Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-12 · Administracinė byla Nr. eI2-1429-426/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-12
Bylos Nr.
eI2-1429-426/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04011-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Gitana Butrimaitė
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1429-426/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04011-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-724 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis, Ukrainos pilietis, 2020 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Ukrainoje dėl nacionalinės (D tipo) daugkartinės vizos išdavimo tuo pagrindu, jog ketino atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, turi profesiją, įtrauktą į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.

Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje (toliau – ir Ambasada) išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (65.5.7.8.)-847 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). Nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Sprendime nurodė, kad atsisakymo priežastis ta, jog užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo nurodomų priežasčių patikimumo. Pareiškėjui iki šiol neaišku, dėl kokių konkrečių priežasčių atsisakyta išduoti jam nacionalinę vizą, kadangi Sprendime Nr. 1 jos nedetalizuotos.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodo, jog 2020 m. lapkričio 24 d. gavo 2020 m. lapkričio 9 d. pranešimą Nr. (15/5-9)10K-28592 „Dėl priimto sprendimo“, iš kurio sužinojo, kad Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“ Nr. (15/5-9) 4U-724 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Minėtame pranešime nurodoma, kad jam, be kita ko, uždrausta atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse iki 2023 m. lapkričio 9 d.

Pareiškėjo manymu, Sprendimas Nr. 2 yra neteisėtas ir neproporcingas, kadangi iki šiol negavo šio sprendimo kopijos, todėl nežino konkrečių motyvų bei teisinių argumentų. Pažymi, kad Departamento 2020 m. lapkričio 9 d. pranešime nurodytas tik Sprendimo Nr. 2 priėmimo teisinis pagrindas ir išdėstyta skundžiamo Sprendimo rezoliucinė dalis, todėl, pareiškėjo vertinimu, tai neabejotinai apsunkina jo teisę į gynybą.

Taip pat mano, kad pagal teisinį reglamentavimą nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą. Mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, negalėjo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, o, jei ir galėjo, tai priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į visas su pareiškėju susijusias aplinkybes.

Paaiškina, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas 2020 m. spalio 21 d., o Sprendimas Nr. 2 – 2020 m. lapkričio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 12 darbo dienų nuo Sprendimo Nr. 1 priėmimo. Pareiškėjo nuomone, duomenys atsakovui iš Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje buvo perduoti operatyviai el. paštu arba per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS, todėl kyla abejonių, ar Sprendimas Nr. 2 priimtas nepažeidžiant imperatyvaus 5 darbo dienų termino. Tokiu atveju, Sprendimas Nr. 2 taip pat naikintinas kaip neteisėtas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu neturėjo šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublika, į kuriuos, priimdamas sprendimą, turėtų įvertinti Departamentas. Tačiau pareiškėjui kyla abejonių, ar atsakovas tinkamai atsižvelgė į priežastis, dėl kurių atsisakė jam išduoti vizą. Be to, neaišku, ar priimant Sprendimą Nr. 2 atsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) esančių 8.1–8.3.2 punktų nurodyto atvejo.

Kadangi Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos ir Šengeno susitarimo valstybių teritoriją 3 metus, jis mano, kad minėtas draudimo atvykti laikotarpis buvo nustatytas vadovaujantis Tvarkos 9 punktu. Be to, Tvarkos 9.3 punktas pareiškėjui netaikomas, nes jis reglamentuoja atvejus, kai priimamas sprendimas panaikinti vizą. Šiuo atveju Sprendimu Nr. 1 pareiškėjui atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendime Nr. 2 nenurodyti motyvai, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintiems individualaus administracinio akto reikalavimams, todėl Sprendimas Nr. 2 yra neteisėtas ir naikintinas.

Papildomai pareiškėjas pažymi, kad jokie duomenys nepatvirtina, jog praeityje jis būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, padaręs teisės pažeidimų. Be to, su skundu pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą teisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares – Lenkiją, Vokietiją, Vengriją. Jo tikslas atvykti ir dirbti Lietuvos Respublikoje – finansiškai aprūpinti šeimą, gyvenančią Ukrainoje. Sprendimas Nr. 2 atėmė galimybę pareiškėjui ne tik trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes nurodytu tikslu, bet kartu užkirto jam kelią atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes net su darbu nesusijusiais, turistiniais ar gydymo tikslais.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas kviečiančiosios įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimu Lietuvos Respublikos ambasadai Ukrainoje 2020 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas), 70.13 papunktį.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje nustatė, jog Viešųjų paslaugų, susijusių su asmens ir kitų dokumentų išdavimu, konsultavimu, teikimo Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams informacinėje sistemoje (EPIS) įformintas kviečiančiosios įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas neatitinka Vizų išdavimo tvarkos aprašo reikalavimų, t. y. nenurodytas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo turimą kvalifikaciją. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota (duomenys neskelbtini), kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla. Įmonė veikia 7 mėnesius, tačiau nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, joje nedirba nė vienas asmuo. Ambasada paprašė pareiškėjo papildomai pateikti tarpininkavimo raštą, įformintą pagal Vizos išdavimo tvarkos apraše nustatytą tvarką, įmonės elektroninius sertifikuotus išrašus (ESI) su veikla, darbo patirties dokumentus (darbo knygelę su vertimu, Ukrainos valstybinio socialinio draudimo fondo pažymą OK-7, iš kurios būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas turi betonuotojo darbo patirtį). Tačiau pareiškėjas šių dokumentų iki 2020 m. spalio 21 d. nepateikė, todėl Ambasada tos dienos priėmė sprendimu Nr. (65.5.7.8.)-847 atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

Paaiškina, kad Sprendimas Nr. 2 pareiškėjui ir jo atstovei anksčiau nebuvo išsiųstas, kadangi jie atsakovo neprašė to padaryti. Pažymi, kad pagal teisinį reglamentavimą užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas. Departamentas pareiškėją apie Sprendimą Nr. 2 informavo 2020 m. lapkričio 9 d. pranešimu. Tokį informavimą laiko tinkamu, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti teise į gynybą.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, spręsdamas, ar pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir kokį konkretų draudimo atvykti laikotarpį nustatyti, vadovavosi objektyviais Tvarkoje nustatytais kriterijais. Departamentas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), įvertino tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, taip pat priežastis, dėl kurių atsisakyta išduoti vizą, tai, kad jo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta. Be to, buvo įvertinta ir aplinkybė, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovo nuomone, ginčijamu sprendimu pagrįstai įvestas perspėjimas į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Šiuo atveju toks sprendimas dėl perspėjimo įvedimo buvo priimtas įvertinus tai, kad uždraudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, jog jam buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą. Atsakovas mano, kad pareiškėjas ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą Šengeno vizą ir siekti vykti į Šengeno erdvę, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.

Atsiliepimas

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas neginčija konstatuotų aplinkybių, jog teikdamas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.13 papunktį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją, patirtį, jį įdarbinti įsipareigojusią įmonę. Priešingai, skundo teiginiai, jog pareiškėjui nesuprantama, kodėl nepakako vien atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, parodo, kad jis pripažįsta, jog atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrasis tikslas buvo ne dirbti jį kviečiančioje įmonėje pagal profesiją, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje (betonuotoju), o kitas, kurio pareiškėjas neatskleidžia.

Departamentas nesutinka su argumentais, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, nes jį priimant pažeistas Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte įtvirtintas 5 darbo dienų sprendimo uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo terminas. Ambasados 2020 m. spalio 22 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, Migracijos departamentas gavo 2020 m. spalio 26 d., o Sprendimas Nr. 2 priimtas 2020 m. lapkričio 9 d. Nors ginčijamas sprendimas priimtas nežymiai praleidus Taisyklių 12 punkte įtvirtintą terminą, mano, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu.

Taip pat atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamame sprendime neįvertintos Tvarkos 8.1–8.3.2 papunkčiuose nurodytos aplinkybės. Departamentas tvirtina, kad į jas atsižvelgė ir vertino. Taigi, 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis pareiškėjui nustatytas pritaikius Tvarkos 9.1 punktą, kuriame įtvirtintas konkretus draudimo atvykti terminas savaime laikytinas proporcingu. Tuo tarpu tai, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos 8.3.1–8.3.2 papunkčiuose įtvirtintos aplinkybės, nesudarė teisinio pagrindo taikyti kitokį (trumpesnį), nei Tvarkos 9.1 punkte įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pažymi, kad pagal Tvarkos 5 punktą, kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Tai reiškia, kad Departamentas gali taikyti tiek ilgesnį (iki 5 metų), tiek trumpesnį, nei Tvarkoje įtvirtinta užsieniečio uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

Atsiliepimas

Atsakovas mano, kad Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), pareiškėjui taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos ir paremtos konkrečiomis teisės aktų normomis.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl ginčijamo sprendimo priėmimo jam kiltų neadekvačiai didelė, nepataisoma žala, o jo interesas vykti į Šengeno valstybes turistiniais ar deklaratyviai nurodomais gydymo tikslais nėra svarbesnis už nacionalinį ir bendrą Šengeno susitarimo valstybių interesą apsaugoti Šengeno erdvę nuo nelegalios migracijos ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę teikti Departamentui motyvuotą prašymą sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-724 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, Ukrainos pilietis V. D. 2020 m. rugsėjo 30 d. Įstatymo ir Vizos išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą, esančią Ukrainoje, su prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę (D tipo) vizą tuo pagrindu, jog ketino atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal profesiją, įtrauktą į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

Ambasada 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (65.5.7.8.)-847 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Jame nurodoma, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, kadangi jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo nurodomų priežasčių patikimumo.

Departamentas 2020 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-724 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir nuspręsta į Užsieniečių registrą įrašyti jo duomenis, taip pat įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalies (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 9 d.

Pareiškėjas su tokiu Departamento sprendimu nesutinka, prašo teismo jį panaikinti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.), taip pat Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.), ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 546 redakcija) (aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 1¹ dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Iš byloje pateikto Ambasados 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 847 „Dėl atsisakymo išduoti Nacionalinę (D) vizą“ matyti, kad pareiškėjas ketino dirbti Lietuvoje betonuotoju pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimą, tačiau vertinant jo pateiktus dokumentus buvo nustatyta, jog tarpininkavimo raštas neatitiko nustatytos tvarkos, nenurodytas dokumentas, patvirtinantis turimą užsieniečio kvalifikaciją. Todėl Migracijos departamentas pareiškėjo paprašė papildomai pateikti tarpininkavimo raštą, įformintą pagal tvarką, įmonės ESI su veikla, pagal tvarką įformintą darbo sutartį, darbo patirties dokumentus, t. y. darbo knygelę su vertimu, Ukrainos Valstybinio socialinio fondo pažymą OK-7, iš kurių būtų galima nustatyti pareiškėjo, kaip betonuotojo, darbo patirtį. Pareiškėjas iki nustatyto termino (2020 m. spalio 21 d.) prašomų dokumentų nepateikė, todėl Ambasados sprendime konstatuota, jog, ketindamas dirbti Lietuvoje, pareiškėjas nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, ir tuo pagrindu buvo priimtas sprendimas neišduoti jam vizos.

Kaip matyti iš šioje byloje skundžiamo Migracijos departamento sprendimo turinio, jis buvo priimtas remiantis pareiškėjo Ambasadai pateiktu prašymu išduoti nacionalinę vizą, kurio nagrinėjimo metu Ambasada nustatė, jog užsienietis (pareiškėjas) pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri registruota (duomenys neskelbtini), kvietimu. Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 9 d. sprendime taip pat pažymėta, kad minėtoje įmonėje nedirba nė vienas asmuo, įmonės direktorius A. S., pati įmonė veikia 7 mėnesius, tačiau nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Be to, pareiškėjas neturi profesijos, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal susiformavusią teismų praktiką aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis (ar panašiomis) aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Dėl Tvarkos 12 punkto pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 1¹ punkte nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020). Pažymėtina, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir naujausioje savo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021; 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2891-492/2021).

Akcentuotina, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II Reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl vizos neišdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

Pagal Tvarkos 8 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.1 punktas); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2 punktas); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos (8.3 punktas): jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.3.1 punktas); užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos (8.3.2 punktas).

Pagal Tvarkos 9.1 punktą, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamą Departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjui, be kita ko, nuspręsta uždrausti 3 metus (iki 2023 m. lapkričio 9 d.) atvykti į Lietuvos Respubliką, matyti, jog Departamentas nekonstatavo Įstatymo 133 straipsnio 1 ar 1¹ dalyje nurodytų pagrindų, o Sprendimą grindė iš esmės tik aplinkybėmis, kad pareiškėjas, siekdamas gauti nacionalinę vizą, pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Tačiau pažymėtina, kad Ambasada priėmė sprendimą neišduoti nacionalinės vizos, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjui nepagrindus numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilus pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų nepatikimumo, kai tuo tarpu tik Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Taigi, nustačius, kad asmuo pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją, vizą atsisakoma išduoti pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pagrindą, o Ambasados sprendimas, kaip jau minėta, priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai pritaikė Tvarkos 9.1 punktą.

Teismas, vertindamas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą Tvarkos 8 punkto kontekste, pažymi, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Be to, matyti, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog ne kartą teisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, t. y. Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, pridėjo tai patvirtinančius rašytinius įrodymus. Šių aplinkybių atsakovas niekaip nepaneigė, tik nurodė, kad jos nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Be to, kaip matyti iš Ambasados sprendimo, pareiškėjui nacionalinė viza neišduota, nes nepateikė prašomų duomenų, patvirtinančių jo, kaip betonuotojo, darbo patirtį, o tikrovės neatitinkančių aplinkybių pareiškėjas prašyme nebuvo nurodęs. Taip pat Departamentas skundžiamame sprendime tik nurodė, kad priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgdamas į visos neišdavimo priežastis ir manydamas, jog jis ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės vizą, tačiau iš esmės sprendime jokių motyvų, kodėl neįmanoma užkirsti kelio nelegaliai migracijai kitais būdais, neišdėstė. Darytina išvada, kad vien manymas, jog pareiškėjas gali siekti atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno valstybę, tinkamai nenurodžius argumentų, dėl kurių pareiškėjui, neatlikusiam iš esmės jokių neteisėtų veiksmų, nepiktnaudžiavusiam savo teisėmis, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo tokį draudimą taikyti ir apskritai nepatvirtina aplinkybių, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis tik savo nuomone, prielaidomis, Ambasados sprendimu, tačiau pats atskiro išsamaus vertinimo ar tyrimo dėl pareiškėjo veiksmų, jo asmenybės neatliko. Be to, Departamentas atsiliepime teismui nurodė, jog tikrasis atvykimo į Lietuvą tikslas galimai yra kitas (ne dirbti), kurio pareiškėjas neatskleidžia, tačiau šie teiginiai niekuo nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, taip pat administracinio sprendimo motyvai. Įvertinus skundžiamą Departamento sprendimą darytina išvada, kad atsakovas, nagrinėjamu atveju nenustatęs, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, kad būtų minėtose valstybėse padaręs teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė, pavyzdžiui, kad V. D. planavo atvykti į Lietuvą kitu tikslu, o ne darbo, konstatuotina, kad draudimas pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neproporcingas.

Taigi, konstatavus, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui buvo pritaikytas nepagrįstai, nebelieka ir teisinio pagrindo įrašyti jo asmens duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat nėra ir pagrindo įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į C. SIS.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas naikinti Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 138 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-724 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana Butrimaitė Jolanta Malijauskienė Rūta Miliuvienė