- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-28
- Bylos Nr.
- eI-2226-968/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- G. K.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, L. K.
dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir L. K.) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja G. K. kreipėsi į teismą su skundu (elektroninės bylos Nr. eI-2226-968/2017 (toliau – e. byla) t. 1, b. l. 1–9), prašydama panaikinti:
– Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016-04-25 sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-245 (toliau – Kauno AVMI Sprendimas);
– Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016-08-25 sprendimą Nr. 68-227 (toliau – VMI Sprendimas);
– Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016-12-23 sprendimą Nr. S-276(7-242/2016) (toliau – MGK Sprendimas).
Šalies argumentai
2. Pareiškėja skunde nurodo, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjos 2009-01-01–2013-12-31 mokestinio laikotarpio patikrinimą bei papildomai apskaičiavo ir patvirtino 6 799,99 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 2 720,11 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų, 4 376,13 Eur GPM delspinigių ir 679 Eur GPM baudą, taip pat 1 753,69 Eur PSD delspinigių ir 272 Eur PSD baudą. Mokesčių administratorius pareiškėjai papildomai apskaičiavo GPM ir PSD įmokų dėl to, kad ji 2009 m. sumažino nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, deklaruodama 377 917 Lt šio turto įsigijimo kainą, kuri neatitiko realiai pareiškėjos patirtų jai tenkančio turto dalies statybos ir įsigijimo išlaidų. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, kad sutuoktiniai L. K. ir G. K. 2008-12-29 sutartimi turto dalis, t. y. 490/832 dalis žemės sklypo ir 67/100 dalis pastato, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamasis turtas), pasidalijo, nes buvo nutarę nutraukti santuoką. Ketinimai nutraukti santuoką buvo tikri, dėl to L. K. 2008-12-08 kreipėsi į advokatą G. D.. Tai, kad nėra pateikti atsiskaitymą už advokato suteiktas paslaugas pagrindžiantys dokumentai ar kiti dokumentai, patvirtinantys advokato atliktus veiksmus, neturi įtakos faktui, kad sutuoktiniai ketino nutraukti santuoką. Būtent advokatas L. K. ir G. K. patarė Nekilnojamąjį turtą pasidalinti ne teisminiu keliu, o notariniu sandoriu. Pareiškėja jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią pasidalinto Nekilnojamojo turto dalį savarankiškai, be sutuoktinio žinios, nusprendė parduoti, šias aplinkybes esą patvirtina S. Š. paaiškinimai. Be to, pareiškėja pagal galimybes asmeniškai, nedalyvaujant L. K., stengėsi įrengti namą, dėl to patyrė 7 108,53 Lt statybos išlaidų, kurias mokesčių administratorius nepagrįstai paskirstė proporcingai pareiškėjos ir L. K. Nekilnojamojo turto dalims. Šiuo atveju aplinkybė, kad kitas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas nebuvo dalijamas, nepatvirtina skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pasak pareiškėjos, visas kitas turtas turėjo atitekti L. K., nes jis jį buvo įsigijęs už asmenines lėšas ir pareiškėja į šį turtą nepretendavo. Pareiškėjos manymu, jos atveju turėtų būti taikomos Vyriausybės nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkto nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjos parduoto nekilnojamojo turto vertė turėjo būti apskaičiuota, atsižvelgiant į atliktą jo vidutinės rinkos vertės vertinimą, ir tik gavus pajamas, viršijančias vidutinę rinkos vertę, būtų pagrindas apskaičiuoti GPM, PSD ir su jais susijusias baudas bei delspinigius. Skunde taip pat pažymima, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį elgesio variantą, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgyja tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Mokesčių administratorius, siekdamas paneigti sandorio formą ir pagrįsti turinio viršenybę, turi būti aktyvus. Jo užimtas pasyvios elgsenos variantas visiškai perkelti įrodinėjimo naštą mokesčių mokėtojui būtų teisiškai ydingas ir sudarytų prielaidas piktnaudžiauti teise. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji nėra kalta dėl to, jog 2007-11-08 kvitas, pagrindžiantis statybos išlaidas, yra išblukęs, o jame yra aiškiai nurodyta suma, kuri turėtų būti priskaičiuojama prie patirtų statybos išlaidų, kaip ir 2007-07-31 bei 2008-05-26 bankiniuose pavedimuose nurodytos sumos, nes pareiškėjai nebuvo būtinybės šias išlaidas patirti kitur.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė VMI atsiliepime (e. bylos t. 1, b. l. 54–58) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto pasidalijimo ir dovanojimo sandoriai tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų buvo sudaryti siekiant dirbtinai padidinti Nekilnojamojo turto vertę prieš jo pardavimą tretiesiems asmenims ir gauti mokestinę naudą. Nekilnojamojo turto pasidalijimo sutarties sudarymas mokestine prasme buvo naudingas L. K. dėl to, kad perleidžiant jo dalį motinai A. K. jai neteko mokėti GPM, tačiau tokia mokestinė prievolė būtų kilusi 2008-12-31 dovanojimo sutartį vertinant kaip pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dovanojimo sandorį. Mokesčių administratorius pagrįstai tikrąją Nekilnojamojo turto rinkos kainą nustatė pagal patirtas statybų išlaidas, jas paskirstė proporcingai pareiškėjos valdytai turto daliai. Bendras patirtų išlaidų skaičiavimas nagrinėjamu atveju pritaikytas dėl to, kad pareiškėja sandoryje dalyvavo siekdama mokestinės naudos. Kauno AVMI nepripažino dalies pateiktų patirtų išlaidų dokumentų, kurie neįskaitomi, jų išdavimo datos neatitinka nekilnojamojo turto įsigijimo, statybų pradžios laikotarpio, prekių (paslaugų) negalima susieti su gyvenamojo namo statybomis.
Teismo posėdyje VMI atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus, prašė pareiškėjos skundą atmesti.
4. Tretieji suinteresuoti asmenys Kauno AVMI ir L. K. atsiliepimų į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką jiems pranešta tinkamai.
5. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta MGK byla Nr. 6.11-(7-242/2016) (toliau – MGK byla).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
6. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno AVMI Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nurodyta į biudžetą sumokėti 6 799,99 Eur GPM, 4 376,13 Eur GPM delspinigių, 679 Eur GPM baudą, 2 720,11 Eur PSD, 1 753,69 Eur PSD delspinigių bei 272 Eur PSD baudą, dėl VMI Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno AVMI Sprendimas, taip pat dėl MGK Sprendimo, kuriuo paliktas galioti VMI Sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
7.1. Kauno AVMI, patikrinusi G. K. pajamas mokestiniu laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31, surašė 2016-01-28 patikrinimo aktą Nr. FR0680-63, kuriame nurodė, kad pareiškėjos parduotų 33/100 dalių gyvenamojo namo ir 187/832 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo kaina yra 128 902,80 Lt, tačiau 2009 m. pajamų deklaracijoje pareiškėja deklaravo 377 917 Lt šio turto įsigijimo kainą, t. y. įsigijimo kainą padidino 249 014,20 Lt, deklaravo tik 124 Lt mokėtiną GPM sumą, nedeklaravo 246 097,20 Lt apmokestinamų pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, nesumokėjo visų pagal teisės aktus mokėtinų GPM ir PSD sumų, todėl jai papildomai priskaičiavo 10 691,03 Eur GPM ir 4 276,53 Eur PSD (MGK bylos b. l. 65–76);
7.2. Kauno AVMI Sprendimu, įvertinusi G. K. ir L. K. kartu su pastabomis naujai pateiktus dokumentus, atsižvelgdama į tai, jog dalis šių dokumentų neįskaitomi, dalies jų datos neatitinka nei Nekilnojamojo turto įsigijimo, nei statybų pradžios laikotarpio, dalies kvituose nurodytų prekių (paslaugų) negalima susieti su gyvenamojo namo statybomis, nustatė, kad bendra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų suma – 627 774,29 Lt, todėl patvirtino pareiškėjai apskaičiuotą papildomą 6 799,99 Eur GPM sumą, 4 376,13 Eur GPM delspinigių ir 679 Eur GPM baudą, taip pat papildomą 2 720,11 Eur PSD sumą, 1 753,69 Eur PSD delspinigių ir 272 Eur PSD baudą (MGK bylos b. l. 25–35);
7.3. VMI Sprendimu patvirtino Kauno AVMI Sprendimą (MGK bylos b. l. 11–13). MGK Sprendimu paliko galioti VMI Sprendimą (MGK bylos b. l. 222–234).
8. Pareiškėja yra nepatenkinta ir teismui skundžiasi Kauno AVMI ir VMI veiksmais, ginčijamais sprendimais apskaičiuojant jai papildomas 6 799,99 Eur GPM ir 2 720,11 Eur PSD sumas, 4 376,13 Eur GPM ir 1 753,69 Eur PSD delspinigių bei 679 Eur GPM ir 272 Eur PSD baudas. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius neatsižvelgė į jos nurodytą aplinkybę, kad 2008-12-29 Nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartį su L. K. ji pasirašė, nes ketino nutraukti santuoką. Be to, mokesčių administratorius neįrodė, kad minėta sutartimi G. K. siekė mokestinės naudos. Pareiškėjos manymu, GPM ir PSD jai galėjo būti skaičiuojamas tik nuo pajamų, viršijančių vidutinę ginčo Nekilnojamojo turto vertę, o po Nekilnojamojo turto pasidalijimo pareiškėjos patirtos statybos išlaidos (7 108,53 Lt) turėjo būti paskirstytos tik jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiai Nekilnojamojo turto daliai. Tuo tarpu VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad Nekilnojamojo turto pasidalijimo ir dovanojimo sandoriai tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų buvo sudaryti siekiant dirbtinai padidinti Nekilnojamojo turto vertę prieš jo pardavimą tretiesiems asmenims, tokiu būdu siekiant gauti mokestinę naudą, dėl to mokesčių administratorius tikrąją Nekilnojamojo turto rinkos kainą nustatė pagal patirtas statybų išlaidas ir jas paskirstė proporcingai pareiškėjos valdytai turto daliai. Vadinasi, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą būtina nustatyti, ar Kauno AVMI ir VMI ginčijamais sprendimais pagrįstai konstatavo, kad sudarydama 2008-12-29 Nekilnojamojo turto pasidalijimo sandorį pareiškėja siekė mokestinės naudos, taip pat ar tinkamai nustatė Nekilnojamojo turto apmokestinamąją vertę, kurios pagrindu apskaičiavo papildomas GPM ir PSD sumas, delspinigius bei baudas.
Dėl Nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės nustatymo
9. Ginčo teisiniai santykiai sureglamentuoti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu (toliau – GPMĮ) (2009-02-19 įstatymo Nr. XI-176 redakcija, galiojusi nuo 2009-03-05) ir Taisyklėmis (originali redakcija, galiojusi nuo 2003-02-06).
9.1. GPMĮ (2009-02-19 įstatymo Nr. XI-176 redakcija, galiojusi nuo 2009-03-05) nustatyta, kad: pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų gali būti atimta:1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai (19 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai); turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos, o tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) (19 straipsnio 2 dalis); leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį (19 straipsnio 3 dalis); Vyriausybė turi teisę nustatyti ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisykles (19 straipsnio 6 dalis).
9.2. Taisyklėse (originali redakcija, galiojusi nuo 2003-02-06) nustatyta, kad: Taisyklės jose nurodytais atvejais reglamentuoja gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymą (1 punktas); turto, įgyto paveldėjimo būdu, įsigijimo kaina laikoma ta turto vertė, kuria šis turtas būtų įvertintas paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiui ar paveldimo turto mokesčiui apskaičiuoti (3 punktas); turto, įgyto dovanojimo būdu, įsigijimo kaina laikoma ta turto vertė, kuria šis turtas dovanojimo momentu būtų įvertintas paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiui apskaičiuoti arba kuri apdovanojimo momentu būtų laikoma apdovanotojo asmens pajamomis (4 punktas); turto, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įsigijimo kaina nustatoma taip: kai nuosavybės teisės į turtą buvo atkurtos ir šis turtas grąžintas Lietuvos Respublikos piliečiams, nurodytiems Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse, šio turto įsigijimo kaina prilyginama jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn kainai (6.1 punktas); kai nuosavybės teisės buvo atkurtos ir turtas grąžintas Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas (iki 2002-01-18 galiojusi redakcija) iki 2001-12-31 notariškai patvirtinta sutartimi perleista teisė atkurti nuosavybės teises į turtą, jo įsigijimo kaina yra lygi 0 litų, išskyrus atvejus, kai teisė atkurti nuosavybės teises buvo perleista vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ar vaikaičiams, – tuomet turto įsigijimo kaina nustatoma Taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka (6.2 punktas); turto, gauto atlyginant už darbą, atliekamą darbo santykių arba jų esmę atitinkančių santykių pagrindu, už kitus darbus, suteiktas paslaugas, perduotas ar suteiktas teises, parduotą ar kitaip perleistą ar investuotą turtą ar lėšas, įsigijimo kaina gyventojui yra tikroji šio turto rinkos kaina, buvusi gyventojo pajamų natūra gavimo momentu (jeigu gautas turtas buvo pripažintas gyventojo pajamomis natūra) arba turto perleidimo gyventojo nuosavybėn momentu (kitais atvejais) (8 punktas).
10. Nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog pagal bendrąją taisyklę už turtą gautų apmokestinamųjų pajamų dydis apskaičiuojama atskaičius tokio turto įsigijimo kainą bei kitus su jo perleidimu susijusius mokėjimus, ir tik tam tikrais specifiniais atvejais, kai šios bendrosios taisyklės dėl objektyvių priežasčių pritaikyti neįmanoma (pvz., kai turtas yra įgyjamas dovanojimo ar paveldėjimo būdu, į jį atkuriamos nuosavybės teisės ar gaunamos pajamos natūra), turto apmokestinamoji vertė yra nustatoma pagal Taisyklių nuostatas. Pažymėtina, kad Taisyklių nuostatos turto vertės nustatymui yra taikomos tik konkrečiai jose apibrėžtais atvejais ir negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. taikomos kitomis, nei jose nustatyta, aplinkybėmis.
11. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad: pareiškėja kartu su sutuoktiniu L. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdė statybos darbus ir įregistravo 66 proc. baigtumo 404,51 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą; pareiškėja kartu su sutuoktiniu pagal 2008-11-26 pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 342/832 žemės sklypo ir 33/100 namo dalis už 290 000 Lt (MGK bylos b. l. 135–140); sutuoktiniai 2008-12-29 sutartimi Nr. 3000 likusias 490/832 žemės sklypo ir 67/100 pastato turto dalis pasidalino, t. y. 303/832 dalys žemės sklypo ir 34/100 pastato dalys atiteko L. K., o 187/832 žemės sklypo ir 33/100 dalys pastato – pareiškėjai, nustatė, kad bendra dalijamo turto vertė – 777 000 Lt, o pareiškėjai atitekusio turto vertė – 375 000 Lt (MGK bylos b. l. 141–144); L. K. po dalybų jam atitekusią žemės sklypo ir pastato dalį 2008-12-31 dovanojimo sutartimi padovanojo motinai A. K. (dovanojamo turto vertė – 402 000 Lt), kuri 2009 m. turtą pardavė už 402 000 Lt (MGK bylos b. l. 145–147, 154–159); G. K. 2009-05-04 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė 187/832 dalis žemės sklypo ir 34/100 dalis namo už 375 000 Lt S. Š. (MGK bylos b. l. 148–153).
12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad ginčo Nekilnojamasis turtas iki jo padalijimo 2008-12-29 sutartimi jau buvo G. K. ir L. K. bendra jungtinė nuosavybė. Minėta sutartimi pareiškėja su sutuoktiniu pasidalijo (t. y. pakeitė juridinį Nekilnojamojo turto valdymo pagrindą iš bendros jungtinės nuosavybės į asmeninę nuosavybę) anksčiau įgytą Nekilnojamojo turtą, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėja 187/832 dalis žemės sklypo ir 33/100 dalis pastato įgijo tik 2008-12-29, juo labiau kuriuo nors vienu iš Taisyklių 3, 4, 6 ar 8 punktuose nustatytų būdų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su MGK Sprendime išdėstyta pozicija, kad po 2008-12-29 turto pasidalijimo sutarties sudarymo nepasikeitė Nekilnojamojo turto įsigijimo būdas, jo įsigijimo išlaidos, todėl Nekilnojamojo turto padalijimo sutarties sudarymas ir iki jos sudarymo atliktas turto vertinimas bei jame nustatyta dalijamo turto ir kiekvienam iš sutuoktinių tenkančio turto rinkos vertė nesudaro pagrindo šią vertę pripažinti Nekilnojamojo turto įsigijimo kaina. Atitinkamai, nesant pagrindo pareiškėjos turėtos Nekilnojamojo turto dalies vertės nustatymui taikyti Taisyklių nuostatas, Kauno AVMI ir VMI GPM apmokestinamosios šio turto vertės nustatymui pagrįstai taikė bendrą GPMĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą taisyklę ir šią vertę nustatė iš pareiškėjos gautų pajamų atskaičiusios Nekilnojamojo turto dalies įsigijimo kainą, t. y. žemės sklypo įsigijimo kainą bei su gyvenamojo namo statyba susijusias išlaidas, o ne 2008-12-29 sutartyje nurodytą rinkos vertę.
Dėl 2008-12-29 Nekilnojamojo turto pasidalijimo sutarties vertinimo, papildomų statybų išlaidų pripažinimo ir paskirstymo
13. Kauno AVMI ir VMI skundžiamuose Sprendimuose nustatė, kad 2009-12-29 Nekilnojamojo turto padalijimo sutartį G. K. ir L. K. sudarė, siekdami mokestinės naudos. Pareiškėja su tokia išvada nesutinka, teigia, kad minėta sutartis buvo sudaryta, susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms – ketinant nutraukti santuoką. Dėl to L. K. esą kreipėsi į advokatą G. D., kuris patarė turtą pasidalinti dar iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Vėliau sutuoktiniai susitaikė, todėl į teismą dėl santuokos nutraukimo nesikreipė.
14. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks šios sutarties vertinimas esminės reikšmės Nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės nustatymui neturi, kadangi šiuo teismo sprendimu (žr. teismo sprendimo 12 punktą) jau konstatuota, jog Nekilnojamojo turto GPM apmokestinamoji vertė iš pat pradžių (t. y. pareiškėjai teikiant gyventojo pajamų deklaraciją) turėjo būti nustatoma pagal GPMĮ įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, o ne pagal Taisyklių nuostatas. Todėl pareiškėjos mokestinė prievolė susimokėti GPM už 2009-05-04 parduotas 187/832 dalis žemės sklypo ir 34/100 dalis namo būtų kilusi bet kokiu atveju, net ir darant prielaidą, kad 2009-12-29 Nekilnojamojo turto padalijimo sutartį G. K. ir L. K. sudarė turėdami ketinimą nutraukti santuoką. Kita vertus, pareiškėja kelia ginčą ir dėl papildomų statybų išlaidų pripažinimo, nurodydama, kad jau po Nekilnojamojo turto pasidalijimo savo daliai ji papildomai patyrė 7 108,53 Lt namo statybos išlaidų, todėl jos neturėtų būti paskirstomos proporcingai G. K. ir L. K. dalims, o turi būti priskirtos tik pareiškėjos valdytai Nekilnojamojo turto daliai.
15. Byloje nustatyta, kad 2009-12-29 Nekilnojamojo turto padalijimo sutartį pareiškėja su sutuoktiniu sudarė nenutraukę santuokos, santuoka nėra nutraukta ir šiuo metu. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad advokatas G. D. teikė realias teisines paslaugas, susijusias su G. K. ir L. K. santuokos nutraukimu (pvz., parengė procesinius dokumentus dėl santuokos nutraukimo), ir kad už tokias paslaugas buvo atsiskaityta. Teismo posėdyje, vykusiame 2017-05-15, liudytoju apklaustas advokatas G. D. paaiškino, kad: teisinių paslaugų registracijos žurnale yra įregistruota su L. K. 2008-12-08 sudaryta teisinių paslaugų sutartis Nr. 58, L. K. į advokatą kreipėsi dėl skyrybų, advokatas šiuo klausimu jį tik konsultavo, tačiau joks procesinis dokumentas nebuvo surašytas, už paslaugas nebuvo mokėta, advokatas aplinkybių tiksliai nepamena, mano galimai L. K. pataręs pasidalinti turtą notarine sutartimi, nors tokios sutarties nerengė; G. K. advokatas apskritai nėra matęs (žr. 2017-05-15 teismo posėdžio garso įrašo 12 min. 50 s.–24 min. 42 s.). Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2009-12-29 pasirašyta turto padalijimo sutartimi buvo pasidalintas tik Nekilnojamasis turtas, nors iš byloje surinktų įrodymų (MGK bylos b. l. 160–161, 162–176, 167–171, 172–177, 178–180, 181) matyti, jog santuokos metu sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės teise buvo įgyta daugiau turto (negyvenamoji poilsio patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), negyvenamoji pagalbinė patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiemo aikštelių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), taip pat dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)), kurio pasidalijimo klausimo G. K. ir L. K. nesprendė.
16. Pareiškėja skunde nurodo, kad į minėtą turtą ji nepretendavo, nes jis buvo įgytas už asmenines L. K. lėšas, tačiau šie jos argumentai vertinti kritiškai. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas asmeninėn L. K. nuosavybėn. Priešingai, iš 2008-06-20 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties (MGK bylos b. l. 178–180, 181) matyti, kad dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), G. K. ir L. K. įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sutartimi (MGK bylos b. l. 198–204, 205) pareiškėjos ir jos sutuoktinio tretiesiems asmenims taip pat buvo perleistas kaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.
17. Teismui pagrįstų abejonių kelia ir aplinkybė, kad turtas esantis (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims buvo perleistas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pareiškėjos ir jos sutuoktinio tariamo ketinimo nutraukti santuoką (2010-06-20 ir 2016-03-23 sutartimis), tuo tarpu ginčo Nekilnojamasis turtas, G. K. ir L. K. jį pasidalijus, tretiesiems asmenims buvo perleistas itin skubotai – L. K. savo Nekilnojamojo turto dalį motinai A. K. perleido praėjus vos 2 dienoms po pasidalijimo sutarties su pareiškėja sudarymo, t. y. 2008-12-31 (MGK bylos b. l. 145–147), Nekilnojamojo turto dalys dar kartą buvo perleistos 2009-05-04 ir 2009-06-25 pirkimo–pardavimo sutartimis (MGK bylos b. l. 148–153, 154–159). Be to, pareiškėja už jai priklausančią Nekilnojamojo turto dalį 2009-06-03 jai pervestą 350 000 Lt sumą tą pačią dieną pervedė sutuoktiniui L. K. (MGK bylos b. l. 132–134).
18. Įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į liudytojo parodymus, teismas konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadą, jog 2009-12-29 Nekilnojamojo turto padalijimo sutartis buvo sudaryta specialiai dėl Nekilnojamojo turto, t. y. siekiant vienintelio tikslo – sudaryti išskirtines sąlygas šiam turtui perleisti bei tuo gauti mokestinę naudą, t. y. pasinaudojant 2008-12-29 sudaryta turto padalijimo sutartimi Nekilnojamojo turto įsigijimo kainą pagrįsti šioje sutartyje nustatyta Nekilnojamojo turto rinkos verte, tokiu būdu sumažinti Nekilnojamojo turto apmokestinamąją vertę prieš jį 2009-05-04 ir 2009-06-25 sutartimis parduodant tretiesiems asmenims – S. Š. ir A. Ž. bei taip išvengti mokesčių nuo už šį turtą gautų pajamų mokėjimo. Šią išvadą tik patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis L. K. teisės aktų nustatyta tvarka neskundė jo atžvilgiu dėl Nekilnojamojo turto atlikto mokestinio patikrinimo rezultatų bei dėl to papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės. Atitinkamai konstatavus, kad 2009-12-29 Nekilnojamojo turto padalijimo sutartis pareiškėjos ir jos sutuoktinio buvo sudaryta siekiant mokestinės naudos, pareiškėjos mokestinės prievolės apskaičiavimui taikytinas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris sudaromas turint tikslą gauti mokestinę naudą (įskaitant mokėtino mokesčio sumos sumažinimą arba visišką mokesčio mokėjimo išvengimą), mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, o atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos papildomai patirtas 7 108,53 Lt namo statybos išlaidas paskirstė proporcingai pareiškėjai tenkančiai Nekilnojamojo turto daliai. Šiuo atveju sutiktina su MGK Sprendime išdėstytais motyvais, kad toks bendras namo statybos išlaidų skaičiavimo būdas ir jų paskirstymas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, nes išlaidos buvo patirtos bendrai santuokoje gyvenančių sutuoktinių gyvenamojo namo statybai.
Dėl 2007-11-08 kvito, 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankinių pavedimų
19. Pareiškėja teigia, kad 2007-11-08 kvite, 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankiniuose pavedimuose nurodytos sumos turėtų būti priskaičiuojamos prie patirtų statybos išlaidų. Pažymėtina, jog iš GPMĮ 19 straipsnio nuostatų (žr. šio teismo sprendimo 9–10 punktus) matyti, kad mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą (pasigaminimo, rekonstravimo išlaidas) ir su turto pardavimu (kitokiu perleidimu) susijusias išlaidas, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos, 2) jas mokesčių mokėtojas gali pagrįsti atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamųjų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų (žr., pvz., LVAT 2010-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1752/2010).
20. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Atitinkamai, tam, kad būtų įvertinta, ar GPMĮ 19 straipsnyje įtvirtintos sąlygos yra įvykdytos, mokesčių administratorius turi objektyviai įvertinti jam pateiktus nekilnojamojo turto įsigijimo (statybos) dokumentus. Nagrinėjamu atveju MGK byloje nėra duomenų apie pareiškėjos nurodytus 2007-11-08 kvitą bei 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankinius pavedimus, tačiau tiek VMI, tiek MGK skundžiamais Sprendimais spręsdamos pareiškėjos keliamą ginčą dėl šių dokumentų pasisakė, nurodydamos, jog pareiškėjos argumentai dėl minėtuose dokumentuose nurodytų sumų pripažinimo statybos išlaidomis yra atmestini. Pažymėtina, jog 2017-06-21 vykusiame teismo posėdyje VMI atstovas teismui paaiškino, kad 2007-11-08 kvitas bei 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankiniai pavedimai buvo kitoje, t. y. L. K., mokestinėje byloje, juos įvertino Kauno AVMI, tačiau, nagrinėjant G. K. pateiktą skundą VMI bei MGK, šie dokumentai į bylą pateikti nebuvo.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nesant visų ginčo dokumentų, nei VMI, nei MGK objektyviai negalėjo įvertinti juose nurodytų duomenų bei padaryti motyvuotą ir pagrįstą išvadą dėl šiuose dokumentuose nurodytų sumų pripažinimo Nekilnojamojo turto įsigijimo (statybos) išlaidomis. Kadangi VMI ir MGK Sprendimuose dėl 2007-11-08 kvito, 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankinių pavedimų buvo pasisakyta šių dokumentų neįvertinus (jų neturint), ši minėtų sprendimų dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina. Atitinkamai VMI įpareigotina pareiškėjos skundo dalį dėl Nekilnojamojo turto įsigijimo (statybos) išlaidų pripažinimo išnagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jos teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos G. K. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-08-25 sprendimo Nr. 68-227 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-12-23 sprendimo Nr. S-276(7-242/2016) dalį tiek, kiek šiais sprendimais apskaičiuotos 490/832 dalių žemės sklypo ir 67/100 dalių pastato, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo (statybos) išlaidos, neįvertinus 2007-11-08 kvite, 2007-07-31 ir 2008-05-26 bankiniuose pavedimuose nurodytų duomenų, ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos šią pareiškėjos 2016-05-18 skundo dalį išnagrinėti iš naujo.
Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.