- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- A-525-2811-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00110-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „KLINGAI“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „KLINGAI“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ skundu (b. l. 4?6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 5 931, 34 Lt žalos atlyginimo. Taip pat prašė pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas.
Nurodė, kad 2011 m. sausio 18 d. 18 val. 50 min. tamsiu paros metu G. V., vairuodamas UAB „KLINGAI“ priklausančią transporto priemonę „Mercedes Benz ML 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais aitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinta automobilio priekinė pakaba. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta nesant teisės pažeidimo sudėties. Automobilis buvo draustas kelių transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Pareiškėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo transporto priemonės savininkui 6 843,86 draudimo išmoką ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.1015 straipsnio pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu ir 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 12.1-12.2, 13.4 ir 42 punktais bei CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, mano, kad už žalą atsakingas atsakovas, nes neįvykdė pareigos užtikrinti, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, atitiktų Lietuvos standartus bei teisės normų reikalavimus. Egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Reikalaujama priteisti suma – 5 931,34 Lt apskaičiuota iš draudėjui išmokėtos draudimo išmokos atėmus dalių nusidėvėjimo vertę ? 512,52 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 25?31), kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad pareiškėjas skunde ir prie jo pridėtuose dokumentuose nenurodė konkrečių eismo įvykio, kurio metu patirta žala, aplinkybių, nepateikė įrodymų apie duobės matmenis, jos buvimo vietą, neįrodė, kad žala padaryta būtent dėl duobės kelyje, nepateikė duomenų apie žalos apskaičiavimą. Nurodė, kad šiuo atveju nėra visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – nepateikti įrodymai, pagrindžiantys žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog atsakovas privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą, vien duobės buvimo faktas savaime nereiškia žalos padarymo. Abejojo, ar automobilio apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią ginčo duobę, nes tokių duomenų nepateikta. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė reikalaujamos sumos dydžio. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintos Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) besilaikantis ir atsargus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, duobės būtų išvengęs. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse yra duobių, nes dėl riboto finansavimo atsakovas negali visų duobių sutvarkyti iškart, apie tai vairuotojai nuolat informuojami, prašoma būti atidesniais. Todėl net ir nusprendus, kad aptariamas eismo įvykis buvo, atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 dalies pagrindu.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 59?63) skundą tenkino ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 5 931,34 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis CK 6.246-6.249, 6.266, 6.270, 6.271 straipsniais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Tvarkos 6, 12, 42 punktais, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, ir sistemiškai įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš atsakovo veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad asmuo vairavęs transporto priemonę būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET nuostatas, taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė Kalantos gatvėje, kurioje buvo apgadintas automobilis, buvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta. Teismas pabrėžė, kad nors atsakovas nurodo, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė įstatymais numatytą pareigą ir negali atsakyti už padarytą žalą, darytina išvada, kad minėtų įstatymų pagrindu būdamas atsakingas už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestingas bei aktyvus, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendinti teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės, tačiau teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad argumentai, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui bei jo pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas konkrečiu atveju neužtikrino Kalantos gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausanti transporto priemonė. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys, todėl, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69?72), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui iš atsakovo priteisti 5 931,34 Lt žalos atlyginimo ir pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Dalis apeliaciniame skunde pateiktų argumentų sutampa su atsiliepime į skundą pateiktais argumentais. Papildomai pažymima, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai taikius materialinės ir procesinės teisės normas, neatsižvelgus į teismų praktiką, teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius. Apeliantas mano, kad teismas tinkamai neištyrė įrodymų, kuriais vadovavosi tinkamumo, neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes. Byloje nėra atliktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai apie automobilio būklę iki įvykio, išskyrus techninės apžiūros aktą, kurį pasirašė tik vertintojo asistentas, ir dėl to jis negali būti laikomas tinkamu juridinę galią turinčiu įrodymu, nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai vyko, nėra aišku kaip apskaičiuotas nusidėvėjimas detalėms, ar apskaičiuojant žala atsižvelgta į transporto priemonės ridą, amortizacijos būklę (remiasi Lietuvos Respublikos susisiekimo ir finansų ministrų 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. įsakymais patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka)). Iš sprendimo turinio nėra aišku, kuo remiantis teismas nustatė, kad tariamo eismo įvykio vieta – R. Kalantos gatvė Kaune, nes bylos duomenys, atsakovo nuomone, šiuo aspektu nėra vienareikšmiai. Byloje taip pat nėra dokumentų, pagrindžiančių, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti nurodytus automobilio apgadinimus. Pažymi, kad teisės aktai numato, kad draudėjui atlyginama žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas (remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau – ir Žalos nustatymo taisyklės)). Kadangi byloje nėra pateikta įrodymų apie būtinų remonto išlaidų skaičiavimą, apeliantas daro išvadą, kad nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 5 931,34 Lt draudimo išmoką ir siekis prisiteisti šią sumą iš atsakovo regreso tvarka yra neteisėtas. Atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto gatvėmis kasdien važiuoja dideli automobilių srautai, ne visi jų patiria tokio masto sugadinimus, todėl mano, kad prie eismo įvykio kilimo prisidėjo ir ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis, apeliantas mano, kad atsakomybę dėl eismo įvykio taikant tik jam, pažeidžiama CK 6.279 straipsnio 1 dalis, numatanti bendrą už žalą atsakingų asmenų atsakomybę. Apeliantas teigia, kad nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties, negali būti traktuojamas tik vienos šalies naudai, nes buvo tiriamos eismo įvykio aplinkybės, o ne tik vairuotojo veiksmai. Taip pat pastebi, kad minėtame nutarime tik užfiksuoti vairuotojo paaiškinimai, nėra policijos pareigūnų išvados apie įvykio buvimą ar nebuvimą, todėl mano, kad nutarimas negali būti laikomas įrodymu, pagrindžiančiu žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp ginčo duobės ir tariamos žalos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A525-2697/2011 ir A146-2618/2011, A62-1119/2011 teigia, kad byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, neįrodytas priteistinos žalos dydis bei jos ryšys su įvažiavimu į ginčo duobę, todėl nesant visų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjo prašymas dėl žalos priteisimo negalėjo būti tenkintas. Pabrėžia, kad Kauno miesto savivaldybės pareiga taisyti kelius ir siekti užtikrinti juose saugų eismą negali būti suabsoliutinta. Teisės aktai neįpareigoja šių funkcijų atlikti nepriekaištingai, nurodoma ją atlikti taip, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, estetiški atitiktų Lietuvos standartus ir normas. Pažymi, kad būtent Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Direkcija) kontroliuoja lėšų vietinės reikšmės keliams tiesti, taisyti, prižiūrėti ir saugiam eismui užtikrinti naudojimą. Kauno miesto gatvių taisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir panašiai priklauso ne tik nuo apelianto biudžeto, bet ir nuo Direkcijos, todėl ne tik apeliantas bet ir Direkcija atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 78?80), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašė iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti 100 Lt išlaidų už teisines paslaugas.
Teigia, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nevykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savarankiškos funkcijos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas neužtikrino Kalantos gatvės tinkamos priežiūros, jo remonto ir saugaus eismo. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai taiko Žalos nustatymo taisyklių nuostatas, nes nagrinėjamas ginčas, kilęs ne dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės, nepatenka į šio teisės akto taikymo sritį, apibrėžtą Žalos nustatymo taisyklių 1 punkte. Nagrinėjamu atveju taikytinos draudimo sutarties dalimi esančių Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010-03-31 redakcija, galioja nuo 2010-04-19) (toliau – ir Draudimo taisyklės) nuostatos. Remdamasis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, teigia, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad pareiškėjas vertinimą atlieka vidaus reikmėms ir savo nuožiūra, siekdamas užtikrinti savo funkcijų atlikimą. Vidaus vertintojai dirba pas pareiškėją ir vertina turtą pareiškėjo reikmėms, nustato nuostolio dydį, todėl automobilio apgadinimus pareiškėjas nustatė teisėtai, nuostolio dydį pagrindžiančius dokumentus pateikė į bylą. Remiasi Draudimo taisyklių 9.1 ir 9.5 punktais ir daro išvadą, kad byloje esantys eismo įvykio schema, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas (toliau – ir Nutarimas), patrulio G. J. tarnybinis pranešimas, Transporto priemonės apžiūros aktas, PVM sąskaita faktūra Nr. 702MA086281 patvirtina, kad eismo įvykio metu apgadinta ginčo automobilio priekinė pakaba. Nutarimas patvirtina, kad automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimo nenustatyta. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė įrodymus pagrindžiančius reikalavimą (remonto sąmatą ir PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUT30016810), o atsakovas, nesutinkantis su žalos dydžiu, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų nurodytas automobilio remonto išlaidas ir/ar patvirtintų mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, kad pareiškėjas kompensavo didesnes, nei būtinos apgadinto turto būklei atkurti, išlaidas. Teigia, kad Nutarimas laikytinas yra rašytiniu įrodymu. Nurodo, kad nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nevykdydamas pareigos prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą, jam nuosavybės teise priklausančiuose vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse, elgėsi neteisėtai, dėl tokių veiksmų buvo padaryta žala, todėl tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, yra priežastinis ryšys, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 75?77), kuriuo teismo prašo priimti sprendimą savo nuožiūra.
Nurodo, kad Direkcija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, 2010 metais atsakovui skyrė 10 7779,2 tūkst. Lt., kuriuos atsakovas, pagal finansavimo sutartį dėl lėšų panaudojimo ir sutarties priedus, įsipareigojo naudoti tam tikriems darbams miesto gatvėse atlikti 2010 metais, tarp jų 1 649 730 Lt panaudota asfalto duobėms užtaisyti (94 100 m²); 6 244 053,61 Lt – asfalto dangų paprastajam, kapitaliniam remontams ir rekonstravimui (75 831 m²). Pažymi, kad pagal minėtą finansavimo sutartį atsakovas nepanaudojo 109 443,77 Lt, tačiau šios lėšos yra tik vienas iš vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinių. 2011 metais atsakovas vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti savo lėšų, lyginant su Direkcijos paskirtomis lėšomis, panaudojo tik 13,6 procento. Atkreipia dėmesį, kad Direkcija turi kontroliuoti, kad lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir kontroliuoti darbų techninės priežiūros atlikimą, o kokiems objektams naudoti lėšas nustato savivaldybė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“, įgyvendindamas savo, kaip prievolę pagal transporto priemonės draudimo sutartį įvykdžiusio ir išmokėjusio draudėjui išmoką už žalą, atsiradusią dėl atsakovo civilinės atsakomybės, draudiko, regreso teisę, reikalauja iš atsakovo priteisti jo patirtos turtinės žalos – išmokėtos draudimo išmokos, atėmus PVM ir besąlyginę išskaitą, dydžio – 5 931,34 Lt atlyginimą. Taigi byloje nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo.
Kaip yra pažymėta Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartyje dėl teismingumo Nr. T-XX-58/2012, pagal bendrą taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Civilinio kodekso 6.266 straipsnis reglamentuoja statinių savininko (valdytojo) atsakomybę už žalą, padarytą dėl statinių, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Ginčai dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pažymėtina, kad nors pareiškėjas savivaldybės atsakomybę kildinama iš viešojo administravimo veikos, įgyvendinant savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas), tačiau ginčas taip pat susijęs ir su savivaldybės, kaip inžinierinio statinio (kelio) savininkės, atsakomybe pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį. Kadangi ginčas peržengia ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas, jis turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartį dėl teismingumo Nr. T-XX-58/2012). Nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi byla buvo paskirta nagrinėti administraciniam teismui tik atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad ji buvo iškelta ir ilgą laiką buvo administracinių teismų žinioje ir jos perdavimas bendrosios kompetencijos teismui būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl būtent tą konkrečią bylą buvo nuspręsta baigti nagrinėti administraciniame teisme.
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, visą šios bylos medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą atsirado regreso teisės pagrindu iš draudimo sutarties, byla visapusiškiau ir išsamiau galėtų būti išnagrinėta bendrosios kompetencijos teisme. Toks sprendimas neprieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams, nes bylos medžiaga patvirtina, jog iki šiol ši byla buvo nagrinėta pakankamai operatyviai, be to, minėti principai negali būti priešpastatomi siekiui bylą išnagrinėti nepažeidžiant proceso teisės normų, teisingai, išsamiai ir visapusiškai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas ir aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo ribos peržengia administracinių teismų kompetencijos ribas, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad bylą teismas išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams taisykles, dėl ko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ? Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas naikintinas (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o byla pagal kompetenciją ir atsakovo buveinės vietą perduotina nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti.
Bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „KLINGAI“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl žalos atlyginimo pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Nutartis neskundžiama.