Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. ir atsakovės V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-45-1881/2004 pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams F. K. , V. K. , tretiesiems asmenims Vilniaus miesto pirmojo notarų biuro notarei V.Zubavičiūtei, Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir uzufrukto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė N. K. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. lapkričio 18 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, taikyti restituciją, pripažinti šį butą šeimos turtu.

Ieškovė nurodė, kad kartu su šeima nuo 1999 m. liepos mėnesio yra registruoti ir gyvena atsakovo F. K. močiutei W. K. nuosavybės teise priklausančiame trijų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovas F. K. 1999 m. liepos 2 d. potvarkiu buvo paskirtas W. K. globėju. Su atsakovu kartu negyvena nuo 2004 m.

2003 m. liepos 15 d. testamentu dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip palikimas po senelės A. K. mirties atiteko jos vyrui ir jų dviejų nepilnamečių dukrų tėvui atsakovui F. K. . 2003 m. lapkričio 18 d. vyras, pažeisdamas šeimos interesus, minėtą butą padovanojo savo motinai V. K. .

Ieškovės nuomone pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį, dviejų kambarių (duomenys neskelbtini), turi būti pripažintas šeimos turtu, nes jis priklausė vienam iš sutuoktinių. Šiuo butu ji su nepilnamečiais vaikais galėtų naudotis bet kada, nes minėto įstatymo pagrindu įgijo tam teisę. Ieškovė ir atsakovas turi nepilnamečių vaikų, todėl vyrui sudarant buto dovanojimo sandorį, reikėjo ieškovės, kaip sutuoktinės, sutikimo bei teismo leidimo, nes šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Atsakovas dėl tokio leidimo išdavimo į teismą nesikreipė. Kito šeimos turto ieškovė ir jų nepilnamečiai vaikai neturi, neturėjo ir kitos gyvenamosio patalpos, iškyrus butą (duomenys neskelbtini). Todėl mano, jog vyro sudaryta dovanojimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nesant teismo leidimo padovanojus butą, pažeisti nepilnamečių vaikų interesai, atimta iš jų teisė į gyvenamą patalpą, paveldėjimo teisės. Ieškovė teigė, jog atsakovas sąmoningai nesikreipė į teismą dėl leidimo padovanoti butą, nes tokio leidimo būtų negavęs.

Atsakovai ginčijo ieškinio pagrįstumą ir nurodė, kad atsakovas ginčo butą paveldėjo pagal testamentą, todėl pagal CK 3.89 straipsnį butas yra jo asmeninė nuosavybė. Tokį turtą atsakovas galėjo valdyti, juo naudotis bei disponuoti savo nuožiūra ir jam nereikėjo gauti ieškovės leidimo sudaryti dovanojimo sutartį. Ieškovės N. K. ir atsakovo F. K. šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1999 m. rugpjūčio 3 d. buvo ir šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo bute ieškovės šeima niekada negyveno, todėl šis butas nėra šeimos gyvenamoji patalpa ir nėra šeimos turtas. Be to, pagal CK 3.84 straipsnį, aplinkybė, kad šeimos gyvenamoji patalpa yra šeimos turtas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas buvo įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Tačiau butas nėra ir negalėjo būti įregistruotas kaip šeimos turtas, nes tam nebuvo pagrindo. Atsakovė V. K. yra sąžininga ginčo buto įgyjėja ir nuosavybės teisės turėtoja. Todėl dovanojimo sutartis negali būti panaikinta remiantis šeimos turto faktu. Atsakovai taip pat nesutiko su ieškovės teiginiu, kad nuo 2004 metų gegužės mėnesio šeima gyvena atskirai, ieškovė gyvena su vaikais ir viena juos išlaiko ir nurodė, kad ieškovė ir atsakovas gyvena viename bute, adresu (duomenys neskelbtini). Sutuoktinių šeiminiai santykiai pašliję, tačiau jie vis dar veda bendrą ūkį, kurį finansiškai remia atsakovas.

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovės V. K. ieškinį patenkino iš dalies ir nepilnametėms M. K. ir W. K. K iki jų pilnametystės nustatė uzufruktą V. K. nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendime nurodė, kad gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) priklausanti W. K. , nors ir ja naudojasi sutuoktinių F. K. ir N. K. šeima, šeimos turtinio teisinio statuso nesukuria, nes ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai butu naudojasi terminuotai. Tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek teismo sprendimo priėmimo metu ieškovės nepilnamečių vaikų teisė turėti gyvenamąjį būstą pažeista nebuvo. Tačiau atsakovas F. K. , neatlygintinai dovanojimo sandoriu perleisdamas savo vienintelį nekilnojamąjį turtą motinai V. K. , nepasirūpino savo nepilnamečiais vaikais - užtikrinti, jog iki jų pilnametystės vaikai nebus palikti be gyvenamojo būsto. Atsakovei V. K. buvo žinoma, kad jos sūnus turi dvi nepilnametes dukras, kad nei jis, nei jo žmona neturi jokio kito nekilnojamojo turto bei tai, jog butas, kuriame terminuotai gyvena šeima, yra W. K. nuosavybė. Teismas padarė išvadą, jog tiek atsakovas F. K. , tiek atsakovė V. K. 2003 m. lapkričio 18 d. pasirašydami dovanojimo sandorį, buvo nesąžiningi. Nepilnamečių vaikų tėvas F. K. , turėdamas pareigą ir galimybę iki savo vaikų pilnametystės užtikrinti jiems teisę į gyvenamąjį būstą ir apie tai žinant atsakovei V. K. , to nepadarė. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog neatlyginamai perleidus butą V. K. , atsižvelgiant į F. K. materialinę situaciją, pasibaigus naudojimosi butu (duomenys neskelbtini) terminui, yra galimybės nepilnametėm dukrom užtikrinti jų teisę į gyvenamąjį būstą. Iš to teismas padarė išvadą, kad, jog atsakovai nepilnamečių vaikų atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Įrodžius, kad atsakovė V. K. buvo nesąžininga, t.y. žinojo ir turėjo žinoti, jog jos sūnaus nepilnamečiams vaikams iki jų pilnametystės nėra užtikrinta teisė turėti gyvenamąjį būstą, CK 3.84 straipsnio 3 dalies pagrindu nepilnamečių vaikų teisės gali būti ginamos dviems būdais: pripažinus sandorį negaliojančiu ar gyvenamosios patalpos priskyrimo prie šeimos turto faktas gali būti panaudotas prieš trečiąjį asmenį, šiuo atveju trečiojo asmens turtui nustatant uzufruktą. Šiuo metu ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai turi gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), tačiau pasibaigus globai, nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą, F. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą neatlygintinai perleidus motinai V. K. , nebuvo užtikrinti vaikų interesai. Todėl gyvenamosios patalpos priskyrimo prie šeimos turto faktas gali būti panaudotas prieš atsakovę V. K. , nepaisant to, kad nurodyta gyvenamoji patalpa viešame registre nebuvo įregistruota kaip šeimos turtas. Teismas padarė išvadą, jog nepilnamečių vaikų teisė gali būti apginta teismo sprendimu, nustačius uzufruktą (CK 4.147 str.).

Apeliaciniu skundu atsakovė V. K. prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą, nustatant nepilnametėms M. K. ir W. K. K. iki jų pilnametystės uzufruktą W. K. nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, t.y.:

1. Ieškovė N. K. ir atsakovas F. K. su nepilnametėmis dukromis niekada negyveno bute, į kurį teismas nustatė uzufruktą. Iki 1999 m. rugpjūčio 3 d. vaikai su tėvais gyveno apeliantei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 1999 m. liepos 2 d. šeima Vilniaus miesto mero potvarkio pagrindu persikėlė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė neveiksniai atsakovo F. K. senelei W. K. .

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė neprieštaravo, kad jos butui, esančiam Peteliškių gatvėje, būtų nustatytas uzufruktas anūkių naudai.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog neatlygintinai perleidus V. K. ginčo butą, atsižvelgiant į F. K. materialinę padėtį, pasibaigus naudojimosi butu (duomenys neskelbtini) gatvėje terminui, yra galimybė nepilnamečiams vaikams užtikrinti teisę į gyvenamąjį būstą.

4. Teismas, nustatydamas uzufruktą, neatsižvelgė ir į tai, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teisme sustabdytoje byloje dėl santuokos nutraukimo F. K. reikalauja nustatyti nepilnametės M. K. gyvenamąją vietą su tėvu, todėl vaikų gyvenamosios vietos klausimas visapusiškiau galėtų būti išspręstas, nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo.

5. Teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, jog W. K. K nuo 2004 m. be F. K. sutikimo su motina gyvena Baltarusijoje.

6. Teismas neatsižvelgė ir į tai, ar ieškovė yra pajėgi išlaikyti butą, kuriam nustatytas uzufruktas, nes iš bylos duomenų matyti, jog ji gyvena tik iš socialinės pašalpos, turi 10 000 Lt įsiskolinimą už komunalines paslaugas.

7. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog sudarydama dovanojimo sandorį, atsakovė buvo nesąžininga.

8. Teismas nepagrįstai laikė tinkamu įrodymu W. K. 1998 m. balandžio 8 d. notariškai patvirtintą testamentą, nes testamentas nepatvirtina jokių nuosavybės teisių į turtą.

Ieškovė N. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir pripažinti negaliojančia 2003 m. lapkričio 18 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, pripažįstant minėtą butą šeimos turtu.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas nors ir konstatavo, jog ginčo buto dovanojimo sandoris pažeidžia vaikų interesus, buvo sudarytas nesąžiningai, tačiau nepagrįstai šio sandorio nepanaikino. Priteisus vaikams butą, kuris priklausė atsakovui, būtų buvę galima gauti pajamas už nuomą, taip pat užtikrinti išlaikymą vaikams. Taigi, teismas suvaržė vaikų teises gauti išlaikymą turtu. CK 3.168 straipsnio 2 dalis nustato, jog vaikai negali būti išskirti su tėvais prieš jų norą, tačiau nustačius uzufruktą senelės bute, vaikai bus išskirti su motina, kas pažeis tėvų pareigą auklėti vaikus. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad šeimos gyvenamoji vieta nepriklauso jiems nuosavybės teise, o yra tik globotinės, kuri neįpareigota aprūpinti gyvenamuoju plotu visą globėjo šeimą. Apeliantė su vaikais yra nuolat varoma iš globotinės buto, nors pati globotinė šiuo metu apgyvendinta globos namuose. Kadangi atsakovo iniciatyva yra pradėtas skyrybų procesas, todėl dar nėra išspręstas klausimas, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei gyvenamosios patalpos pripažinimo šeimos turtu šioje byloje pareikštas CK 3.84, 3.85 straipsnių, nustatančių šeimos turto sąvoką bei jo teisinį režimą, pagrindu, ginant nepilnamečių vaikų teises į gyvenamąjį būstą.

Pagrindinis šeimos turto instituto tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo (visų pirma ekonominiu požiūriu) sutuoktinio interesus. Pagal Lietuvos Respublikos CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą šeimos turtas yra nuosavybės teise priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams šeimos gyvenamoji patalpa. Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Taigi, kad gyvenamoji patalpa būtų pripažįstama šeimos turtu, ji turi atitikti du reikalavimus: turi priklausyti nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams bei būti šeimos gyvenamoji patalpa.

Fizinio asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai yra nurodyti CK 2.16, 2.17 straipsniuose. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi, šeimos gyvenamąja patalpa reikia laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena.

Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad ieškovės N. K. ir atsakovo F. K. šeima bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šiuo metu nuosavybės teise priklausančiame V. K. , niekada negyveno. Todėl minėtas butas negali būti laikomas šalių šeimos gyvenamąja patalpa. Taigi, ši gyvenamoji patalpa neatitinka vieno iš įstatymo nustatytų reikalavimų - nėra šeimos gyvenamoji patalpa, todėl negali būti pripažinta šeimos turtu. Todėl CK 4.85 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nustatantys, kad sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, pripažinto šeimos turtu, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį tik gavęs sutuoktinio rašytinį sutikimą, o esant nepilnamečių vaikų – tokiam sandoriui sudaryti ir teismo leidimą, ginčijamai 2003 m. lapkričio 18 d. dovanojimo sutarčiai negali būti taikomi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl ginčo gyvenamosios patalpos pripažinimo šeimos turtu bei minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštuoju sandorių negaliojimo pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą pažeista nebuvo: šalių šeima teisėtu pagrindu naudojosi kita gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), priklausančia W. K. . Tačiau teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad minėta gyvenamąja patalpa šalių šeima galės naudotis terminuotai, t.y. W. K. paskirtos globos laikotarpiui. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės N. K. ir atsakovo F. K. šeima kitos gyvenamosios patalpos, priklausančios nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių ar jiems abiems, neturi. Todėl pasibaigus paskirtos globos terminui, išnyks ir pagrindas, kuriuo šeima įgijo teisę naudotis W. K. priklausančiu butu ir nepilnamečiai šalių vaikai tokiu atveju nebus aprūpinti gyvenamąja patalpa. Tokiu būdu atsakovas F. K. , sudarydamas ginčijamą dovanojimo sutartį, perleisdamas jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą, teisiniu požiūriu neužtikrino nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą ateityje. Todėl, nesant pagrindo pripažinti buto dovanojimo sutartį negaliojančia ieškinyje nurodytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį, pareikštą ginant nepilnamečių vaikų teises į gyvenamąjį būstą, turėjo pakankamą pagrindą savo iniciatyva nustatyti uzufruktą minėtai gyvenamajai patalpai, t.y. teisę nepilnamečiams vaikams, iki jiems sukaks pilnametystė, naudotis gyvenamąja patalpa, iki ginčijamos sutarties sudarymo asmeninės nuosavybės teise priklausiusią jų tėvui F. K. (CK 1.141 str.).

Negalima sutikti su atsakovės V. K. teiginiu, kad teismas galėjo nustatyti uzufruktą anūkių naudai jos butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais (CK 4.147 str. 1 d.). Šiuo atveju įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, nepriklausančią ir nepriklausiusią jo tėvams ar vienam iš jų. V. K. priklausantis butas, esantis Peteliškių gatvėje, niekada nepriklausė ir nepriklauso F. K. ar N. K. . Todėl pagrindo nustatyti uzufruktą į šį butą nėra. Analogiškai, nėra pagrindo nustatyti uzufruktą ir į W. K. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai ir pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti iš ieškovės N. K. ir atsakovės V. K. po 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.