- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- I1-3743-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00576-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-3).
Pareiškėjas nurodė, kad 2017-2018 metais buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 4 būrio 41 brigadoje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas ankštoje patalpoje kartu su 18-20 nuteistųjų, dėl ko pareiškėjui 4 būrio 41 brigadoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad į patalpas tiekiamas tik šaltas vanduo, natūralus apšvietimas nepakankamas, lovos dviejų aukštų be kopetėlių, patalpos neremontuotos (remontą atliko iš asmeninių lėšų), tualetai surūdiję. Tvirtino, kad 4 būryje nėra laisvalaikio kambario, o vietoje jo įrengta gyvenamoji patalpa. Tualeto ir dušų patalpose neužtikrinamas privatumas ir kiti nuteistieji pareiškėją galėjo stebėti. Pareigūnai toleravo nuteistųjų susiskirstymą į kastas, maistas nuteistiesiems buvo dalinamas pagal nuteistųjų susiskirstymą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, nepatogumus, nerimą, baimę.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu (b. l. 8-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta, jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų prausykloje. Būrio tualete įrengtos kabinos, kurių aukštis 2 m, o tarp pisuarų sumontuotos 1,5 m aukščio pertvaros. Teisės aktai numato, kad tualetas gali būti tupimas. Bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą, o gavus informaciją apie gedimus, jie nedelsiant šalinami. Būrio patalpose poilsio kambarys neįrengtas, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos. Pataisos namai neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų informavęs įstaigos administraciją apie nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Pareiškėjo argumentai dėl nuteistųjų susiskirstymo yra grindžiami deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pataisos namų pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 4 būrio 41 brigadoje netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad 4 būrio 41 brigadoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-06-19 iki 2019-03-08 (b. l. 9). 4 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 57,89 kv. m., joje įrengta 18 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,21 kv. m ploto (b. l. 9, 20). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 18 iki 20 nuteistųjų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 4 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nei 18 nuteistųjų, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo dydžių nereglamentuoja. Byloje taip pat nėra konkrečių duomenų apie 4 būrio 1 gyvenamosios patalpos natūralų apšvietimą ginčo laikotarpiu, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, natūralaus apšvietimas buvo nepakankamas. Byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad kameros apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Be to, šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 134:2015 3 p.).
Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo, nes tualetai netinkamai atitverti. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad būrio tualete yra įrengtos kabinos, kurių aukštis 2 m, o tarp pisuarų sumontuotos 1,5 m aukščio pertvaros. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje būrio patalpoje, kuri atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo, kitiems matant, naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas pažymėjo, jog tualetai sanitariniame mazge surūdiję, tačiau byloje nėra duomenų apie netinkamos būklės sanitarinius įrenginius. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl blogos sanitarinių įrenginių būklės atmetami kaip deklaratyvūs.
Žemesnės instancijos teismas
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 7.6 punkte nurodyta, kad sanitariniame mazge tualetas gali būti tupimas, taigi unitazo įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, dėl neužtikrinto privatumo dušo patalpoje. Tačiau teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas visiškai atskirti (izoliuoti ar įrengti kabinas), taip pat įrengti atskiras persirengimo patalpas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas. Kita vertus, iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad 4 būrio prausykloje yra įrengtas karšto vandens šildytuvas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma, vienam asmeniui skiriama viena metalinė lova. Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, ar, kad dviejų aukštų lovos būtų su kopėtėlėmis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, o atsakovo atstovas būtų atsisakęs tokį prašymą tenkinti. Nenustačius, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus įrengiant miegamąją vietą, pareiškėjo argumentai dėl aprūpinimo netinkama lova atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8.7 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai. Atsakovas neneigia, kad 4 būryje laisvalaikio kambarys neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad būrio patalpos, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, buvo neremontuotos, pareiškėjas remontą atliko už asmenines lėšas. Atsakovo atstovo teigimu, įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas 4 būryje, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo argumentus dėl kastų pataisos namuose susidarymo ir jų toleravimo iš pataisos namų administracijos pusės. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namų administracija nepripažįsta nuteistųjų suskirstymo ir visi nuteistieji yra lygūs. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, jų toleravimo iš administracijos pusės, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais neturi pagrindo. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas skunde negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš skundo neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (pvz., LVAT administracines bylos Nr. AS-858-746/2010).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, nepatogumus, nerimą, baimę. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.