- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-15
- Bylos Nr.
- I-415-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02334-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1).
Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. birželio 5 d. ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinį diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, nemigą, jautėsi kankinamas. Teigė, kad prieš perkeliant pareiškėją į kitas kameras, jis Lukiškių TI-K administracijai nurodė asmenis, su kuriais negali būti laikomas vienoje kameroje. Pabrėžė, kad į jo prašymą nebuvo atsižvelgta. Dėl to pareiškėjas patyrė fizinį ir psichologinį smurtą. Paaiškino, kad negali nurodyti konkrečių asmenų, dėl kurių patyrė smurtą, nes jie žino pareiškėjo artimųjų gyvenamąją vietą. Pareiškėjas, nenurodydamas šių asmenų, siekia apsaugoti savo artimuosius. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K tokias veiksmais neužtikrino jo saugumo, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–14, 133–135). Nurodo, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje, siekdami aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažindami suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto griežtai vadovaudamiesi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Pažymi, kad Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka savo pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl galimai jam padarytos neturtinės žalos. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra gavęs pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų. Remdamasis CK 6.246–6.250, 6.271 straipsnių nuostatomis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K ir konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. birželio 5 d. Pareiškėjas teigia, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas su asmenimis, su kuriais negalėjo būti laikomas, todėl patyrė neturtinę žalą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina dėl Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jo izoliavimo nuo asmenų, kurie, pareiškėjo teigimu, kėlė jam pavojų. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 6) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 7) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 8) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 9) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Teismas, įvertinęs Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse nustatytą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad minėtose teisės normose paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų priklausęs kuriai nors suimtųjų / nuteistųjų asmenų grupei, kuri Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka turėtų būti izoliuojama nuo kitų asmenų. Teismas pažymi, kad, nesant objektyvių duomenų, jog pareiškėjui galėjo kilti pavojus, svarbu įvertinti, ar Lukiškių TI-K tinkamai vykdė jam kylančią pareigą atskirti Lukiškių TI-K laikomus asmenis pagal įstatymuose įtvirtintus kriterijus. Šiuo atžvilgiu pareiškėjo elgesys bei jo išreikšta valia būti laikomu ar nelaikomu su tam tikrais asmenimis nėra svarbus. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų suskirstymas yra svarbus ne tik siekiant užkirsti kelią neigiamai įtakai, kurią tam tikri kalinami asmenys gali turėti kitiems nuteistiesiems, bet ir įgyvendinant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuteistųjų atskyrimo tikslą – padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Teismas pažymi, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų yra apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą, dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio aplinkybių teismas nenustatė. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas su asmenimis, su kuriais nepageidavo būti laikomas, tačiau nenurodė šių asmenų, taip pat nepateikė išsamių paaiškinimų dėl pavojaus, kilusio būtent dėl šių asmenų tam tikrų veiksmų. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo ir bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas jo pageidavimu buvo perkeltas į kitas kameras, duomenų apie pavojų pareiškėjo sveikatai Lukiškių TI-K neturėjo (b. l. 133–135, 158–159). Byloje pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, kad Lukiškių TI-K pareigūnai dėl pareiškėjo elgesio 2015 m. gruodžio 12 d. prieš pareiškėją panaudojo specialiąsias priemones (b. l. 146–149). Jokių duomenų apie tarp pareiškėjo ir kartu su juo laikomų asmenų kilusius konfliktus byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo patirtus sužalojimus jo laikymo Lukiškių TI-K metu.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.