Kauno apygardos teismo nutartis

2015-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-196-348/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-06
Bylos Nr.
1A-196-348/2015
Teisminio proceso Nr.
1-25-1-00426-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Gytis Večerskas, Ramūnas Antanavičius
Nuteistasis
D. G.
Advokatai
Artūras Špilkovas
Kategorijos

Teisėja Lina Lesinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-196-348/2015;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00426-2013-7;

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui D. D., gynėjui advokatui Artūrui Špilkovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal BK 150 str. 2 d. – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., prie šios bausmės pridėjo dalį bausmės paskirtos Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 ir 2013-06-13 nuosprendžiais ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiavo nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2014-11-06. Bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str., 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaičiavo D. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013-05-07 iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmę visiškai ar iš dalies atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2013-06-11 ir 2013-06-13 nuosprendžius. D. G. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą paliko iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad jis tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, bei lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią, panaudodamas smurtą: 2013-03-29, apie 03.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudojus fizinį smurtą, t.y. jam ir kitiems dviem nenustatytiems asmenims sudavus smūgius nukentėjusiajai G. Š. į įvairias kūno vietas, tuo padarant poodines kraujosruvas kaktoje abejose pusėse, kairės akies vokuose, dešiniame žande, pasmakrėje, kairio peties srityje, abiejuose žastuose, kairėje alkūnėje, kairėje plaštakoje, dešinėje krūtyje, dešiniame klube, abiejose šlaunyse, dešiniame kelyje, dešinėje blauzdoje, viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimus, odos nubrozdinimą dešiniame sėdmenyje, įkišo savo lytinius organus G. Š. į burną, po to laikė G. Š., kai kiti du nenustatyti asmenys savo lytinius organus įkišo G. Š. į burną, po to, parvertęs G. Š. ant nugaros, prieš jos valią įkišo savo lytinį organą jai į makštį ir su ja lytiškai santykiavo.

Nuteistasis D. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį pakeisti ir pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. D. G. išteisinti. Nurodo, jog nuosprendyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, netinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė nenuoseklias bei neteisingas išvadas, kadangi byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina D. G. kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Skunde teigiama, kad teismas neteisingai rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios G. Š. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir kurių nepatvirtina nei vienas byloje surinktas ir išnagrinėtas įrodymas. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės keitėsi su kiekviena apklausa, todėl apelianto teigimu, laikyti nukentėjusiosios parodymus kaip įrodymus kaltinamojo kaltei pagrįsti, negalima. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, jog nukentėjusioji neturi akivaizdaus polinkio meluoti. D. G. teigimu, nukentėjusiosios polinkis meluoti yra akivaizdus, minėtas polinkis užfiksuotas byloje jos pačios, beveik visų byloje apklaustų liudytojų parodymuose, todėl vertinti jos vienintelės parodymus kaip įrodymus D. G. kaltei pagrįsti, apelianto teigimu, negalima.

Skunde taip pat teigiama, specialisto išvada, kurioje apžiūrėta nukentėjusioji G. Š., apelianto teigimu, nustatyta tik viena - kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, jos sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau ne prievartiniai lytiniai aktai. D. G. teigimu, paprastai po išžaginimo ir dar trijų vyriškių, kaip tvirtina pati nukentėjusioji, būna padaromi specifiniai sužalojimai lytinių organų srityje, kurie išlieka ir po trijų su puse paros, ir ilgiau, tačiau apžiūrėję nukentėjusiąją G. S. medikai ekspertai tokių sužalojimų pas ją nerado. Kad kaltinamasis mušė nukentėjusiąją pripažįsta pats, tačiau tai darė po laisva valia atlikto lytinio akto.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, K. V. parodymai taip pat prieštaringi ir nenuoseklūs. Skunde teigiama, kad liudytojos K. V. parodymus, jog ši negalėjo matyti suplėšytų marškinėlių paneigia pati nukentėjusioji, kuri nuo pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime teigė, kad suplėšytus marškinėlius išmetė Ą. S. bute į šiukšlių maišą. Tačiau apeliaciniame skunde pažymėta, jog policijos pareigūnai bute rando šiukšlių maišą, kuriame tušti buteliai su pirštų atspaudais, prezervatyvų pakelių, tačiau nerado jokių nukentėjusiosios suplėšytų marškinėlių.

Apeliantas taip pat teigia, jog nei vienas nukentėjusiosios drabužis nesuplėšytas, net pėdkelnės ir apatinės kelnaitės sveikos, kurios, apelianto teigimu, paprastai plyšta nors kažkiek neatsargiai rengiantis, kas, apelianto teigimu, patvirtina kaltinamojo parodymus, kad nukentėjusioji nebuvo išžaginta, o turėjo su juo lytinių santykių savo laisva valia.

Skunde nurodoma, jog Ą. S. parodė, kad 2013-03-29 ryte jį pažadinusi nukentėjusioji G. S., tačiau ant jos jokių sužalojimų nematė, ji niekuo jam nesiskundusi, drabužiai buvo nesuplėšyti. Bute jokių prievartavimo pėdsakų nerado. Su juo kartu miegojusi mergina E. jam nepasakojo, kad naktį kažkas būtų kėlęs jį ir prašytų pagalbos. Teisme apklausti kiti liudytojai, t.y. I. N. ir I. B. patvirtino, kad nusikaltimo įvykyje nedalyvavo ir nieko apie jį parodyti negali. Patvirtino, kad nukentėjusioji iš pat pradžių nesakė, kad buvo išžaginta, tai pasakė tik po pusantros ar dviejų parų.

Apeliantas pažymi, jog baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubiopro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Skunde teigiama, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo paneigti kaltinamojo parodymai, kad šių nusikaltimų nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismo nuteistojo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. G. skundas atmestinas.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, D. G. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai ir paskyrė jam tinkamą bausmę.

Apeliantas skunde neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytų BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir prašo jį išteisinti, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, kaltinamojo D. G. kaltę patvirtinantiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl yra atmestini.

Nors apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. Š. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad apeliantas, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, bei lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas smurtą, t. y. padarė BK 149 ir 150 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas. Teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl šių nusikaltimų padarymo.

BK 149 ir 150 straipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 ir 150 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Be to, šie veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų G. Š. parodymų matyti, kad D. G. veikdamas su bendrininkų grupe tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu bei lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusioji buvo tris kartus apklausta tyrėjo, vieną kartą ikiteisminio tyrimo teisėjo savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji parodymus davė du kartus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme nukentėjusiosios G. Š. duoti parodymai yra nuoseklūs, papildantys vieni kitus, sutampantys esminėse detalėse, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais. Kad nukentėjusioji apie šį įvykį nepranešė savo tėvams, o kartu su draugais sukūrė pramanytą istoriją apie jos sužalojimą, jokiu būdu nepatvirtina gynybos pozicijos, jog nukentėjusioji turi akivaizdų polinkį meluoti. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusioji taip padarė siekdama nesukelti papildomų rūpesčių ir išgyvenimų savo artimiesiems.

Pagal BK 149 ar 150 straipsnį lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais (Nr. 2K- 437/2006).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji išreiškė lytinių santykių nenorą tiek žodžiu apie tai pasakant, tiek kitokio pobūdžio veiksmais, t. y. ji bandė priešintis, prašė, kad to nedarytų, bandė šaukti, verkė. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytoja K. V., kuri parodė, kad ant G. Š. veido matėsi nubrozdinimai, po akimi ryški mėlynė, nukentėjusioji buvo pasimetusi, šoko būsenoje. Liudytojas I. N. parodė, kad nukentėjusiajai įlipus į automobilį ant jos veido matėsi mėlynės, sumušimai. Ji atrodė sugniuždyta, verkė, mažai kalbėjo, sakė, kad ją sumušė. Liudytojas Ą. S. parodė, kad po pietų jam paskambino Ignas ir pasakė, kad pas jį bute kažkas sumušė Gabiją. Su juo nuvažiavo iki Karolinos, pas kurią buvo Gabija, pasikalbėti. Atvažiavęs pamatė, kad Gabija tikrai sumušta, nors iš ryto ant jos veido, teigia, sumušimų nematęs. Minėti liudytojų parodymai yra nuoseklūs, esminėse aplinkybėse sutampa, todėl apelianto argumentai, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklus, atmetamas kaip nepagrįstas. Liudytojų parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nors nuteistasis D. G. pripažino mušęs G. Š., tačiau neigia nukentėjusiąją išžaginęs ir seksualiai prievartavęs. Apeliacinės instancijos teismas tokius parodymus vertina kritiškai, kaip gynybinę D. G. poziciją. Nukentėjusioji parodė, kad D. G. jai sudavė, nes ji priešinosi.

Tuo tarpu apelianto parodymus apylinkės teismas vertino kritiškai. D. G. nors nepripažino jam inkriminuojamų nusikaltimų, tačiau jo kaltė betarpiškai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Apygardos teismas daro išvadą, kad D. G. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti jį padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis yra nuteistas.

Apeliacinio skundo teiginys, kad nei vienas nukentėjusiosios drabužis nesuplėšytas, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusios marškinėliuose išplėšta saga. Skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiosios pėdkelnės ir apatinės kelnaitės nebuvo suplėšytos, niekaip negali pagrįsti ar paneigti fakto, kad D. G. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu bei lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią.

BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Taigi, apelianto skundo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik melagingais nukentėjusiosios parodymais yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. G. atžvilgiu tinkamai įvertino nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, kitą byloje esančią medžiagą, bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir apelianto argumentus, neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė šio įstatymo nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Svetlana JurgaitienėTeisėjai Gytis VečerskasRamūnas Antanavičius