- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-157-360/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-46-3-1-00022-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Stasys Valužis
- Kaltinamasis
- V. Š.
- Nukentėjusysis
- O. P.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Piotras Orlovas
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-360/2015
Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-46-3-1-00022-2014-5
2015 m. balandžio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Jolantos Gailevičienės ir Stasio Valužio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo O. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisintas, nesant veikoje nusikaltimo požymių.
O. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. buvo kaltinamas tuo, 2014 m. liepos 23 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje (prie Tauragės autobusų stoties), Tauragės m., nukentėjusiajam O. P. savo automobiliu MB R-320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojus degant raudonam šviesoforo signalui vidurinėje eismo juostoje, kairėje eismo juostoje (sukimui į kairę, t. y. į Šilalės g.) privažiavęs savo automobiliu Ssang Yong Musso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po pasisveikinimo su juo (galvos linktelėjimo) iškeikė nukentėjusįjį necenzūriniai žodžiais ir pasakė „susitvarkyk, aš tave sužlugdysiu, aš tave po žeme padėsiu ir pan.“.
Šalies argumentai
Skundu apeliantas prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 155 str. 1 d., patenkinti civilinį ieškinį.
Skunde nukentėjusysis nurodo, kad nuosprendžiu pripažinus, jog kaltinamasis atliko jam inkriminuotus veiksmus, teismas padarė nepagrįstas teisines išvadas ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė neteisingą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantas teigia, kad teismas vertindamas liudytojų parodymus, atsižvelgė į tai, kad visi trys liudytojai yra jo darbuotojai, o vienas jų dar ir giminaitis. Teismas nepateikia liudytojų parodymų analizės ir nepasisako ar jų parodymai patvirtina buvus teisiškai reikšmingus faktus, kurie susiję su inkriminuota veika. Apylinkės teismas nagrinėdamas bylą procesinių pažeidimų nepadarė, tiesiogiai apklausė liudytojus, nukentėjusįjį, todėl jų parodymai kaip gauti įstatymo nustatyta tvarka, pagrįstai laikytini įrodymais baudžiamojoje byloje. Apeliantas teigia, kad baudžiamojoje byloje įrodyta, kad V. Š. iškeikė jį necenzūriniais žodžiais – kurva, bled, pavadino idiotu, nurodinėjo susitvarkyti ir grasino sužlugdyti, padėti po žeme. Nuosprendžiu pripažinta, kad išsakyti žodžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, kreipiantis į asmenį ir išsakant keiksmažodžius asmuo yra žeminamas, nukenčia jo orumas ir reputacija. Apeliantas teigia, kad net ir egzistuojantis nesutarimas negali būti sprendžiamas visuomenėje nepriimtinu būdu, už kito asmens reikalavimų nevykdymą imantis oponento žlugdymo. Apeliantas nurodo, kad tiek liudytojų parodymai, tiek įvykių kontekstas patvirtina, kad keiksmažodžiai ir grasinimai bei kiti V. Š. pasisakymai nebuvo neutralūs, o išsakyti jam, siekiant įžeisti. Kaip toliau teigia apeliantas, pagrindinė priežastis priimti išteisinamąjį nuosprendį buvo tai, jog teismas neįžiūrėjo tyčios V. Š. veiksmuose, nes V. Š. nežinant, kad jo pasisakymus girdi tretieji asmenys, jis neturėjo tikslo (tyčios) viešai jo įžeisti. Teismui priėjus išvados, kad V. Š. neturėjo tikslo jo viešai įžeisti, tokiu atveju V. Š. turėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 2 d. Apeliantas teigia, kad be liudytojų automobilyje, šiuos įžeidžiančius žodžius V. Š. yra išsakęs girdint žmonėms gatvėje.
Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis V. Š. prašo O. P. apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014m. gruodžio 19 d. nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš O. P. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja išteisinamąjį teismo nuosprendį ir pagrindine priežastimi įvardija, jog teismas neįžiūrėjo tyčios V. Š. veiksmuose.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, kad V. Š. veikoje nėra BK 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos požymių.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. O. P. kreipėsi į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu, jog 2014 m. liepos 23 d. apie 12 val. S. Dariaus ir S. Girėno bei Šilalės ir Gedimino gatvių sankryžoje (prie Tauragės autobusų stoties), Tauragės m., jam savo automobiliu MB R-320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojus degant raudonam šviesoforo signalui vidurinėje eismo juostoje, kairėje eismo juostoje (sukimui į kairę, t. y. į Šilalės g.) privažiavęs savo automobiliu V. Š., po O. P. pasisveikinimo su juo (galvos linktelėjimo), iškeikė jį ( O. P.) necenzūriniai žodžiais ir pasakydamas „ kurva, bliad, idiote, susitvarkyk, aš tave po žeme padėsiu ir pan.“. O. P. nurodė, kad tai įvyko girdint šaligatviu einantiems žmonėms, taip pat jo automobilyje sėdint bendradarbiams ir šių žmonių akivaizdoje jis buvo pažemintas, be to patyrė emocinį bei psichologinį sukrėtimą. Liudytojais byloje apklausti S. L., A. T. ir D. T., kurie parodo, kad būdami O. P. automobilyje girdėjo, kaip V. Š. išplūdo O. P. išvadindamas jį necenzūriniais žodžiais, bei grasindamas padėti po žeme. Byloje priimant procesinį sprendimą apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į pagrindinę aplinkybę – jog visi liudytojai yra nukentėjusiojo O. P. darbuotojai, o D. T. dar ir nukentėjusiojo giminaitis, todėl šiuos jų parodymus laikė kaip nepatikimus. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad O. P. į policijos komisariatą kreipėsi ne iš kart po įvykio, o praėjus daugiau nei 10 dienų, kas sutrukdė gauti patikimus duomenis ( sankryža filmuojama, gavus įrašą būtų galima spręsti apie konflikto pobūdį, bei nustatyti kitus liudytojus) dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, todėl galima teigti kad šiuo atveju nukentėjusysis elgėsi nerūpestingai. Ta aplinkybė, kad jis buvo streso būsenoje, gydėsi ir tik praėjus šokui kreipėsi į policiją, kolegijos neįtikina, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kad tarpusavio konfliktiški santykiai ir nesutarimai tarp jo ir V. Š. tęsiasi apie 5 metus, tai mažai tikėtina, kad toks O. P. nurodytas V. Š. elgesys ar žodžiai galėjo būti netikėtumas ir taip stipriai jį paveikti. Be to pateikti medicininiai įrašai taip pat kelia abejonių, nes nurodyta gydanti gydytoja yra K. P., kuri yra tokia pat pavarde kaip ir nukentėjusysis O. P.. Kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje visi surinkti duomenys – gydanti gydytoja galimai yra nukentėjusiojo giminaitė, liudytojai taip pat yra susieti su nukentėjusiuoju darbo santykiais ir yra pavaldūs nukentėjusiajam, vieną jų sieja giminystės ryšis, todėl tikslinga teigti, kad byloje nėra neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių objektyviuosius V. Š. inkriminuoto nusikaltimo – įžeidimo požymius. Pats V. Š. nuo pat pradžių teigė, kad jokių įžeidžiančių ar necenzūrinių žodžių O. P. nepasakė, tiesiog pasisveikino ir O. P. pasakius „ suk“ atsakė „pats suk“, mašinoje kitų asmenų nebuvo. Išnaudojus visas procesines galimybes, apylinkės teismui nepavyko iki galo pašalinti nukentėjusiojo O. P. ir išteisintojo V. Š. parodymų prieštaravimus, paneigti išteisintojo nurodomas aplinkybes apie jokio konflikto gatvėje įvykio dieną nebuvimą. Atsižvelgus į tai, kad O. P. ir liudytojų S. L., A. T. ir D. T. parodymų dėl V. Š. veiksmų įvykio dieną nepatvirtino kiti įrodymų šaltiniai, apylinkės teismas šiuo atveju neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymą ir galimas prielaidas laikyti neginčijamai nustatytais faktais. Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą remdamasis ištirtų įrodymų visuma, duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra.
Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas visų pirma yra susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių teisingas nustatytas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, esminis įrodymų vertinimui keliamas reikalavimas yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios instancijos teismui indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti.
Ta aplinkybė, kad O. P. pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių LR BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).
Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, O. P. apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje.
Taigi, darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės nepažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d., 305 str. nuostatas, bei priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1d. 1 p.
nutaria:
Nukentėjusiojo O. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.