- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-324-366-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arnoldas Šukaitis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A.
- Advokatai
- Vytautas Kazlauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), Bronės Vidzėnienės ir A. Š.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. ir M. L. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendžio, kuriuo:
A. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir nubaustas trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
M. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir nubaustas ketverių metų laisvės atėmimo bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. ir M. L. nuteisti už tai, kad 2009-08-02 apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Rokiškio r., veikdami kartu bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, o būtent A. K. rankomis suimdamas V. J. J. per pečius ir jėga vesdamas į namą, taip atimdamas V. J. galimybę priešintis; M. L. ranka užimdamas G. J. burną bei suimdamas už juosmens ir jėga vesdamas į namą, taip atimdamas galimybę priešintis, įsibrovė į G. J. ir Vytauto J. J. namą; grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, reikalavo atiduoti pinigus, išvartė name buvusius daiktus, pagrobė rastus 180 litų, mobilųjį telefoną „NOKIA 2680s-2“ - 380 Lt vertės su jame buvusia SIM kortele - 20 Lt vertės ir auksinį žiedą - 200 litų vertės, tuo padarydami nukentėjusiesiems G. J. ir Vytautui J. J. 780 litų turtinę žalą.
Apeliantas A. K. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendį ir faktiškai prašo švelninti jam paskirtą bausmę ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, paskirtos bausmės dydis neatitinka jo padarytos veikos pavojingumo laipsnio, dėl ko buvo nepritaikytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino parodymų prieštaravimų.
Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jų, apeliantų, nurodytą liudytoją G., atmetė apeliantų tapačius parodymus apie trečiąjį asmenį, ką patvirtina ir liudytojų parodymai, teismas šio asmens nebandė surasti ir iškviesti, kurio parodymai keistų nusikaltimo esmę, be to, tai atmeta galimybę jam, apeliantui, pritaikyti BK 59 str. 1 d. 2 p. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, kadangi jų nevartoja, nusikaltimas sunkių padarinių nesukėlė, jis padėjo teismui išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, savanoriškai atsisakė tęsti nusikaltimą. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad kuomet V. J. J. pasijuto blogai, jis jam siūlė pagalbą, jokio smurto nenaudojo. Taip pat nurodo, kad yra jauno amžiaus, prašo atsižvelgti į išbūtą laiką laisvės atėmimo vietoje blogomis sąlygomis, kad labai gailisi, yra tik kartą teistas, turi sugyventinę, augina mažametį vaiką, pradėjo papildomai mokytis, buvo įsidarbinęs firmoje vadybininku.
Apeliantas M. L. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendį ir prašo jį išteisinti.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nusikaltime, dėl kurio padarymo yra pripažintas kaltu, nedalyvavo, jam buvo pateikti nepagrįsti kaltinimai ir jis nuteistas nepagrįstai. Nurodo, kad yra kaltas tik tuo, kad paėmė iš A. K. telefoną, kurį pardavė R. G.. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pilnai atliktas, nusikaltimą padarę asmenys nesurasti. Nurodo, kad jo nekaltumą ir tai, kad jis įvykio vietoje nebuvo patvirtina slapto sekimo garso įrašai, kurių teismas netyrė. Nurodo, kad jį atpažino nukentėjusioji, tačiau ji nurodė ir tai, kad užpuolikai buvo su kaukėmis.
Nurodo, kad teismas netinkamai vertino liudytojos I. G. parodymus, R. G. parodymus, kuris parodė, jog apeliantas nurodė, kad parduoda draugo telefoną. Pilnai neįvertino A. K. siųstų SMS žinučių, iš kurių matyti, kad jie, apeliantai, kartu nebuvo. Nurodo, kad liudytojas A. T. negalėjo matyti, ar automobilio galinės sėdynės yra užkrautos ar ne, nes automobilio langai yra tamsinti, liudytojas išvažiavo nelaukęs, kol jie, apeliantai, susikraus daiktus, nes buvo padavęs raktus, be to, nurodo, liudytojas duodamas parodymus painiojosi, nurodė, kad ne viską pamena.
Apeliantas nurodo, kad sulaikyme neteko daug svorio, todėl jam nesuprantama, kaip senyvo amžiaus žmogus, po dviejų mėnesių, galėjo atpažinti su A. K. nusikaltimą padariusį asmenį, kai tuo tarpu užpuolusių asmenų aprangos neatsiminė.
Nurodo, kad nebuvo atliktos nei akistatos, nei ekspertizės, todėl nesutiko, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas, tačiau tiek tyrėja, tiek jam paskirtas gynėjas paaiškino, kad jis tik susipažįsta su byla. Rašė prašymą dėl gynėjo pakeitimo kitu, kadangi manė, kad paskirtasis jį netinkamai gina, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Teigia, jis buvo nepagrįstai apkaltintas, nes A. K. nenurodė savo bendrininko bei jis praeityje yra teistas pagal BK 180 str. Nurodo, kad pareigūnai darė jam spaudimą, sakė, kad nukentėjusieji jam nuėmė kaukę ir jį atpažino, todėl jis ir klausė A. K., ar jie buvo su kaukėmis ir pirštinėmis, ir tai matyti iš jų pokalbių įrašų. Nurodo, kad prašė teisėjos susipažinti su byla išsamiau, nes jis blogai skaito lietuviškai, jam buvo nurodyta kreiptis į advokatą, tačiau advokatas atsakė, kad už jį pinigų negauna, o prie bylos neprieina.
Apeliantas nurodo, kad lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos teismo nustatytų įpareigojimų laikėsi, nenusižengė, ieškojo darbo, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, turėjo draugę, kuri dirbo valstybinėje įstaigoje ir ji jį išlaikė, planavo kurti šeimą, net neturėjo minčių daryti nusikaltimus.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliantai A. K. ir M. L. pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 2 d. Jų kaltė įvykužius plėšimą yra įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiųjų parodymais, paties nuteistojo A. K. paaiškinimais, liudytojų B. G., A. T., D. G., V. C., I. G., R. G. parodymais, kita bylos medžiaga. Teismas byloje įrodymus vertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. taisyklių.
Nukentėjusieji G. J. ir V. J. J. parodė, kad 2009-08-02 apie 13 val. į jų namo kiemą atėjo du kaukėti vyrai, juos įtraukė į namo vidų, reikalavo pinigų, pagrasinus, kad uždegs namą, atidavė jiems 80 Lt, 100 Lt vyrai paėmė iš piniginės stalčiuje, išvertė namus, paėmė mobilų telefoną, G. J. vestuvinį žiedą, ir kuomet pamatė, kad į kiemą įvažiavo automobilis, pro kitas duris išbėgo (t. 3., b.l. 81-94). Liudytojas B. G. parodė, kad atvykęs pas G. ir V. J. J. 2009-08-02 apie 13 val. pamatė, kaip iš namo išbėgo du kaukėti vyrai, vyrų kaukės buvo iš kojinės, nubėgo laukais (t.3., b.l. 81-94). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (t.1., b.l. 25), matyti, kad G. J. atpažino M. L. kaip asmenį, kuris su kitu jaunuoliu buvo atėjęs pas ją į namus ir reikalavo pinigų, nurodė, kad jį atpažino iš veido bruožų, nosies formos, nors jaunuolis buvo su kauke, tačiau ji įsiminė jo veido bruožus, nes ilgai su juo bendravo ir į jį įsižiūrėjo. Iš nuteistojo A. K. parodymų matyti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuria buvo kaltinamas, paaiškino, kad automobilį paliko laukuose ir kartu su asmeniu vardu G., kurį buvo paėmęs prieš tai iš autobusų stotelės, nuėjo iki sodybos, prieš tai užsidėjo kaukes iš kojinės ir gumines pirštines, atėjo į kiemą. G. įvedė V. J. J. į namą, jis – G. J., pradėjo klausti, kur pinigai. G. J. padavė 80 Lt, V. J. J. pasakė iš kur paimti 100 Lt. Į kiemą įvažiavus automobiliui abu išbėgo pro kitas duris, ir nubėgo link savo automobilio (t.3., b.l. 81-94). Iš liudytojo R. G. parodymų, matyti, kad M. L. pažįsta. M. L. 2009-08-03 pasiūlė pirkti mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 2680“, kurį ir nusipirko (t. 3. b.l. 81-94). Iš 2009-08-27 kratos protokolo matyti, kad mobilaus ryšio telefonas „NOKIA 2680“, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), rastas pas V. G. (t.1., b.l. 919-92).
Apeliantas A. K. neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau nurodo, kad teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino bylos duomenų apie nusikaltimą kartu su juo padariusį, jo nurodomą asmenį, vardu G. Apelianto teiginys nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. K. parodymus davė, tame tarpe ir apie kitą, su juo įvykdžiusį plėšimą, asmenį, o iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad jo parodymai teismo buvo vertinti. Apeliantas M. L. nurodo, kad nusikaltimo padaryme, už kurį nuteistas, nedalyvavo ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai. Abu apeliantai pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. L. nusikaltimo padaryme nedalyvavo, nes tuo metu miegojo A. K. automobilyje. Šie apeliantų teiginiai nepagrįsti, yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų, nuosprendyje aptartų, įrodymų visuma – liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, kitais bylos įrodymais – slapto sekimo protokolų priedų – stenogramų duomenimis, asmens parodymo atpažinti protokolo duomenimis.
Iš E. K. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jis iš esmės nurodė, jog M. L. užmigo automobilyje jau būnant pas A. T. kieme, iš kiemo išvažiuojant M. L. jau miegojo, jis plėšimą įvykdė kartu su asmeniu, vardu G., kurį paėmė iš stotelės išvažiavęs iš A. T. kiemo. M. L. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme aiškino, kad nusikaltimo, kuriuo kaltinamas, nepadarė, nes miegojo automobilyje ant galinės sėdynės, nes A. K. sakė, kad veš ir draugą. Atsibudo tik Panevėžyje apie 15-16 val. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimo padaryme kartu su E. K. dalyvavo ne nuteistojo nurodytas asmuo vardu G., bet M. L., ir tokius A. K. paaiškinimus, bei M. L. paaiškinimus, apie tai, jog jis iš karto po išvykimo iš A. T. kiemo užmigo ant automobilio galinės sėdynės, plėšime nedalyvavo ir atsibudo tik Panevėžyje, teismas pagrįstai įvertino kaip jų, apeliantų, pasirinktą gynybos taktiką, ką, beje, patvirtina ir slapto sekimo protokolo priedų - stenogramų duomenys. Iš jų matyti, kad M. L. pasakė: „aš galiu papasakot tą istoriją, bet žinai... Maždaug sugalvojęs.“, A. K.: „negerai, reik kažką kitą sugalvot.“, A. K.: „Nesinervink, aš sakysiu, kad tu miegojai, aš važiavau ir prie stotelės pamačiau, kad stabdo kažkoks vietinis. Aš sustojau ir pradėjau bazarint su juo iš kur litų gauti..“; A. K.: „Kai išvažiavom karoče, tu miegojai. Aš dar sugalvosiu kai ką ...Prabudai Panevėžyje.“ (t. 1., b.l. 149-151; 152-153). Iš liudytojų A. T., D. G., V. C., I. G. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad įvykio išvakarėse pas A. T. buvo atvykę A. K. ir M. L. dviese, kitą dieną A. K. ir M. L. krovė daiktus iš A. T. namų, kuriuose A. K. anksčiau gyveno, ir dviese išvyko (t.3., b.l. 81-94). Apeliantas M. L. skunde nurodo, kad A. T. parodymais negalima vadovautis dėl liudytojo painiojimosi, tačiau apeliantas nepagrįstai abejoja liudytojo parodymų patikimumu, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas A. T. ne tik nenuosekliai atpasakojo įvykių eigą, tačiau aiškiai nurodė, kad A. K. ir M. L. atvažiavus jau susikrovus daiktus tam, kad grąžinti liudytojui jo namo raktus, jis matė, kad M. L. sėdėjo priekinėje automobilio sėdynėje, o galinė automobilio sėdynė buvo užkrauta, M. L. nemiegojo (t.3., b.l. 81-94). Taigi, šiais liudytojo parodymais paneigta nuteistojo M. L. versija apie tai, kad A. T. negalėjo matyti, kur jis automobilyje sėdėjo, nes A. T. išvažiavo padavęs savo namo raktus ir nesulaukęs, kada jie susikraus daiktus į automobilį. Šiais liudytojo parodymais pilnai paneigti ir A. K. paaiškinimai apie tai, kad susikrovus daiktus ir išvažiuojant iš A. T. kiemo, M. L. jau miegant, įvažiuojant į (duomenys neskelbtini), stotelėje jis pamatė G. ir jį paėmė, nes liudytojas A. T. nenurodė, kad atvykus A. K. ir M. L. atiduoti namo raktų, būtų matęs automobilyje ir trečią asmenį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. ir M. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., skirdamas bausmes apeliantams už nusikalstamas veikas, teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė.
Apelianto A. K. prašymas švelninti jam paskirtą bausmę atmestinas. Skirdamas nuteistajam A. K. bausmę už nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje išdėstė bausmės paskyrimo motyvus. Skiriant jam bausmę, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas nustatė A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – A. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, teisingai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Apeliantas nurodo, kad teismui nenustačius kartu su juo nusikalstamą veiką padariusio asmens, nebuvo taikyta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas padėjo išaiškinti veikos padaryme dalyvavusį asmenį, tačiau pažymėtina, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstamą veiką A. K. padarė kartu su M. L.. Teismas įvertino nuteistojo asmenybę, tame tarpe ir tai, kad apeliantas kartą teistas, dirbo. Tai, kad apeliantas turi mažametį vaiką ir sugyventinę, lemiamos įtakos, vėl nusikalti nusprendusiam asmeniui, skiriant bausmę, neturi. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį - padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas. Apeliantas nepagrįstai mano, kad teismas netinkamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, neatsižvelgdamas į tai, kad jis savanoriškai atsisakė baigti nusikalstamą veiką, veika sunkių padarinių nesukėlė, ir dėl to paskyrė per griežtą bausmę. A. K. padaryta nusikalstama veika kartu su bendrininku, buvo nukreipta prieš seno amžiaus asmenų turtą ir sveikatą, plėšimą įvykdant dienos metu, panaudojant priemones kaukes, pirštines, nuteistieji svetimą turtą užvaldė, o iš nusikaltimo vietos pabėgo atvykus pašaliniam asmeniui. Nors sunkesnių pasekmių nukentėjusiesiems šiuo nusikaltimu nesukelta, tačiau BK 180 str. 2 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė, jog jis nusikalstamą veiką padarė nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau šios aplinkybės yra laikomos ne asmens atsakomybę lengvinančiomis, o sunkinančiomis aplinkybėmis. Taip pat teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Už plėšimą, numatytą BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų. A. K. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra lygi sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, šią bausmę pripažinti aiškiai per griežtą ir dėl to neteisinga nėra pagrindo, nes A. K. nusikalto jau būdamas teistas už plėšimą ir buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, tačiau padarė naują nusikalstamą veiką - plėšimą, kas rodo, jog A. K. taisytis nenorėjo.
Apeliantas M. L. apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos ir ekspertizė, jis pats išsamiai nesusipažino su byla, jo prašymas ikiteisminio tyrimo metu pakeisti gynėją buvo atmestas. Iš byloje esančio 2009-10-24 susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad M. L. jį pasirašė, nurodė, kad su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino (t.2., b.l. 146). M. L. ikiteisminio tyrimo metu pateikti susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu prašymai bei 2009-10-26, 200910-27, 2009-10-28 prašymai, buvo išnagrinėti ir dėl jų priimti Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2009-10-26 ir 2009-10-29 nutarimai ( t. 2., b.l. 148, 158). Byloje duomenų, kad M. L. gynėjas ikiteisminio tyrimo metu būtų nevykdęs LR BPK 48 str. 2 d. nustatytų gynėjo pareigų, nėra, be to pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole nėra duomenų, kad apeliantas M. L. būtų prašęs teismo pakeisti gynėją ir nurodęs tokio prašymo priežastis.
Kadangi apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais keisti nuosprendį ar jį naikinti nėra pagrindo, apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
nutar i a:
Nuteistųjų A. K. ir M. L. apeliacinius skundus atmesti.