Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. A., atstovaujamos atstovo advokato Aurelijaus Vasiliausko, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2504-894/2013 pagal ieškovų K. M. ir D. M. (D. M.) patikslintą ieškinį atsakovei A. A. ir trečiajam asmeniui V. A. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas, priimdamas sprendimą, klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, dėl ko minėtas sprendimas yra naikintinas. Kauno rajono apylinkes teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-44- 97/2010, konstatavo, jog žalą nukentėjusysis D. M. patyrė dėl V. A. nusikalstamais pripažintų veiksmų, todėl būtent jam atsiranda asmeninė prievolė atlyginti dėl jo kaltų veiksmų kitam asmeniui padarytą žalą. Apeliantės atstovo nuomone, dėl atsiradusios žalos nėra atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio, todėl nesant civilinės atsakomybės sąlygų viseto, atsakovės civilinė atsakomybė negalima.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-44- 97/2010 taip pat pareikšti civiliniai ieškiniai, kurie nėra išspręsti ir teismui tenkinus tuos ieškinius, bendras priteistos žalos dydis akivaizdžiai neatitiktų teismo nurodomo teismų praktikoje priteisiamo žalos dydžio vidurkio.

3. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai aiškina teisės normas, reguliuojančias ieškinio senatį. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. Šiuo atveju nuo žalos atsiradimo iki ieškinio pateikimo yra praėję daugiau kaip penkeri metai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog civilinį ieškinį pareiškus V. A. baudžiamojoje byloje, senaties termino eiga nutrūko. Ieškinys baudžiamojoje byloje yra pareikštas kitam atsakovui ir kitu pagrindu, todėl laikytina, kad tai yra naujas ieškinys, ir jis neturėtų būti siejamas su civiliniu ieškiniu, pareikštu baudžiamojoje byloje, todėl teismas turėtų vadovautis CK 1.125 straipsnio 8 dalies taisyklėmis ir taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovė bei trečiasis asmuo nesiėmė būtinų atsargumo priemonių užtikrinti, kad jų šunys nekeltų grėsmės kitų asmenų sveikatai. Atsakovė bei trečiasis asmuo, kaip šunų savininkai, privalėjo įvertinti savo šunų pavojingumą aplinkiniams ir pasirūpinti, kad jų šunys nesužalotų žmonių. Atsakovė privalėjo užtikrinti, kad atidarius kiemo vartus šunys negalėtų patekti už kiemo teritorijos ir tokiu būdu keltų grėsmę aplinkiniams, tačiau atsakovė šios savo pareigos nevykdė ir todėl yra kalta dėl atsiradusių pasekmių. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl senaties termino taikymo yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje pareiškus ieškinį trečiajam asmeniui dėl patirtos žalos atlyginimo ieškovams, ieškinio senaties termino eiga nutrūko, tuo pačiu nutrūko ir ieškinio senaties eiga atsakovės, kaip bendraskolės atžvilgiu. Be to, apeliaciniame skunde keliami reikalavimai dėl ieškinio senaties taikymo negali būti taikomi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovės A. A. neturtinę žalą už tai, kad A. ir V. A. šuo apkandžiojo jos sūnų, grindė baudžiamosios bylos Nr. 1-44-97/2010 medžiaga. Šia medžiaga rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš dalies tenkinti ieškinį. Apeliantė nesutinka, jog ji yra solidariai atsakinga su trečiuoju asmeniu V. A., jos nuomone, dėl atsiradusios žalos atsakovės kaltės bei priežastinio ryšio nėra, todėl nesant civilinės atsakomybės sąlygų viseto, atsakovės civilinė atsakomybė negalima.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2010 m. gruodžio 3 nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-44- 97/2010, kurioje teismas yra konstatavęs, jog žalą nukentėjusysis D. M. patyrė dėl to, kad V. A., veikos padarymo metu būdamas pakaltinamas, norėdamas įeiti į savo namų valdos kiemą, neatsargiai atidaręs kiemo tvoros vartelius, išleido tris šunis, kurie pargriovė vaiką ir jį apkandžiojo, tokiais veiksmais V. A. padarė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad V. A. už žalą atsako bendrais pagrindais, tačiau jam nustatytas psichikos sutrikimas po nusikalstamos veikos padarymo, dėl ko yra skirtas priverstinis gydymas (b. l. 6-8).

CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savininkų pareiga užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovės kaltę, konstatavo, kad jos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji nevykdė pareigų, numatytų Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte; Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. T-595 redakcija) patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 22 punkte, taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovė bei trečiasis asmuo, kaip šunų savininkai, privalėjo vertinti savo šunų pavojingumą aplinkiniams ir pasirūpinti, kad jų šunys nesužalotų žmonių. Atsakovė A. A. ir trečiasis asmuo V. A. nebuvo pakankamai rūpestingi savo šunų atžvilgiu ir neužtikrino kitų žmonių saugumo. Teismas, konstatavęs, kad atsakovė, neįrodė, jog buvo CK 6.270 straipsnyje 1 dalyje numatytos aplinkybės, sprendė, kad kyla solidari prievolė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis) atlyginti atsakovei kartu su V. A. priklausančių naminių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnio 1 dalis), t. y. atsakovės kaltė pasireiškė tuo, kad ji nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Kaip minėta, baudžiamojoje byloje Nr.1-44-97/2010, kurioje esančiais įrodymais atsakovės kaltę įrodinėjo ieškovė, teismas yra pasisakęs, jog žala atsirado dėl V. A. nusikalstamų veiksmų ir jis yra atsakingas už kaltais veiksmais padarytą žalą. Baudžiamojoje byloje jokių atsakovės kaltų veiksmų, susijusių su žalos padarymu, nenustatyta. Tuo tarpu teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, padarė priešingas išvadas, o būtent, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai, o jai neįrodžius, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, kyla solidari prievolė su trečiuoju asmeniu kartu atsakyti už padarytą žalą. Kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais, kad šunų savininkų, t. y. atsakovės ir trečiojo asmens, pareiga elgtis rūpestingai ir gyvūnus prižiūrėti taip, kad jie nekeltų grėsmės kitiems žmonėms, jų sveikatai, tačiau pažymi ir tai, kad, kaip konkrečiu atveju nustatyta byloje, jog šunys buvo kiemo teritorijoje, aptvertoje tvora, ir, neatidarius vartelių, ištrūkti iš aptvertos teritorijos neturėjo galimybių. Baudžiamosios bylos medžiaga, kuria rėmėsi teismas, o ir civilinės bylos nagrinėjimo metu, nustatyta, kad šunys išsiveržė iš aptvertos teritorijos ne dėl to, kad teritorija buvo netinkamai aptverta, už ką atsakomybė galėtų atsirasti ir atsakovei, bet dėl to, kad jos sutuoktinis, trečiasis asmuo V. A., neatsargiai atidarė vartelius ir šunys išbėgo iš kiemo bei apkandžiojo D. M.. Taigi iš nurodytų aplinkybių spręstina, jog gyvūnai neturėjo galimybių išsiveržti iš aptvertos teritorijos, o tai patvirtina, kad laikant šunis nebuvo pažeisti Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių reikalavimai. Kolegija pažymi ir tai, kad V. A. atidarant vartelius, kuomet šunys išbėgo iš kiemo, atsakovės šalia nebuvo, ji šių aplinkybių nematė, todėl, kaip ir nurodo pati apeliantė, ji negalėjo įtakoti V. A. veiksmų, todėl negalima daryti prielaidos, kad žala padaryta abiejų bendrais veiksmais (CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalys).

Iš nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra apeliantės kaltės dėl atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

Deliktinei atsakomybei kilti reikalingas civilinės atsakomybės sąlygų visetas (CK 6.245-6.249 straipsniai). Nesant civilinės atsakomybės sąlygų viseto, civilinė atsakomybė negalima.

Apeliantės nuomone, teismas neteisingai aiškina teisės normas, reguliuojančias ieškinio senatį. Jos nuomone, dėl padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas.

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų įgytos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Tačiau ieškinio senaties instituto, kaip ir bet kurio kito teisės instituto, taikymas turi atitikti jo paskirtį bei nepažeisti kitų bendrųjų teisės principų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje pareiškus ieškinį V. A. dėl žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino eiga nutrūko (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), todėl darė išvadą, jog nutrūko ir ieškinio senaties eiga A. A., kaip solidarios bendraskolės atžvilgiu (CK 6.16 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eigą gali nutraukti tik tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik dėl to asmens, kuris byloje patrauktas (ieškinyje nurodytas) atsakovu, jeigu jis yra ginčo materialiniame teisiniame santykyje su ieškovu, t. y. dėl tinkamo atsakovo. Jeigu bylos eigoje vienas atsakovas pakeičiamas kitu arba jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukiamas antrasis arba dar daugiau atsakovų, tai dėl naujų tinkamų atsakovų ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad žala D. M. padaryta 2007 m. gegužės 15 d., ieškinys teisme gautas 2012 m. gegužės 18 d., t. y. nuo žalos atsiradimo iki ieškinio pateikimo yra praėję daugiau kaip penkeri metai. Įvertinant tai, kad baudžiamojoje byloje ieškinys yra pareikštas ne atsakovei A. A., o V. A., t. y. ne tam pačiam asmeniui, kuriam ieškinys yra pareikštas baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimu padarytos žalos, taip pat tai, kad, kaip nustatė teisėjų kolegija, žala nėra padaryta bendrais apeliantės ir trečiojo asmens veiksmais, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.130 straipsnio ir CK 6.16 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju atsakovės atžvilgiu ir prašymu taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kas yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 69), kurias prašė priteisti. Išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškinį atmetus, priteistinos atsakovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės K. M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 26,38 Lt pašto išlaidas, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 01011239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000).