- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-04
- Bylos Nr.
- N-756-550-06
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutarties V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos kelių policijos rinktinės pareigūnas V. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2005 m. liepos 25 d., 19³² val., Vilniuje, Justiniškių g. ties namu Nr. 124, vairuodamas automobilį VW Golf ir persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui MB 308, važiuojančiam gretima juosta ta pačia kryptimi, ir susidūrė. Sugadino abu automobilius. Nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 148, 59 punktų reikalavimus. Ši V. M. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarime konstatuota, kad V. M. protokole nurodyta veika padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei 124¹ straipsnio 6 dalyje numatytus teisės pažeidimus, už kuriuos jam skirtos atitinkamai 150 Lt ir 30 Lt baudos. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi skirta galutinė 150 Lt bauda.
V. M. Institucijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašė jį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodė, jog skundžiamame nutarime nepagrįstai nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta jam nedalyvaujant. Pirmame bylos nagrinėjime jis dalyvavo, tačiau nagrinėjimas buvo atidėtas. Apie posėdžio datą jam pranešta nebuvo, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Manė, kad bylos aplinkybės nėra išsamiai ištirtos. Vairuotojo pažymėjimo nepateikimas negali būti pagrindu pripažinti kaltu konkrečiame autoįvykyje. Avarija įvyko dėl kito vairuotojo kaltės, kuris nesilaikė reikiamo atstumo, dėl ko atsitrenkė į jo automobilio galinę dalį. Posėdžio metu papildomai paaiškino, kad važiavo Justiniškių gatvės kryptimi. Galinio vaizdo veidrodėlyje retkarčiais matė mikroautobusą MB 308. Prie autobusų stotelės persirikiavo į pirmą juostą, įjungė dešinio posūkio signalą ir pavažiavo apie 50 m. Tvirtino, jog MB 308 stotelėje pilnai nesustojo. Smūgį pajuto tada, kai į posūkį jau buvo užsukęs dvejais ratais. Negirdėjo kitos transporto priemonės stabdymo garso.
Institucija prašė skundą atmesti. Nurodė, kad automobilis MB 308 neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Pareiškėjas persirikiuodamas nedavė kelio ir taip pažeidė KET reikalavimus. Surinktų įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad iš pateiktos teismui medžiagos matyti, jog pareiškėjas automobilį VW Golf vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį. Šiuo atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl to, kurio konkretaus asmens veiksmai sąlygojo autoavarijos kilimą. Tik tiksliai nurodytos faktinės aplinkybės, neprieštaringi liudytojų parodymai leidžia nustatyti, kas yra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjas savo paaiškinime policijai (b. l. 21) nurodė, jog važiavo Justiniškių gatve link Taikos gatvės antra eismo juosta. Aplenkė automobilį MB 308 ir persirikiavo į pirmą eismo juostą. Pavažiavo apie 150 m, įjungė posūkio signalą ir pasuko į dešinę. Gi teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė analogiškų eismo įvykio aplinkybių paaiškindamas, jog persirikiavęs į pirmą eismo juostą ja važiavo tik apie 50 m. Liudytojas A. C. paaiškinime policijai (b. 1. 26) nurodė, jog automobilis MB 308 atsitrenkė į beveik baigusį atlikti sukimo manevrą automobilį VW Golf, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė kitas aplinkybes, t. y. kad automobilis MB 308 atsitrenkė į automobilį VW Golf, kuris buvo pradėjęs atlikinėti posūkį į dešinę, „vienu ratu užvažiavęs“. Taigi, šio liudytojo pateiktas eismo įvykio modelis nėra vienareikšmiškas. Juo remtis, teismo manymu, nėra pagrindo. Liudytojas S. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, jog dėmesį buvo sukoncentravęs į automobilį VW Golf, negalėjo nurodyti, kokia eismo juosta atvažiavo automobilis MB 308. Kaip jau minėta, jis tik nurodė, jog smūgio momentu mikroautobusas buvo pirmoje eismo juostoje. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad liudytojas S. Š. aiškiai matė tik transporto priemonių susidūrimą. Koks buvo automobilių išsidėstymas iki jų susidūrimo (t. y. kuria konkrečia eismo juosta prieš susidūrimą važiavo automobilis MB 308), jis nurodyti negalėjo. Taigi, jo nurodomas eismo įvykio mechanizmas taip pat nėra detalus. Liudytojo E. G. parodymai vertintini kritiškai, nes teisminio nagrinėjimo metu šis asmuo nurodė, jog pažįsta pareiškėją, tarp jų susiklostę draugiški santykiai. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad abi transporto priemonės negalėjo važiuoti paraleliai, nes MB 308 buvo įvažiavęs į autobusų stotelę. Tai, anot jo, patvirtina liudytojų parodymai. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, liudytojas A. C. teismo posėdyje buvo nurodęs, kad lyg ir matęs, jog mikroautobusas MB 308 išvažiavo iš stotelės. Tačiau byloje nėra duomenų, kad jis toje stotelėje buvo sustojęs. Pats įvažiavimas į stotelę ir išvažiavimas iš jos šiuo atveju neatima galimybės transporto priemonėms judėti ta pačia kryptimi gretimomis juostomis. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, nes apie pažeidimo nagrinėjimo datą jam pranešta nebuvo. Pateiktos šaukimo šaknelės (b. l. 17) patvirtina, kad Institucija ėmėsi visų reikiamų priemonių siekiant objektyviai išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes. Matyti, kad bylos nagrinėjimo metu keitėsi pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas. Apie tai jis turėjo pranešti Institucijai, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis tokius veiksmus būtų atlikęs. Dėl to konstatuoti subjektyvių teisių pažeidimą nėra pagrindo. KET 148 punkte nustatyta, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima juosta ta pačia kryptimi. Jeigu ta pačia kryptimi važiuojantys automobiliai persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Institucijos nuomone. Vertinant įrodymų visetą, pareiškėjo parodymai vertinami kaip gynimosi taktika, siekiant išvengti atsakomybės. V. M. veika pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, nuobaudos parinkimo taisyklės nepažeistos. Bauda skirta sankcijos ribose.
Šalies argumentai
V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutartį, 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, neįvertino procesinių pažeidimų priimant nutarimą, kas tiesiogiai įtakojo nepagrįstas teismo išvadas bei neteisėtą nutarties priėmimą. Teismas pažeidė nutarties nuostatą, kad ,,tik tiksliai nurodytos faktinės aplinkybės, neprieštaringi liudytojų parodymai leidžia nustatyti, kas yra kaltas dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo“, nes remiantis pareiškėjo ir liudytojų parodymais paneigtas Institucijos atstovo „paaiškinimas“, jog mikroautobusas MB 308 neturėjo galimybės išvengti susidūrimo. Institucijos atstovas akivaizdžiai viršijo savo įgaliojimus ir neleistinai už mikroautobuso vairuotoją aiškino autoįvykio aplinkybes. Faktinių aplinkybių, patvirtinančių šią išvadą, nėra. Teismas visapusiškam ir objektyviam faktinių aplinkybių nustatymui turėjo atidėti posėdį, iškviesti maršrutinio mikroautobuso vairuotoją ir nustatyti mikroautobuso važiavimo trajektoriją. Eismo įvykio vietos schema neturi visų reikalingų duomenų, patvirtinančių autobuso stotelės egzistavimą, jos ilgį ir atstumą tarp autobuso stotelės ir posūkio, be kurių neįmanoma patikrinti liudytojų parodymų ir objektyviai išnagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tai teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo ir dviejų liudytojų (A. Č. ir S. Š. ) parodymus ir kritiškai vertino liudytojo E. G. parodymus, nes tarp jų susiklostė draugiški santykiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nutartyje netiksliai įrašyti pareiškėjo ir liudytojų parodymai, kurie teisme kategoriškai ir aiškiai parodė, kad mikroautobusas buvo įvažiavęs į autobuso stotelę, tačiau ar buvo sustojęs, nematė, bet visi matė, kaip mikroautobusas MB 308 atsitrenkė į beveik baigusį atlikti posūkį automobilį VW Golf. Teismas neištyrė, todėl nepagrįstai nustatė, kad subjektyvių teisės pažeidimų nėra. Pažeidžiant ATPK 272, 280, 283 ir 288 straipsnius jam apie bylos nagrinėjimą pranešta nebuvo. Viename posėdyje jis dalyvavo, bet jis buvo atidėtas. Kitų šaukimų niekas nesiuntė, kaip nebuvo išsiųstas ir Institucijos nutarimas. Be to, autoįvykio vietoje Institucijos pareigūnai pripažino mikroautobuso vairuotoją kaltu ir paėmė jo vairuotojo pažymėjimą, tačiau vėliau situacija keistai pasikeitė. Mano, kad šių pareigūnų apklausa padėtų teisingai išspręsti bylą. Teigia, kad jo veiksmai pagal KET 148 punktą kvalifikuoti nepagrįstai ir neteisėtai, nes mechaniniai automobilių sugadinimai (kurių teismas netyrė) patvirtina, kad jis ne persirikiuodamas, o būtent pusiau įvažiavęs iš pirmos juostos į įvažiavimą, esantį už stotelės maždaug 50 m atstumu, niekam duoti kelio neprivalėjo, nes greta važiuojančių nebuvo ir negalėjo būti. Tai patvirtina ir eismo įvykio vietos schema. Maršrutinio mikroautobuso vairuotojo veiksmai bei atsitrenkimas į jo automobilio galinę dalį sąlygojo autoavarijos kilimą. Mikroautobuso vairuotojas buvo neatsargus (KET 53 punktas) bei pažeidė reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas byloje surinktų įrodymų vertinimo klausimas. Jame pateikiami argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties pagrįstumo. Teismas tinkamai išanalizavo apelianto bei liudytojų E. G., A. Č. , S. Š. parodymus ir pagrįstai jais nesirėmė dėl jų parodymuose, duotuose teisme, ir paaiškinimuose, rašytuose policijai, esančių prieštaravimų apie įvykio aplinkybes. Teismo nutartyje šių asmenų parodymai nurodyti tokie, kokie jie užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Nei apeliantas, nei jo atstovas pastabų dėl teismo posėdžio protokolo nepareiškė, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog teismo nutartyje pareiškėjo ir liudytojų parodymai įrašyti netiksliai. Policijai rašytuose paaiškinimuose nei vienas iš šių asmenų nenurodė, jog mikroautobusas MB buvo įvažiavęs į stotelę, ši versija atsirado tik teismo posėdžio metu. Todėl stotelės vietos ir kitų jos duomenų nenurodymas schemoje esminės reikšmės šioje byloje neturi. Minėtų asmenų parodymai apie automobilių išsidėstymą prieš jų susidūrimą taip pat skirtingi. Štai V. M. paaiškinime policijai rašė, jog aplenkęs mikroautobusą persirikiavo į pirmą eismo juostą, pavažiavo 150 metrų, įjungė posūkį ir pasukęs į dešinę pravažiavo 3 metrus kai pajuto smūgį (b. l. 21). Teismo posėdžio metu jis jau nurodė, kad į pirmą eismo juostą persirikiavo prie stotelės, kuri yra apie 100 metro atstumu nuo posūkio, ir įjungė posūkio signalą bei pirma eismo juosta iki posūkio pavažiavo 50 metrų. Smūgį į galinį ratą pajuto, kai jau buvo užsukęs dviem ratais. Liudytojas E. G. paaiškinime policijai teigė, kad V. M. vairuojamas automobilis jau beveik buvo užsukęs, kai pajuto smūgį ir atsidūrė ant šaligatvio (b. l. 23). Bylos nagrinėjimo teisme metu šis liudytojas parodė, kad nuo stotelės iki posūkio pavažiavo apie 100 metrų, mikroautobusas važiavo kiek atsilikęs, jį pastebėjo tuomet, kai mikroautobusas stabdė. Mikroautobusas persirikiavo iš pirmos į antrą eismo juostą, smūgis buvo į kairį galinį kampą. Liudytojas S. Š. paaiškinime policijai nurodė, kad matė pirma eismo juosta važiuojantį automobilį VW Golf, o paskui jį už 20-25 metrų – mikroautobusą. Automobilis VW Golf įjungė dešinio posūkio signalą, pradėjo mažinti greitį. Jam puse korpuso įvažiavus į šalutinį kelią, į jį atsitrenkė mikroautobusas, kuris prieš susidūrimą net nestabdė (b. l. 25). Teisme šis liudytojas negalėjo nurodyti kuria eismo juosta važiavo mikroautobusas, teigė, kad smūgio metu buvo pirmoje juostoje. Nepristabdęs atsitrenkė į automobilį VW Golf, kai šis pradėjo sukti į įvažiavimą. Liudytojas A. Č. paaiškinime rašė, jog pirmoje eismo juostoje važiavęs VW Golf su įjungtu posūkio signalu pradėjo sukti į dešinę, o maršrutinis autobusas vizualiai pradėjo greitai artėti ir atsitrenkė į beveik užbaigusį manevrą automobilį (b. l. 26). Teismo posėdžio metu A. Č. parodė, kad automobilis VW Golf buvo pradėjęs įsukinėti, užvažiavęs vienu ratu, kai į jo galinę dalį įvažiavo mikroautobusas. Taigi, visi šie asmenys ne tik skirtingai įvykio aplinkybes nurodė paaiškinimuose ir duodami parodymus teisme, tačiau prieštarauja ir jų parodymai vieni kitiems.
Iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 18) matyti, kad automobilis VW Golf po susidūrimo rastas ant šaligatvio, 3,7 metrų atstumu nuo šaligatvio krašto, pravažiavus įvažiavimą į garažų masyvą. Užfiksuoti tokie šio automobilio sugadinimai: galinis bamperis, galinis stiklas, bagažinės dangtis, galinis kairysis sparnas, galinis kairysis žibintas, stogas, priekinis kairysis ratlankis, užspaustos galinės kairiosios durelės. Automobiliui MB nustatyti priekinio bamperio, variklio dangčio, priekinio dešiniojo sparno, priekinio dešiniojo žibinto sugadinimai. Šie bylos duomenys atitinka S. Z. paaiškinime, rašytame policijoje, išdėstytoms autoįvykio aplinkybėms. S. Z. nurodė, kad automobilis VW Golf, važiavęs antrąja eismo juosta, staiga pasuko į dešinę, likus 8-10 metrų iki posūkio. Kadangi posūkį pravažiavo ir trukdė kelkraštis, šis automobilis ėmė stabdyti. Norėdamas išvengti susidūrimo S. Z. staigiai stabdė, bandė išvažiuoti į antrąją eismo juostą, tačiau joje buvo kitas automobilis. Tuomet trenkėsi į kairįjį galinį automobilio VW Golf kampą. S. Z. buvo kviečiamas į pirmosios instancijos teismo posėdį, tačiau neatvyko dėl objektyvių priežasčių – sunkios ligos. Nežiūrint į tai, būtent šio asmens nurodyta informacija apie įvykį galima paaiškinti automobilių sugadinimų dislokaciją ir pačių automobilių vietą po susidūrimo, užfiksuotą eismo įvykio vietos schemoje.
Apeliantas pateikia situaciją iš jam palankios pozicijos ir šiuo kriterijumi vadovaudamasis neigia pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas, tačiau tų teismo išvadų pagrįstumo bylos dokumentais ar kitais vertinimo nereikalaujančiais duomenimis nenuginčija. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nėra įstatymo numatyti pagrindai keisti ar naikinti teismo procesinį dokumentą.
Institucija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. M. pažeidė KET 148 punkto reikalavimus.
Teismo posėdyje dalyvavęs Institucijos atstovas jam suteiktų įgaliojimų neviršijo, jam įstatymas suteikia teisę pasisakyti dėl byloje esančių įrodymų apie įvykio aplinkybes.
Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto argumentais dėl ATPK 272, 280, 283 ir 288 straipsnių normų pažeidimų. Į šiuos argumentus jau atsakė ir pirmosios instancijos teismas. Institucija V. M. kvietimą siuntė registruotu laišku (b. l. 17) jo paaiškinime nurodytu adresu (b. l. 21). Duomenų, kad V. M. Institucijai būtų pranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, byloje nėra. Tuo tarpu skunde apygardos teismui apeliantas savo gyvenamosios vietos adresą nurodė visiškai kitą (b. l. 3). Kita vertus, Institucijoje padaromi pažeidimai paprastai gali būti ištaisomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jei teismo posėdyje sudaromos sąlygos tinkamai naudotis visomis procesinėmis teisėmis. Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje turėjo galimybę reikšti prašymus, aktyviai dalyvauti įrodymų tyrimo procese, naudotis kitomis įstatymo jam suteiktomis teisėmis. Institucijos priimto nutarimo nuorašo neišsiuntimas laiku nubaustam asmeniui nėra pagrindas apeliaciniam skundui patenkinti.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus reikšmingus bylai įrodymus, padarė ištirtų įrodymų viseto pagrindu pagrįstas išvadas. Nutartis atitinka įstatymo procesiniams dokumentams keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų kriterijus, tad paliktina nepakeista. Apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. M. apeliacinio skundo nepatenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą palikti nepakeistus.
Nutartis neskundžiama.