Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

gynėjams Jolantai Savickaitei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Elenai Žilėnienei, Arvydui Peneliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų A. J. , M. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir A. J. galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. R. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 2 dalį penkiasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės apimtos ir galutinė subendrinta bausmė M. R. nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Priteista iš A. J. ir M. R. solidariai 5201 Lt nukentėjusiojo G. N. naudai.

G. N. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir M. R. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 11 d. iki 2004 m. gruodžio 19 d., A. J. savavališkai skambinant mobiliuoju telefonu G. N. ne mažiau 4 kartus ir grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, 2004 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą bei 2004 m. lapkričio 28d. apie 20 val., A. J. ir M. R., (duomenys neskelbiami), savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, naudodami psichinę prievartą, grasinant G. N. panaudoti prieš jį ir jo šeimą smurtą, D. J. naudai vertė G. N. perduoti jiems 25 000 JAV dolerių, po to A. J. , M. R. ir D. G. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta šiam mirus, veikdami bendrininkų grupe, 2004 m. gruodžio 19 d. apie 1 val., toje pačioje vietoje, padegė G. N. gyvenamojo namo lauko duris, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, padarydami G. N. 900 Lt žalą, o 2005 m. sausio 6 d. A. J. , M. R. ir D. G. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta šiam mirus, veikdami bendrai, toje pačioje vietoje, išdauždami G. N. gyvenamojo namo lango stiklą, padegė rūsį, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, padarydami G. N. 4100 Lt žalą, o A. J. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu padėjo prie G. N. gyvenamojo namo durų neteisėtai disponuotą sprogmenį (kovinę granatą), taip bendrais veiksmais, savavališkai reikalavo perduoti D. J. naudai 25 000 JAV dolerių, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydami ginčijamą kito asmens (D. J. ) tikrą ar tariamą teisę.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad jis 2004 m. vasarą, (duomenys neskelbiami) sąvartyne, neteisėtai įgijo pramoninės gamybos ,,RPG- 91” markės kovinę gynybinę rankinę granatą, neteisėtai ją laikė (duomenys neskelbiami) kaimo laukuose iki 2005 m. sausio 5 d. vakaro ir tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 5 d. 23 val. iki sausio 6 d. 3 val. 20 min. gabeno granatą D. G. automobilyje iki (duomenys neskelbiami) ir ją padėjo prie G. N. gyvenamojo namo durų.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. kovo 24 d. apie 16 val. 30 min., viešoje vietoje, (duomenys neskelbiami) rajono apylinkės teisme, po suėmimo pratęsimo ir nutarties paskelbimo, išeidamas iš teismo posėdžių salės, vartojo necenzūrinius žodžius (duomenys neskelbiami) rajono apylinkės prokuroro S. B. atžvilgiu, taip trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai A. J. , M. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį. A. J. , M. R. atlikti veiksmai rodo, kad jų veikoje yra visi būtini BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Byloje nustatyta, kad nors nuteistieji veikė D. J. naudai, tačiau jie savo nusikalstamais veiksmais siekė gauti turtinės naudos sau ir G. N. neteisėtai vertė suteikti jiems turtinę naudą. Nuteistųjų keliamos turtinės pretenzijos buvo teisiškai nepagrįstos, - D. J. neprašė, nenurodė ir nereikalavo, kad A. J. su M. R. važiuotų pas G. N. ir reikalautų grąžinti skolą. Pats A. J. savarankiškai pasiruošė nusikaltimui, - sužinojo nukentėjusiojo duomenis, susitarė su nusikaltimo bendrininku. Nuteistiesiems nepavykus pasiekti, kad jų keliami reikalavimai būtų įvykdyti, jie, norėdami palaužti nukentėjusiojo valią, įgyvendino savo grasinimus dėl turto sugadinimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras nuteistųjų A. J. ir M. R. apeliacinius skundus prašo atmesti, o Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą palaiko tik iš dalies, prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti pagal pakeistą kaltinimą. Pagal jį A. J. ir M. R. kaltinami pagal nusikaltimų sutaptį greta savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) G. N. turto sunaikinimu visuotinai pavojingu būdu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tai yra tuo, kad 2004 m. gruodžio 19 d. apie 01 val., veikdami bendrininku grupe su D. G. , kuris yra miręs, vykdydami kitą nusikaltimą – savavaldžiavimą, bendrais veiksmais padegė G. N. gyvenamojo namo lauko duris, adresu (duomenys neskelbiami), padarydami G. N. 900 Lt žalą, o 2005 m. sausio 6 d., tęsdami savo nusikalstamą veiką ir veikdami ta pačia bendrininkų grupe su D. G. , kuris yra miręs, toje pačioje vietoje bendrais veiksmais išdaužė G. N. gyvenamojo namo lango stiklą, padegė rūsį, taip padarydami G. N. 4100 Lt žalą, tai yra A. J. ir M. R. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą G. N. turtą bendros 5000 Lt vertės.

Pripažinus A. J. kaltu, už veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, prokuroras prašo jam paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, ir šią bausmę subendrinus su kitomis nuosprendžiu paskirtimis bausmėmis, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.

Pripažinus M. R. kaltu, už veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, prokuroras prašo jam paskirti laisvės atėmimą trejiems metams, ir šią bausmę subendrinus su kitomis nuosprendžiu paskirtimis bausmėmis, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.

Nuteistasis M. R. savo kaltę pagal pakeistą kaltinimą pripažįsta, tik prašo neskirti jam prokuroro prašomos bausmės, tenkinti jo apeliacinį skundą. Prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų M. R. ir A. J. gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą su apeliacinės instancijos teisme pakeistu kaltinimu tenkinti iš dalies: A. J. ir M. R. pripažinti kaltais pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tik neskirti prokuroro prašomos bausmės, patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas, įvertinus pakeistą kaltinimą, tenkinamas iš dalies. Nuteistųjų A. J. ir M. R. apeliaciniai skundai atmetami.

A. J. ir M. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinami didelės vertės turto iš G. N. prievartavimu, inkriminuojant jiems turto prievartavimą kvalifikuojantį požymį – turto sunaikinimą ar sugadinimą (BK 181 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nuteistųjų A. J. , M. R. , nukentėjusiojo G. N. , liudytojo D. J. duotus parodymus, kitą bylos medžiagą, nustatė, kad A. J. ir M. R. padarė ne turto prievartavimą, o savavaldžiavimą, ir kvalifikavo jų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Iš nuosprendžio turinio, išanalizavus teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes, matyti, kad teismas nustatė, jog A. J. ir M. R. , veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 11 d. iki 2004 m. gruodžio 19 d., A. J. savavališkai skambinant mobiliuoju telefonu G. N. ne mažiau 4 kartus ir grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, 2004 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą bei 2004 m. lapkričio 28 d. apie 20 val., A. J. ir M. R. , (duomenys neskelbiami), savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, naudodami psichinę prievartą, grasinant G. N. panaudoti prieš jį ir jo šeimą smurtą, D. J. naudai vertė G. N. perduoti jiems 25 000 JAV dolerių, po to A. J. , M. R. ir D. G. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta šiam mirus, veikdami bendrininkų grupe, 2004 m. gruodžio 19 d. apie 01 val., toje pačioje vietoje, padegė G. N. gyvenamojo namo lauko duris, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, padarydami G. N. 900 Lt žalą, o 2005 m. sausio 6 d. A. J. , M. R. ir D. G. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta šiam mirus, veikdami bendrai, toje pačioje vietoje, išdauždami G. N. gyvenamojo namo lango stiklą, padegė rūsį, taip visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, padarydami G. N. 4100 Lt žalą, o A. J. toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu padėjo prie G. N. gyvenamojo namo durų neteisėtai disponuotą sprogmenį (kovinę granatą), taip bendrais veiksmais, savavališkai reikalavo perduoti D. J. naudai 25 000 JAV dolerių, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydami ginčijamą kito asmens (D. J.) tikrą ar tariamą teisę. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija A. J. ir M. R. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Teigia, kad įvertinus tai, kad kaltinime A. J. , M. R. buvo inkriminuotas turto sunaikinimas ar sugadinimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis, teismui, nustačius, kad nuteistųjų veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, turto sunaikinimas ar sugadinimas turėjo būti kvalifikuojamas jau kaip atskiras nusikaltimas, nes BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis turto sunaikinimo ar sugadinimo neapima. Apeliacinio proceso metu dalyvavęs prokuroras šioje dalyje palaikė prokuroro apeliacinį skundą ir pateikė prašymus pakeisti kaltinimą A. J. ir M. R. . Šiame naujai suformuluotame kaltinime A. J. ir M. R. kaltinami pagal nusikaltimų sutaptį greta savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) G. N. turto sunaikinimu visuotinai pavojingu būdu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tai yra tuo, kad 2004 m. gruodžio 19 d. apie 01 val., veikdami bendrininku grupe su D. G. , kuris yra miręs, vykdydami kitą nusikaltimą – savavaldžiavimą, bendrais veiksmais padegė G. N. gyvenamojo namo lauko duris, adresu (duomenys neskelbiami), padarydami G. N. 900 Lt žalą, o 2005 m. sausio 6 d., tęsdami savo nusikalstamą veiką ir veikdami ta pačia bendrininkų grupe su D. G. , kuris yra miręs, toje pačioje vietoje bendrais veiksmais išdaužė G. N. gyvenamojo namo lango stiklą, padegė rūsį, taip padarydami G. N. 4100 Lt žalą, tai yra A. J. ir G. R. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą G. N. turtą bendros 5000 Lt vertės.

Teismų praktika pripažįsta galimu keisti kaltinimą BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, nes apeliacinio proceso, kaip vieningo baudžiamojo proceso dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų patikrinimu. BPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pradinis kaltinimas gali būti keičiamas, jeigu: iš esmės keičiasi veikos faktinės aplinkybės; iš esmės keičiasi faktinės veikos aplinkybės ir dėl to reikia keisti kvalifikaciją; faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, bet veika buvo neteisingai kvalifikuota. Lyginant apeliacinio proceso metu prokuroro pateiktą naują kaltinimą ir A. J. bei M. R. nusikalstamos veikos, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, aplinkybes, nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, matyti, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis nesiskiria nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek pakeistame kaltinime nurodytos lygiai tokios pačios aplinkybės dėl visuotinai pavojingu būdu svetimo G. N. turto sugadinimo savavaldžiaujant. Naujas kaltinimas papildytas tiktai tuo, jog jame papildomai nurodyta BK 187 straipsnio 2 dalis. Šiuo atveju konkrečios BK straipsnio dalies nurodymas kaltinime nėra nauja faktine aplinkybe. Nauja faktine aplinkybe toks nurodymas galėtų būti tik tuo atveju, jeigu pradiniame kaltinime A. J. ir M. R. nebūtų kaltinami visuotinai pavojingu būdu sugadinę svetimą G. N. turtą. Kadangi ir pirminiame kaltinime A. J. ir M. R. buvo kaltinami sugadinę svetimą G. N. turtą visuotinai pavojingu būdu, ką pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino įrodyta, konkrečios BK 187 straipsnio 2 dalies nurodymas naujame kaltinime vertintinas kaip kaltinimo patikslinimas. Šiuo atveju naujame kaltinime buvo išspręsta ne veikos faktinių aplinkybių pakeitimo, o veikos kvalifikavimo problema. Esant tokioms aplinkybėms, tai yra nustačius, kad faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, bet veika buvo neteisingai kvalifikuota, pradinis kaltinimas gali būti keičiamas, ir šie prokuroro prašymai pakeisti kaltinimą, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punktu, apeliacinio proceso metu priimti.

Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas patikrinti bylą dėl pakeisto kaltinimo, tai yra ar A. J. ir M. R. veikoje yra BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, ir pašalinti prokuroro apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl A. J. ir M. R. nusikalstamos veikos kvalifikacijos atliko įrodymų tyrimą. Nuteistasis M. R. , apklaustas apeliacinės instancijos teisme, dėl naujai prokuroro apeliacinio proceso metu pareikšto kaltinimo, kaltu prisipažino, prašė remtis jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kur jis išsamiai papasakojo apie visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Pagal nuteistojo M. R. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, reikalaujant iš nukentėjusiojo G. N. grąžinti D. J. ginčijamą skolą, siekiant nukentėjusįjį įbauginti, buvo 2004 m. gruodžio 19 d. padegtos G. N. namo, esančio (duomenys neskelbiami), lauko durys ir 2005 m. sausio 6 d. namo rūsys, taip nukentėjusiajam padarant materialinius nuostolius. Jis tuo metu, kai buvo padegtas nukentėjusiojo namo rūsys ir durys, sėdėjo automobilyje ir laukė, tačiau apie tai, kad reikalaujant iš nukentėjusiojo G. N. grąžinti skolą, bus padegtas pastarojo turtas žinojo jau važiuodamas pas nukentėjusįjį, taip pat matė, kaip M. R. su D. G. nuėjo prie nukentėjusiojo namo ir D. G. su savimi nešėsi benzino bakelį (t. 4, b.l. 58). Kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais nuteistojo M. R. parodymais ir manyti, kad jis dėl kokių nors priežasčių save apkalba. Tokių duomenų byloje nėra. Šių nuteistojo M. R. parodymų teisingumą patvirtina nuteistojo A. J. , nukentėjusiojo G. N. parodymai, duomenys, užfiksuoti apžiūrint įvykio vietą, specialisto išvada. Kaip matyti iš nuteistojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų (t. 2, b.l. 138-140, 144, t.4, b.l. 57-58), šis, kaip ir nuteistasis M. R. , parodė, kad 2004 m. gruodžio 19 d. naktį buvo padegtos nukentėjusiojo G. N. namo, esančio (duomenys neskelbiami), lauko durys ir 2005 m. sausio 6 d. rūsys, siekiant pastarąjį įbauginti, jog grąžintų jo tėvui D. J. skolą. Nukentėjusiojo turtą padegė D. G. , kuris yra miręs, jis saugojo, kad niekas nepamatytų, o M. R. sėdėjo ir laukė automobilyje, tačiau apie padegimus žinojo. Jis pats tiek 2004 m. gruodžio 19 d., tiek 2005 m. sausio 6 d. matė, kad nukentėjusiojo turtas buvo padegtas – matėsi liepsna. Apžiūrėjus 2004 m. gruodžio 21 d. ir 2005 m. sausio 6 d. įvykio vietą, nustatyta, kad G. N. namo, esančio (duomenys neskelbiami), durys, rūsio patalpos yra apdegusios, langas išdaužtas (t. 1, b.l. 10-12, 28-50). Ištyrus degėsių pavyzdį, paimtą nuo rūsio grindų, užuolaidų skiaučių bei ant tyrimui pateiktų apdailos lentelių ir lango rėmų fragmentus, specialistas nustatė, kad ant tyrimui pateiktų fragmentų, pavyzdžio, yra automobilinių degalų – benzino – pėdsakų, kuris yra labai degus skystis (t. 1, b.l. 56-57). Nukentėjusysis G. N. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad 2004 m. gruodžio 19 d. naktį ir 2005 m. sausio 6 d. buvo sugadintas jo turtas – padegtos namo, esančio (duomenys neskelbiami), durys ir rūsio patalpos, išdaužtas langas, dėl ko jis patyrė 5000 Lt dydžio materialinius nuostolius (t. 1, b.l. 15-17, 78-79, 91-93, 94, t. 4, b.l. 59).

Visi paminėti faktiniai duomenys papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą, kad A. J. ir M. R. atliko prokuroro apeliacinio proceso metu pateiktame naujame kaltinime nurodytus veiksmus: A. J. ir M. R. 2004 m. gruodžio 19 d. apie 01 val., veikdami bendrininku grupe su D. G. , kuris yra miręs, vykdydami kitą nusikaltimą – savavaldžiavimą, bendrais veiksmais padegė G. N. gyvenamojo namo lauko duris, adresu (duomenys neskelbiami), padarydami G. N. 900 Lt žalą, o 2005 m. sausio 6 d., tęsdami savo nusikalstamą veiką ir veikdami ta pačia bendrininkų grupe su D. G. , kuris yra miręs, toje pačioje vietoje bendrais veiksmais išdaužė G. N. gyvenamojo namo lango stiklą, padegė rūsį, taip padarydami G. N. 4100 Lt žalą, tai yra A. J. ir G. R. visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą G. N. turtą bendros 5000 Lt vertės.

Išanalizavus minimą nuosprendžio nustatomosios dalies epizodą, akivaizdžiai matyti, kad šios apeliacinio proceso metu nustatytos faktinės aplinkybės nesiskiria nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų. Kaip jau buvo minėta pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad A. J. ir M. R. padegė 2004 m. gruodžio 19 d. nukentėjusiojo namo duris, o 2005 m. sausio 6 d. rūsio patalpas, išdaužė stiklą, ir taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą nukentėjusiojo G. N. turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas laikė, kad šie nuteistųjų A. J. ir M. R. nusikalstami veiksmai - svetimo turto sugadinimas ir dėl to kilusios pasekmės – turto vertės praradimas yra sudėtinė savavaldžiavimo dalis ir kvalifikavo jų nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tai yra teismas šiuo atveju faktiškai pritaikė visumos ir dalies konkurencijos įveikimo taisyklę, kai taikoma platesnė, visumą numatanti baudžiamosios teisės norma. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta ir neteisinga. Prokuroras apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme prokuroro pakeistame kaltinime teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog A. J. ir M. R. savavaldžiaudami visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą nukentėjusiojo G. N. turtą, turėjo šią jų nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal nusikaltimų sutaptį taikant du BK straipsnius: 294 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį. Svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas visuotinai pavojingu būdu nėra sudedamoji dalis veikos, numatytos BK 294 straipsnyje. Todėl, jei kaltininkas savavaldžiaudamas visuotinai pavojingu būdu sunaikina ar sugadiną svetimą turtą, tai turto sugadinimas ir sunaikinimas visuotinai pavojingu būdu reikalauja atskiro tokios veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. A. J. ir M. R. padarytos nusikalstamos veikos negalima aprėpti viena norma. Jie viena veika tuo pačiu metu padarė kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (idealioji nusikaltimų sutaptis), už ką turi atsakyti. Todėl A. J. ir M. R. greta savavaldžiavimo pripažintini kaltais pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už G. N. turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu.

Prokuroro apeliacinio skundo dalis, kuria jis prašo A. R. ir A. J. pripažinti kaltais ne už savavaldžiavimą, o už turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, atmetama.

BK savavaldžiavimas yra priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas - tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Atskiriant objektyviuosius šių nusikaltimų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. BK 294 straipsnyje yra išskiriamos dvi savarankiškos alternatyvios savavaldžiavimo sąlygos: pirmoje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o antroje dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Psichinė ir fizinė prievarta yra būdinga ne tik savaldžiavimui, bet ir turto prievartavimui, tačiau pastarajam nusikaltimui būdinga tai, kad panaudojęs psichinį ar fizinį smurtą kaltininkas reikalauja perduoti svetimą turtą, teisę į turtą, ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti (turto prievartavimas). Savavaldžiaudamas kaltininkas yra įsitikinęs, kad vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę.

Kaip matyti iš nuteistųjų A. J. , M. R. , nukentėjusiojo G. N. , liudytojo D. J. parodymų, kurie byloje nėra paneigti, G. N. ir D. J. siejo ankstesni turtiniai santykiai – verslas, į kurį D. J. , skolindamas nukentėjusiajam pinigus, investavo savo lėšas. A. R. , A. J. , veikdami bendrininkų grupe, reikalavo, kad G. D. sugrąžintų D. J. skolintus pinigus. Siekiant šio tikslo, prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas psichinis smurtas, padegtas jo turtas. Atlikdami minėtus aktyvius veiksmus nuteistieji savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, įgyvendino D. J. subjektinę teisę. Jų tyčia buvo nukreipta ne į G. D. priklausančio turto prievartavimą ir svetimo turto užvaldymą, panaudojant psichinį smurtą, o į A. J. tėvo D. J. , kaip jie suprato, pažeistų interesų gynimą, siekiant iš G. N. atgauti D. J. investuotus pinigus į G. N. miško gamybos įmonę Rusijoje. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamos kaip savavaldžiavimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bendrininkų veikose nėra turto prievartavimui būdingų požymių, šią jų veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Laikantis BK 54, 61 straipsnių reikalavimų, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį M. R. , kurio nusikalstami veiksmai buvo mažiau aktyvūs ir pavojingi, paskirta bausmė neturėtų viršyti sankcijos vidurkio, o A. J. - nusikaltimo iniciatoriui - skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkui.

Nepagrįstas yra nuteistųjų A. J. ir M. R. apeliacinių skundo argumentas, kad teismas paskyrė jiems neteisingą bausmę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nemotyvavo bausmės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. J. ir M. R., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pradmenų, numatytų BK 54 straipsnyje, įvertino visas aplinkybes nuo kurių priklauso bausmės rūšis ir dydis: nors A. J. ir M. R. padarytas nusikaltimas nėra sunkus ar labai sunkus, tačiau atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį (panaudotos prievartos priemones - siekiant įbauginti nukentėjusįjį visuotinai pavojingu būdu sunaikintas pastarojo turtas), į jų dalyvavimo darant nusikaltimą vaidmenį ir pobūdį (BK 58 straipsnis), asmenybes, tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe, A. J. su M. R. prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. ir M. R. turi būti skiriamas laisvės atėmimo bausmės įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribose. A. J. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė yra mažesnė, o M. R. nežymiai didesnė už įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, sankcijos vidurkį. Šios bausmės nėra per griežtos, švelninti jų nėra pagrindo. Nors A. J. ir M. R. nepadarė sunkių nusikaltimų, tačiau, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, M. R. asmenybę (M. R. anksčiau buvo teistas, teistumas neišnykę), A. J. vaidmenį nusikaltimų padaryme (A. J. buvo nusikaltimų iniciatorius), nėra pagrindo A. J. ir M. R. paskirtų bausmių vykdymą atidėti.

A. J. Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2005 m. birželio 22 d. nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė – 5000 Lt užstatas ir dokumentų (asmens tapatybės kortelės) paėmimas - ir nurodytos pareigos, kurių turi laikytis A. J. , taip pat jis ir užstato davėjas įspėtas apie galimas pasekmes, jeigu A. J. nevykdo BPK 133 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos. Nutarime skirti kardomąją priemonę – užstatą A. J. buvo išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas A. J. žmona D. J. įspėta, kad jei A. J. nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei (t. 2, b. l. 221-223).

Kaip matyti, viena iš A. J. pareigų, kurios privalėjo A. J. laikytis, tai šaukiamas atvykti į teismą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. J. šios pareigos nevykdė – A. J. ne kartą buvo šaukiamas atvykti į Lietuvos apeliacinį teismą, tačiau į teismo posėdžius neatvyko. Nustatyta, kad A. J. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pasislėpė nuo teismo, dėl ko buvo paskelbta jo paieška. Tačiau surasti A. J. ir jį atvesdinti į teismo posėdį Lietuvos apeliaciniame teisme nepavyko. Todėl, esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, A. J., kuriam buvo paskirta kardomoji priemonė – užstatas, nesilaikant BPK 133 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos – šaukiamam atvykti į teismą, 5000 Lt užstatas, kurį nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti užstato davėjai D. J., turi būti pervestas valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistąjį A. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šia griežčiausia bausme apimti bausmę, paskirtą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimis, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę A. J. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuteistąjį M. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, griežčiausia bausme, paskirta pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, apimti bausmes, paskirtas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

5000 Lt užstatą pervesti valstybei.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A. J. ir M. R. apeliacinius skundus atmesti.