- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-136-124/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-02999-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Danutė Matiukienė
- Atsakovas
- D. V., D. S.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-136-124/2012
Teisėjas J. Stubrys Teisminio proceso Nr.2-07-3-02999-2011-5
NUTARTIS
2012 m. balandžio 11 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. S. ir D. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu (23 – 24 b.l.) prašė priteisti iš bendraatsakovų D. S. ir D. V. solidariai 12 387,11 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2009-03-21 dėl D. S., vairavusio D. V. priklausančią transporto priemonę JAGUAR X-TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos UAB „Lupra” priklausanti transporto priemonė BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir D. S. priklausanti transporto priemonė BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu D. S. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo UAB “Lupra” ir D. S. kreipėsi į ieškovą.
UAB „BTA Draudimas” ir UAB „IF Draudimas”, vykdydamos 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarčių Nr. 6, Nr. 5 nuostatas bei veikdamos ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo bei atlygino padarytą žalą, išmokėdamos atitinkamai 8842,01 Lt ir 3545,10 Lt dydžio draudimo išmokas. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtų sutarčių 2.1.3. p. nuostatas, kompensavo išmokėtas draudimo išmokas, iš viso - 12387,11 Lt. Pagal LRTPVCAPD įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką. Ieškovas, kaip asmuo, atlyginęs žalą padarytą kito asmens, pretenzijomis kreipėsi į bendraatsakovius dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.Bendraatsakoviams neatlyginus ieškovui padarytų nuostolių, pastarasis pareiškimu kreipėsi į teismą.
Šalies argumentai
A. D. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (81 b. l.). Nurodė, kad 2010-07-29 pateikė ieškovui pranešimą, kuriame išdėstė visas aplinkybes. Šiame pranešime atsakovė nurodė, kad ji autoįvykyje nedalyvavo, todėl nėra atsakinga už dėl autoįvykio atsiradusius nuostolius .Žalą privalo atlyginti tiesioginis kaltininkas D. S. , kadangi jis naudojo automobilį pagal panaudos sutartį.Jis turėjo sudaryti ir draudimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimu (131 – 138 b. l.) ieškinį tenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų D. V. ir D. S. 12 387,11 Lt nuostolių atlyginimui regreso tvarka ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-05-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Sprendime teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6. 270 str. nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovė D. V. yra didesnio pavojaus šaltinio - automobilio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės teise. Teismas nurodė, kad atsakovė D. V. teismui nepateikė jokio rašytinio dokumento, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad ji pardavė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį JAGUAR X-TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kitam asmeniui. 2009-01-01 D. V. ir D. S. sudarytą panaudos sutartį teismas nelaikė sutartimi, pagal kuria visos su automobilio valdymu susijusios teisės pereina D. S.. Teismas nurodė, kad į bylą pateikta šalių sudaryta panaudos sutartis nėra įregistruota VĮ Regitra, atsakovė automobilį pagal panaudos sutartį perdavė asmeniui D. S., kaip neturinčiam teisės jį vairuoti, nes jam nėra išduotas vairuotojo pažymėjimas. Be to, atsakovė į VĮ Regitra dėl automobilio išregistravimo kreipėsi tik 2010-07-29, todėl iki tol ji laikytina teisėta jo savininke, o pagal panaudos sutartį atsakovas D. S. nėra įpareigotas apdrausti perduotos transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jos savininkė laikytina atsakinga už automobilio apdraudimą.
Teismas nurodė, kad pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d. pareiga apdrausti automobilį privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tenka jo savininkui, t. y. atsakovei D. V.. Minėto įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės. Taigi atsakovė D. V., būdama automobilio savininke, neturėjo teisės leisti atsakovui D. S. ar kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Be to, pastarasis neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Teismas pažymėjo, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, todėl atsakovė D. V. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti ir neturinčiam teisės jį vairuoti asmeniui, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąsias normas ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Atsakovė D. V. 2010-07-27 asmeniškai išregistravo jai priklausančią transporto priemonę, o ne panaudos gavėjas D. S., registratoriui nurodydama, kad transporto priemonė jau neeksploatuojama. Tokius atsakovės D. V. veiksmus teismas pripažino jos kaltės, dėl ieškovui padarytos žalos, įrodymu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti asmeniui, neturinčiam teisės ją vairuoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkei D. V. atsakomybė biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6. 279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė minėto įstatymo 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala biurui, tai jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė.
Teismas nurodė, kad nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio ieškinio kaltininko draudikui teisė kyla iš įstatymo, o ne iš draudimo sutarties, todėl pastarajam reikalavimui yra taikomas ne vienų, o trejų metų ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (144–146 b. l.) atsakovė D. V. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą proporcingai jų kaltės dydžiui - iš D. S. ieškovo naudai 8258,07 Lt, o iš D. V. - 4129,04 Lt žalos atlyginimo, bei atitinkamai bylinėjimosi išlaidas, iš D. S. - 124,00 Lt, o iš D. V. - 62,00 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. A. D. V., nuosavybės teise valdė automobilį JAGUAR X- TYPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šį automobilį D. V. pagal 2009-01-01 panaudos sutartį perdavė atsakovui D. S., kuris patikino, kad turi vairuotojo pažymėjimą. Automobilio panaudos gavėjas privalėjo rūpintis automobilio techniniu stoviu, jo draudimu. Todėl, perduodama automobilį D. S., D. V., sudariusi su juo automobilio panaudos sutartį, pasielgė pakankamai rūpestingai, o atsakovas D. S. pažeidė panaudos sutartį, neįvykdęs prievolės apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
2. D. V., perduodama pagal panaudos sutartį automobilį D. S., pasielgė gana nerūpestingai, pasitikėjusi tuo, kad D. S. turi atitinkamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir nepaprašiusi jo parodyti. Dėl šios priežasties, tenka pripažinti, kad yra ir dalinė D. V. kaltė, tačiau D. S. buvo pripažintas kaltu dėl autoįvykio.
3. D. S. kaltė dėl padarytos žalos yra didesnė nei D. V., nes jis buvo pripažintas kaltu dėl autoįvykio, jis pažeidė automobilio panaudos sutartį ir neapdraudė automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, jis, priimdamas automobilį iš D. V., ją klaidingai informavo, kad turi teisę vairuoti transporto priemonę. Todėl D. S. kaltė sudarytų 2/3 kaltės dydžio, o D. V. - 1/3 kaltės dydžio.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (150–151 b. l.) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-08 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodė, kad apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija prieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui bei suformuotai teismų praktikai. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta solidari transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti Biurui dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Bendraatsakoviai, būdami solidarieji bendraskoliai, atlyginę Biurui jo patirtus nuostolius, turi teisę tarpusavio atgręžtinius reikalavimus įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9 straipsnio nuostatose nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Šioje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011m. lapkričio 08 d.sprendimą, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Byloje esantys įrodymai tvirtina, kad bylos aplinkybes apylinkės teismas nustatė teisingai:2009-03-21 atsakovas D. S. vairavo atsakovei D. V. priklausančią transporto priemonę JAGUAR X-TYPE , valst.Nr.(duomenys neskelbtini) ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „Lupra“ priklausanti transporto priemonė BMW 525 valst.Nr.(duomenys neskelbtini) bei D. S. priklausanti transporto priemonė BMW 318, valst.Nr.(duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu vairuojama transporto priemonė JAGUAR X-TYPE , valst.Nr.(duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Autoįvykio kaltininku buvo pripažintas D. S.. Ieškovas kompensavo išmokėtas draudimo išmokas 12387,11 L .Remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją ar jos savininką. Ieškovas pateikė ieškinį atsakovams, kaip solidariems bendraatsakovams, prieš tai pareiškęs jiems pretenzijas. Neatlyginus išmokėtos sumos, ieškovas reikalauja priteisti šią sumą iš solidarių bendraatsakovų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, priteidamas solidariai iš šių asmenų išmokėtą sumą 12387,11 Lt. Šių nustatytų aplinkybių apeliantė neginčija, todėl apeliacinis teismas jų iš naujo nebenagrinėja. Pateikdamas apeliacinį skundą, apeliantė prašo taikyti dalinę atsakomybę. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teisme nereiškė.
Apeliantė remiasi tuo , kad automobilis buvo perduotas naudotis panaudos pagrindu atsakovui D. S., kuris yra tiesioginis autoįvykio kaltininkas ,šis pažeidė panaudos sutartį , neapdraudė automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir klaidingai informavo, kad turi teisę vairuoti transporto priemonę. Nurodo, kad apeliantė nedalyvavo autoįvykyje, tik pasielgė nerūpestingai, perduodama neturinčiam teisės vairuoti asmeniui-atsakovui, todėl jam tenka didesnė atsakomybė už žalą , t.y. 2/, o apeliantei, kuri nerūpestingai pasitikėjo ir perdavė neturinčiam teisės vairuoti asmeniui,prašo priteisti 1/3 nuostolių dalį.
Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo
Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - Įstatymas).Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.
Privalomai draudžiama kiekviena privaloma registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones. Pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Apeliantė nurodo, kad atsakovas naudojo transporto priemonę pagal panaudos sutartį, kuris ir privalėjo apdrausti naudojamą pagal šią panaudos sutartį automobilį.
Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 straipsnis). Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas, dėl ko yra pasisakęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2300/2010). Apeliantės pateiktoje panaudos sutartyje ir nebuvo numatyta atsakovo D. S. pareiga apdrausti perduotą panaudos sutartimi naudotis transporto priemonę.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė D. V., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės perduoti naudotis atsakovui D. S. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovė D. V. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu, ką ir nurodė apylinkės teismas sprendime. Pagal minėtą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas D. S..
Dėl atsakomybės rūšies
Apeliantė kelia klausimą, kad atsakovams turi būti taikoma dalinė, o ne solidarioji atsakomybė. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.
CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, šiuo atveju reikia vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją .Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkės D. V. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų D. V. ir D. S. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš Įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, tai pirmosios instancijos teismas jų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.
Remdamasis išdėstytais motyvais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šiis teismo sprendimas, o apeliacinis skundas atmestinas .
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1d.1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 08 d. sprendimą palikti nepakeistu.