Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ ieškinį atsakovui A. I. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. R. ir D. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė BUAB „Sigelta“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. I., prašydama priteisti iš atsakovo 46 734,15 Eur, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad V. R. ieškovės vadovu buvo nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. lapkričio 7 d., A. I. vadovu buvo nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 19 d., o D. Š. – nuo 2010 m. vasario 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Administratoriaus teigimu, 2008 m. spalio 31 d. ieškovės kasoje lėšų likutis sudarė 159 943,69 Lt, taip pat administratoriui neperduotas dokumentas, patvirtinantis, kad V. R. 2008 m. lapkričio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitais gautas pinigų sumas 900 Lt ir 520 Lt įnešė į įmonės kasą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu konstatavo, kad V. R. 161 363,69 Lt sumą perdavė po jo į įmonės vadovo pareigas paskirtam A. I.. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovės teigimu, atsakovas, po jo atleidimo neperduodamas naujam įmonės vadovui D. Š. bei bankroto administratoriui jo žinioje buvusių 46 734,15 Eur įmonės grynųjų pinigų, savo veiksmais (neveikimu) pažeidė imperatyvias įstatymų normas (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str., 37 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 p., 9 p.) ir fiduciarines pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnis). Todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 161 363,69 Lt (46 734,15 Eur) suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu už akių ieškinio netenkino. Teismas, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, nustatė, kad įmonei atskirais laikotarpiais iki bankroto iškėlimo vadovavo trys vadovai. Aplinkybei, kad buvęs vadovas V. R. yra perdavęs atsakovui - naujai paskirtam vadovui įmonės kasoje buvusias 46 734,15 Eur lėšas, pagrįsti ieškovė rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, t. y. prejudiciniais faktais. Tačiau vien šiuose procesiniuose sprendimuose aptartų aplinkybių konstatavimas, teismo vertinimu, nepagrindžia atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246 str.). Atsakovas ieškovės vadovo pareigas ėjo iki 2010 m. vasario 19 d., o nuo 2010 m. vasario 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovu buvo D. Š.. Todėl už įmonės dokumentų bei turto perdavimą administratoriui yra atsakingas bankroto bylos iškėlimo metu vadovo pareigas ėjęs asmuo, nebent įrodoma, kad atitinkamas turtas šiam asmeniui nebuvo perduotas ir už tai atsakingas prieš jį vadovo pareigas ėjęs asmuo. Teismas nurodė, kad ieškovė nereiškė ieškinio reikalavimo buvusiam paskutiniam vadovui D. Š. bei nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas paskutiniam ieškovės vadovui neperdavė piniginių lėšų ir tokią pareigą jis turėjo, t. y. kad piniginės lėšos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms. Formalus įrodymų vertinimas leidžia spręsti, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl ieškinio netenkino (CK 6.246-6.249 str., CPK 285 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė sprendimo už akių priėmimo pagrindus (CPK 285 str.), įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), kooperacijos (bendradarbiavimo) principą (CPK 8 str.), pareigą būti aktyviam bei neatskleidė bylos esmės, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Už 46 734,15 Eur pasisavinimą (neperdavimą apeliantei) atsako atsakovas, nes jis neperdavė šios įmonės kasoje buvusios pinigų sumos nei po jo į įmonės vadovo pareigas paskirtam D. Š., nei bankroto administratoriui. Ši aplinkybė nepaneigta jokiais įrodymais, taip pat nei atsakovas, nei D. Š. nepateikė ją paneigiančių paaiškinimų, todėl ginčo dėl minėtos aplinkybės byloje nėra. Teismas, gavęs apeliantės ieškinį bei esant prašymui priimti sprendimą už akių, privalėjo ieškinį tenkinti, nes pasitvirtinus apeliantės nurodytoms aplinkybėms bei jas pagrindžiantiems įrodymams būtų pagrindas ieškinį tenkinti (CPK 285 str. 2 d). Tuo tarpu teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neperdavė D. Š. įmonės grynųjų pinigų.Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančiu grynųjų pinigų neperdavimą D. Š., nes apeliantės paaiškinimai taip pat yra laikomi įrodymais (CPK 177 str.). Juolab, kad apeliantės bankroto administratorius patvirtino, kad atsakovas nei jam, nei D. Š. pinigų neperdavė.Teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nes nagrinėjamu atveju būtent atsakovas turėjo įrodyti ginčo pinigų perdavimo faktą, o ne apeliantė įrodinėti pinigų neperdavimo faktą. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis perdavė 46 734,15 Eur naujai paskirtam įmonės vadovui D. Š.. Aplinkybę, kad ginčo pinigų suma D. Š. nebuvo perduota, patvirtina ne tik tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie šių pinigų perdavimą, bei ir tai, kad D. Š. neigia tokį perdavimą buvus. Su apeliaciniu skundu pateikiami VPK ir Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimai patvirtina, kad D. Š. ne vieną kartą kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas su prašymu ištirti įmonės kasoje buvusių grynųjų pinigų dingimo faktą.Teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškinio netenkinimui. Priimant sprendimą už akių, įrodymų nepakankamumas negali būti pagrindu ieškinio atmetimui (CPK 285 str. 2 d.). Pagrindu atmesti ieškinį, priimant sprendimą už akių, galėtų būti nebent tik atvejis, kai byloje esantys įrodymai akivaizdžiai paneigia aplinkybes, kuriomis grindžiami pareikšti reikalavimai. Tačiau byloje nėra pateikto grynųjų pinigų perdavimo akto, patvirtinančio tai, kad atsakovas grynuosius pinigus būtų perdavęs D. Š.. Jeigu, teismo vertinimu, byloje nepakanka įrodymų sprendimui už akių priimti, teismas, įgyvendindamas kooperacijos (bendradarbiavimo) principą bei siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, turėjo arba pasiūlyti apeliantei pateikti papildomus įrodymus, arba bylą nagrinėti iš esmės bendrąja ginčo teisenos tvarka. Tačiau teismas nesistengė išsamiau nagrinėti ginčo aplinkybių, todėl neatskleidė ginčo esmės. Ieškinys pareikštas ginant bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl šios bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo būti aktyvus, rinkti įrodymus ir išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau šią įstatymo pareigą pirmosios instancijos teismas ignoravo.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenurodo apeliantas, jų nenurodo ir teisėjų kolegija.Šį ginčą pirmosios instancijos teismas išsprendė priimdamas ieškovei (apeliantei) nepalankų sprendimą už akių. Tokio sprendimo priėmimo motyvais nurodoma tai, kad ieškovė nereiškė ieškinio reikalavimo buvusiam paskutiniam įmonės vadovui D. Š. bei nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas paskutiniam ieškovės vadovui neperdavė piniginių lėšų ir tokią pareigą jis turėjo, t. y. kad piniginės lėšos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka.Sprendimą už akių jo prašiusi šalis gali apskųsti apeliaciniu skundu per dvidešimt dienų (CPK 285 str. 5 d.). Šiuo atveju apeliantė praleido šį terminą – skundžiamas sprendimas priimtas 2017 m. sausio 11 d., apeliacinis skundas paduotas 2017 m. vasario 10 d. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime už akių klaidingai nurodė trisdešimties dienų apskundimo terminą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo padavimo terminas atnaujintinas (CPK 307 str. 2 d. 1 p.). Apeliacinis skundas tenkintinas.Visų pirma pažymėtina, kad sprendimas už akių, net ir nustačius jo priėmimo galimybės sąlygas, nurodytas CPK 285 straipsnio 1 dalyje, nėra privalomas ginčo išsprendimo naudojant šį institutą būdas visais atvejais. Tiek šio straipsnio 1 dalis, tiek 2 dalis nurodo, kad toks sprendimas „gali būti“ priimtas, vadinasi, tokio sprendimo priėmimas nėra privalomas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime taip pat yra nurodęs, kad „net ir tuo atveju, kai yra visos CPK numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.“Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta CPK nustatyta tvarka. Šioje normoje taip pat nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra konstatuota, jog apskritai teismas turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti ir tuomet, kai yra visos CPK numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti. CPK reglamentavimo kontekste teismui sprendžiant dėl prašymo priimti sprendimą už akių tenkinimo ir sprendimo už akių priėmimo galimybės bei jo pobūdžio, be kita ko, reikšmingos CPK 285 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nurodytas reglamentavimas leidžia spręsti, kad sprendimo už akių priėmimo metu teismas vertina tik 1) atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktus ir nurodytus įrodymus, 2) juos vertina formaliai, 3) būtent šių įrodymų turinys leidžia susiformuoti įsitikinimą, jog jie lemtų atitinkamo pobūdžio sprendimą. Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo motyvų kontekste aktuali ir CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata - teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių.Ieškinio reikalavimams pagrįsti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis. 2015 m. gegužės 25 d. sprendime teismas iš esmės yra vienareikšmiškai pasisakęs, jog prieš atsakovą buvęs įmonės vadovas V. R. perdavė įmonės pinigines lėšas atsakovui. Atvykusi į teismo posėdį šalis (apeliantė), (tik) kurios pateiktų įrodymų vertinimas yra reikšmingas sprendimo už akių priėmimui, nėra pateikusi ar nurodžiusi jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų įsitikinti, jog jiems pasitvirtinus ieškinys turėtų būti priimtas toks sprendimas, koks yra priimtas - apeliantei nepalankus. Tokių įrodymų byloje ir apskritai nėra. Taigi, esant atvykusios į parengiamąjį teismo posėdį šalies pateiktiems tam tikriems įrodymams, kad įmonės lėšos atsakovui buvo perduotos, (šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl jų pakankamumo, juo labiau, kad sprendimo už akių priėmimo atveju turi būti vertinami formaliai tik pateikti įrodymai), pirmosios instancijos teismas priėmė atvykusiai šaliai nepalankų sprendimą, kuris nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu, pažeidžiant jau minėtus įstatyminius reikalavimus formaliai įvertinti atvykusios šalies pateiktus įrodymus, skundžiamo sprendimo išvados buvo padarytos ne vertinant esančius įrodymus, o konstatuojant, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog atsakovas neperdavė piniginių lėšų kitam vadovui (D. Š.) ir piniginės lėšos nebuvo panaudotos įmonės veikloje (nors būtent atsakovo pareiga būtų įrodyti pinigų perdavimą ar panaudojimą). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad padarytas CPK 285 straipsnio 2 dalies pažeidimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Be to, konstatuotinas ir CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos pažeidimas.Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas abejojo apeliantės nurodomomis aplinkybėmis ir esamų įrodymų pakankamumu, kas iš esmės ir lėmė ieškinio atmetimą. Tokiu atveju teismas apskritai turėjo netenkinti prašymo priimti sprendimą už akių (CPK 285 str. 3 d. 4 p.). Be to, iš parengiamojo teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad apeliantės atstovas ne tik prašė sprendimą priimti už akių, bet faktiškai ir buvo apklaustas (tiesa, lakoniškai) dėl bylos esmės. Todėl teismas, jei manė, kad esamų įrodymų formalus vertinimas neleidžia priimti teigiamo apeliantei sprendimo už akių, turėjo galimybę ir pareigą pasiūlyti apeliantei pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad D. Š., 2010 m. tapęs įmonės vadovu, vos po kelių mėnesių nuo vadovavimo perėmimo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jam neperduotų įmonės lėšų. Paminėti procesinių normų pažeidimai leidžia daryti išvadą, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Konstatavus, jog prašymas dėl sprendimo už akių priėmimo apskritai negalėjo būti tenkinamas, byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės. Tai pirmosios instancijos teisme padaryta nebuvo, todėl konstatuotina, kad nėra atskleista bylos esmė. Apeliacinės instancijos teisme ji negali būti išnagrinėta, nes tai faktiškai reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.