- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-26
- Bylos Nr.
- A-444-690-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00230-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos
- Pareiškėjas
- G. N., L. S., A. S., M. S.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. N., L. S., A. S., M. S. prašymą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai G. N., L. S., A. S. ir M. S. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu (b. l. 4-7), kurį patikslino (b. l. 32-37), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskr. VKP, Institucija) priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį: G. N. – 5104,13 Lt; L. S. – 5526,37 Lt; A. S. – 882,86 Lt; M. S. – 3206,79 Lt. Pareiškėjai nurodė, kad yra statutiniai tarnautojai – Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjai ir atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjai pabrėžė, kad minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), todėl atsakovas nepagrįstai ją taikė. Taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Patikslintame prašyme pareiškėjai nurodė, kad policija pagal atskirą Policijos departamento turimą išlaidų sąmatą finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė ir iš valstybės turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 18-19, 79-80) prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, leidžia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių reguliavimas savaime nereiškia diskriminacijos ar privilegijų suteikimo. Tokį darbo apmokėjimo santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą taip pat pripažįsta ir tarptautiniai teisės aktai. Be to, atsakovas nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepime į patikslintą prašymą (b. l. 70-72) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų reikalavimais. 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau prieštaraujantys Konstitucijai įstatymai nėra laikomi neteisėtais nuo pat priėmimo momento, o negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas Tauragės apskr. VPK skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį veikė pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Taip pat nurodo, kad nėra nei CK 6.271 straipsnyje, nei kituose teisės aktuose nustatytų valtybės civilinės atsakomybės pagrindų, todėl Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas. Šių motyvų pagrindu prašo teismą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu (b. l. 92-96) pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jų naudai iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėto darbo užmokesčio dalį: G. N. – 5104,13 Lt; L. S. – 5526,37 Lt; A. S. – 882,86 Lt; M. S. – 3206,79 Lt. Kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai “Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>”, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjai pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta.
Be to, rėmėsi 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėta administracine byla Nr. A1-638/2005 ir nurodė, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma “įvykdytu sprendimu” Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Todėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjams ribojant priedų ir priemokų mokėjimą nesumokėta: G. N. – 5104,13 Lt; L. S. – 5526,37 Lt; A. S. – 882,86 Lt; M. S. – 3206,79 Lt.
Taip pat Teismas teigia, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Tauragės apskr. VPK. Teismas daro išvadą, kad prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas. Taip pat netenkintinas ir reikalavimas įpareigoti valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti policijos asignavimų valdytojui (Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas.
III.
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99-101), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria priteisė pareiškėjams iš atsakovo nesumokėtas darbo užmokesčio dalis: G. N. – 5104,13 Lt; L. S. – 5526,37 Lt; A. S. – 882,86 Lt; M. S. – 3206,79 Lt. Atsakovas mano, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas netinkamai taikė teisės normas. Apskaičiuojant pareiškėjų G. N., L. S., A. S., M. S. priedų ir priemokų dydžius buvo vadovautasi galiojančiais teisės aktais. Pabrėžia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 116-118) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad Konstituciniam Teismui priėmus 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, Tauragės apskr. VPK kilo pareiga atkurti pareiškėjų pažeistą konstitucinę teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Kadangi po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų aktų sistemos VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata yra pašalinta, o pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti savo teises dėl minėtoje nuostatoje įtvirtinto ribojimo taikymo nepagrįstai jiems neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir Tauragės apskr. VPK dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę, tai teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų reikalavimas dėl piniginės išmokos priteisimo yra pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 111-113) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus bei pažymi, kad vertinant pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjų darbo pobūdį, pareigas, darbo bei poilsio režimą. Pareiškėjai tokios informacijos teismui nepateikė, todėl negalima teisiškai įvertinti susidariusios situacijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjams G. N., L. S., A. S. ir M. S. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė, taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir atsakovo skundo reikalavimai atitinka aplinkybes, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtąja 2010 m. birželio 7 d. nutartimi taip pat pažymima, jog šio pobūdžio bylose tinkamu atsakovu laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo užmokesčio nepriemoka 2006 m. gruodžio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjams iš tiesų susidarė, ir jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Nepriemokos dydį pagrindžia byloje esančios pažymos (b. l. 8-15).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 8-15), darytina išvada, jog pareiškėjams kiekvienam individualiai priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.