Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnį (2011-03-22 įstatymo Nr. XI-1291 redakcija) ir, pritaikius BK 54 str. 3 d., nuteistas 30 MGL (3900 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Klaipėdos srities Tauragės rajono skyriaus vyr. operatyviniu įgaliotiniu, vykdydamas SSSR okupacinės valdžios sprendimus dėl Lietuvos partizanų šeimų, partizanų pagalbininkų ir stambių ūkininkų iškeldinimo iš Lietuvos į SSRS šiaurės ir rytinius rajonus bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tauragės rajono skyriaus viršininko pulkininko A. L., Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko V. Š. nurodymus, veikdamas grupe su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją. 1952 m. rugpjūčio 5 d. atvyko kartu su trėmimo vykdytojais į civilio gyventojo J. J., gyvenusio (duomenys neskelbtini), namus, kuriuose, dalyvaudamas civilių gyventojų J. J., gim. 1905 m., P. J., gim. 1908 m., P. J., gim. 1936 m., B. J., gim. 1937 m., trėmimo akcijoje ir vykdydamas trėmimo metu buvusias privalomas atlikti šiems gyventojams taikomas okupacinio režimo procedūras, apklausė šių tremiamų gyventojų šeimos galvą J. J., gim. 1905 m., pasirašė jo apklausos lapą, po to paminėtus civilius gyventojus pristatė į Viduklės geležinkelio stotį. 1952 m. rugpjūčio 6 d. tremiamų gyventojų J. šeima geležinkelio ešelono vagonu buvo prievarta išvežta iš Lietuvos Respublikos į SSSR Krasnojarsko sritį, Mansko rajoną, Sergejevkos kaimą, kuriame šios ištremtos civilių gyventojų šeimos nariai priverstinai gyveno iki 1957 m.

Prokuroro nuomone, skiriant V. K. bausmę, reikia atsižvelgti į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę, bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. V. K. padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris taip pat yra ir sunkus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. V. K. padaryto nusikaltimo padariniai labai sunkūs, nulėmę ilgalaikę nukentėjusiosios ir jos šeimos narių tremtį, prievartinį darbą, izoliaciją nuo artimųjų. Teismas nepagrįstai nepripažino V. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. padarytas nusikaltimas įvykdytas esant atitinkamoms politinėms sąlygoms, kurios vėliau pasikeitė, kad jis dalyvavo tik vienos civilių šeimos gyventojų trėmime, taip pat įvertinus nuteistojo asmenybę, jo amžių, sveikatos būklę, V. K. skirtina minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Skunde nurodyta, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta bausmė gali būti paskiriama tik esant išimtinėms aplinkybėms ir jeigu nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Prokuroro manymu, teismas, skirdamas V. K. bausmę, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas ir neteisingai už nusikaltimo, numatyto BK 102 str., padarymą paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę. Atsižvelgiant į kaltės formą ir rūšį bei į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus ir BK 54 str., 61 str. numatytus bausmių skyrimo pagrindus, V. K. už nusikaltimo, numatyto BK 102 str., padarymą skirtina minimali sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, nuteistasis V. K. ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ).

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė yra įtvirtinta BK 54 straipsnyje.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 102 straipsnyje, padarymą, taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau prieštaravimą teisingumo principui dėl bausmės motyvavo atsižvelgęs tik į nuteistojo amžių ir sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo pagal BK 54 straipsnio 3 dalį argumentai yra aiškiai nepakankami, nes teismas rėmėsi tik vienu kriterijumi, be to, paskirtos bausmės rūšis yra visiškai neadekvati padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsniui.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas ). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti V. K. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Kolegijos nuomone, byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios yra pakankamos išvadai, kad BK 102 straipsnio sankcijos minimume nustatytos bausmės V. K. skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl skiriant bausmę turi būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.

Pirmosios instancijos teismas į teisiamąjį posėdį iškvietė teismo medicinos specialistą D. V., kuris davė išvadą, kad pagal medicininius dokumentus V. K. serga šlapimo pūslės ir prostatos vėžiu, tačiau onkologinė liga nėra ketvirtos klinikinės grupės, todėl jis negali būti atleistas nuo bausmės dėl ligos, tačiau dėl reikalingos pastovios medicininės priežiūros V. K. yra rimtas ambulatorinis ligonis. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio, ši specialisto konsultacija turėjo lemiamos įtakos bausmės skyrimui, tačiau kolegijos nuomone, ji yra nepakankama. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo, ar iš viso V. K. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę ir yra BK 76 straipsnyje numatyti atleidimo nuo bausmės dėl ligos pagrindai. Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilo pagrįstos abejonės ar V. K. negali būti per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, teismo posėdyje buvo paskirta teismo medicininė ekspertizė. Išvadoje konstatuojama, kad V. K. serga pirmine arterine antro laipsnio hipertenzija, kuri nėra sunki, tačiau laikoma nepagydoma, jam diagnozuota liga ir esama sveikatos būklė nėra nurodyta „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578 ( 3 t., 23-28 b.l. ). Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. negali būti atleistas nuo bausmės atlikimo pagal BK 76 straipsnį.

V. K. nuteistas už J. J. šeimos trėmimą į Lietuvą okupavusios šalies teritoriją. Nors tremiamų civilių skaičius nusikaltimo kvalifikavimui pagal BK 102 straipsnį įtakos neturi, tačiau skiriant bausmę V. K. turi būti atsižvelgta į tai, kad jis tiesiogiai dalyvavo tik vienos šeimos trėmime. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta V. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nėra pagrindo pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad V. K. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką V. K. padarė vykdydamas aukštesnių pagal užimamas pareigas okupacinės valdžios atstovų nurodymus ir jo veika pasireiškė tremiamų gyventojų apklausa ir jų atvežimu į Viduklės geležinkelio stotį. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. K. veikė grupe su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, tačiau trūkstant objektyvių faktinių duomenų, nenustatyta bendrai veikusios grupės sudėtis ir kitų bendrininkų konkretūs veiksmai, kurie lėmė nusikalstamos veikos pasekmes. Atskirai vertinant V. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir laipsnį, jo neteisėto elgesio įtaką nusikalstamų tikslų realizavimui, atliktų veiksmų apimtį ir įtaką atsiradusiems padariniams, nelaikytina, kad V. K. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.

Viena iš baudžiamojo proceso paskirčių, kurie įtvirtinti BPK 1 straipsnyje yra reikalavimas greitai atskleisti nusikalstamas veikas. Šis reikalavimas susijęs su 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teise į jo bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyrius 2007-07-30 pranešė Tauragės rajono apylinkės prokurorui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, t.y. kad V. K. nuo 1948 m. iki 1949 m. dirbo LSSR MGB Tauragės apskrities skyriaus kontržvalgybos poskyrio operatyviniu įgaliotiniu ir pagal užimamas pareigas galėjo šiuo laikotarpiu dalyvauti civilių trėmimuose į okupavusios šalies teritoriją. Minėtos informacijos pagrindu prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos V. K. veikos, numatytos BK 102 straipsnyje ir bylą su kaltinamuoju aktu 2007-11-12 perdavė į teismą. Baudžiamasis įstatymas numatantis atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą buvo priimtas 1998 m. birželio 9 d., dar galiojant senajam 1961 m. BK, vėliau jis buvo pakeistas ir šiuo metu galiojantis BK 102 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą, įsigaliojo kartu su naujuoju 2000 m. BK ( LR 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. redakcija ). Remdamasi išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad proceso operatyvumo principas V. K. atžvilgiu nebuvo tinkamai užtikrintas, nes pareiga persekioti jį už padarytą nusikalstamą veiką įstatyme įtvirtinta nuo 1998 metų, nors kaip matyti iš bylos dokumentų, baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik 2007 metais. Byloje nėra duomenų, kad V. K. būtų slapstęsis ar kitokiu būdu trukdęs ikiteisminiam tyrimui, todėl įvertinus laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki V. K. baudžiamojo persekiojimo už padarytą veiką pradžios, yra pagrindo konstatuoti, kad jis užtruko per ilgai ir tuo buvo pažeista nuteistojo teisė į kiek įmanoma greitesnį procesą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo amžius, sveikatos būklė, nusikalstamos veikos apimtis, delsimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami skiriant V. K. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 102 straipsnio sankcijos minimume ( BK 54 straipsnio 3 dalis ).

Už okupuotos valstybės civilių trėmimą ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimą BK 102 straipsnyje numatyta laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmė. Skirti V. K. švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį, prieštarautų BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams ir neatitiktų teisingumo principo įgyvendinimo, todėl kolegijos nuomone, jam turi būti paskirta ne didesnė kaip šešių mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti.

V. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 102 straipsnyje ( 2011-03-22 įstatymo Nr. XI-1291 redakcija ), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteisti jį 6 ( šešiems ) mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. K. sulaikymo dienos.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.