- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-11
- Bylos Nr.
- 2-669/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas
- Skolininkas
- akcinės bendrovės „Agrowill Group“
- Kreditorius
- D. T.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko akcinės bendrovės „Agrowill Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininko akcinės bendrovės „Agrowill Group“ turto areštą civilinėje byloje Nr. L2-3388-262/2009, iškeltoje pagal supaprastinta civilinio proceso tvarka kreditoriaus D. T. pareiškimą skolininkui akcinei bendrovei „Agrowill Group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius D. T. pareiškimu prašė teismo išduoti teismo įsakymą dėl 1 057 635,81 Lt skolos ir 42 364,19 Lt palūkanų (viso 1 100 000 Lt) priteisimo iš skolininko AB „Agrowill Group“. Pareiškime pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko AB „Agrowill Group“ turto areštą. Prašymą grindė tuo, jog ieškinio suma yra labai didelė, skolininkas nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, jo finansinė padėtis nėra žinoma.
Vilniaus apygardos teismas tenkino kreditoriaus pareiškimą ir 2009 m. kovo 31 d. išdavė teismo įsakymą. Tą pačią dieną teismas priėmė nutartį, kuria tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas areštavo skolininkui AB „Agrowill Group“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas jį ar trečiuosius asmenis 1 100 000 Lt sumai, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims, o jo neturint ar turint nepakankamai, areštavo įmonės pinigines lėšas šiai sumai. Iš areštuotų piniginių lėšų teismas leido skolininkui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad ieškinio suma yra didelė, o skolininkas vengia vykdyti sutartines prievoles.
Šalies argumentai
Skolininkas AB „Agrowill Group“ atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, o kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad skolininkas (Emitentas) sutartu laiku neišpirko iš kreditoriaus (Investuotojo) jo įsigytas AB „Agrowill Group“ išleistas obligacijas. Akcinių bendrovių įstatymo 55 straipsnio nuostatos suteikia teisę ir pareigą emisijos obligacijų savininko (Investuotojo) teises ginti ne pačiam Emitentui, o viešosios apyvartos tarpininkui. Todėl į teismą dėl D. T. teisių gynimo pagal obligacijų pasirašymo sutartį turėjo teisę kreiptis tik UAB FMĮ „Orion Securities“ (Viešosios apyvartos tarpininkas), o ne pats Emitentas. AB „Agrowill Group“ išleistos obligacijos, kurias išpirko kreditorius, yra užtikrintos įkeitimu. Tai nustato tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties III.6 punkto nuostatos, kurios nustato, jog prievolės išpirkti obligacijas užtikrinimui bus įkeičiamos AB „Agrowill Group“ priklausančios kitų bendrovių akcijos. Toks įkeitimas atliktas sutartinio įkeitimo lakštu ir 2009 m. sausio 14 d. įregistruotas hipotekos skyriuje. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo teisės areštuoti skolininko turto. Teismas, siekdamas šalių interesų pusiausvyros, turėjo savo iniciatyva taikyti skolininko galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Kreditorius D. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skolininko atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Tai, kad viešosios apyvartos tarpininkas turi teisę ginti emisijos obligacijų savininko teises nereiškia, kad pats savininkus neturi teisės į teisminę gynybą.Apelianto nurodytame sutartinio įkeitimo lakšte kreditoriumi nurodytas ne D. T., o viešosios apyvartos tarpininkas UAB FMĮ „Orion Securities“, su kuriuo sutartį yra sudaręs skolininkas (Emitentas). Todėl pagal šį įkeitimo lakštą kreditorius neturi teisės pradėti vykdyti išieškojimo. Skolininko finansinė padėtis nuolatos prastėja, todėl grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas, yra reali. Taikydamas skolininko turto areštą, teismas nepažeidė ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principų. Skolininkas atskirajame skunde nepateikė įrodymų apie jo galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teismas neturėjo taikyti jų savo iniciatyva.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, kad ieškovas (pareiškėjas) turi teisę nuspręsti, ar ginti galimai pažeistas subjektines teises civilinio proceso nustatyta tvarka, ar reikšti turtinio, ar neturtinio pobūdžio reikalavimus, jeigu turtinio, tai kokio dydžio reikalavimus reikšti (CPK 13 str.). Tuo atveju, jeigu šalis pareiškė reikalavimus teisme ar nutaria teismine tvarka gintis nuo pareikštų reikalavimų, ji turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Teismas negali už šalis nustatyti įrodinėjimo dalyko, už jas vykdyti įrodinėjimo pareigą, taip pat neturi teisės peržengti šalių nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus nedispozityviose bylose.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skolininko turto areštą taikė remdamasis kreditoriaus teiginiais apie skolininko neįvykdytas sutartines prievoles išpirkti didelės vertės obligacijas. Kadangi teismas apie kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neinformavo skolininko, skolininkas savo gynybinę poziciją išdėstė atskirajame skunde. Teismas, gavęs skolininko atskirąjį skundą ir nutaręs, jog šiame skunde išdėstyti argumentai yra pagrįsti, turėjo teisę pats pasinaikinti priimtą nutartį dėl skolininko turto arešto (CPK 334 str.).
Tačiau aplinkybės, kuriomis skolininkas įrodinėja žemesnės instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, nesudaro pagrindo paneigti kreditoriaus teiginių apie egzistuojančią realią grėsmę, jog netaikius skolininko turto arešto, kreditoriui galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas (ieškinio didelė suma, skolininko vengimas vykdyti sutartines prievoles, CPK 144 str. 1 d.).
Visų pirma, šalies tinkamumo ar netinkamumo klausimas sprendžiamas ne nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pasirengimo bylos nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo metu (CPK 45 str.). Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja skolininko argumentų, jog kreditorius neturi reikalavimo teisės, o ją įgyvendinti gali tik viešosios apyvartos tarpininkas, pagrįstumo.
Antra, tuo atveju, jeigu kreditoriaus viso reikalavimo įvykdymas būtų užtikrintas skolininko turto įkeitimu (hipoteka) ir nebūtų nustatyta kitų esminių įkeisto turto ribojimų (pavyzdžiui, arešto), kreditoriaus prašymas dėl skolininko turto arešto neturėtų būti tenkinamas. Tačiau nagrinėjamu atveju tarp kreditoriaus ir skolininko nėra sudarytas įkeitimo sandoris, o skolininko pateiktas sutartinio įkeitimo lakštas sudarytas tarp jo ir viešosios apyvartos tarpininko. Be to, bendra įkeitimo objektų vertė siekia tik 130 000 Lt (b.l. 24-27) Apeliantui neįrodžius, jog siekdamas užtikrinti reikalavimo, kuris vėliau ir buvo pareikštas byloje, įvykdymą, jis įkeitė savo turtą kreditoriui, naikinti teismo taikyto arešto skolininko turtui nėra pagrindo.
Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo užtikrinti skolininko galimų nuostolių atlyginimą. Teismas, remdamasis CPK 147 straipsnio nuostatomis, ex proprio motu (savo iniciatyva) taiko atsakovo (skolininko) galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą tik tuomet, kai viešasis interesas, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai bei konkrečios faktinės aplinkybės reikalauja operatyviai ginti silpnesnės šalies, kurios turtas areštuotas byloje ir kuri iš tiesų gali patirti nuostolių dėl jos turto arešto, teises bei teisėtus interesus.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir skolininkui neįrodžius itin geros savo finansinės padėties, naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos žemesnės instancijos teismo nutarties nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d.).
Šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės skolininkui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar skolininkas vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.