viaco“ prekes ir UAB „Viaco“ finansinės būklės pablogėjimo, dėl kurio ne tik tapo neįmanoma tinkamai įvykdyti prievolę pagal paskolos sutartį, bet taip pat buvo patirti nurodyti nuostoliai, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas nesivadovavo CPK 185 straipsnio 1 dalimi ir neįvertino visų bylos aplinkybių, tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo tarp savavališkų, neteisėtų A. N. veiksmų ir UAB „Viaco“ prievolės įvykdymo negalimumo, neanalizavo prievolės vykdymo sustabdymo sąlygų. Kauno miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl skolos priteisimo iš UAB „Viaco“ 17 046,29 Lt ir UAB „Viaco“ priešieškinis priteisti iš UAB „Kadabra“ skolą 12 128,4 Lt, turtinę žalą 58 764,61 Lt, neturtinę žalą 50 000 Lt. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-12-21 sprendimu ieškinį bei priešieškinį tenkino iš dalies, konstatuojant, kad UAB „Kadabra“, sulaikydama prekes, pažeidė UAB „Viaco“ teises. Netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Sumažindamas netesybas iki 0,1 procento, Kauno apylinkės teismas vadovavosi tik tuo, kad atsakovui buvo suteikta paskola be palūkanų ir, kad atsakovas yra juridinis asmuo, todėl jam keliami didesni reikalavimai nei fiziniam asmeniui. Teismas neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, t. y. kad sudarius paskolos sutartį negalima buvo numatyti, jog ieškovas savo neteisėtais veiksmais paralyžuos UAB „Viaco“ veiklą ir dėl to turtinė padėtis pasidarys bloga. UAB „Viaco“ prievolę pažeidė ne savo noru, o dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, kurių negalima buvo numatyti, būtent šie veiksmai sąlygojo prievolės įvykdymo termino pažeidimą.

Skundžiamu sprendimu buvo tinkamai taikytos proceso ir materialinės teisės normos, nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, tinkamai vertinti byloje esantys įrodymai, nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos civilinėse bylose. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog A. N., sulaikydamas UAB „Viaco“ prekes, pažeidė tarp šalių sudarytą 2011-07-20 paskolos sutartį, atliko neteisėtus veiksmus, atėmė iš UAB „Viaco“ galimybę generuoti pajamas, tuo apsunkino atsakovui galimybę įvykdyti sutartį, kadangi atsakovo nurodomi veiksmai buvo atlikti ne ieškovo, o UAB „Kadabra“, kurie nėra susiję su šalių sudaryta paskolos sutartimi. Prekių sulaikymo veiksmai neatėmė iš UAB „Viaco“ galimybės generuoti pajamas bei neapsunkino atsakovo prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo. Atsakovas nepagrįstai remiasi Kauno apylinkės teismo 2012-12-21 sprendimu kitoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Nurodytoje civilinėje byloje UAB „Viaco“ reikalavimų buvo patenkinta 6 proc., tuo tarpu UAB „Kadabra“ reikalavimų buvo patenkinta 94 proc. UAB „Viaco“ argumentai atmesti ir UAB „Viaco“ naudai nepriteistos negautos pajamos, darbuotojų darbo užmokesčio išlaidos dėl to, jog prekių sulaikymo laikotarpiu UAB „Viaco“ veikla buvo apribota. Priešieškinio reikalavimai pagrįstai atmesti, nes atsakovas neturi teisės stabdyti prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo, nes pagal CK 6.46 straipsnio 2 dalį prievolės vykdymo sustabdymas galimas tik kai kreditorius nevykdo priešpriešinės prievolės skolininko atžvilgiu.Teismas pagrįstai pastebėjo, jog atsakovas vykdė prievoles kitų kreditorių atžvilgiu, t. y. grąžino 25 100 Lt paskolą akcininkui Ž. J., kas sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas galėjo vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį, tačiau to nedarė.Nėra teisinių pagrindų 2011-07-20 paskolos sutarties 3.1 p. nuostatą pripažinti negaliojančia. Atsakovas priešieškinyje nenurodė nei vieno iš įstatyme nustatytų pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu. Net ir nustačius 2011-07-20 paskolos sutarties netinkamo vykdymo faktą, nebūtų pagrindas paskolos sutartį, ar kurią jos nuostatą, pripažinti negaliojančia. Atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog paskolos sutartis su ieškovu buvo sudaryta UAB „Viaco“ apyvartinių lėšų papildymui. Sutartimi buvo aiškiai nurodyta, kad paskolintos piniginės lėšos turi būti grąžinamos. Atsakovas jau ne kartą skolinosi pinigines lėšas iš įmonės akcininkų ir suprato bei įvykdė pareigą jas grąžinti. Atsakovo netiesioginiai argumentai, jog tarp šalių nebuvo susitarimo dėl paskolos grąžinimo, yra nepagrįsti bei skundžiamu sprendimu pagrįstai nevertinti.Priteistas 0,1 proc. delspinigių dydis yra protingo dydžio ir nėra pagrindo dar labiau sumažinti. Skundžiamu sprendimu buvo tinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai, įvertintas delspinigių dydis, ko pasekoje jis sumažintas net 5 kartus. Atsakovas žinojo, jog neįvykdžius prievolės bus įpareigotas sumokėti delspinigius, tačiau geranoriškai su ieškovu neatsiskaitė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinio skundo esmė – 1) pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovės 3.1 punktą, kuriame numatytas delspinigių mokėjimas (priešieškinio reikalavimas); 2) ieškovui pažeidus prievolę, atsakovę (skolininkę) visiškai ir besąlygiškai atleisti nuo prievolės mokėti delspinigius ir procesines palūkanas (priešieškinio reikalavimas); 3) priteisti nepagrįstai dideli delspinigiai.

Dėl 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarties 3.1 punkto pripažinimo negaliojančiu.

Nustatyta, kad 2011 m. liepos 20 d. tarp ieškovo A. N. ir atsakovės UAB „Viaco“ buvo sudaryta beprocentinė paskolos sutartis Nr. V110720, pagal kurią atsakovė pasiskolino 25 100 Lt, įsipareigodama paskolą grąžinti iki 2012 m. liepos 20 d. Iki nustatyto termino nepadengus paskolos, atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną (sutarties 3.1 p., toliau – Sutartis). Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 20 d. paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovės 3.1 punktą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, nes atsakovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai šis priešieškinio reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nes apeliantė, nei savo priešieškinyje (b. l. 108-113), nei savo paaiškinimuose (b. l. 115-117, 124-127), nei apeliaciniame skunde (b. l. 135-140), nenurodė jokių motyvų ir pagrindų (CK 1.80 str. - 1.93 str.), kuriais remiantis būtų galima svarstyti Sutarties 3.1 punkto negaliojimo klausimą.

Dėl atsakovės atleidimo nuo prievolės mokėti delspinigius ir procesines palūkanas.

Lietuvos Respublikos CK 6.64 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlygą ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės įvykdymo, kai kreditorius pažeidžia prievole. Taigi, būtina šiam įstatymui taikyti sąlyga – kreditoriaus prievolės pažeidimas, t. y. būtina nustatyti, kad ieškovas pažeidė savo (jam tenkančią) prievolę. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nustatyta, kad ieškovas kokiu nors būdu pažeistų Sutarties sąlygas, todėl pagrįstai atmetė šį apeliantės priešieškinio reikalavimą. Apelianto argumentai, jog dėl ieškovo neteisėtų veiksmų sulaikant apeliantės prekes, ši negalėjo tinkamai įvykdyti prievolės pagal Sutartį, yra nepagrįsti, nes: prekes sulaikė ne ieškovas, o UAB „Kadabra“, dėl prekių sulaikymo vyko ginčas tarp UAB „Kadabra“ ir apeliantės (išspręstas 2012 m. gruodžio 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ir 2013 m. liepos 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi), bet ne tarp ieškovo ir apeliantės. Aplinkybė, jog ieškovas yra UAB „Kadabra“ akcininkas ir direktorius, nėra pagrindas tarp juridinių asmenų kilusiu ginču remtis ir stabdyti prievolės vykdymą bei taikyti kitas atsakomybės priemones kilusiuose paskoliniuose santykiuose tarp ieškovo, kaip fizinio asmens, ir apeliantės.

Dėl delspinigių dydžio.

Nustatyta, kad pagal 2011 m. liepos 20 d. tarp ieškovo A. N. ir apeliantės UAB „Viaco“ sudarytą beprocentinę paskolos sutartį Nr. V110720, apeliantė įsipareigojo ieškovui mokėti 0,5 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties 3.1 p.). Apeliantei nustatytu terminu negrąžinus paskolos, ieškovas prašė priteisti skolą ir delspinigius, kurių dydį sumažino iki 0,25 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui buvo suteikta paskola be palūkanų, atsakovas yra juridinis asmuo, todėl jam keliami didesni reikalavimai, nei fiziniam asmeniu, sumažino priteistinų delspinigių dydį iki 0,1 procento.

Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybos gali būti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės, taip pat jeigu įvykdyta dalis prievolės. Sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. Netesybų, kaip civilinės atsakomybės, sumažinimą reglamentuoja CK 6.251 straipsnis, kuriame nustatyta, į ką turi būti atsižvelgiama, kai teismas nukrypsta nuo visiško nuostolių atlyginimo principo: atsakomybės prigimtis, šalių turtinė padėtis, tarpusavio santykiai, ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes. Kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir negali būti vertinama, kad suformuotoje praktikoje yra nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu. Kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-145/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nėra įvykdyta jokia dalis prievolės, paskola (25 100 Lt) suteikta be palūkanų, atsakovas yra juridinis asmuo (užsiimantis komercine veikla), paskola suteikta įmonės veiklai vykdyti, priteistų palūkanų dydis ( 5 050 Lt) 5 kartus mažesnis, negu negrąžinta paskola, sutartimi nustatyti delspinigiai (0.5 proc.) jau sumažinti 5 kartus (iki 0,1 proc.), į teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir sutarčių laisvės principus, sprendžia, kad priteistų delspinigių dydis (0,1 proc.) nėra aiškiai per didelis ir atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-145/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis Nr. 3K-3-170/2013).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, todėl priimtas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovui priteistinos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Viaco“, j. a. k. 302500352, ieškovui A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.