- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-16
- Bylos Nr.
- e2A-340-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02959-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- L. K.
- Ieškovas
- D. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5-452/2021 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei L. K. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K.( toliau – ir ieškovas) teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį bendrai su atsakove sukurto turto – tai yra į ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovės 13419,98 Eur skolą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovo paaiškinimais jis daugiau nei penkerius pastaruosius metus gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį su atsakove L. K. (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) jai priklausančiame name adresu (duomenys neskelbtini) kurį ieškovas savo lėšomis rekonstravo ir suremontavo: apšiltino, antrame aukšte įrengė du kambarius, pakeitė stogą, kiemą išklojo plytelėmis, atliko kitus pagerinimo darbus. Atsakovei priklausantį turtą pagerino tikėdamasis, kad kartu gyvens ir bendrai naudosis nekilnojamuoju turtu. Atsakovei nutraukus santykius, prašė priteisti skolą - už iš ieškovo asmeninių lėšų padarytas investicijas į atsakovės nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad su ieškovu kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, tarpusavio bendravimas apsiribojo draugiškais santykiais, bendromis išvykomis, trumpalaikiais susitikimais, ieškovas gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), atvykdavo retkarčiais. Teigė, kad žemės sklypą su gyvenamuoju namu įsigijo 2004 m. spalio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi savo lėšomis ir panaudojusi banko suteiktos paskolos lėšas. Ji pardavė turėtą grožio saloną ir grąžino bankui paskolą. Už savo asmenines lėšas įsirengė gyvenamojo namo antrą aukštą ir atliko gyvenamojo namo remontą. Atsakovė teigė, jog ji pati susitarė su meistru dėl stogo keitimo darbų, kuriuos atliko jos samdytas meistras su kolegomis, už šiuos darbus mokėjo pati. Trinkelių klojimo darbus atliko meistras V. B., kuriam sumokėjo ji ir jos sūnus, todėl ieškovo į bylą pateiktos PVM sąskaitos – faktūros laikytinos neatitinkančiomis tikrovės. Dėl ieškovo teiginių, jog gyvenamojo namo plotas buvo padidintas beveik du kartus, nurodė, jog 2018 m. balandžio 9 d. deklaracijoje po atlikto statinio ir jo dalies paprastojo remonto buvo deklaruotas ir palėpės bei rūsio plotas, kas formaliai padidino gyvenamojo namo plotą, nors bendras plotas liko toks, koks ir įsigyjant gyvenamąjį namą 2004 m. Nurodė, jog nėra praturtėjusi ieškovo sąskaita, todėl ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai – priteisti iš atsakovės L. K. ieškovui D. K. 15694,98 Eur skolą ir 978 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 51,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, taip pat grąžino L. K. 30,00 Eur dydžio užstatą galimoms liudytojų išlaidoms padengti.
5. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovas su atsakove ne tik bendravo ir gyveno kartu apie penkerius metus. Byloje kilęs ginčas dėl 15694,98 Eur sumos, kuri, ieškovo teigimu, buvo panaudota atsakovės turto pagerinimui, grąžinimo.
Atsiliepimas
6. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji namo tvarkymo darbus atliko iki byloje pateiktų sąskaitų išrašymo ir už šiuos atliktus darbus atsiskaitė pati, teismas laikė neįrodytomis. Atsakovės pateikto įrodymo – UAB „Ruuki Lietuva“ 2016 m. sausio 11 d. išrašytos stogo dangos garantijos, nepateikus įrodymų apie sutarties su L. K. sudarymą, jos apmokėjimą, teismas nelaikė pakankamu įrodymu atsakovės atsikirtimams į ieškinį pagrįsti.
7. Nurodė, kad teiginiai apie ieškovo pateiktų PVM sąskaitos – faktūrų suklastojimą nepagrįsti jokiais neginčijamais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo, su ieškovu susiję neteisėtų veiksmų faktai nenustatyti. Tokiu būdu atsakovė nepasinaudojo galimybe pateikti įrodymus, patvirtinančius jos atsiskaitymą su darbus atlikusiais rangovais UAB „Asveka“, IĮ „Trinkelių gerbūvis“, nereiškė reikalavimo pripažinti byloje pateiktus pinigų priėmimo kvitus ir sąskaitas- faktūras negaliojančiomis ir neįrodė ieškovo nuostolių atsiradimo rizikos pagrįstumo. Sprendė, kad atsakovės paaiškinimai, jog bylos nagrinėjimo metu jai nebuvo užtikrintos įrodinėjimo ir paaiškinimų teikimo galimybės, yra deklaratyvaus pobūdžio.
Žemesnės instancijos teismas
8. Įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimas dėl objektyvių priežasčių truko ilgiau nei vienerius metus, teismas nurodė, kad L. K. turėjo visas galimybes ne tik pateikti visus, jos manymu, reikalingus įrodymus, bet ir pasirūpinti, kad jos interesams būtų tinkamai atstovaujama. Teismas konstatavo, kad baigiamųjų kalbų metu L. K. nurodytos aplinkybės apie tai, kad atsakovui gyvenant jos namuose šis už nieką nemokėjo ir buvo jos išlaikomas, bylos metu nebuvo įrodinėjamos ir teismas neturi jokio teisinio pagrindo pareikšto ieškinio sumą mažinti ar jo netenkinti. Juo labiau kad šio sprendimo priėmimas neužkerta kelio atsakovei kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka dėl nurodyto pobūdžio patirtų išlaidų priteisimo.
9. Teismas sprendė, kad L. K. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių 15694,98 Eur dydžio lėšų savo turtui pagerinti gavimo teisėtumą. Konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių pagrindu nurodyto dydžio pinigų gavimas nepateisintas nei įstatymu, nei sandoriu, o tai reiškia, kad šalių nesiejo jokie kiti prievoliniai santykiai. Atsakovei neįrodžius teisinio pagrindo, 15694,98 Eur ieškovo sumokėtą sumą už statybos-remonto darbus, kuriais buvo pagerintas atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas, teismas vertino kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė L. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai atmesti ieškovo D. K. ieškinį, priteisti iš ieškovo visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, priimti į bylą naujus įrodymus.
10.1. Pasak apeliantės, teismas neįvertino faktų, kad ieškovas vis didino reikalavimų sumą, tokiu būdu atskleisdamas tikruosius savo ketinimus bei patvirtindamas savo pozicijos nenuoseklumą. Toks ieškovo elgesys patvirtina apeliantės poziciją, kad ieškovas realiai jokių lėšų į namą neinvestavo, o galimai neteisėtai per pažįstamus asmenis ieškojo ir surado kas jam išrašys netikras sąskaitas faktūras, o paskui paliudys darbų tikrumą teisme.
10.2. Teigia, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškovas, jei jis iš tikrųjų investavo į namą, veikė išimtinai savo rizika, nes dėl to nesudarė jokios sutarties su atsakove. Ieškovas nepateikė teismui nė vieno dokumento su apeliantės parašu, maža to, ji nuosekliai teigė, kad jokių remontų neprašė, sutikimo, leidimo nedavė, o iš tikrųjų visus šiuos darbus ji atliko iš savo lėšų maždaug vieneriais metais anksčiau. Juo labiau, byloje nėra duomenų apie tikruosius šalių ketinimus ir jų suderinimą, kas yra būtina sąlyga patenkinti tokio pobūdžio ieškinyje buvusio sugyventinio reiškiamą turtinį reikalavimą dėl į turto pagerinimą tariamai investuotų lėšų priteisimo.
10.3. Mano, kad ieškovas neįrodė sutartinių santykių (vartojimo rangos) tarp jo ir rangovų, už kurių paslaugas teismas priteisė atlyginimą, realumo. Ieškovas nepateikė jokios rangos ar kitokios sutarties nei dėl vieno iš, neva, atliktų darbų. Be to, ieškovas nepateikė jokio nei darbų, nei medžiagų perdavimo-priėmimo akto.
10.4. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovo pateiktos sąskaitos faktūros, jei jos iš tikrųjų buvo apmokėtos, tai tik grynaisiais pinigais. Ši aplinkybė, taip pat įvertinus, jog šios sąskaitos galimai nebuvo deklaruotos, nes neegzistavo, patvirtina, jog jos buvo sukurtos tik šiai bylai ir neatspindi tikrovės. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar UAB „Asveka“, V. B. turėjo kasos aparatus, o jei turėjo – kodėl jais nefiksavo pinigų mokėjimų. Teismas neįvertino, kad ieškovas sąskaitų-faktūrų apmokėjimą įrodinėjo tik pinigų priėmimo kvitais – nėra nė vieno čekio, kasos pajamų ar išlaidų orderio. Teigia, kad pinigų priėmimo kvitai yra nepatikimi įrodymai civilinėje byloje todėl, kad jie nėra kasos aparato kvitai, kurių apskaita yra griežta ir nesuklastotina.
10.5. Teismas neįvertino aplinkybės, kodėl ieškovas sumažino savo reikalavimą atsisakydamas nepagrįsto praturtėjimo priteisimo pagal UAB „Ortonas“ ieškovui išrašytą 2016 m. vasario 9 d. PVM sąskaitą faktūrą OST Nr. 0713 bei 2016 m. vasario 9 d. kasos pajamų orderį ORT Nr. 035. Kažkodėl šis faktas pirmosios instancijos teismui nesukėlė abejonių dėl likusių trijų PVM sąskaitų-faktūrų tikrumo, nors visos jos turėjo būti gautos tuo pačiu metodu. Teismas netyrė, ar kitos PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu pripažino ieškinį tenkintinu, buvo apskaitytos jas išrašiusių subjektų buhalterinėje apskaitoje, ar apie jų išrašymą buvo pranešta VMI.
10.6. Pažymi, kad vieši VMI duomenų bazės duomenys patvirtina, jog nei V. B., nei UAB „Asveka“ šioje civilinėje byloje pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo metu nebuvo PVM mokėtojai ir neturėjo PVM mokėtojo kodo. Toks asmuo, kuris nėra PVM mokėtojas ir neturi PVM mokėtojo kodo, neturi ir teisės išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą. Iš to seka, kad ginčo PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, nes jose nurodyti netikri (sugalvoti) rekvizitai.
10.7. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog jei ieškovas iš tikrųjų grynaisiais pinigais apmokėjo į bylą pateiktas sąskaitas faktūras, nėra jokio įrodymo, kad tie pinigai buvo ieškovo. Nenustačius šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, bet nustačius, kad ieškovas su atsakove vedė bendrą ūkį, kartu turėjo būti padaryta išvada, jog visos šios sąskaitos buvo apmokėtos iš bendrų pinigų, todėl ieškovui grąžintina daugiausiai pusė jų, ir tai – tik su sąlyga, kad visi kiti apeliantės argumentai yra nereikšmingi.
10.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas su atsakove vedė bendrą ūkį, bet jokių su namo eksploatavimu susijusių mokesčių už elektrą, vandenį, šildymą, nuotekas, šiukšlių išvežimą ir pan. nemokėjo, kartu privalėjo padaryti išvadą, kad ieškovas turėjo apeliantei mokėti nuomą už namo dalį ir šiais pinigais mažinti priteistiną sumą. Dėl aplinkybės, kuri, apeliantės vertinimu, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, teismas net nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
10.9. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė šioje byloje taikytiną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, į nurodytus kasacinio teismo suformuotus teisės aiškinimus turėjo atsižvelgti, tačiau to nepadarė. Skundžiamame Panevėžio apylinkės teismo sprendime nėra nei išvados, kad atsakovė praturtėjo dėl ieškovo veiksmų, nei jos pagrindimo, byloje nėra duomenų apie tai, kad, jei ieškovas iš tikrųjų mokėjo pinigus tretiesiems asmenims, gerinusiems namą, šie pinigai būtų buvę ieškovo asmeniški, be to byloje nėra jokių dokumentų, parodančių ieškovo turto kitimą (pvz., grynųjų pinigų nusiiminėjimo nuo jo sąskaitos banke), atitinkamai to nėra ir teismo sprendime.
Šalies argumentai
10.10. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kodėl ieškovas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos name, jei jame iš tikrųjų gyveno, teismas nesidomėjo, kodėl ieškovas investavo į namą, o ne į savo nuosavybę, kuri buvo žymiai geresnėje, patogesnėje vietoje.
10.11. Mano, kad teismas neįvertino apeliantės nurodytų liudytojų citatų, prieštaravimų, nelogiškumų, o tokius prieštaravimus nepagrįstai ir tendencingai palaikė ieškovo teiginių patvirtinimu. Teigia, kad teismas supainiojo liudytojų parodymus, nes perklausius posėdžių garso įrašus, kuriuose užfiksuotos liudytojų apklausos, matyti, jog būtent tų liudytojų duoti paaiškinimai, kuriais teismas pasirėmė, visų bylos įrodymų kontekste laikytini prieštaringais, melagingais, todėl skundžiamas teismo sprendimas negalėjo būti jais grindžiamas. Be to, tiek paruošti, tiek ir neparuošti apklausai teisme, t. y. visi, liudytojai patvirtino, kad ieškovas niekada nėra pjovęs žolės prie namo ir iš šios aplinkybės, apeliantės manymu, seka išvada, kad ieškovas nei name gyveno, nei tuo labiau į jį investavo.
10.12. Apeliantės nuomone, jei jau teismas priėjo prie išvados, kad, labiau tikėtina, jog ieškovas su apeliante kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, nei kad to nebuvo, atsižvelgdamas į tai, kad jie nebuvo sudarę nei santuokos, nei ikivedybinės sutarties, tuo pačiu metu privalėjo konstatuoti, jog tarp jų susiklostė jungtinės veiklos santykiai. Nagrinėjamu atveju ieškovas net nebandė įrodinėti, kad jis su apeliante tarėsi ir susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo organizuojant namo rekonstrukciją, remontą, atliekant jo pagerinimus. Kitas svarbus jungtinės veiklos požymis yra kelių bendro tikslo siekiančių asmenų išteklių kooperavimas, jų bendras veikimas, išlaidų ir pajamų dalinimasis. Nenustačius tikslios indėlio dalies, turėtų būti laikoma, kad partnerių (ieškovo ir apeliantės) investicijos į namą buvo lygios ir atliktos iš bendrų pinigų, todėl Panevėžio apylinkės teismas nepagrįstai patenkino visą ieškinį ir priteisė visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, taip pat prašo nepriimti atsakovės pateiktų naujų įrodymų, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
11.1. Atsiliepime teigiama, kad teismo išvados dėl šalių artimų santykių liko nepaneigtos ir bendras gyvenimas akivaizdžiai matyti iš ieškovo pateiktų į bylą fotonuotraukų.
11.2. Teigia, kad atsakovė tik su apeliaciniu skundu pateikė tris vartojimo kreditų sutartis, kurių pagrindu ji gavo lėšų statybos remonto darbams, tačiau bylos nagrinėjimo metu šio fakto neįrodinėjo.
11.3. Nors atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad turėjo pakankamai piniginių lėšų pati susitvarkyti ir įsirengti pagal savo ir savo vaikų poreikius gyvenamąjį namą ir jo aplinką, kad už jos meistrui duotus pinigus nupirko stogo dangą 2015 – 2016 m. žiemos sezono laikotarpyje, šių faktų neįrodinėjo.
11.4. Mano, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovas pateikė suklastotas PVM sąskaitas – faktūras nepagrįsti jokiais neginčijamais įrodymais. Atkreipia dėmesį į tai, jog UAB „Ortonas“ direktoriui D. V. 2020 m. liepos 1 d. buvo įteiktas kaltinamasis aktas, kuriame nėra jokių duomenų, jog ieškovui išrašytos PVM sąskaitos – faktūros būtų suklastotos, t. y. atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo pagal atsakovės pareiškimą, su ieškovu susiję neteisėtų veiksmų faktai nenustatyti.
11.5. Teigia, kad atsakovės apeliaciniame skunde yra smulkiai argumentuojama, kokie buvo padaryti mokestiniai pažeidimai išrašant ieškovui PVM sąskaitas – faktūras ir pinigų priėmimo kvitus: nėra sutarčių, nėra darbų priėmimo – perdavimo akto, atsiskaityta grynais pinigais, nors įmonės turėjo kasos aparatą, ir kt., tačiau atsakovė painioja civilinės teisės ginčą su mokestiniu ginču, nurodo reikalavimus, kurie keltini tarp įmonių, todėl šie jos argumentai visiškai neturi teisinės įtakos nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. CPK 320 straipsnio 2 dalis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.
14. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. birželio 1 d. nutartimi pranešė byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, savo sprendimą motyvavo tuo, kad atsižvelgus į pirmosios instancijos teismui pareikšto ir išnagrinėto ieškinio reikalavimų apimtį, vertinant teisingą civilinio proceso normų taikymą kaip teismo gintiną viešąjį interesą, dėl šių aspektų gali būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
Dėl naujų įrodymų
15. Civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
16. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.
17. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, prašo priimti į bylą naujus įrodymus. Nurodo, kad pakartotinai teikia įrodymus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui kartu su 2021 m. sausio 18 d. prašymu, bet teismas nepagrįstai atsisakė juos prijungti prie bylos medžiagos. Atsakovė pateikė teismui duomenis iš viešosios VMI duomenų bazės, kurie, pasak apeliantės, patvirtina, kad nei V. B., nei UAB „Asveka“ šioje civilinėje byloje pateiktų PVM sąskaitų‑faktūrų išrašymo metu nebuvo PVM mokėtojai ir neturėjo PVM mokėtojo kodo, bei vartojimo kredito sutartis, pagal kurias apeliantė gavo lėšų namo remontui. Teigia, kad visus šiuos įrodymus apeliantė buvo perdavusi ankstesniam savo atstovui advokatui, bet jis nusprendė, kad jie nėra reikšmingi šiai bylai ir jų neteikė teismui.
18. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2021 m. sausio 18 d. vykusiame teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas sprendė dėl atsakovės pateiktų papildomų įrodymų priėmimo ir konstatavo, kad įrodymai nėra susiję su nagrinėjamos bylos eiga ir nors pasikeitė atsakovės atstovas, šie įrodymai, teismo vertinimu, galėjo būti pateikti iki nagrinėjamos bylos pradžios, be to, pažymėjo, kad šalys turėjo pakankamai laiko pateikti visus įrodymus, kadangi nagrinėjama byla buvo sustabdyta.
19. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, t. y. per parengiamąjį posėdį ar teikdami paruošiamuosius dokumentus, dalyvaujantys byloje asmenys turi atskleisti visas reikšmingas aplinkybes, kuriomis jie ketina grįsti savo poziciją byloje, ir pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 226 straipsnis). CPK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Tokios nuostatos reiškia, kad šalys turi sąžiningai elgtis procese, nevilkinti proceso eigos, teikti aktualius bylai įrodymus nustatytu laiku, nekliudyti priešingai bylos šaliai pasiruošti bylos nagrinėjimui ir susipažinti su ginčui reikšmingomis aplinkybėmis. Tinkamai savo procesinėmis teisėmis nesinaudojantys asmenys turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką, be kita ko, riziką, kad jų pavėluotai pateikti prašymai gali būti netenkinami, o įrodymai – nepriimti.
20. Apeliantei, kurios interesams teisminiame procese atstovavo advokatas, šios aplinkybės turėjo būti žinomos, tačiau papildomi įrodymai, susiję su bylos liudytojų PVM mokėtojų duomenimis, pirmosios instancijos teisme buvo pateikti tik 2021 m. sausio 18 d., teismo posėdžio, kurio metu byla išnagrinėta iš esmės, dieną, kai byla teisme nagrinėjama nuo 2018 m. gegužės 23 d., kai buvo priimtas ieškovo ieškinys. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos procesines aplinkybes, šalių elgesį, neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės teiktus rašytinius įrodymus. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrindė šių įrodymų reikšmės sprendžiamam klausimui, šie įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimų, nes nėra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Kita vertus, atsakovės pateikti duomenys apie PVM mokėtojus, kaip nurodė ir atsakovės atstovas, yra vieši, todėl prieinami tiek teismui, tiek ir visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, net ir jų nepridėjus prie bylos. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti atsakovės teikiamus įrodymus apie atsakovės vardu imtus kreditus, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė neįrodinėjo, kad namo pagerinimo, remonto darbus ji atliko būtent iš lėšų, atsakovės gautų pagal jos sudarytas kredito sutartis, užfiksuotas teismui pateiktuose dokumentuose. Be to, sprendžiant iš pateiktų įrodymų datos, dalis jų egzistavo dar iki civilinės bylos iškėlimo teisme, t. y. sutartys sudarytos 2016 m., taigi šie rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o duomenys apie 2018 m. birželio 28 d. vartojimo kredito sutartį neturi ryšio su nagrinėjama bylą, kadangi vartojimo kredito sutartis sudaryta jau po bylos iškėlimo teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti draudimo teikti naujus įrodymus išlygą (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys atsakovei dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ieškovui nuosavybės teises į 1/2 dalį bendrai su atsakove sukurto turto, tai yra į 1/2 dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) taip pat prašė priteisti iš atsakovės 13419,98 Eur skolą už atliktus namo remonto, rekonstravimo, darbus, kitus pagerinimus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė ieškinio dalies – reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo: reikalavimo pripažinti ieškovui nuosavybės teises į 1/2 dalį bendrai su atsakove sukurto turto, tai yra į 1/2 dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Atsisakęs šio reikalavimo, likusį ieškinio reikalavimą dėl 13419,98 Eur skolos priteisimo ieškovas grindė nepagrįsto praturtėjimo teisiniais santykiais. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino, konstatavęs, kad ieškovo sumokėta suma už statybos-remonto darbus atsakovės namuose traktuotina kaip atsakovės nepagrįstas praturtėjimas ieškovo sąskaita (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
22. Atsakovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, ginčydama tiek pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, tiek teismo taikytą teisinį pagrindą ieškinio tenkinimui. Pasak atsakovės, teismas nepagrįstai rėmėsi melagingais liudytojų parodymais, fiktyviomis sąskaitomis, išrašytomis jau po darbų atlikimo, ir nenustatė visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų.
23. Byloje nustatyta, kad šalys artimai bendravo apie penkerius metus iki 2018 m. pradžios. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei nuo 2004 m. spalio 4 d. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys adresu (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo statyba užbaigta 2018 m. balandžio 2 d. Ieškovas į bylą pateikė tokius rašytinius įrodymus – UAB „Asveka“ 2017 m. vasario 22 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0029, pagal kurią D. K. sumokėjo 2675 Eur, pateiktas 2017 m. vasario 22 d. pinigų priėmimo kvitas, 2017 m. gegužės 11 d. UAB „Asveka“ PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0035 ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitą, pagal kuriuos D. K. sumokėjo 5492 Eur už stogo dangos keitimą, kamino skardinimą, kolonų mūrijimą, terasos pakalimą ir kitus statybos remonto darbus, 2017 m. liepos 27 d. V. B. „Trinkelių gerbūvis“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TG-VBSF9 7527,98 Eur sumai už trinkelių klojimą, transportavimą, cokolio sumontavimą, laiptų ir aikštelės klijavimą plytelėmis, namo pastogės pakalimą, namo fasado apšiltinimą ir nudažymą, kuri apmokėta D. K. 2017 m. liepos 30 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 2613416, bendra suma pagal pateiktas sąskaitas faktūras ir pinigų priėmimo kvitus už atliktus remonto darbus yra 15694,98 Eur.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovas, įvykdęs prievoles už atsakovę tretiesiems asmenims, įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas nesiaiškino, netyrė aplinkybių apie sąskaitų fiktyvumą, nerinko su tuo susijusių įrodymų ir pan., tačiau nagrinėjamos bylos dalykas – dviejų privačių subjektų ginčas dėl piniginių lėšų, o toks ginčas nagrinėjamas pagal rungtyniškumo taisykles. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas, pačios šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).
25. Nors apeliantė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad ieškovas neįrodė buvus rangos santykius tarp jo ir rangovų, kurie atliko statybos remonto darbus atsakovės žemės sklype ir gyvenamajame name, neteikė į bylą nei darbų, nei medžiagų priėmimo-perdavimo aktų, tačiau šios bylos kontekste rangos sutartinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis nustatytos tvarkos laikymasis (atliktų darbų priėmimo tvarkos ir kt.) nebuvo ginčo dalykas. Bylos duomenys patvirtino, kad ieškovo nurodyti darbai, kuriais buvo pagerintas atsakovės turtas, buvo atlikti ir už juos apmokėjo ieškovas. Tą patvirtino tiek ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, tiek ir liudytojų parodymai. Teismo liudytojais apklausti R. G., R. M., V. B. parodė, kad ieškovo užsakymu atsakovės namų valdoje ir name buvo atlikti statybos (rekonstrukcijos), remonto darbai, už kuriuos apmokėjo ieškovas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais ir jais nesiremti. Tiek R. G., tiek V. B., kaip darbininkus, atlikusius jos gyvenamojo namo remonto darbus, įvardijo ir pati atsakovė, šie liudytojai patvirtino su atsakove bendravę, liudytojas R. M. patvirtino, kad dengė stogą „Ruukki“ danga, kurios garantinį lapelį į bylą pateikė ir atsakovė.
26. Atmestini atsakovės argumentai, kad teismui pagrįstą abejonę dėl likusių byloje pateiktų sąskaitų faktūrų turėjo sukelti iš FNTT gauta informacija, t. y. informacija apie vienos sąskaitos nebuvimą UAB „Ortonas“ buhalterinėje apskaitoje. Šiuo aspektu yra aktualu, kad iš atsakovės ieškovui priteisdamas 15694,98 Eur, pirmosios instancijos teismas iš viso nesivadovavo apeliaciniame skunde minima UAB „Ortonas“ išrašyta sąskaita (šios nutarties 23 punktas) ir šį dokumentą, kaip ir pareiškimą dėl ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos padidinimo, be kita ko ir suma, nurodyta UAB „Ortonas“ išrašytoje sąskaitoje, atsisakė priimti, o ieškovas dėl to nesiskundžia, nes apeliacinio skundo nepateikė. Atsakovė byloje privalėjo įrodyti savo atsikirtimus dėl likusių į bylą ieškovo pateiktų sąskaitų fiktyvumo, tačiau šiuos atsakovės deklaratyvius ir hipotetinius teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė. Nors atsakovė teigia, kad tiek V. B., tiek UAB „Asveka“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, nes jų išrašymo metu šie asmenys nebuvo PVM mokėtojai, vien sąskaitos, kaip tokios, išrašymas, nesant PVM mokėtoju, nereiškia, kad sąskaita yra neteisėta ar fiktyvi. Kaip matyti iš teismui pateiktų sąskaitų-faktūrų turinio, UAB „Asveka“ išrašytose PVM sąskaitos-faktūrose pridėtinės vertės mokesčio iš viso nėra nurodyta ir jis neįskaitytas į mokėtiną sumą, taigi, kaip teismui parodė ir liudytojas R. M., UAB „Asveka“ išrašydama sąskaitas, naudojasi tik PVM sąskaitos-faktūros blankais (forma) sąskaitoms išrašyti, o ne PVM, kurio mokėtoja nėra, apskaityti. O V. B. išrašytoje sąskaitoje nurodytas 5 proc. mokesčio tarifas, labiau tikėtina, yra pelno mokestis, kurį moka asmenys, besiverčiantys individualia veikla ir atitinkantys tam tikrus teisės aktų reikalavimus, ką 2018 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdžio metu parodė ir pats liudytoju apklaustas V. B.. Tuo pačiu ir kiti atsakovės teiginiai, kad sąskaitos-faktūros apmokėtos tik grynais pinigais, kad ieškinį ieškovas įrodinėjo tik pinigų priėmimo kvitais, o ne kasos čekiais, kas, atsakovės manymu, įrodo ieškovo išlaidų fiktyvumą yra deklaratyvūs, neįrodyti ir nepagrįsti, paremti tik atsakovės subjektyvia nuomone ir prielaidomis.
27. Nors atsakovė taip pat teigia, kad byloje nėra jokio įrodymo, jog sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos būtent ieškovui priklausiusiais pinigais, kaip jau buvo nurodyta, aplinkybę, kad už darbus mokėjo ieškovas, patvirtino byloje apklausti liudytojai, o atsakovė byloje neteigė ir neįrodinėjo, kad tokie darbai jos gyvenamajame name ir prie jo nebuvo iš viso atlikti ar kad jie buvo apmokėti pačios atsakovės. Dėl to, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, kuriuos iš esmės patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai, kad už sąskaitose-faktūrose nurodytus darbus ir medžiagas apmokėjo ieškovas.
28. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovas, apie penkerius metus gyvendamas pas atsakovę, nemokėjo nuomos, mokesčių už namo eksploatavimą, dėl ko, pasak apeliantės, būtų buvęs savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovės argumentus kaip nepagrįstus, kadangi būtent bylos šalys renkasi savo teisių gynimo būdus (CPK 5 straipsnis), o šiuo konkrečiu atveju atsakovė ieškovui reikalavimų dėl nuomos ir kitų mokesčių nereiškė, iki bylos nagrinėjimo pradžios neprašė mažinti ar įskaityti ieškovo ir atsakovės išlaidų, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nei mažinti ieškovo prašomą priteisti sumą, nei ieškinį šiuo pagrindu atmesti.
29. Nors apeliaciniame skunde kalbama apie jungtinę veiklą ir partnerystę, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl jo nuosavybės teisės pripažinimo į dalį ieškovės nekilnojamojo turto ir byloje po šios ieškinio dalies atsisakymo toliau nebuvo įrodinėjamos aplinkybės dėl bendro ūkio vedimo ir bendro rezultato sukūrimo, todėl plačiau dėl šių argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Kiti apeliacinio skundo argumentai, pvz. dėl nedeklaruotos gyvenamosios vietos pas atsakovę, dėl investavimo ne į savo, o į atsakovės turtą, dėl žolės pjovimo, dėl pavienių ieškovo ir liudytojų teiginių ir frazių, išsakytų teismo posėdžių metu prieštaringumo, kai liudytojų parodymų ir bylos rašytinių įrodymų visuma iš esmės patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl ieškovo jausmų atsakovės vaikams, nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų taip pat nepasisako.
30. Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įrodytu, jog būtent ieškovas savo lėšomis sumokėjo už atsakovei nuosavybės teise priklausiusio gyvenamojo namo remontą, trinkelių klojimą ir kt. pagerinimo darbus ir tam panaudotas medžiagas, spręstina dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygų taikymu, pagrįstumo.
31. CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose reglamentuojamas turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje praktikoje nurodyta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 20 punktą).
32. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
33. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 28 punktą).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė, ieškovui pagerinus atsakovės nekilnojamąjį turtą, sutaupė ieškovo sąskaita. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas pasitikėjo atsakove ir savo lėšomis pagerino jos nekilnojamąjį turtą, nes šalys siekė kurti bendrą ateitį ir kartu gyventi atsakovės gyvenamajame name, tačiau šalių santykiams nutrūkus, išnyko ir pagrindas, dėl kurio ieškovas gerino atsakovės turtą (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Kokiu teisiniu pagrindu atsakovė sutaupė ieškovo sąskaita atsakovė neįrodinėjo, todėl ji privalo grąžinti ieškovui be pagrindo įgytą turtą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, taikydamas turto (daikto) gavimo be pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, nusprendė ieškovo ieškinį patenkinti.
Dėl ieškinio ribų ir dalies ieškinio atsisakymo pasekmių
35. Jau buvo nurodyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2021 m. birželio 1 d. nutartimi pranešė byloje dalyvaujantiems asmenims apie teismo ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas dėl pirmosios instancijos teismui pareikšto ir išnagrinėto ieškinio reikalavimų apimties, kadangi teisingas civilinio proceso normų taikymas vertintinas kaip teismo gintinas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti ieškovui nuosavybės teises į ½ dalį bendrai su atsakove sukurto turto – į ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir priteisti iš atsakovės 13419,98 Eur skolą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė yra 4550 Eur, kurios ½ dalį sudaro 2275 Eur. Kadangi ieškovas į atsakovės turtą investavo 15694,98 Eurų, atėmus ½ dalį namo vertės, iš atsakovės lieka priteistina 13419,98 Eur skola. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teikė patikslintą ieškinį (2018 m. rugsėjo 26 d.), tačiau teismas protokoline nutartimi ieškovo pareiškimą dėl ieškinio tikslinimo atsisakė priimti ir nutarė bylą nagrinėti pagal ieškovo pradinį ieškinį.
36. Ieškovas 2018 m. rugsėjo 27 d. teismui pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į bendrai sukurtą turtą, kuriame patvirtino, kad jam yra žinomos ieškinio atsisakymo procesinės pasekmės, o pirmosios instancijos teismas šį ieškovo atsisakymą nuo ieškinio žodine nutartimi priėmė ir nurodė, kad klausimą išspręs byloje priimdamas galutinį procesinį sprendimą.
37. CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako nuo ieškinio. Tokį pareiškimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovas raštu patvirtino, jog jam yra žinomos ieškinio (jo dalies) atsisakymo procesinės pasekmės. Ieškovas po šio pareiškimo pateikimo teismui nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir nebeįrodinėjo ieškinio reikalavimo dėl jo nuosavybės teisės į ½ dalį ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato - gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstumo, o teismas sprendime dėl šios ieškinio dalies nepasisakė. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kad priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo. Taip pat sprendime liko neišspręstas ir civilinės bylos dėl atsisakyto ieškinio reikalavimo nutraukimo klausimas.
38. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgusi į šios nutarties 36-37 punkte aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kad priima ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies ir neišsprendė bylos dalies nutraukimo klausimo, nesudaro pagrindo spręsti , jog dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, o padarytas pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinio teismo. Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, apeliacinės instancijos teismui priimant ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio ir civilinę bylą toje dalyje nutraukiant.
39. Teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
40. CP K 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui turi būti pateiktas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Taigi minėtoje teisės normoje nustatyti reikalavimai bet kokiam ieškinio modifikavimui, įskaitant ieškinio dalyko padidinimą, tokio veiksmo procesinė tvarka ir sąlygos.
41. CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.
42. Taigi į teismą besikreipiantis asmuo turi nurodyti, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Kitaip priešingai bylos šaliai būtų sudėtinga gintis nuo pareikšto reikalavimo, o teismas rizikuotų pažeisti minėtą CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, kurias peržengti leidžiama tik CPK išvardytais atvejais.
43. Byloje nustatyta, kad pradiniu ieškiniu ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 13419,98 Eur skolą, ir nors vėliau teikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo, teismas šio ieškovo pareiškimo nepriėmė ir nutarė bylą nagrinėti pagal ieškovo pradinį ieškinį. 2018 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdyje ieškovui atsisakius ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo į bendrai sukurtą turtą, liko nagrinėtinas ieškovo reikalavimas dėl 13419,98 Eur skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, išėjęs priimti sprendimo byloje, 2021 m. vasario 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino, kadangi nutarė papildomai išsiaiškinti neištirtas bylos aplinkybes, susijusias su ieškinio reikalavimo dydžiu. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad patikslinęs ieškinio reikalavimą ir atsisakęs ieškinio reikalavimo dalies dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo, ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 13419,98 Eur skolą, kaip nepagrįstą praturtėjimą ir bylinėjimosi išlaidas, o ieškovą atstovaujantis advokatas baigiamųjų kalbų metu prašė ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti 18844,98 Eur lėšas, kurias ieškovas panaudojo pagerindamas atsakovės turtą.
44. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, 2021 m. vasario 17 d. teismo posėdyje teismas aiškinosi aplinkybes, susijusias su ieškinio reikalavimų dydžiu, ieškovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu žodžiu pareiškė, kad ieškovas prašo priteisti 15694,98 Eur, šią sumą skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ir priteisė ieškovui iš atsakovės.
45. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad rašytinio pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo, prašant priteisti 15694,98 Eur, kaip to reikalauja CPK 141 straipsnis, byloje nebuvo pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškovo ieškinį, galėjo priteisti ieškovui iš atsakovės tik 13419,98 Eur, t. y. tokią sumą, dėl kurios priteisimo raštu buvo suformuluotas ieškinio reikalavimas, su kuriuo buvo susipažinusi kita bylos šalis ir dėl kurio ji galėjo teikti atsikirtimus (CPK 142 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).
46. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija keičia skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 15694,98 Eur, ir priteisia ieškovui D. K. iš atsakovės L. K. ieškovo raštu suformuluotu ieškinio reikalavimu prašomą priteisti sumą, tai yra 13419,98 Eur, kaip be teisinio pagrindo įgytas lėšas.
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą nėra. Tačiau atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė dalies ieškinio atsisakymo teisinių pasekmių klausimo bei neteisingai sprendė dėl ieškinio ribų, yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti, priimant ieškovo atsisakymą ir nutraukiant bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti ieškovui nuosavybės teises į ½ dalį bendrai su atsakove sukurto turto – pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistą sumą pagal nustatyta tvarka pareikšto ieškinio reikalavimą - iki 13419,98 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
48. Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Kadangi ieškovas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės atsisakė reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo, kuris įvertintas 2275 Eur ir nuo jo mokėtina žyminio mokesčio suma yra 51 Eur (teikiant ieškinį elektroninių ryšių priemonėmis), ieškovui grąžintini 38,25 Eur žyminio mokesčio. Atitinkamai šia suma sumažintina iš atsakovės ieškovui priteista bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma, priteisiant ieškovui iš atsakovės iš viso 939,75 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
49. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės patirtos išlaidos apeliacinėje instancijoje neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau atsižvelgus į tai, kad teisėjų kolegija sumažino ieškinio sumą, o tuo pačiu sumažėjo ir apeliaciniu skundu ginčijama suma, nuo kurios skaičiuojamas mokėtinas žyminis mokestis, atsakovei gražintina dalis žyminio mokesčio sumos – 51 Eur, sumokėtos už apeliacinį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).
50. Kadangi ieškovas teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir dėl to patyrė 400 Eur išlaidų atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymui, šios išlaidos pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, skundo netenkinus, ieškovui iš atsakovės priteistinos 400 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu, 93 straipsniu, 320 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
„Priimti ieškovo D. K. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį bendrai su atsakove L. K. sukurto turto – ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir civilinę bylą dėl šio reikalavimo nutraukti.
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13419,98 Eur (trylikos tūkstančių keturių šimtų devyniolikos eurų 98 ct) skolą ir 939,75 Eur (devynių šimtų trisdešimt devynių eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 51,30 Eur (penkiasdešimt vieno euro 30 ct) dydžio procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Grąžinti D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38,25 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 25 ct) žyminio mokesčio, išaiškinant, kad žyminio mokesčio grąžinimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikus teismo nutartį.
Grąžinti L. K. (mokėtoja L. K.) 30,00 Eur dydžio užstatą, sumokėtą 2018-08-24 mokėjimo nurodymu į Panevėžio apylinkės teismo depozitų sąskaitą Nr. LT86 7300 0100 0238 4514, „Swedbank“, AB, galimoms liudytojų išlaidoms padengti, grąžinimo vykdymą pavedant Panevėžio apylinkės teismo finansų skyriui.“
Priteisti iš L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturių šimtų eurų 75) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 51 Eur (penkiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, išaiškinant, kad žyminio mokesčio grąžinimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikus teismo nutartį.