Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-89-451/2013 pagal R. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalinimo, atsakovo R. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliacinius skundus padavė abi šalys.

Nepagrįstai du pavedimai per daugiau kaip dvejų metų laikotarpį, keli vienkartiniai 20 Lt pinigų sumos perdavimai dukrai prilyginti pastovaus išlaikymo nepilnametei dukrai teikimui. Išlaikymas suprantamas kaip kasdieniams asmens poreikiams tenkinti būtinos lėšos, priteisiamos tuo metu, kai asmuo dėl objektyvių priežasčių (amžiaus, sveikatos problemų, mokymosi dieniniame skyriuje) negali pats savęs išlaikyti, todėl vienkartiniai pavedimai ar pilnamečio sūnaus, kuris šiuo metu gyvena su tėvu, liudijimas, kad atsakovas duoda nepilnametei dukrai pinigų, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos išlaikyti savo nepilnametę dukrą bei padengti išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį, kuomet jis neteikė dukrai tokio išlaikymo.

Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šalių apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, tinkamai tinkamai nustatė nepilnamečiam vaikui priteistino išlaikymo momentą, nepriteisė išlaikymo įsiskolinimo bei padalijo bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pripažindamas bendrąja jungtine nuosavybe garažą, esantį atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje, žemės sklypą, kuriame yra pastaroji namų valda, bei priteisė ieškovei iš atsakovo piniginę kompensaciją už didesnę jam tenkančio turto (transporto priemonių) dalį ir ieškovės į gyvenamąjį namą bei kiemo statinius investuotas asmenines lėšas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės

Atmestini apelianto atsakovo argumentai apie nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.

Liudytojas šalių sūnus A. S. 2013 m. vasario 11 d. posėdyje patvirtino atsakovo girtavimo faktą, todėl, nors jis ir teigė apie kitų liudytojų melavimą, nėra pagrindo netikėti tokius pačius parodymus teikusiais kitais liudytojais, kaip ir nėra pagrindo spręsti, jog šių liudytojų parodymai šališki, neobjektyvūs. Apeliantas nenurodė aplinkybių, kuriomis šie liudytojai būtų asmeniškai suinteresuoti. Tai, kad ieškovė dėl atsakovo girtavimo, agresyvumo, patiriamo žeminimo nesikreipė į policiją, nepaneigia minimas aplinkybes patvirtinančių jos paaiškinimų ir liudytojų parodymų (CPK 186, 189 straipsniai), galiausiai, dėl to ji kreipėsi į valstybės instituciją – teismą. Apeliantas nepateikė įrodymų apie ieškovės kaltę (konfliktų incijavimą). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo nurodoma aplinkybė dėl ieškovės nuolatinio ketinimo jį palikti yra paties apelianto elgesio padarinys. Šalių pilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos pasirinkimas neįrodo, jog dėl tėvų santuokos iširimo kalta ieškovė.

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo priteisimo momento ir išlaikymo įsiskolinimo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).“(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – Danske bankas (anksčiau – UAB „Sampo“ bankas), AB SEB bankas, J. A., išvadą teikianti institucija – Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba).

Šalys neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad optimalus atsakovo mokėtinas išlaikymo dydis šalių nepilnametės dukters poreikiams tenkinti per mėnesį yra 400 Lt.

Atsakovas pripažįsta ieškovės teiginį, jog šalys kartu nebegyvena nuo 2009 m. spalio mėnesio, kartu su ieškove gyvena nepilnametė dukra. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu atsakovas privalėjo pateikti įrodymus, jog nuo 2009 m. spalio mėnesio iki bylos iškėlimo dukters išlaikymui yra sumokėjęs 10800 Lt (27x400).

2012 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad nuo 2009 m. spalio mėnesio atsakovas išlaikymo dukrai neteikė, pripažino, jog 2011 m. spalio mėnesį atsakovas dukters išlaikymui banko pavedimu sumokėjo 200 Lt, po to mokėjo po 100 Lt ir kad mokėjimus patvirtina byloje esantys įrodymai (t. 2 b.l. 86). Pavedimų kopijos įrodo, jog 2011 m. spalio mėnesį atsakovas vaiko išlaikymui sumokėjo 200 Lt, 2011 m. lapkritį, 2012 m. sausio ir vasario mėnesiais – po 100 Lt. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas vaiko išlaikymui 2012 m. vasario 21 d. sumokėjo 400 Lt (t. 1 b.l. 86-89), tačiau nurodomuose bylos lapuose bei visoje bylos medžiagoje tokio įrodymo nėra. Apklausta liudytoja L. S. parodė, kad, tėvams gyvenant atskirai, du sykius per savaitę po pamokų eina pas tėtį (atsakovą), ten pavalgo, tomis dienomis tėtis duoda po 20 Lt dienpinigių, „ nuo 2009 metų duodavo, po to vėl neduodavo, dabar vėl duoda.“. Atsakovas teigė, kad apmoka dukters telefono sąskaitą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Tokiu būdu atsakovas rašytiniais įrodymais pagrindė, jog dukters išlaikymui 2011 m. spalio mėnesį sumokėjo 200 Lt, 2011 m. lapkritį, 2012 m. sausį ir vasarį – po 100 Lt, iš viso – 500 Lt. Iš šalių vaikų parodymų negalima daryti išvados, jog nuo 2009 m. spalio mėnesio atsakovas kas mėnesį moka dukrai po 160 Lt kišenpinigių (40x4) – dukters parodymai tiksliai neapibrėžti, sūnaus parodymais nesiremtina dėl to, kad, viena vertus, jis gyvena su tėvu, antra – minimas išlaikymas buvo skiriamas ne jam (CPK 185 straipsnis). Nepilnametei dukrai atsakovo skiriamą išlaikymą uzufrukto teise tvarkė ieškovė, pripažįstanti tik kelis kišenpinigių gavimo atvejus, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vaiko pripažįstamą išlaikymo gavimą maistu dvejais pietumis per savaitę, vadovaujantis protingumo principu, laikytina, jog per mėnesį atsakovas maistu ir kišenpinigiais teikė 50 Lt išlaikymą, iš viso – 1350 Lt (27x50) (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Tuo vadovaujantis darytina išvada, jog nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio nepilnamečio vaiko išlaikymui jis sumokėjo 1350 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės ieškovės argumentais, jog tokį išlaikymo dydį ir būdą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino pastovaus išlaikymo teikimui, nes išlaikymas suprantamas kaip kasdieniams asmens poreikiams tenkinti būtinos lėšos, mokėtinos tuo metu, kai asmuo dėl objektyvių priežasčių (amžiaus, sveikatos problemų, mokymosi dieniniame skyriuje) negali pats savęs išlaikyti (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ieškovė nebendravo su atsakovu ir neprašė išlaikymo konkrečia pinigų suma, neatleidžia atsakovo nuo pareigos teikti vaikui išlaikymą ir nepanaikina ieškovės teisės reikalauti išlaikymo įsiskolinimo. Pilnamečio sūnaus išlaikymo klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl aplinkybė, jog pilnametis sūnus šiuo metu gyvena su tėvu, negali būti pagrindas atsakovui neteikti išlaikymo nepilnametei dukrai.

Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus dėl šalių gyvenimo skyrium laikotarpiu atsakovo teikto išlaikymo, neteisingai pritaikė CK 3.200 straipsnį, nepagrįstai netenkino ieškinio dėl išlaikymo įsiskolinimo, sudarančio 9450 Lt (10800-1350), priteisimo, išlaikymo priteisimo pradžia nurodydamas teismo sprendimo priėmimą. Ši sprendimo dalis panaikintina, priteisiant iš atsakovo 9450 Lt nepilnametės dukters išlaikymo įsiskolinimą bei nurodant, kad išlaikymas priteisiamas nuo 2012 metų sausio mėnesio (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl turto padalijimo

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisingu apelianto atsakovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo ieškovei 30 000 Lt piniginę kompensaciją už ieškovės investuotas lėšas gyvenamojo namo remontui.

Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, jog 1991-2009 metų laikotarpiu šalys pagerino gyvenamąjį namą, remontui investuodamos apie 30 000 Lt, pažymėjo, kad remonto darbams buvo panaudoti ne tik santuokoje uždirbti jos ir atsakovo pinigai, bet ir ieškovės asmeninės lėšos, gautos, 1995 metais už 10 000 Lt pardavus statinius Šiauliuose, 2002 m. – butą Kaune. Taigi, pati ieškovė neteigė, jog remonto darbams buvo panaudota 30 000 Lt jos asmeninių lėšų.

Antra vertus, ieškovė nepateikė leistinų įrodymų (banko mokėjimo dokumentų, prekių įgijimo kvitų ir pan.), jog pagal 1995 m. dovanojimo saldorį iš apdovanotojo gavo 10 000 Lt (t. 1 b.l. 41-42), o pagal 2003 m. pirkimo-pardavimo sandorį iš pirkėjos gautus 10 000 Lt panaudojo statybinių medžiagų pirkimui ar remonto darbams (t. 1 b.l. 39). Liudytojų parodymai tuo klausimu nekonkretūs, todėl jais vadovautis negalima (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto atsakovo argumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvimo bendrąja jungtine nuosavybe, nors tokia nuosavybės forma pagal nekilnojamojo turto registro duomenis pažymėta pirkimo-pardavimo sutartyje. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis pripažino, jog butą gavo dovanų iš ieškovės motinos, už jį pinigų nemokėjo, į pinigus, gautus už šį butą nepretenduoja (t. 2 b.l. 89), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrindamas šių duomenų patikimumą, remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis ir kasacinio teismo praktika, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. V. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, teisingai nusprendė apie lėšų, gautų pardavus šį butą, buvimą ieškovės asmenine nuosavybe, tačiau padarė netinkamą išvadą dėl šių lėšų panaudojimo namo remontui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog ieškovė neįsigijo kito turto, negali būti pakankamu įrodymu apie pinigų panaudojimą namo remontui. Kaip minėta, ieškovė nepateikė šios aplinkybės įrodymų, pati teigė, kad remontui naudotos šeimos lėšos, be to, nurodė, jog jos pinigais buvo sumokėtos piniginės kompensacijos po 20 000 Lt, t.y. daugiau, nei buvo asmeninių lėšų, atsakovo broliui ir seseriai už paveldimą turtą (pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino neįrodyta), o toks ieškovės aiškinimas kartu paneigia ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl asmeninių lėšų panaudojimo namo remontui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog paprastojo remonto metu name buvo sudėti nauji langai, durys, kieme – nauja tvora. Apeliantas atsakovas neginčija, jog šiems darbams buvo panaudota 30000 Lt. Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalys atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo remontui panaudojo 30 000 Lt bendrų lėšų, todėl, nesant ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų lygių nuosavybės dalių, padalijant bendrąją jungtinę nuosavybę, ieškovei gali būti priteista pusės šių lėšų dydžio (15 000 Lt) piniginė kompensacija.

Atmestinas apelianto atsakovo argumentas dėl nepagrįsto pripažinimo, kad garažas, šalims gyvenant santuokoje, buvo iš esmės pagerintas, todėl tapo bendrąja jungtine nuosavybe.

Pagal CK 3.90 str. 1 dalį turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas auutoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ar pan.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, garažo bendram plotui po rekonstrukcijos padidėjus nuo 25 kv.m. iki 67 kv.m. ir įrengus keltuvą, jis kaip statinys ženkliai padidėjo, tapo funkcionalesnis, o tai ir yra esminis statinio pagerinimas. Pažymėtina, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad garažas buvo kitaip perstatytas, nukeltos dvi sienos, nepaneigė ieškovės paaiškinimų, jog garažas buvo įrengtas atsakovo darbui (atsakovas nuo 2004 m. dirba autoservise), apeliacine tvarka neginčijo išlaikymo klausimu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiame garaže atsakovas užsiima papildomu pajamų teikiančiu darbu (t. 2 b.l. 87-89). Esminį garažo pagerinimą patvirtina ir atsakovo pateiktas įrodymas – UAB “Marleksa” turto vertės nustatymo išvada, kurioje buvo apskaičiuoti garažo pamatų įrengimo, sienų mūro darbų, stogo kontrukcijos ir dangos kaštai. Akivaizdu, jog šie darbai yra esminiai statinio pagerinimo darbai.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo skundo argumentus dėl neteisingai nustatytos garažo vertės 47 000 Lt.

Apie nekilnojamojo turto vertę pirmosios instancijos teismas sprendė iš ieškovės pateiktos UAB „Laudomus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, pažymėdamas, kad joje nurodytos nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), vertės yra pagrįstos, atitinka rinkos kainas, be to, atsakovas nepateikė įrodymų apie kitokią šių nekilnojamojo turto objektų vertę.

Atsakovas buvo pateikęs UAB “Marleksa” turto vertės nustatymo išvadą, pagal kurią garažo rekonstrukcijos darbai įvertinti 10300 Lt. Jis nurodė, jog garažo rekonstrukcija pradėta 2000 metais. 2000 m. gegužės 26 d. paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina, jog garažo vertė pagal 1996 metų respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro įvertinimą buvo 7812 Lt.

Nesutiktina, jog garažo vertę teismas turėjo nustatinėti apelianto nurodomu būdu (nustatyti garažo vertę iki rekonstrukcijos, rekonstrukcijos kainą, ieškovės lėšas, panaudotas rekonstrukcijai, ir tik po to spręsti apie kompensacijos ieškovei dydį).

Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu (būtinybe pateikti įrodymus, kritikuojant pirmosios instancijos teismo išvadas), vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šio statinio kainos, apeliacinės instancijos teismas priima ir analizuoja prie atsakovo apeliacinio skundo pateiktą turto vertintojo G. K. atliktą vertinimą, pagal kurį gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo vertė beveik nesiskiria nuo nustatytos UAB “Laudomus”, o garažo vertė nurodoma 12 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pastaruoju vertinimu nesivadovauja todėl, kad tokia garažo vertė nustatyta išlaidų (kaštų) metodu (t. 3 b.l. 52), tuo tarpu garažą šalims iš esmės pagerinus, jis įgijo ir naują vertę, kuri, apeliacinės instancijos teismo manymu, negali būti skaičiuojama 1996 metų kainos ir rekonstrukcijos išlaidų sudėjimo būdu (pažymėtina, jog pastaruoju būdu apskaičiuota garažo vertė būtų netgi didesnė). UAB “Laudomus” išvadoje, aprašant garažą kaip nekilnojamojo turto objektą, nurodyta, jog garažo pamatai yra betono juostiniai, sienos – blokelių, iš išorės apšiltintos, perdengimas – medinės konstrukcijos, šlaitinis profiliuotos skardos lakštų stogas, metalinės durys, užstatytas plotas 67 kv.m., garažo pastate atvestas miesto vandentiekis ir nuotekų šalinimas, įrengta vietinė šildymo sistema, betono monolito grindys, bendra pastato būklė gera, garažas gali tarnauti kaip remonto dirbtuvės, įrengti automobilių remontui skirti keltuvai. Nurodomas pastato aprašymas ir naudojimo paskirtis nesudaro pagrindo spręsti, kad jo rinkos vertė realiai sudaro tik septynis procentus gyvenamojo namo su kiemo statiniais vertės, nustatytos vertintojo G. K., o ne 28 procentus pastarosios vertės, garažo rinkos verte pripažįstant 47 000 Lt (CPK 185 straipsnis). Iš esmės pagerintą daiktą pirmosios instancijos teismas teisingai padalino, priteisdamas ieškovei pusės jo vertės piniginę kompensaciją, o ne rekonstrukcijai išleistas lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad žemės sklypas nepagrįstai nebuvo pripažintas asmenine atsakovo nuosavybe, bei kad priteisiant piniginę kompensaciją už žemės sklypą, ieškovė formaliai gali pretenduoti tik į pusę papildomos piniginės įmokos, sumokėtos grynaisiais pinigais (iš viso 134,2 Lt). Žemės sklypas yra įgytas nuosavybėn šalims gyvenant santuokoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrąją jungtinę jo nuosavybę (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisingai nusprendė, jog ieškovei priteistinos piniginės kompensacijos dydis nustatytinas pagal bendromis šalių lėšomis įsigytą sklypo dalies vertę (0,0529572 ha).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūrą pradėjo atsakovo tėvas, sumokėjęs už perkamą žemę 43,20 investicinių čekių. Pastarąją įmoką paveldėjo atsakovas, 2004 m. lapkričio 8 d. šalys sudarė 615 kv.m. valstybinės žemės įgijimo nuosavybėn sutartį, sumokėję 249,12 Lt ir 19,29 Lt kainos priedą dėl inžinerinių statinių. Bendra kaina –311,61 Lt, iš bendrų lėšų sumokėta dalis –86 procentai.

Formuodama teismų praktiką, sprendžiant dėl lengvatinėmis sąlygomis įgyto turto (žemės sklypo) vertės nustatymo, kai tai yra susiję su piniginės kompensacijos priteisimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui A. V. ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei J. V. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, yra nurodžiusi, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), tačiau, natūra paskyrus namų valdos žemės sklypą vienam iš sutuoktinių, kuriam asmeninės nuosavybės teise priklauso šiame sklype esantis gyvenamasis namas, sklypo vertė turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į šio turto įgijimo būdą bei specifinę paskirtį, t. y., be kitų aplinkybių, į tai, jog sklypas buvo įsigytas iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis už nominalią kainą, kuri neatspindi tikrosios parduodamo daikto vertės, nes nominali kaina nustatyta valstybės, tikslu suteikti tam tikriems asmenims teisę įsigyti jų naudojamus žemės sklypus lengvatinėmis sąlygomis, į tai, kad žemės sklypas yra neatskiriama namų valdos dalis ir esamoje situacijoje, atsižvelgiant į sklypo dydį bei paskirtį, negalėtų būti savarankiškas civilinės teisinės apyvartos objektas, į tai, kuris iš sutuoktinių yra lengvatos subjektas. Teisėjų kolegija sprendė, jog už namų valdos žemės sklypą kompensacijos dydis nustatytinas vadovaujantis proporcingumo principu, t. y. atsižvelgiant į sklypui įsigyti panaudotų bendrų lėšų dydį ir atsakovui tenkančią dalį.

Apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei piniginę kompensaciją proporcingai bendromis lėšomis įsigyto sklypo vertei, iš esmės proporcingumo nuostata vadovavosi, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovo nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą buvo būtina ir esminė sąlyga ginčo žemės sklypui įsigyti, kad šis sklypas yra neatskiriama namų valdos dalis ir esamoje situacijoje, atsižvelgiant į jo dydį bei paskirtį, negalėtų būti savarankiškas civilinės teisinės apyvartos objektas. Tuo vadovaudamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog 29 277,15 Lt piniginė kompensacija ieškovei, priteista nuo 58 554,30 Lt sklypo vertės, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, mažintina iki 15 000 Lt (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai iš jo priteistos 1 380 Lt kompensacijos už atsakovui tenkančią didesnę transporto priemonių dalį.

Nors VšĮ „Emprekis“ pažymos dėl automobilių vertės ir nepasirašytos išdavusių asmenų, apeliantas neginčija jose nurodytos ieškovei paskirto automobilio Opel Astra kainos 6620 Lt., todėl, remiantis proporcingumo ir lygiateisiškumo principu, nesivadovautina po sprendimo priėmimo atsakovo atliktu jam paskirto automobilio Saab 9000 įvertinimu 3500 Lt vietoje VšĮ Emprekis nurodyto 4500 Lt. Aplinkybė, jog atsakovas be ieškovės žinios už 500 Lt sūnui pardavė priekabą Eduard LA 2720 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nekeičia šios transporto priemonės vertės, ieškovės nurodytos bylos nagrinėjimo metu (vertę patvirtinančių duomenų byloje nėra) ir proceso pirmosios instancijos teisme metu neginčytos atsakovo. Vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentą, jog priekabos vertė yra ne 7000 Lt, o 6200 Lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas be ieškovės sutikimo pardavė santuokos metu įgytą transporto priemonę priekabą EDUARD LA2720, v/n (duomenys neskelbtini), 7000 Lt vertės, todėl pagrįstai nusprendė apie atsakovui tenkančią didesnę transporto priemonių dalį ir dėl to ieškovei mokėtiną piniginę kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismo apskaičiavimu, ji turėtų sudaryti ne 1380 Lt, o 6055,50 Lt (6620+4500+7231+7000)/2; 12 675,50-6620), tačiau, negalėdamas priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo, kai sprendimo dalį dėl piniginės kompensacijos už transporto priemones skundžia tik atsakovas, šios sprendimo dalies nekeičia ( CPK 313 straipsnis).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, kitaip įvertinus šalių pateiktus įrodymus, pakeistina sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ieškovei iš atsakovo priteista piniginė kompensacija 29277,15 Lt už žemės sklypą sumažintina iki 15 000 Lt, už gyvenamojo namo remontą – iki 15000 Lt, bendra priteistos piniginės kompensacijos suma – 30 000 Lt. Iš dalies patenkinus šalių reikalavimus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 93 straippsnis, 96 straipsniai),

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria netenkintas ieškinys dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Priteisti iš atsakovo R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) nepilnametei dukrai L. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), 9450 Lt (devynių tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimties) išlaikymo įsiskolinimą.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendime nurodytą išlaikymo periodinėmis išmokomis pradžią nuo sprendimo priėmimo dienos į išlaikymą nuo 2012 metų sausio mėnesio.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 29 277,15 Lt piniginė kompensacija už atsakovui natūra atitenkantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šią sumą sumažinant iki 15000 (penkiolikos tūkstančių) Lt.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 30 000 Lt piniginė kompensacija už ieškovės investuotas lėšas į atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą bei kitus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), šią sumą sumažinant iki 15000 (penkiolikos tūkstančių) Lt.