- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-01
- Bylos Nr.
- eI-769-142/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jolita Rasiukevičienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- P. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
P. L. (toliau – pareiškėjas), 2016 m. liepos 13 d. pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti (pripažinti nepagrįstais) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-16723 ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-39854 (toliau – ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai); 2) panaikinti VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (9.8) I-3853 (toliau – 2016 m. birželio 23 d. sprendimas) dalį, kurioje VSDFV pripažino pagrįstais ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. skundą dėl ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, ir, netinkamai laikydamasis galiojančių Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, neteisingai vertindamas faktines aplinkybes, nesilaikydamas protingumo ir teisingumo kriterijų, turinio viršenybės prieš formą principo, 2016 m. birželio 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą. Paaiškino, kad VSDFV, remdamasi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 1 straipsnio b punkte pateiktu savarankiško darbo apibrėžimu, nepagrįstai vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 8 dalyje pateikta savarankiškai dirbančių asmenų sąvoka, tokiu pagrindu priskirdama pareiškėją prie savarankiškai dirbančių asmenų. Teigia, kad asmenys, negaunantys išmokų pinigais už darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą, nelaikomi dirbančiais minėtą darbą. Paaiškina, kad individualios įmonės savininkas iš esmės negali būti ekonominę / komercinę veiklą vykdančiu asmeniu, t. y. negali faktiškai dirbti / veikti, jei nevykdo individualios veiklos. Individualios įmonės savininko, kaip savarankiškai dirbančio asmens, statusas baigiasi, kai individuali įmonė faktiškai nebevykdo veiklos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo individuali įmonė faktiškai nevykdo veiklos ir negauna jokių pajamų. Šį faktą patvirtina byloje esantys duomenys. Pareiškėjas remiasi Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2010/41/ES 2 straipsnio a dalimi, Lietuvos Respublikos statistikos departamento Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo metodikos 8.14 punktu, Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir pažymi, kad savarankiško darbo / veiklos esminis požymis yra išmokų pinigais / atlygio / pajamų gavimas. Nuo 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, išvykimo faktą yra deklaravęs, todėl dėl šių aplinkybių jis nelaikytinas savarankiškai dirbančiu asmeniu, jo atžvilgiu negali būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai bei jis negali būti draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu (toliau – PSD). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-03-16 nutarimu Nr. 256 patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (toliau – Biudžeto taisyklės) negali nustatyti ir (arba) pakeisti asmenų mokestinių prievolių, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, atitinkamas mokestis gali būti nustatomas tik įstatymu. Biudžeto taisyklių 18¹ punktas parengtas vadovaujantis jau galiojančiomis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – SDĮ) nuostatomis, jis tik nustatė arba patikslino PSD įmokų mokėjimo tvarką ir iš esmės negalėjo turėti įtakos asmenų mokestinėms prievolėms, kadangi SDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės nepakito. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad VSDFV sprendime padaryta daug klaidų, kas sukelia pagrįstų abejonių dėl VSDFV darbuotojų kompetencijos ir (arba) darbo kokybės.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 8 dalimi, individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. SDĮ 17 straipsnio 6 dalis nustato, kad tais atvejais, kai individuali įmonė laikinai nevykdo veiklos ir apie tai yra informavusi Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) jos nustatyta tvarka, individualios įmonės savininkas už save moka 9 procentų minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio PSD įmokas, jeigu jis nepriklauso asmenims, išvardytiems SDĮ 17 straipsnio 1–8 dalyse ar šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje. Nurodo, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, kuris nuo 2013 m. liepos 5 d. yra deklaravęs išvykimą į Prancūziją. Pareiškėjo individuali įmonė yra įregistravusi laikiną veiklos nevykdymą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Biudžeto taisyklių 18 ¹ punktu, įsigaliojusiu 2016 m. kovo 19 d., ir SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, savarankiškai dirbantys asmenys, kurie yra išvykę į ES valstybę narę Europos ekonominės bendrijos (toliau – EEE) valstybę arba Šveicarijos Konfederaciją, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2016 m. kovo 18 d. turi teisę nemokėti PSD įmokų, priskaičiuotų nuo MMA, jeigu šiuo laikotarpiu jiems, vadovaujantis ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, taikoma kitos ES valstybės ar Šveicarijos Konfederacijos teisė. Tokie asmenys VSDFV teritoriniam skyriui turi pateikti atitinkamos formos pažymą, patvirtinančią, kad tuo laikotarpiu jiems buvo taikoma kitos ES valstybės narės, EEE valstybės arba Šveicarijos Konfederacijos teisė socialinio draudimo (socialinės apsaugos) srityje.
Paaiškina, kad taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymą asmenims, migruojantiems tarp ES valstybių narių, nuo 2010 m. gegužės 1 d. reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/200 ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009). Nurodo, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui atitinkamos formos Prancūzijos Respublikos pažymos apie tai, kad jam laikotarpiu nuo 2015 sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 18 d. taikoma Prancūzijos Respublikos teisė socialinės apsaugos srityje nėra pateikęs. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą dėl informacijos, patvirtinančios pareiškėjo socialinį draudimą Prancūzijos Respublikoje, gavimo. Nurodo, kad gavo Prancūzijos Respublikos Europos ir tarptautinių socialinės apsaugos ryšių centro atsakymą, kuriame nurodoma, jog informacijos pateikimas nenurodžius tikslaus asmens, apie kurį prašoma informacijos, darbdavio ar tikslių atitinkamos vykdomos veiklos duomenų, yra negalimas. Kadangi dokumentų, įrodančių Prancūzijos Respublikos teisės aktų socialinės apsaugos srityje taikymą pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 18 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikta nebuvo, pareiškėjui priskaičiavo 430,50 Eur PSD įmokų skolą. Pareiškėjas priskaičiuotų PSD įmokų nemokėjo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius paskutinės žinomos jo gyvenamosios vietos adresu 2016 m. vasario 5 d. išsiuntė raštą Nr. (7.5)3-14916 dėl PSD įmokų skolos sumokėjimo, kuris grįžo su pašto darbuotojų atžyma „negyvena“. Kadangi priskaičiuotos PSD įmokos nebuvo mokamos, Fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka priėmė ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus ir šių sprendimų pagrindu pateikė vykdyti mokėjimo nurodymus. Nurodo, kad pagal MAĮ 14 straipsnio 5 dalį, PSD ir VSD įmokos pagal šį įstatymą administruojamos tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV nurodo iš esmės analogiškas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime. Papildomai pažymi, kad Reglamentas (EB) Nr. 883/200 tik koordinuoja migruojančių asmenų socialinį draudimą, o ES valstybių narių socialinio draudimo sistemos yra skirtingos, Reglamentas nepateikia savarankiškai dirbančio asmens sąvokos. Ar asmuo yra priskiriamas prie savarankiškai dirbančių asmenų yra nustatoma pagal konkrečios ES valstybės narės vidaus teisės aktus. Paaiškina, kad VSD įstatyme nėra numatyta išimčių, kad tuo atveju, jeigu individuali įmonė veiklos nevykdo, šios individualios įmonės savininkas nėra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniui. Pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, todėl remiantis VSDĮ 2 straipsnio 8 dalimi, jis yra priskiriamas prie asmenų, kurie Lietuvoje yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Paaiškina, kad remiantis Reglamento 11 straipsnio 3 dalies a punkto, VSDĮ ir SDĮ nuostatomis, yra preziumuojama, jog asmenys, kurie yra individualių įmonių Lietuvoje savininkai, draudžiami pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Reglamento 11 straipsnio 2 dalį, kadangi ši Reglamento nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su Reglamento 1 straipsnio b punkte nustatytu reguliavimu. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas negauna išmokų už savarankišką veiklą, šiam asmeniui yra taikytina Lietuvos teisė. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrįstai remiasi Europos Parlamento ir tarybos direktyva 2010/41/ES, kuri nėra taikoma sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės socialinio draudimo srityje nustatymo pagal Reglamentą. Taip pat su taikytinos teisės socialinio draudimo srityje nustatymu bei byloje kilusiu ginču nesusijusi ir pareiškėjo nurodoma Statistikos departamento generalinio direktoriaus patvirtinta Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo metodika bei Lietuvos vyriausio administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika. VSDFV vertinimu, SDĮ 18 straipsnio 2 dalis ir VSDĮ 9 straipsnio 9 dalis reiškia, jog Biudžeto taisyklėse galėjo būti nustatyta, kad nuo 2016 m. kovo 19 d. asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai, PSD įmokos teisės aktų nustatyta tvarka turi būti skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Teigia, kad pareiškėjo nurodomi redakcinio pobūdžio netikslumai iš esmės nepažeidžia pareiškėjo teisių ir pareigų, todėl neturi įtakos 2016 m. birželio 23 d. sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas visiškai.
Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į VSDFV biudžetą iš P. L. individualios įmonės turto skolą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti 2016 m. birželio 23 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčą dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2000 m. spalio 3 d. yra P. L. individualios įmonės savininkas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka yra deklaravęs, kad nuo 2013 m. liepos 5 d. yra išvykęs į Prancūziją.
VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (7.2)7-10-16723, 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (7.2)7-10-39854 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (7.2)7-10-52777 nusprendė išieškoti priverstine tvarka į VSDFV iš pareiškėjo, neveikiančios įmonės savininko, turto skolą, kuri 2016 m. vasario 24 d. buvo 367,50 Eur, 2016 m. balandžio 14 d. – 63 Eur, 2016 m. gegužės 11 d. – 31,5 Eur. Debeto mokėjimo nurodymais Nr. 57396 ir Nr. 57398 nuo pareiškėjo Swedbank AB banko sąskaitos iš viso nuskaityta 462 Eur (neįskaitant banko administravimo mokesčių) suma.
Pareiškėjas 2016 m. birželio 1 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, jame iš esmės teigdamas, kad jam neaišku, kokiu teisiniu pagrindu iš jo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 31 d. buvo apskaičiuotos PSD įmokos.
VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (9.8) I-3853 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“ iš dalies tenkino pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. skundą, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (7.2) 7-10-52777, įpareigojo grąžinti priverstine tvarka išieškotas 30,50 Eur PSD įmokas ir spręsti klausimą dėl išlaidų, susijusių su pateiktu mokėjimo nurodymo vykdymu per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą, atlyginimo pareiškėjui.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje formuodamas Viešojo administravimo įstatymo taikymo praktiką ne kartą yra akcentavęs, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; LVAT 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; LVAT 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012).
LVAT jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad Viešojo administravimo įstatymo VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011; LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; LVAT 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; LVAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Nagrinėjamu atveju ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. Šiuose sprendimuose nurodoma tik tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas, vadovaudamasis VSDĮ 17 straipsniu ir 36 straipsnio 3 dalimi, nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš P. L., neveikiančios įmonės savininko (draudėjo kodas (duomenys neskelbtini)) turto skolą, kuri 2016 m. vasario 24 d. yra 367,5 Eur, o 2016 m. balandžio 14 d. – 63 Eur. Ginčijamuose VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose taip pat nurodoma, kad jie gali būti apskųsti VSDĮ 37 straipsnio nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad VSDĮ 17 straipsnis (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) reglamentavo socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus. Šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose įstatymų leidėjas numatė atitinkamus socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimo būdus. Ginčijamuose VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose nenurodyta, kuria būtent VSDĮ 17 straipsnio norma rėmėsi atsakovas. Sprendimuose nurodyto VSDĮ 36 straipsnio, kuris reglamentavo Fondo valdybos administravimo įstaigų teises, 3 dalies 1–7 punktuose nustatytos Fondo valdybos direktoriaus ir jo pavaduotojų, Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisės. Sprendimuose nenurodyta, kokia būtent teise, nustatyta VSDĮ 36 straipsnio 3 dalyje, naudojosi Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus pavaduotojas. Ginčijami sprendimai yra be priedų, nepagrįsti jokiais procedūriniais dokumentais.
Be to, iš nurodytų sprendimų matyti, kad juose nėra motyvuojamosios dalies, t. y. sprendimuose nėra išdėstyti motyvai, kokias nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė išieškoti priverstine tvarka iš pareiškėjo individualios įmonės šiuose administraciniuose aktuose nurodytas sumas ir kodėl būtent tokio dydžio.
Pažymėtina, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; LVAT 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012). Tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia materialines teisines pasekmes, yra priimamas tam tikros anksčiau atliktos procedūros ir jos metu parengto procedūrinio (tarpinio) dokumento pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente nustatytas aplinkybes, tokį dokumentą pakanka nurodyti individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje ir pridėti prie priimamo individualaus administracinio akto. Toks procedūrinis dokumentas laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokios struktūros individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti individualų administracinį aktą su jo priedais (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1705/2014; LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-260/2014; LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-279/2013; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1228/2010; LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).
Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VSDFV 2016 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (7.2)7-10-16723, buvo išdėstytas VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. vasario 5 d. rašte Nr. (7.5)3-14916 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos“. Šis dokumentas buvo išsiųstas paskutiniu žinomu pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), tačiau registruota pašto siunta 2016 m. vasario 18 d. buvo grąžinta VSDFV Vilniaus skyriui su pašto darbuotojo atžyma „negyvena“. Dėl šių aplinkybių VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. vasario 5 d. raštas Nr. (7.5)3-14916 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos“ negali būti laikomas VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo pagrindu.
Pažymėtina ir tai, kad nei ginčijamuose VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose, nei jokiame iki VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo priėmimo parengtame dokumente pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra duomenų, dėl kokių nustatytų aplinkybių ir kokiais konkrečiais teisiniais pagrindais VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą dėl skolos priverstinio išieškojimo. Tai, kad pareiškėjui nebuvo žinoma apie jo atžvilgiu priimtus individualius ar procedūrinius dokumentus patvirtina byloje esantis pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. skundas, kuriame pats pareiškėjas pažymi, kad VSDFV neinformuoja asmenų apie jų mokestines prievoles, neskatina ir neragina tokias prievoles įvykdyti geranoriškai bei savarankiškai, ir kt. Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui nebuvo žinomas ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas.
Atsižvelgusi į tai, kad ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų turinio trūkumai, t. y. tai, kad šie individualūs administraciniai aktai yra be motyvuojamosios dalies ir nėra pagrįsti konkrečiomis teisės normomis, VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme yra esminiai, ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Toks teismo vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl sprendimų, kuriais nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą turto skolą (LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016). Remiantis tuo, kad ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai yra neteisėti iš esmės, jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 str., teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-16723 ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-39854.
Dėl VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (9.8) I-3853 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“, priimto išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad ši institucija nagrinėjo ginčą dėl ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriuose nebuvo jokių motyvų VAĮ 8 straipsnių reikalavimų prasme. LVAT teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016 pažymėjo, kad tokiu atveju VSDFV sprendimas gali būti vertinamas tik kaip išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos nuomonė kokie galėjo būti VSDFV sprendimo motyvai. Atsižvelgusi į LVAT formuojamą praktiką ir nustačiusi, kad VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (9.8) I-3853 yra neteisėtas iš esmės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (9.8) I-3853 negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kėlė ginčą dėl VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (9.8) I-3853 dalies, kuria VSDFV iš esmės pripažino pagrįstais ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, teismas nusprendžia panaikinti VSDFV 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (9.8) I-3853 dalį, kuria VSDFV pripažino pagrįstais ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. L. skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-16723 ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-39854, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (9.8) I-3853 dalį, kuria Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pripažino atsakovo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-16723 ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (7.2)7-10-39854 pagrįstais.
Sprendimas gali būti skundžiamas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.