Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės pagal priešieškinį Lietuvos Respublikos atstovės Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1189-912/2014 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams D. O. J., VĮ Registrų centrui dėl niekinio sandorio teisinių padarinių taikymo bei atsakovės D. O. J. priešieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, VĮ Registrų centrui, Lietuvos Respublikai dėl nuosavybės teisių gynimo (trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 8–ojo notarų biuro notarė R. Š.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškė ieškinį atsakovams D. O. J., VĮ Registrų centrui dėl niekinio sandorio teisinių padarinių taikymo, kuriuo prašė taikyti niekinio sandorio 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutarties, kuria dovanotoja Z. P. padovanojo atsakovei D. O. J. 52/100 dalis namo, teisinius padarinius – pakeisti VĮ Registrų centro įrašą, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), paskaičiuotos nuo 162,07 kv. m namo ploto, ir nustatyti, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), paskaičiuotos nuo 125,38 kv. m.

Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 48/100 dalys ginčo namo, t. y. name esantys butai Nr. 1 (30,21 kv. m), Nr. 4 (16,06 kv. m), Nr. 5 (20,63 kv. m) ir 48/100 dalys bendrojo naudojimo patalpų. Kita ginčo namo dalis priklauso atsakovei D. O. J.. Pastaroji teigia, kad namo palėpėje esantis 20,63 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpa), yra jai priklausančio namo 52/100 dalyje. Ieškovė su tokia atsakovės D. O. J. pozicija nesutinka, teigia, kad ginčo patalpa priskirtina prie ieškovės turimos 48/100 namo dalies. Namo plotas turėtų būti ne 162,07 kv. m, bet 139,375 kv. m, nes namo 48/100 dalys yra 66,9 kv. m. Pagal 1992 m. birželio 25 d. gyvenamojo namo privatizavimo sutartį, Z. P. parduotos 52/100 dalys namo, kurio bendras plotas 125,38 kv. m, t. y. butas Nr. 3 ir 52/100 dalys palėpės. Iš VĮ Registrų centro 2003 m. gruodžio 9 d. pažymos matyti, kad namo plotas yra 162,07 kv. m, Z. P. 52/100 dalys paskaičiuotos nuo 125,38 kv. m. Skaičiuojant Z. P. dalis be ginčo patalpos nuo 162,07 kv. m ploto, jai priklausytų 40/100 dalių. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi dovanotoja Z. P. padovanojo atsakovei D. O. J. 52/100 dalis namo. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad bendras namo plotas 162,07 kv. m. Taigi dovanojimo sutartyje nurodyti klaidingi duomenys apie namo plotą – jis turi būti mažesnis. Dovanotoja Z. P. negalėjo padovanoti daugiau negu turėjo (CK 6.470 straipsnio 3 dalis). Atsakovė D. O. J. nuosavybės teise turi ne ginčo patalpą (butą Nr. 5), bet palėpės patalpas, esančias virš butų Nr. 4 ir Nr. 5.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašo atmesti kaip nepagrįstus ieškinio reikalavimus tiek, kiek jie pareikšti atsakovui VĮ Registrų centrui. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: pirma, namo plotas 162,07 kv. m, pirmo aukšto – 125,38 kv. m, mansardos (palėpės) – 36,69 kv. m. Palėpėje apskaitytos dvi patalpos: butai Nr. 4 ir Nr. 5. Dėl to atsakovės D. O. J. nuosavybės teisę turi į 52/100 dalis neapskaitytos palėpės. Antra, į 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartį neperkelta Nekilnojamojo turto registro 2003 metų pažymoje esanti pastaba, kad Z. P. 52/100 dalys paskaičiuotos nuo 125,38 kv. m ploto. Dėl to atsiliepime teigiama, kad nurodytą dovanojimo sutartį tvirtinusi notarė ir dovanotoja pažeidė CK 4.48 straipsnį. Trečia, atsiliepime nesutinkama su reikalavimu taikyti niekinio sandorio padarinius 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutarčiai. Tvirtinama, kad nurodyta sutartis turi būti nuginčyta.

Atsakovė D. O. J. taip pat pareiškė priešieškinį ir patikslintą priešieškinį (1t. b.l. 115, 2t. b.l. 36v) ir prašė:

1) pripažinti neteisėta ir negaliojančia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1997 m. balandžio 27 d. buto (duomenys neskelbtini), inventorizaciją;

2) pripažinti negaliojančia Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. rugsėjo 8 d. pasirašyto akto Nr. 1632-01 dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini), perduotas Vilniaus miesto savivaldybei;

3) panaikinti Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių registraciją į butą (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti atsakovės D. O. J. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini);

5) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti atsakovės D. O. J. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini);

6) priteisti atsakovei D. O. J. iš atsakovų pagal priešieškinį bylinėjimosi išlaidas.

Z. P. mirė 2008 m. birželio 6 d. (T. 1, b. l. 27). Atsakovė D. O. J. moka namo administravimo ir eksploatavimo mokesčius, skaičiuojamus nuo 84,28 kv. m (T. 1, b. l. 86, 87). Atsakovės D. O. J. motinos Z. P. naudoto gyvenamo buto techniniame pase buto (duomenys neskelbtini), plotas įrašytas 65,04 kv. m, lokalizacija – pirmas aukštas (T. 1, b. l. 162; T. 2, b. l. 178–182). Pastatų ir statinių, (duomenys neskelbtini), vidaus eksplikacijoje, 1978 m. liepos 30 d. įrašyta, kad ginčo patalpos plotas 20,63 kv. m, paskirtis – gyvenamasis kambarys (T. 2, b. l. 68, 128). Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 437 butai Nr. 1, 3, 5, esantys gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), įrašyti į Tarybų rajono avarinių gyvenamųjų namų sąrašą kaip griautini (T. 2, b. l. 160). Nurodytas sąrašas patvirtintas Vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 8 (T. 2, b. l. 158). Namas (duomenys neskelbtini), Tarybų rajono avarinių gyvenamųjų namų eiliškumo sąraše įrašytas 267 numeriu (T. 2, b. l. 164). Lietuvos TSR Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (toliau – Vykdomasis komitetas) 1986 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 183 nuspręsta išbraukti iš gyvenamojo ploto 16,06 kv. m ploto butą (kambarį-virtuvę) (duomenys neskelbtini), iš kurio išsikraustė I. P. P., ir perduoti jį naudotis kaip virtuvę V. P. K., gyvenančiai bute (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V ginčo patalpa („vienas 20,63 kv. m gyvenamojo ploto kambarys avariniame name (duomenys neskelbtini)“) išbraukta iš gyvenamojo fondo sąrašų ir paskirta B. V. aštuonių asmenų šeimai, gyvenančiai to paties namo 1–ajame bute, naudotis kaip pagalbine patalpa (T. 2, b. l. 166). Nurodytame potvarkyje taip pat įrašyta, kad anksčiau minėtose patalpose gyvenusi pagrindinė buto nuomininkė A. K. gavo kitą gyvenamąjį plotą.

Pasisakydamas dėl atsakovės motinos buto privatizavimo aplinkybių kvalifikavimo, teismas nurodė, kad tokio pobūdžio kaip nagrinėjamoji bylose kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendrojo naudojimo sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Svarbu nustatyti patalpų priskyrimo atskiram savininkui ar tiesioginio funkcinio ryšio faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).

Be to, byloje nustatė, kad nauja ginčo patalpos inventorizacija atlikta 1997 m. gruodžio 3 d. ir jos pagrindu Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 8 d. aktu Nr. 1632–01 ginčo patalpa nuosavybės teise perduota ieškovei (T. 1, b. l. 53, 89–107). Z. P. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei D. O. J. 52/100 dalis namo, kurio plotas 162,07 kv. m. Ieškovė ieškinį dėl niekinio sandorio (nurodytos dovanojimo sutarties) padarinių taikymo pareiškė 2013 m. liepos 15 d., t. y. po to, kai atsakovė D. O. J. pateikė prašymą leisti nugriauti jos turimą namo dalį (T. 1, b. l. 8).

Pasisakydamas dėl palėpės 52/100 dalių neįtraukimo į privatizuoto buto kainą nurodė, kad pagal 1992 m. birželio 25 d. galiojusios redakcijos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Privatizavimo taisyklės) 7 punktą, ginčo namas laikytas mažabučiu, nes jame buvo 3 butai. Pagal Privatizavimo taisyklių 7 punkto 5 papunktį, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudarė kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į namo, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas. Pažymėjo, kad Z. P. buto privatizavimo sutartyje palėpės 52/100 dalys nedetalizuotos ir nekonkretizuotos. Taigi ji privatizavo 52/100 idealiąsias dalis. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju su Z. P. butu Nr. 3 privatizuotos 52/100 palėpės dalys 1992 m. gegužės 26 d. buto įkainojimo akte Nr. 906 ir 1992 m. birželio 25 d. privatizavimo sutartyje neturėjo būti įtrauktos į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą, paskaičiuojant parduodamo buto kainą. Todėl konstatavo, kad Z. P. kartu su butu Nr. 3 privatizavo taip pat ir 52/100 dalis visos palėpės. Taigi 1992 m. birželio 25 d. buto privatizavimo sutarties pagrindu Z. P. tapo visos palėpės bendraturte kartu su valstybe.

Pasisakydamas dėl ieškovės ir atsakovės D. O. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisės į palėpę, nurodė, kad valstybės ir Z. P. bendroji dalinė nuosavybė nenutraukta per vienerius metus nuo jos atsiradimo dienos vienu iš 1964 m. CK 129 straipsnyje nustatytų būdų. Tad Z. P. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi perleidus nuosavybės teises atsakovei D. O. J., pastaroji įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 52/100 dalis visos palėpės, o ieškovei priklausė (ir priklauso) atitinkamai 48/100 dalys visos palėpės. Nei 1964 m. CK, nei pagal 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme nenustatyta valstybės teisės perleisti teisių į daiktą daugiau, negu ji turėjo. Pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 124 straipsnį valstybė, kaip namo (duomenys neskelbtini), palėpės bendraturtė, turinti 48/100 palėpės dalis, turėti teisę perleisti kitam subjektui tik savo dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Dėl to Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 8 d. aktu Nr. 1632–01 ir 1999 m. gruodžio 31 d. aktu Nr. 1831–01 valstybei nuosavybės teise priklausančius 20,63 kv. m ploto nekilnojamąjį turtą, pažymėtą indeksu 1A 1/p, (duomenys neskelbtini), ir 16,06 kv. m ploto nekilnojamąjį turtą, pažymėtą indeksu 1A 1/m, esantį (duomenys neskelbtini), perdavus Vilniaus miesto savivaldybei visa apimtimi, t. y. ieškovei perdavus taip pat ir 52/100 dalis į abi nurodytas palėpės patalpas, pažeista imperatyvioji teisės norma – 1964 m. CK 124 straipsnis (1964 m. CK 47 straipsnis). Nurodyti valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo–priėmimo aktai yra individualaus teisės taikymo aktai, turintys įtakos privačių asmenų civilinėms teisėms ir pareigoms, t. y. jais tiesiogiai daroma įtaka privačių asmenų daiktinėms teisėms. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, 2001 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo padarinių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais 2001 m. CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. 1632–01 ir 1999 m. gruodžio 31 d. akto Nr. 1831–01 bei teismui bylos nagrinėjimo metu nustačius jų kaip niekinių sandorių faktą tam tikra apimtimi taikytini 2001 m. CK 1.80 straipsnyje nustatyti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo padariniai. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Dėl to teismas konstatavo, kad pirmiau nurodyti Vyriausybės aktai yra niekiniai ir negaliojantys ta apimti, kiek jais ieškovei perduota nuosavybės teisė į namo (duomenys neskelbtini), palėpės 52/100 dalis.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustačius, kad ieškovei ir atsakovei D. O. J. visa namo palėpė priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra pagrindo tenkinti priešieškinio pirmojo reikalavimo, nes atlikta palėpės patalpų inventorizacija nepakeičia nuosavybės formos ir nėra bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas (1964 m. CK 125, 126, 129, 130 straipsniai).

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais. Pirma, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Vertinat tokias faktines aplinkybes, kaip tai, jog ginčo patalpa, t.y. butas Nr. 5 nebuvo ir nėra įtrauktas į atsakovės motinos Z. P. naudoto ir privatizuoto buto Nr. 3 techninės apskaitos bylą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1990- 11-09 potvarkiu Nr. 171V ginčo patalpa (butas Nr. 5) (duomenys neskelbtini), buto Nr. 1 B. V. aštuonių asmenų šeimai, kaip pagalbine patalpa, - neleidžia sutikti su teismo išvada, kad 1992-06-25 buto Nr. 3 privatizavimo sutarties šalių valia buvo, kad Z. P. privatizuotų visos palėpės 52/100 dalis, t.y. ne tik į palėpės bendrojo naudojimo patalpas, laikytinas bendrąja daline nuosavybe, bet ir įskaitant atskirų, savarankiškų butų Nr. 4 ir 5 plotus/ jų dalis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat prieštarauja ginčijamame teismo sprendime nurodomai kasacinio teismo praktikai. Tiek teismo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-07, nutartyje c. b. Nr. 3K-3-530/2009, tiek ir vėlesnėse bylose, - pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-422/2011, - kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos. pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai. tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendru reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Remiantis Gyvenamojo namo kadastro ir registro dokumentų byloje saugomais duomenimis, pateiktais teismui, - tiek ginčo butas (butas Nr. 5 ) tiek ir butas Nr. 4 visada buvo atskiros patalpos, turinčios išėjimą į bendrojo naudojimo patalpą palėpėje (neapskaitytą palėpės dalį); kad iki atsakovės buto privatizavimo sutarties sudarymo butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paskirtis namo techninėje byloje buvo nepakeista ir ji, kaip ir šiai dienai yra gyvenamoji; jog byloje esantis oficialus rašytinis įrodymas Vilniaus miesto valdybos 1990-11-09 potvarkis Nr. 171 V, patvirtina apie institucijos valinį sprendimą leisti naudotis ginčo butu (t.y. butu Nr. 5) (duomenys neskelbtini) buto Nr. 1 savininkei, tačiau ne atsakovės motinai gyvenančiai (duomenys neskelbtini), bute Nr. 3 - pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, dėl bendrojo ir individualaus naudojimo patalpų atskyrimo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat netinkamai išaiškino ir taikė Buto Nr. 3 privatizavimo sutarties nuostatą dėl šalių valios ir privatizuoto turto apimties. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad tiek ginčo butas Nr. 5, tiek ir butas Nr. 4 buvo suprojektuoti, pastatyti ir paskirti naudotis individualiai, jog nėra teisinio pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyventoju bendrų reikmių. Antra, atsakovė vienu iš priešieškinio reikalavimų prašė teismo pripažinti D. O. J. nuosavybės teises į palėpės dalį - butą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) priešieškinį motyvuojant tuo, kad 52/10 plotas atitinka atsakovės naudojamą palėpės nuosavybės dalį. Vertinant atsakovės priešieškinyje nurodomus argumentus, jog buto Nr. 3 privatizavimo sutarties šalių valia tariamai buvo nukreipta į palėpėje esančio buto Nr. 5 įsigijimą teismo sprendimo (aiškinant privatizavimo sutartį) dėl sutarties šalių elgesio po sutarties sudarymo privatizavimo sutarties šalių valią, dėl visos palėpės 52/100 dalių privatizavimo, - paneigia teismo išvadų pagrįstumą ir tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visa ir objektyviai neįvertino byloje esančius įrodymų ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašiose bylose. Ginčijamame sprendime teismas pažymėjo, kad Z. P. buto privatizavimo sutartyje palėpės 52/100 dalys nedetalizuotos ir nekonkretizuotos, bei nurodė, kad Z. P. privatizavo 52/100 idealiąsias dalis. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju su Z. P. butu Nr. 3 privatizuotos 52/100 palėpės dalys 1992-05-26 įkainojimo akte Nr. 906 ir 1992-06-25 privatizavimo sutartyje neturėjo būti įtrauktos į bendrąjį (naudingąjį) plotą, paskaičiuojant parduodamo buto kainą. Apeliantas sutinka, kad Z. P. privatizavo 52/100 idealiąsias palėpės dalis, tačiau nesutinka, su teismo išvadomis, kad 52/100 sudaro visos palėpės dalys, t.y. įskaitant ir atskiras, savarankiškas patalpas, t.y. butą Nr. 4 ir butą Nr. 5, kurios kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių funkcionuojančios patalpos. Kasacinis teismas yra nurodęs (LAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-142/2012), kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės / negyvenamąsias patal pų daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų nuostatas. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namu rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003. 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2004). Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, t.y., kad ginčo patalpa, t.y. butas Nr. 5 nebuvo ir nėra įtrauktas į atsakovės motinos Z. P. naudoto ir privatizuoto buto Nr. 3 techninės apskaitos bylą; kad ginčo patalpa 1992-05-26 buto įkainojimo akte neįkainota ir už ją nemokėta; tai, kad nepateikta įrodymų apie gyvenamojo namo butų savininkų nuosavybės teisių į butus ir negyvenamąsias patalpas įgijimą; nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad butų savininkai buvo išreiškę valią dėl ginčo patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūros, kaip tai nustatyta Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje, - pagrįstai pripažintina, kad ginčo butas Nr. 5 bei butas Nr. 4 - butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, butų esančių (duomenys neskelbtini) privatizavimo metu nebuvo perleisti privačion nuosavybėn, likdami valstybės nuosavybe. Remiantis butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, bei kasacinio teismo išaiškinimais laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai butą Nr. 4 ir butą Nr. 5, esančius gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)mansardoje, priskyrė bendrojo naudojimo patalpoms, kurių 52/100 dalys Z. P. buto Nr. 3 privatizavimo sutartimi perėjo atsakovės motinos, o vėliau ir atsakovės nuosavybėn.

Atsakovė D. O. J. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydama dėl Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinio skundo, paaiškina, kad atsakovės motina Z. P. 1992 m. birželio 25 d. sutartimi Įsigijo 52/100 dalis gyvenamojo namo, esančio Sibiro g. 15, Vilniuje. Tuo metu to namo bendras (naudingas) plotas, kaip nurodyta ir pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarė 125,38 kv.m. Šia sutartimi taip pat buvo nustatyta, kokiomis patalpomis naudosis Z. P.. 1992-06-25 sutartimi buvo privatizuota ne tik 52/100 dalys namo bendro (naudingo) ploto, kurį sudarė 125,38 lcv.m., bet ir 52/100 palėpės. Namo dalies privatizavimo metu viso namo bendras (naudingas) plotas buvo skaičiuojamas tik 125,38 kv.m. Tą akivaizdžiai įrodo privatizavimo sandoriui sudaryti pateiktas paties ieškovo rengtas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas Nr.906, kuriame yra ir tuometinio Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizacinio biuro atžyma apie suderinimą. Tad namo dalies privatizavimo metu buvo laikoma, jog šio namo bendras (naudingas) plotas yra 125,38 kv.m., o palėpės plotas nebuvo įtrauktas į tokį namo plotą. Sudarydamas namo dalies pardavimo su Z. P. sandorį, pats ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė palėpės patalpas neįtraukė į namo naudingą plotą, tačiau, kaip matyti iš pačios sutarties teksto, palėpę išskyrė atskirai ir nurodė, jog parduodama palėpės 52/100 dalys. Tad šia sutartimi Z. P. ir įsigijo 52/100 dalis viso namo bei 52/100 dalis visos palėpės su visomis ten esančiomis patalpomis. Palėpės patalpos 1992-06-25 namo dalies privatizavimo sutarties sudarymo metu neturėjo savarankišku patalpų statuso, buvo išbrauktos iš gyvenamojo fondo, joms nebuvo suteiktas joks kitas patalpų statusas, dėl to palėpės dalis (patalpos) nebuvo įtrauktos ir į namo naudingą plotą bei negalėjo būti vertinamos kaip savarankiškas privatizavimo objektas. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog palėpės patalpa, kaip atskiri butai, namo dalies privatizavimo metu ir daug metų po to paties ieškovo net nebuvo naudojama. Tad teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, jog tuo metu visos palėpės patalpos jau nebuvo savarankiški privatizavimo objektai Butų privatizavimo įstatymo straipsnio 1 dalies prasme. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 1995-01-19 valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartimi Nr. PO 1/95-3404 Z. P. buvo parduota didesnė dalis žemės sklypo, kuriame yra namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Buvo parduoti 675 kv.m. žemės sklypo, kurio bendras plotas 1100 kv.m. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus pastato dalies savininkui buvo parduodama žemės sklypo dalis, kurios dydis proporcingai jo nuosavybės dalies dydžiui pastate. Tad ir didesnės žemės sklypo, esančio po namu ir prie jo, dalies pardavimas taip pat patvirtina tą aplinkybę, jog Vilniaus miesto savivaldybė laikė, kad Z. P. priklauso didesnioji nuosavybės dalis pastate, (duomenys neskelbtini), su visa palėpe. Dėl argumento, jog norint Z. P. privatizuoti butą Nr.5, šis turėjo būti įkainotas ir jo kaina įskaičiuota į jos įsigytos namo dalies pardavimo kainą bei apmokėta, nurodo, kad kompetentingų institucijų sprendimais namo dalies privatizavimo metu jokios patalpos palėpėje neturėjo butų statuso ir negalėjo būti laikomos bei nebuvo laikomos butais ar kokiomis kitomis savarankišką statusą turinčiomis patalpomis, o taip pat savarankiškais privatizavimo objektais. Tad joks butas Nr.5 tuo metu negalėjo būti privatizuojamas, nes jo tuo metu jau nebuvo, ir nebuvo privatizuotas. Buvo privatizuotos 52/100 dalys visos palėpės. Todėl visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog teisės normos, reglamentuojančios privatizavimą, nenumato, kad patalpos (šiuo atveju 52/100 dalys palėpės, esančios gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), gali būti privatizuojamos kartu su butu, už jas nemokant, jų atskirai neidentifikuojant Įkainojimo akte, privatizavimo sutartyje paskaičiuojant kainą, neįtraukiant minėtų patalpų į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą (nors Privatizavimo taisyklėse aiškiai nurodyta, kad nėra įtraukiama į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas), kaip nepagrįstai nurodo pirmos instancijos teismas šioje nagrinėjamoje byloje.

Pasisakydamas dėl Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad patalpos palėpėje privatizavimo metu neturėjo buto statuso ir butais ar kitokiomis savarankiškomis patalpomis negalėjo būti laikomos. Antra, atsiliepime aukščiau išdėstyti argumentai, jog pardavėjas (ieškovas) pats savo veiksmais laikė ir patvirtino (ruošdamas namo dalies privatizavimo sutartį, žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį), jog palėpė (ir joje esančios kokios nors patalpos) neįeina į namo bendrą plotą ir neturi jokio savarankiško statuso. Trečia, pažymi, kad 1992-06-25 privatizavimo sutarties šalys šioje sutartyje nustatė, kad Z. P. naudosis 52/100 dalimis palėpės. Tai yra vėlesnis dokumentas, nei Vilniaus miesto valdybos 1990-11-09 potvarkis Nr. 171 V, kuriuo įtvirtinama nuosavybės ir naudojimosi teisės bei tvarka palėpe nuo 1992-06-25. Nepaneigti nei atsakovės, nei liudytojos G. V. parodymai, nei B. V. ir L. R. paaiškinimai išdėstyti teismui raštu, kad palėpės patalpomis virš savo privatizuotos namo dalies - patalpų (buto Nr.3) naudojosi vien Z. P. su savo šeima. Pats toks valdybos potvarkis nepatvirtina ir faktinio naudojimosi, tai buvo tik leidimas, kuriuo, kaip galima suprasti iš liudytojų paaiškinimų, tuo metu nebuvo pasinaudota. Skunde minimuose buto Nr. 3 techninės apskaitos dokumentuose ir negalėjo būti pavaizduota palėpės patalpa, nes privatizuotos 52/100 dalys palėpės neturi realaus patalpų atitikmens palėpėje, o sudarant privatizavimo sutartį šalys realiai nenustatė palėpėje ribų tai palėpės daliai, kuri buvo Z. P. privatizuota. Atsakovė ir teisme teigė, kad buvo susiklostę tokie faktiniai santykiai, jog Z. P. ir jos šeima naudojosi palėpe ir jos patalpomis virš jos namo dalies, nei savivaldybė, nei niekas kitas į jas nepretendavo. Tad atsakovė pagrįstai manė, kad tokiu būdu įvyko faktinis atsidalijimas ir, siekdama išvengti papildomų ginčų ateityje, prašė teismo pripažinti atsakovei nuosavybės teises būtent į tą palėpės dalį, kuria realiai naudojosi atsakovė bei kurią užima buvęs butas Nr.5. Apeliantas teigia, kad butai Nr.4 ir Nr.5, esantys gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) visada buvo atskiros patalpos, turinčios išėjimą į bendrojo naudojimo patalpą palėpėje (neapskaitytą palėpės dalį). Pažymėtina, jog faktiškai, palėpėje buvo ir yra patalpa taip buvusių butų Nr.4 ir Nr.5, laiptinė. Tad, pasak apelianto, koridorius palėpėje ir laiptai į palėpę yra bendrojo naudojimo palėpės patalpa (t.y. patalpos, kuriomis patenkama į buvusius butus Nr.4 ir Nr.5), o jau patalpos - buvę butai Nr.4 ir Nr.5 - ne bendrojo naudojimo, atskiri savarankiški turtiniai vienetai. Kita vertus, jei būtų sutinkama su tokia apelianto nuomone, kad patalpos palėpėje negalėjo būti privatizuojamos, būtų visiškai nesuprantama, kokios 52/100 dalys palėpės buvo privatizuotos 1992-06-25 privatizavimo sutartimi ir kokiomis 52/100 dalimis palėpės tuo metu galėjo naudotis Z. P., jei daugiau nieko palėpė neužima ir kitos palėpės šiame name nebuvo. Ketvirta, kaip jau buvo minėta, palėpės patalpos neįtrauktos į Z. P. naudoto ir privatizuoto buto techninės apskaitos bylą dėl kelių priežasčių. Viena iš jų, kad tai yra buto, o ne namo dalies, techninės apskaitos byla. Antra, 52/100 palėpės dalys tuo metu nebuvo ir negalėjo būti realiai atskirtos nuo visos palėpės bei tuo metu nebuvo įmanoma nustatyti ir nebuvo nustatyta, kur yra privatizuotų 52/100 dalių riba natūroje - pačioje palėpėje. Tad šio apeliacinio skundo tokie argumentai visiškai nepagrįsti, jie paneigti byloje esančiais įrodymais, o teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo savo sprendime, jog šalys siekė, kad Z. P. įsigytų visos palėpės 52/100 dalis ir jas įsigijo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, todėl bylą nagrinėja apeliacinių skundų ribose.

Tarp šalių vyksta ginčas dėl esančio (duomenys neskelbtini)namo palėpėje esančios 20,63 kv. m ploto patalpos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad esantis (duomenys neskelbtini)gyvenamasis namas, (iki1940 m statybos, nuo 1984 m. gruodžio 12 d. įrašytas į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą kaip griautinas), bendrosios dalinės nuosavybės teisės pagrindu priklauso ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei (48/100 dalys) ir atsakovei D. O. J. ( 52/100 dalys). Atsakovė namo dalį įgijo 2003-12-19 dovanojimo sutartimi (1t., b.l. 5) iš savo motinos Z. P., kurį ginčo namo dalį įgijo 1992 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą. Z. P. 2008 m. birželio 6 d. mirė (1t. b.l. 27).

Iš byloje esančios 1992 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties (1t., b.l. 19), sudarytos tarp atsakovės motinos Z. P. ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos seniūno matyti, kad pagal Vilniaus miesto valdybos Rasų seniūnijos 1992 05-26 potvarkį, įsakymą ar įkainojimo aktą pirkėja Z. P. nupirko 52/100 namo dalis, kurio bendrasis (naudingas) plotas 125,38 kv. metrų ir kitus pastatus - ūkio pastatus 4JI/m, 5JI/m su rūsiu, esančius Vilniuje, Sibiro g. 15–3 ir turi teisę naudotis virtuve 7,02 kv. m ploto, kambariais 13,09 kv. m ploto, 17,02 kv. m ploto, 17,07 kv. m ploto, sandėliu 8,14 kv. m ploto, priestatu 2,70 kv. ploto, palėpe (52/100).

Byloje iš Pastatų ir statinių, (duomenys neskelbtini), vidaus eksplikacijos 1978 m. liepos 30 d. nustatyta, kad minėto namo palėpėje buvo 2 gyvenamieji kambariai - 16. 06 kv. metrų, pažymėtas indeksu 4-1 ir 20,63 kv. metrų pažymėtas indeksu 5-1, kuri ir sudaro šios bylos ginčo dalyką (2t, b. l.l. 126- 128). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad palėpės patalpa 20,63 kv. m ploto pažymėta indeksu 5-1 perduota ieškovei Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. rugsėjo 8 d. pasirašyto akto Nr. 1632-01 pagrindu, kaip butas (duomenys neskelbtini), šio akto pagrindu ginčo patalpą (kaip butas (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruota 2007-11-09 Vilniaus miesto savivaldybės vardu kaip nuosavybė Nekilnojamojo turto registre (1t. b.l. 15).

Dėl apeliantės ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės teiginių

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo atsakovės motinos Z. P. 1992 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria ji įgijo teisę be kitų patalpų naudotis ir palėpe (52/100), tačiau nesutinka su teismo išvada, kad Z. P. privatizavimo sutartimi turėjo teisę privatizuoti kartu su butu gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)palėpės 52/100 dalis. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad Z. P. nebuvo suteikta teisė naudotis namo (duomenys neskelbtini)palėpėje esančiomis patalpomis, jos nebuvo atskirai identifikuotos, nebuvo įkainotos, nes nepaskaičiuota kaina įkainojimo akte ir privatizavimo sutartyje, neįtrauktos į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą. Būtent šiais argumentais ieškovė ginčija ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertinio byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad Z. P. 1992 m. birželio 25 d. privatizavo gyvenamojo namo 52/100 dalies sutarties sudarymo metu 52/100 dalis palėpės buvo suteiktos kitiems asmenims , todėl šis ieškovės argumentas grindžiamas tik prielaida. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad tarp valstybės ir Z. P. 1992 m. birželio 25 d. privatizavo gyvenamojo namo 52/100 dalies sutarties sudarymo metu buvo susitarimas tik dėl teisės naudotis palėpės dalimi be teisės privatizuoti.

Kolegija pažymi, kad palėpės patalpos, (nurodytos Pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), vidaus eksplikacijos 1978 m.) ginčo namo privatizavimo metu ir negalėjo būti niekam suteiktos, nes kaip visiškai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto 1986 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 183 palėpėje esantis kambarys-virtuvė Nr. 4 išbrauktas iš gyvenamojo ploto, o Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V palėpėje esantis ir antras kambarys-virtuvė Nr. 5 (ginčo patalpa) išbrauktas iš gyvenamojo fondo sąrašų. Būtent dėl to atsakovės motinos Z. P. 1992 m. birželio 25 d. privatizavo gyvenamojo namo 52/100 dalies sutartyje bendras namo plotas nurodytas tik pirmo aukšto plotas, t. y. 125,38 kv. m., o palėpės 52/100 dalies plotas neįskaičiuotas į viso namo plotą, nors iki nurodytų administracinių aktų priėmimo palėpėje (mansardoje) esantys kambariai Nr. 4 ir Nr. 5 patalpų vidaus eksplikacijoje įrašyti kaip atskiri butai – gyvenamosios paskirties kambariai-virtuvės (2t. , b. l. 68, 128). Taigi, šiuo konkrečiu atveju, priėmus aptariamus administracinius aktus, visos palėpės patalpos, taip pat ir ginčo patalpa, tuo metu nebuvo savarankiškais privatizavimo objektais BPĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme, nepaisant to, kad pagal Butų kodekso 53 straipsnio 2 dalį tokiais galėjo būti. Taigi, dėl išvardintų aplinkybių palėpės patalpos nebuvo nei atskirai identifikuotos, nei nebuvo įkainotos, todėl nebuvo paskaičiuota kaina įkainojimo akte ir privatizavimo sutartyje, taip pat neįtrauktos į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą.

Tokioms aplinkybėms esant, teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad atsakovei priklauso 52/100 idealiosios dalis palėpės, t.y. palėpės erdvę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Valstybės ir Z. P. bendroji dalinė nuosavybė nenutraukta per vienerius metus nuo jos atsiradimo dienos vienu iš 1964 m. CK 129 straipsnyje nustatytų būdų, tad Z. P. 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi perleidus nuosavybės teises atsakovei D. O. J., pastaroji įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 52/100 dalis visos palėpės, o ieškovei priklausė (ir priklauso) atitinkamai 48/100 dalys visos palėpės.

Minėta, kad ginčo 20,63 kv. metrų patalpa Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V buvo išbraukta iš gyvenamojo fondo sąrašų, o vėliau, t.y. 1999 m. rugsėjo 8 d. buvo perduota kaip butas (duomenys neskelbtini) ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. rugsėjo 8 d. akto Nr. 1632-01 pagrindu) ir šio akto pagrindu ginčo patalpą buvo įregistruota 2007-11-09 Vilniaus miesto savivaldybės vardu kaip nuosavybė Nekilnojamojo turto registre (1t. b.l. 15), Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad ginčo 20,63 kv. metrų patalpa yra būtent ieškovei priklausančioje pusėje, nes palėpės naudojimosi tvarka tarp palėpės savininkų nebuvo nustatyta. Esant nustatytai aplinkybei, kad Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 8 d. aktu Nr. 1632–01 ir 1999 m. gruodžio 31 d. aktu Nr. 1831–01 ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota visą palėpę taip pat ir atsakovei priklausančia 52/100dalis, teismas pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista imperatyvioji teisės norma – 1964 m. CK 124 straipsnis (1964 m. CK 47 straipsnis), o tuo pačiu ir atsakovės nuosavybės teisę, todėl teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pirmiau nurodyti Vyriausybės aktai yra niekiniai ir negaliojantys ta apimti, kiek jais ieškovei perduota nuosavybės teisė į namo (duomenys neskelbtini), palėpės 52/100 dalis.

Apeliantės teiginys, kad atsakovė praleido ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą vieną mėnesį terminą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos skųsti administracinį teisės aktą – minėtą 1999 m. rugsėjo 8 d. perdavimo - priėmimo aktą Nr. 1632-01, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens Vilniaus apskrities viršininko ir Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat yra nepagrįstas, nes nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovė apie minėtą aktą sužinojo iš bylos medžiagos ir pareiškė priešieškinį. Priešingų įrodymų byloje nėra. Apeliantės nurodytame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento 2011 m. lapkričio 10 d. rašte nepaminėtas 1999 m. rugsėjo 8 d. perdavimo - priėmimo aktas Nr. 1632-01. Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės teiginiais, kad atsakovės reikalavimams dėl nuosavybės teisės gynimo taikomas 10 metų senaties terminas (CK 1.125 str.).

Pažymėtina ir tai, kad esant atsakovės priešieškiniui dėl nuosavybės ginimo, 1999 m. rugsėjo 8 d. perdavimo - priėmimo aktą (jo dalį) teismas panaikintų ir savo iniciatyva, bylos nagrinėjimo metu nustačius niekinių sandorių faktą (CK 1.80 straipsnyje nustatyti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo padariniai). Teismas konstatavo, kad Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas nenumato valstybės teisės perleisti teisių į daiktą daugiau, negu ji turėjo, todėl valstybė, kaip namo Vilniuje, Sibiro g. 15, palėpės bendraturtė, turinti 48/100 palėpės dalis, turėjo ir turi teisę registruoti tik savo dalį bendrosios nuosavybės teisėje (1964 m. CK 124 str.).

Minėta, kad ieškovė laikė niekiniu 2003 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovės motina Z. P. padovanojo atsakovei D. O. J. 52/100 dalis namo todėl, kad Dovanojimo sutartyje klaidingai nurodyta, kad bendras namo plotas 162,07 kv. m. Dovanotoja Z. P. negalėjo padovanoti daugiau negu turėjo (CK 6.470 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo VĮ Regitrų centras teiginiais, kad bendras namo plotas 162,07 kv. m yra teisingas, susideda iš pirmo aukšto – 125,38 kv. m ploto ir mansardos (palėpės) – 36,69 kv. m. Esant tokioms aplinkybėms, laikyti dovanojimo sutartį niekine, nėra pagrindo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą pakeisti VĮ Registrų centro įrašą, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), paskaičiuotos nuo 162,07 kv. m namo ploto, ir nustatyti, kad atsakovei D. O. J. priklauso 52/100 dalys namo (duomenys neskelbtini), paskaičiuotos nuo 125,38 kv. m.

Dėl apeliantės atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Aplinkos ministerijos teiginių

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su šios apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir iš naujo argumentų dėl palėpes statuso nekartoja. Apeliantės teiginys, kad Vilniaus miesto valdybos 1990- 11-09 potvarkiu Nr. 171V ginčo patalpa (butas Nr. 5) skirtas (duomenys neskelbtini), buto Nr. 1 B. V. aštuonių asmenų šeimai, kaip pagalbine patalpa, nereiškia, kad ir 1992-06-25 buto Nr. 3 privatizavimo sutarties sudarymo metu palėpe naudojosi B. V. šeima. Tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, negu teigia apeliantė, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neprieštarauja ginčijamame teismo sprendime nurodomai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-07, nutartyje c. b. Nr. 3K-3-530/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-422/2011). Buvo minėta, kad patalpos palėpėje privatizavimo metu neturėjo buto statuso ir butais ar kitokiomis savarankiškomis patalpomis negalėjo būti laikomos, nes administraciniais sprendimais - Vykdomojo komiteto 1986 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 183 palėpėje esantis kambarys-virtuvė Nr. 4 išbrauktas iš gyvenamojo ploto, o Vilniaus miesto valdybos 1990 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 171V palėpėje esantis ir antras kambarys-virtuvė Nr. 5 (ginčo patalpa) išbrauktas iš gyvenamojo fondo sąrašų. Todėl apelianto teiginys, kad tiek ginčo butas Nr. 5, tiek ir butas Nr. 4 buvo suprojektuoti, pastatyti ir paskirti naudotis individualiai, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Todėl atmetami ir apelianto teiginiai, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, kad 52/100 sudaro visos palėpės dalys, t.y. įskaitant ir atskiras, savarankiškas patalpas, t.y. butą Nr. 4 ir butą Nr. 5, kurios kvalifikuotinos kaip atskirai nuo gyvenamajame name esančių funkcionuojančios patalpos. Dėl kitų apelianto argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės teisinės reikšmės.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 str.) ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias butų privatizavimą ir nuosavybės teisės gynybą (Butų privatizavimo įstatymą, 1964 m. CK 47, 124, 142-143 straipsniai (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija). Apeliantų argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui, todėl sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.