Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-02-13 · Civilinė byla Nr. 2A-15-194/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-13
Bylos Nr.
2A-15-194/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Badaugienė (pirm.), Petras Rimantas Brazys, Danutė Burbulienė
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Atsakovas
Egidijaus Gunčio
Advokatai
Vitalijus Guntis, Jūratė Valančiūtė
Kategorijos
  • 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja J. Badaugienė Civilinė byla Nr. 2A-15-194/2009

Teisėjas J. Stubrys Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.3; 121.18

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Jolantos Badaugienės,kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Petro Rimanto Brazio,sekretoriaujant Violetai Paskočinienei,dalyvaujant ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei advokatei Jūratei Valančiūtei,atsakovo Egidijaus Gunčio individualios įmonės atstovui Egidijui Gunčiui,

atsakovų Egidijaus Gunčio individualios įmonės bei Inetos ir Audriaus Ivaškevičių individualios įmonės atstovui advokatui Vitalijui Gunčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Egidijaus Gunčio individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams Egidijaus Gunčio individualiai įmonei bei Inetos ir Audriaus Ivaškevičių individualiai įmonei dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti tarp Egidijaus Gunčio individualios įmonės ir Inetos ir Audriaus Ivaškevičių individualios įmonės 2003 m. balandžio 17 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes. Ieškinyje nurodoma, kad tarp atsakovų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis laikytina sudaryta dėl akių, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, siekiant tariamai įgyti turtą, jį apdrausti bei atsitikus tariamam draudiminiam įvykiui, siekti įgyti teisę į draudimo išmoką.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003-04-17 Egidijaus Gunčio individualios įmonės ir Inetos bei Audriaus Ivaškevičių individualios įmonės sudarytą pirkimo pardavimo sutartį (įsipareigojimą) dėl ofsetinių spausdinimo staklių ir priedų pardavimo už 81900,00 Lt sumą bei iš atsakovų priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad pardavėjas E. Gunčio IĮ turto pardavimo metu buvo neveikiantis subjektas, jis nepateikė įrodymų, iš kur stakles įsigijo, o pirkėjo I. ir A. Ivaškevičių 2002-12-11 įregistruota IĮ veiklos beveik nevykdė, įmonės pajamos buvo mažos, ji neturėjo finansinių galimybių turtui įsigyti. E. G. ir A. I. skirtingai nurodė staklių gabaritus ir jų svorį, o A. Ivaškevičius apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu negalėjo tiksliai nurodyti turto įsigijimo laiko, jo pargabenimo aplinkybių. Todėl atsakovų 2003-04-17 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis laikytina negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu. Teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais ir baudžiamosiose bylose esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad sandorio tarp šalių (atsakovų) sudarymui įrodyti nepakanka vien tik 2003-04-17 įsipareigojimo ir 2003-04-17 sąskaitos faktūros bei kasos pajamų orderio, kaip įrodančių spausdinimo įrangos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktą. Kitokių veiksmų, patvirtinančių sutarties vykdymą, atsakovai nepagrindė tinkamais įrodymais. Teismas nurodė, kad vertinant tarp atsakovų susiklosčiusius teisinius santykius būtina atsižvelgti į tai, kad abi šių santykių šalys – įmonės, kurios vykdė veiklą, susijusią su spausdinimu, todėl šių įmonių vadovai (savininkai) žinojo ar turėjo žinoti sandorių, susijusių su spausdinimo įrangos perdavimu, sudarymo ypatumus, atskirų klausimų reglamentavimo sandoryje svarbą bei pobūdį (įrenginių techninės būklės apibūdinimą, jos įsigijimo pagrindą ir kt.). Teismas pripažino, kad ieškovas šioje byloje įrodė, kad tarp šalių neegzistavo atlygintiniai prekių perleidimo santykiai. Konstatuojant tariamo sandorio tarp atsakovų sudarymą, kuomet nebuvo siekiama sukurti teisinių padarinių, toks sandoris pripažintinas kaip neturintis jokių realių pasekmių. Kadangi toks sandoris nevykdomas, dėl to jį sudariusiems asmenims netaikytina ir restitucija (CK 6.145 str. 2d.). Ieškovas ginčija sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, o tokiems ieškinio reikalavimams pareikšti įstatymas sutrumpintų ieškinio senaties terminų nenumato, dėl to ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį per bendrą ieškinio senaties terminą – dešimt metų. Ieškovas šioje byloje yra tinkama šalis ir gindamas pažeistas savo teises ir interesus gali reikšti teisme ieškinį, nes šis ginčijamas sandoris tiesiogiai įtakoja ieškovo teises .

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Egidijaus Gunčio individuali įmonė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Atsakovas Egidijaus Gunčio individuali įmonė spausdinimo stakles su priedais įsivežė iš Maskvos 1998 metais, neva, kaip skolos grąžinimą turtu. Šių ofsetinių spausdinimo staklių „Rotofset“ vežant per sieną į Lietuvą nedeklaravo, parsivežė nuosavu mikroautobusu išardytas dalimis. Jos buvo visiškai naujos, nenaudotos. Staklės buvo nedidelės, pastatomos ant stalo, su stalčiais. Staklės stovėjo namie nenaudojamos ir su Ivaškevičiaus įmonės savininku susitarė ir jas 2003-04-17 pardavė jam su visais priedais. Ivaškevičius stakles išsivežė ir po to jos buvo pavogtos.

Muitinėje staklės nebuvo deklaruotos todėl, kad jos buvo išardytos automobilyje dalimis, kad patogiau būtų jas transportuoti, ir galiojančios taisyklės tuomet tai leido daryti. Jokių poligrafijos specialistų teismo posėdyje iš viso nebuvo ir jokių išvadų ar ekspertizių, kuriomis teismas galėtų vadovautis, šiuo atveju, nėra. Kategoriškai nesutinkama, jog neužtenka byloje pateiktų dokumentų apie sandorį, nes atsakovai buvo nuo seno pažįstami ir sandorio objektą vienas kitam perdavė iš karto sandorio sudarymo metu. Sandorio egzistavimą galėtų teisme paliudyti dar labai daug liudytojų, kurių atsakovas į teismo posėdį nekvietė todėl, kad nemanė, kad kas nors galėtų kokiu nors būdu suabejoti paprastu dviejų asmenų noru vienas kitam padėti. Priešingai, nei nurodyta sprendime, abu atsakovai teisme patvirtino, jog ne vienerius metus spausdino staklėmis spaudos blankus ir net pateikė į bylą tai patvirtinančius dokumentus. Ieškovas be atsakovo žinios byloje prijungė dokumentus, į kuriuos atsikirsti atsakovas neturėjo galimybės. 2005 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2772-72-608-05 ieškovas yra įpareigotas išmokėti atsakovui draudimo išmoką už pavogtas spausdinimo stakles. Šis sprendimas yra įsigaliojęs ir turi abiem šalims privalomąją prejudicinę galią. Be to, jie tarpusavyje yra susiję būtent draudimo teisiniais santykiais, kuriems įstatymai iš tiesų numato sutrumpintą 1 metų terminą. Ieškovas iš viso negalėjo būti net šalimi šioje byloje (Civilinio proceso kodekso 45 str.) ir jo ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu (Civilinio proceso kodekso 296 str. l d. 4 p.) arba iš viso nepriimtas teisme (Civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 4 p.), o iškelta byla iš karto nutraukta (Civilinio proceso kodekso 293 str. l d. 6 p.). Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ieškovas nedalyvavo sudarant pačią pirkimo-pardavimo sutartį ir jam negali būti žinomi tikrieji šios sutarties šalių ketinimai. Draudimo sutartį su atsakovo įmone ieškovas sudarė vėliau ir tą pats pripažįsta.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, jog yra praleistas sutrumpintas terminas iš draudimo teisinių santykių, kurį ieškovas pats praleido dėl savo kaltės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad byloje teisiškai yra itin reikšminga Šiaulių apygardos teismo 2007-06-05 nutartis, priimta nagrinėjant šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, kurioje apeliacinės instancijos teismas nurodė eilę aplinkybių, kurias bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti ir įvertinti. Atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo nurodytų aplinkybių nepaneigė, kitų – neįrodė, todėl laikytina, kad atsakovai neįrodė, jog 2003-04-17 pirkimo-pardavimo sutartis iš tikrųjų tarp šalių buvo sudaryta ir įvykdyta. Atsakovas E. Gunčio individuali įmonė nepaneigė abejonių dėl pirkimo-pardavimo sutarties objekto egzistavimo, neįrodė, kad per Joniškio muitinę 1996 -1998 metų laikotarpiu iš Maskvos parsivežė spausdinimo stakles. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino, kad atsakovo E. Gunčio IĮ buhalterinės apskaitos dokumentai nepatvirtina, kad įmonė savo apskaitoje apskaitė spausdinimo stakles. Byloje pasitelkus net tris specialių žinių turinčius asmenis, nebuvo nustatyta, kad atsakovų nurodomos spausdinimo staklės realiai egzistuoja. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti atsakovų kviesti liudytojai I. I. ir A. T., kurių parodymai vertintini kritiškai, nes ginčo spausdinimo staklių neegzistavimas įrodytas oficialiais rašytiniais įrodymais, kurių paneigti liudytojų parodymais negalima (CPK 197 str. 2 d.). Abi sandorio šalys sudarant sandorį ir iki jo žinojo, kad pirkėjo finansinė būklė yra ypatingai sunki: pirkėjas nevykdo veiklos, neturi kito turto, pajamų. Pardavėjas kartu žinojo, jog egzistuoja didelė tikimybė, jog pirkėjas negalės sumokėti už turtą. Nors atsakovas I. ir A. Ivaškevičių individuali įmonė neturėjo pajamų ir nevykdė veiklos, tačiau įsipareigojo E. Gunčio individualiai įmonei kas mėnesį sumokėti po 8344,40 Lt. Tačiau iki šiol atsakovas nesumokėjo šios pinigų sumos. E. G. teisme paliudijo, kad niekada nesikreipė su pretenzija į atsakovą, nereiškė ieškinio teisme ar kitaip savo pažeistų teisių negynė dėl nesumokėtų pinigų už neva parduotas stakles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-11-30 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-619/2005, pabrėžė, kad pretenzijų nereiškimas dėl sandorio nevykdymo yra viena iš aplinkybių, rodančių sandorį esant tariamu. Vadovaujantis CK 6.193 str. 1 d., aiškinant sandorio šalių tikruosius ketinimus, būtina atsižvelgti į tai, kokią prasmę sandoriui tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiškoje situacijoje protingai besielgiantys kiti asmenys. Apeliantas, tiek atstovaujamas advokato, tiek pats betarpiškai, galėjo susipažinti su bylos medžiaga, dėl jos pasisakyti, prašyti prijungti jam reikšmingus įrodymus ir kt. Teismas šios apelianto teisės neribojo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nagrinėtoje ir šioje civilinėje byloje ieškinio pagrindas ir dalykas sutampa. Atvirkščiai, Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nagrinėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo klausimas, todėl ieškinio pagrindas ir dalykas nesutampa. Ginčams, kylantiems dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, yra taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Šis ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nekyla iš draudimo teisinių santykių (pirkimo-pardavimo sutarties šalimi nėra draudimo bendrovė ir ginčijama sutartis nėra draudimo sutartis), todėl ginčui netaikytina CK 1.125 straipsnio 7 dalis.

Atsiliepime ieškovas nuosekliai nurodo, jog pirkimo objektas nebuvo tinkamai apskaitytas pardavėjo E. Gunčio IDV buhalterinėje apskaitoje. Teismas pagrįstai ilgalaikio turto apskaitos kortelę pripažino fiktyviu įrodymu, nes yra nustatyta, jog turto gavimo momentu-(2003-02-17) ir net turto pardavimo momentu( 2003-04-17) šis apskaitos blankas dar nebuvo išspausdintas, nes jis yra išspausdintas tik 2003metų spalio mėn. ( b.l.22, tomas II). Tai rodo, jog šis pardavimo objektas nebuvo E. Gunčio įmonės apskaitoje to turto pardavimo momentu. Be to, važtaraštyje Nr. 1 – nėra būtinų, privalomų rekvizitų.( gabenantis automobilis, laikas, vieta, krovinio svoris, kiekis ir kt.). Taigi, daikto savininkas privalo įrodyti to daikto teisėtą naudojimą, jo priklausymą savininkui tinkamais buhalteriniais dokumentais ir buhalterinės apskaitos dokumentais, privalo jį apskaityti įmonės turto balanse. Fiktyvi turto apskaitos kortelė ir važtaraštis be privalomų rekvizitų ir pardavėjo nereikalavimas iš pirkėjo sumokėti likusią prekės kainą nuo 2003 metų iki pat šios bylos nagrinėjimo, tai yra, daugiau nei trys metai laiko,- parodo, jog šiuo sandoriu nebuvo siekiama sukurti būtinas sandorio pasekmes, kas rodo sandorio fiktyvumą. Be to, E. G. nurodė žinojęs, jog Ivaškevičių įmonė nevykdo veiklos, bet pats siūlė tokį sandorį sudaryti, nors žinojo, jog Ivaškevičių įmonei nevykdant veiklos, pinigus atgauti bus realiai neįmanoma. Visa tai tik patvirtina šio sandorio fiktyvumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo I instancijos teisme metu buvo išsiaiškintos spausdinimo staklių įsigijimo aplinkybės jas pargabenant į Lietuvą. E. G. nurodė spausdinimo stakles įvežęs 1998 metais iš Maskvos kaip fizinis asmuo. Byloje išreikalautos ir Joniškio muitinės ir Šiaulių muitinės pažymos rodo, jog per sieną nei E. G., nei jo įmonė įvežamų prekių 1998 metais nedeklaravo. 1998 metais be muito buvo galima fiziniam asmeniui įvežti į Lietuvos teritoriją nekomercinės ir negamybinės paskirties daiktus ne didesnei nei 3 tūkst. sumai. ( LR Vyriausybės 1997-03-06 nutarimo Nr. 199, 5.2p.) Spausdinimo staklės su priedais yra gamybinės paskirties prekė, kurios pardavimo kaina buvo nustatyta ir apdrausta sumai 81 900 Lt( b.l. 23, tomas II). Taigi šios prekės įgijimas ir įvežimas į Lietuvą per Lietuvos sieną yra neteisėtas.

Yra nustatyta, jog atsakovo E. Gunčio individualios įmonės buhalterinės apskaitos duomenys- tai ilgalaikio turto apskaitos kortelė ( b.l.22, tomas II) yra pagaminta tik 2003metų spalio mėnesį, todėl tokioje kortelėje to turto gavimo momentu 2003-02-17 ir net to turto pardavimo momentu 2003-04-17 , negalėjo būti apskaitytas šis turtas ir ji net turto pardavimo momentu negalėjo būti užpildyta. Tai rodo, jog šis dokumentas yra fiktyvus, užpildytas vėliau, atgaline data. Važtaraštyje Nr. 1 nėra būtinų rekvizitų. Tai įrodo, jog pardavėjas E. Gunčio įmonė nežinojo ir negalėjo užpildyti staklių būtinų savybių( daikto svoris, kiekis, spalva ir kt.).

Atsakovas I. ir A. Ivaškevičių įmonė nepateikė teismui jokių privalomų įmonės turto buhalterinės apskaitos dokumentų dėl šių spausdinimo staklių įgijimo ir apskaitymo įmonės apskaitoje( ilgalaikio turto apskaitos kortelės, ilgalaikio turto sąrašai, ūkinių operacijų registras ir kt.) Kasos knyga dėl 6800 Lt sumokėjimo nėra tas tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentas turto įgijimui ir jo apskaitymui įmonės kaip juridinio asmens buhalterinėje apskaitoje įrodyti. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pirkėjas( Ivaškevičių įmonė) savo staklių ir jų priedų priklausymo įmonei buhalterinės apskaitos duomenimis neįrodė ir nepagrindė bei nenurodė jokių priežasčių, kodėl šis turtas nebuvo apskaitytas kaip įmonės turtas. Turėdamas nurodytas pajamas tik 160 Lt 2003 metais, Ivaškevičių įmonė jokiais įrodymais nepagrindė, kad turėjo lėšų ir kad turėjo realią galimybę įsigyti turtą už 81 900 Lt. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle. Ir ginčo staklių įvežimas į Lietuvą, ir jų neapskaitymas tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais ir jų perleidimo aplinkybės Ivaškevičių įmonei , prieštaringi paties E. G. ir A.I. parodymai, kelia vien abejones, nei pagrindžia faktą apie realaus turto buvimą ir jo pardavimą pardavėjui, kuris nevykdo veiklos ir neturi lėšų. Be to, nei E. G., nei A. I. negalėjo nurodyti tikslių šių spausdinimo staklių techninių savybių, jas nurodinėjo vis skirtingai. E. G. vienuose savo parodymuose teigė, kad įvežtomis staklėmis visai nesinaudojo, jomis nedirbo, o po to, teigė savo namuose spausdinęs blankus policijai, dirbęs su jomis apie pusę metų ( b.l. 38, tomas III), ir pateikė, neva, atspausdintų sąskaitų pavyzdžius. Ivaškevičių įmonė taip pat nurodo naudojusis nupirktu turtu ir pateikė kaip pavyzdį 2003-01-13 sąskaitą- faktūra GFA Nr. 2354193, pagal kurią parduoti blankai, atsakovas Ivaškevičių įmonė negalėjo spausdinti, nes tas stakles tik įgijo 2003-04-17.

Pareiga įrodyti, jog toks pirkimo- pardavimo sandoris įvyko realiai ir buvo įvykdytas, (LR CPK 178 str.) tenka atsakovams. Atsakovai tokių tinkamų įrodymų nepateikė, todėl apylinkės teismo išvados dėl sandorio fiktyvumo yra pagrįstos ir pagal apeliacinio skundo argumentus, naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Apelianto argumentai, jog šiam ginčui taikomas sutrumpintas 1 metų terminas, kuris taikomas ginčams iš draudimo teisinių santykių yra nepagrįstas ir atmestinas. Šis teisinis ginčas yra ginčas dėl sandorio teisėtumo, todėl tokio pobūdžio ieškiniams taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nėra praleidęs, todėl taikyti senatį nėra teisinio pagrindo. Ginčą dėl sandorio teisėtumo gali pareikšti bet kuris asmuo, kurio teises ar interesus liečia ginčo sandoris.( LR CK 1.86 str.)

Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, tai iš apelianto priteistinos ieškovo turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš dalies, nes jos neprotingai didelės, todėl mažintinos iki 2000 Lt ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei (LR CPK 88 str. 1d.3p,6p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1dalies 1 punktu

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Egidijaus Gunčio individualios įmonės 2000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui UAB DK „ PZU Lietuva“ ir 14 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė Jolanta BadaugienėTeisėjai Danutė BurbulienėPetras Rimantas Brazys